2016-06-14 Nr. BB-2661-1-06-1-04038-2012-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-216-222/2016

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-04038-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.10; 2.1.7.4; 2.4.2.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Vytauto Masioko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Z. kasacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio.

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžiu S. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1130 Eur) bauda, 183 straipsnio 1 dalį (dėl iš K. K. gautų pinigų pasisavinimo) – 15 MGL (565 Eur) bauda, 183 straipsnio 1 dalį (dėl iš R. P. gautų pinigų pasisavinimo) – 20 MGL (753 Eur) bauda ir 183 straipsnio 1 dalį (dėl iš V. R. gautų pinigų pasisavinimo) – 20 MGL (753 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 40 MGL (1506 Eur) bauda.

S. Z. pagal BK 220 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Priteista iš S. Z. civiliniam ieškovui UAB „B“ 9617,99 Eur žalai atlyginti. Civilinio ieškovo – Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos – civilinis ieškinys atmestas.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalis dėl S. Z. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl iš V. R. gautų pinigų pasisavinimo) panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: S. Z. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl iš V. R. gautų pinigų pasisavinimo) išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); panaikinus nuosprendžio dalį dėl S. Z. išteisinimo pagal BK 220 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), byla dėl šių kaltinimų nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Panaikinta ir nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo: vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi S. Z. iš naujo subendrintos bausmės, paskirtos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį (dėl iš K. K. gautų pinigų pasisavinimo), 183 straipsnio 1 dalį (dėl iš R. P. gautų pinigų pasisavinimo) ir galutinė bausmė paskirta 36 MGL (1355 Eur) bauda. Nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio pakeista: civiliniam ieškovui UAB „B“ priteisto 9617,99 Eur civilinio ieškinio dydis sumažintas iki 4617,99 Eur; Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys patenkintas, priteisiant iš S. Z. 2051,96 Eur valstybei.

Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

S. Z. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „B“ direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos“ įstatymą būdamas atsakingas už UAB „B“ apskaitos organizavimą, 2010 m. rugsėjo mėn. atliktų darbų akte Pasvalio nuotekų valymo įrenginių trinkelių dangos įrengimui nurašė 338 kub. m skaldos, kurios vertė 6607,68 Eur, nors bendrovė pagal buhalterinius dokumentus buvo įgijusi tik 44,35 kub. m skaldos, kurios vertė 423,05 Eur, ir nurašė 178 kub. m smėlio, kurio vertė 2113,64 Eur, nors pagal PVM sąskaitas faktūras bendrovė smėlio visiškai nebuvo įgijusi, ir pateikė minėtą atliktų darbų aktą įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „A“; taip pat neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. rugpjūčio mėn. fiziniams asmenims atliktų trinkelių klojimo bei kitų statybos darbų ir, nesudaręs darbo sutarties 2010 m. liepos-rugpjūčio mėn., tiksliau nenustatytomis dienomis, priėmė į darbą UAB „B“ K. M., A. T., K. N. ir B. B. ir sumokėjo jiems už darbą tiksliai nenustatytas sumas pinigų, neįformindamas jų darbo užmokesčio žiniaraščiuose ir neįtraukdamas į apskaitos registrus. Taip S. Z. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus ir dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „B“ 2010-2011 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

S. Z. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „B“ direktoriumi, 2010 m. lapkričio 26 d. K. K. į jo asmeninę sąskaitą už UAB „B“ 2010 m. lapkričio mėn. atliktus kanalizacijos tvarkymo darbus pervedus 2845 Lt (823,97 Eur), neišrašęs PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderio ir gautų pajamų neįtraukęs į bendrovės tvarkomą buhalterinę apskaitą, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą UAB „B“ priklausantį turtą – 2845 Lt (823,97 Eur).

Taip pat jis pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „B“ direktoriumi, 2011 m. birželio 1 d. R. P. į jo asmeninę sąskaitą pervedus 5000 Lt (1448,10 Eur), 2011 m. liepos 11 d. pervedus 6000 Lt (1737,72 Eur) ir 2001 m. liepos 12 d. pervedus 2100 Lt (608,20 Eur) už UAB „B“ 2011 m. birželio-liepos mėn. atliktus trinkelių klojimo darbus, neišrašęs PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderio ir gautų pajamų neįtraukęs į bendrovės buhalterinę apskaitą, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą, UAB „B“ priklausantį turtą – 13 100 Lt (3794,02 Eur).

Be to, S. Z. pagal BK 220 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas UAB „B“ direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, pažeisdamas 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą pelno mokesčio apskaičiavimo tvarką, siekdamas išvengti 10 MGL neviršijančio pelno mokesčio – 112 Lt (32 Eur) sumokėjimo, 2011 m. kovo 9 d. į 2010 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės apmokestinamąjį pelną, t. y. neįtraukęs duomenų apie pelno mokesčiu apmokestinamas pajamas – 2248 Lt (be PVM), gautas iš K. K., nurodė, kad UAB „B“ 2010 m. turėjo 161 118 Lt apmokestinamąjį pelną, nors bendrovė turėjo 163 366 Lt pelno, ir šią deklaraciją su žinomai neteisingais duomenimis 2011 m. gegužės 24 d. pateikė Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Pasvalio skyriui.

Taip pat jis pagal BK 220 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas UAB „B“ direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, pažeisdamas 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 2 dalies reikalavimus – kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita-faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda anksčiau įvykusiam įvykiui: kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą, siekdamas išvengti 10 MGL neviršijančio, t. y. 598 Lt (173 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, nuo 2845 Lt pajamų, gautų iš K. K., sumokėjimo, 2010 m. gruodžio 20 d. į 2010 m. lapkričio mėnesio pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės į biudžetą mokėtiną PVM, t. y. nurodė, kad grąžintina iš biudžeto 2338 Lt PVM, nors turėjo nurodyti, kad grąžintina iš biudžeto 1740 Lt Lt PVM, ir šią deklaraciją su žinomai neteisingais duomenimis 2010 m. gruodžio 23 d. pateikė Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Pasvalio skyriui.

Pirmosios instancijos teismas S. Z. dėl šių dviejų veikų, numatytų BK 220 straipsnio 2 dalyje, išteisino BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o apeliacinės instancijos teismas panaikino šią nuosprendžio dalį ir bylą dėl kaltinimų pagal BK 220 straipsnio 2 dalį nutraukė, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasaciniu skundu nuteistasis S. Z. prašo (pateikdamas tris alternatyvius prašymus): 1) panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį bei civilinių ieškinių priteisimo (4617,99 Eur – UAB „B“ ir 2051,96 Eur Valstybinei mokesčių inspekcijai) ir bylą dėl pirmiau nurodytų kaltinimų nutraukti; 2) panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalį dėl baudžiamosios bylos nutraukimo pagal BK 220 straipsnį (dvi veikos) ir palikti galioti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendį dėl išteisinimo pagal BK 220 straipsnį; 3) panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriaus manymu, teismai padarė esminių BPK pažeidimų, dėl to priėmė neteisingus nuosprendžius. Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismų sprendimai dėl jo nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nepagrįsti, nes nėra tai patvirtinančių įrodymų, o buhalterinė apskaita bendrovėje buvo organizuota tinkamai. Taip pat kasatorius mano, kad jis nėra šios veikos subjektas, nes buvo atsakingas tik už apskaitos organizavimą, o ne ir už tvarkymą, kaip tai nurodyta apkaltinamajame nuosprendyje, kuriame šie klausimai nepagrįstai sutapatinti ir supainioti.

Kasatorius nurodo, kad jo vadovaujamos bendrovės UAB „B“ buhalterinę apskaitą tvarkė bendrovė „A“, su kuria 2010 m. liepos 23 d. buvo sudaryta sutartis, ji ir turėjo pastebėti klaidas ar neatitikimus dokumentuose (pvz., dėl medžiagų kiekių). Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nenagrinėjo minėtos sutarties turinio ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jis nurodė, jog atliktų darbų aktą surašęs ne jis, o UAB „V“ sąmatininkas, kuris nėra nustatytas. Kasatoriaus manymu, jam inkriminuoti veiksmai (didesnio kiekio skaldos ir smėlio nurašymas atliktų darbų akte ir tokio akto pateikimas buhalterinei apskaitai) nėra buhalterinės apskaitos organizavimas.

Be to, teismų praktikoje laikomasis nuostatos, kad buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos vedimas bei tvarkymas yra ne tas pats (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41/2012). Šių trūkumų (dėl skirtumo tarp buhalterinės apskaitos tvarkymo ir organizavimo) nepašalino ir apeliacinės instancijos teismas. Anot kasatoriaus, nenustatyta, kad jis pats būtų tvarkęs buhalterinę apskaitą, šiuos dokumentus klastojęs, sunaikinęs ar paslėpęs, taip pat nenustatyta, kas surašė 2010 m. rugsėjo mėn. atliktų darbų aktą ir jame nurodė galimai neteisingus duomenis, tuo tarpu kitų asmenų surašyto dokumento perdavimas buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei negali būti pripažįstamas nusikalstama veika pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą tinkamo apskaitos tvarkymo pareiga tenka apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui. Kasatoriaus manymu, jam neteisingai taikytos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, nes šių pažeidimų nustatymą teismai grindė netinkamai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar atliktų darbų aktas gali būti pripažįstamas buhalterinės apskaitos dokumentu. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentas – tai popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumų, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas dokumentas. To paties Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje išvardyti privalomi apskaitos dokumento rekvizitai, kurių nesant dokumentas negali būti pripažįstamas apskaitos dokumentu. Kaip vienas iš privalomų rekvizitų Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punkte įvardytas ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas ir kodas. Tai leidžia teigti, kad kelių juridinių asmenų surašyti dokumentai negali būti pripažįstami apskaitos dokumentu pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. Kasatoriaus manymu, tokią išvadą patvirtina ir teismų praktikos pavyzdžiai, kai reikšmingi dviejų juridinių asmenų dokumentai nelaikyti apskaitos dokumentais, pvz., pirkimo-pardavimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 55 Teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalga).

Kasatorius teigia, kad nebuvo iki galo tirta ir nustatyta, ar statybinės medžiagos, išvardytos 2010 m. rugsėjo mėn. atliktų darbų akte, buvo nurašytos UAB „B“ buhalterinėje apskaitoje. Apeliacinės instancijos teismas nevertino bendrovės „A“ 2015 m. vasario 25 d. pažymos, kurioje pateikiama bendrovės UAB „B“ darbų objektuose sunaudotų medžiagų, kurios buvo nurašytos per 2010 m. rugsėjo mėn., kiekiai. Pažyma parengta pagal UAB „B“ vidinės apskaitos registrų duomenis ir atspindi realų (faktinį) sunaudotų medžiagų nurašymą į sąnaudas. Be to, pasak kasatoriaus, ši pažyma patvirtina priešingas faktines aplinkybes, nei nurodyta 2013 m. gegužės 17 d. specialisto išvadoje, kad didesnio kiekio smėlio ir skaldos, nei buvo įsigijusi, UAB „B“ per 2010 m. rugsėjo mėn. nenurašė, tačiau apeliacinės instancijos teismas rėmėsi neobjektyvia specialistės N. L. išvada ir paaiškinimais apie tai, jog neva atliktų darbų akte Pasvalio nuotekų valymo įrenginių aikštelių įrengimui buvo nurašyta daugiau skaldos negu bendrovė buvo įsigijusi. Toks įrodymų vertinimas, kai vienam įrodymui teikiamas prioritetas prieš kitą, pažeidžia pagrindinius BPK įtvirtintus įrodymų vertinimo principus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pateikiant kaltinimus vadovautasi 2013 m. gegužės 17 d., 2013 m. lapkričio 4 d. ir 2014 m. spalio 14 d. specialisto tyrimais ir išvadomis, kuriuos atliko specialistė N. L. Tačiau nei specialisto tyrimo dokumentuose, nei kaltinamajame akte nėra nurodyta, kad buvo ištirti UAB „B“ vidinės apskaitos 2010 m. rugsėjo mėn. antros klasės sąskaitų turinys, buhalterinės apskaitos sandėlys pavadinimu „Statyba“, kuriame atsispindi įmonės trumpalaikis turtas ir jo pokyčiai, kitos UAB „B“ vidinės apskaitos sąskaitos ir jų pasikeitimai, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad 338 kub. m skaldos ir 178 kub. m smėlio buvo parduota ir nurašyta į sąnaudas.

Kasatorius teigia, kad specialistės išvada dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų ir kilusių padarinių yra paremta prielaidomis ir prieštaringais duomenimis, ir pažymi, kad UAB „B“ veikla, turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimų dydis ir struktūra kiekvienas atskirai nebuvo tiriami. Taigi byloje turėjo būti išsiaiškinta, ar visos ūkinės, finansinės operacijos buvo apskaitytos bei patvirtintos dokumentais ir įrodyta, kad dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „B“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už tiriamus 2010-2011 m. Tam apeliacinės instancijos teismas galėjo skirti byloje ekspertizę, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Be to, nebuvo tirta UAB „B“ 2010-2011 m. vidinė apskaita, o to nepadarius, negalima spręsti dėl bendrovės 2010-2011 m. ūkinės veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Nenustačius būtinojo požymio – padarinių, nėra pagrindo teigti, kad kasatoriaus veika atitinka aptariamo nusikaltimo sudėtį.

Pasak kasatoriaus, apklausti liudytojai bei kartu su apeliaciniu skundu pateikta UAB „A“ pažyma patvirtina, kad 338 kub. m skaldos ir 178 kub. m smėlio nebuvo parduota UAB „V“, šie medžiagų kiekiai nebuvo „nurašyti“ į sąnaudas, o UAB „V“ 2010 metų rugsėjo mėnesį nepirko iš UAB „B“ kaltinamajame akte nurodytų medžiagų kiekių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 208 straipsnį, atmetė prašymą skirti ekspertizę bei pakartotinai apklausti kai kuriuos liudytojus. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas liudytojo V. P. parodymus vertino selektyviai ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šio liudytojo parodymai akivaizdžiai patvirtina, jog UAB „B“, atlikdama rangos sutartimi sutartus darbus, naudojo savo medžiagas – skaldą bei smėlį, kurių kiekiai buvo įtraukti į atliktų darbų aktus. Kasatorius teigia priešingai – šis liudytojas parodė, kad UAB „V“ sudarė sutartį su UAB „B“ dėl teritorijos įrengimo darbų. Vykdant darbus buvo naudojamos UAB „V“ medžiagos, tačiau UAB „B“ naudojo ir savo medžiagas. Atliktų darbų aktuose nurodyti medžiagų kiekiai yra teisingi, juos patikrino darbų vadovas. Be to, liudytojas V. P. patvirtino, kad jis medžiagų tiekimo į objektą nekontroliavo, nes tai atliko UAB „V“ darbų vadovas L. Č., kuris patvirtino V. P. teiginius, jog UAB „B“ Pasvalio nuotekų valymo įrenginių objekte naudojo tik savo techniką ir darbą, o medžiagos buvo UAB „V“. Tačiau apeliacinės instancijos teismas liudytojo L. Č. parodymus atmetė vien tik todėl, kad jis apie tai parodė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nebuvo. Minėtų liudytojų parodymus papildo liudytojų A. J. ir R. R. parodymai apie ginčijamų materialinių vertybių įgijimą, naudojimą, juos apskaitančių dokumentų surašymą, kurių apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog tarp UAB „B“ ir statybos darbų užsakovų K. K., R. P. bei V. R. egzistavo civiliniai teisiniai santykiai. Visų pirma, bendrovės vadovą su pačia bendrove sieja tik darbo sutartis ir darbo santykiai. Tarp bendrovės ir jos vadovo banko sąskaitų nėra tapatumo. Juridinio asmens vadovas yra fizinis asmuo, todėl jo dalyvavimas civiliniuose santykiuose negali būti prilyginamas juridinio asmens tiesioginiam dalyvavimui. Byloje buvo pateikta V. T. ir R. P. 2011 m. gegužės 9 d. sudaryta rangos sutartis, patvirtinanti, kad darbus pas R. P. atliko ne UAB „B“, o V. T. Nors ši sutartis nebuvo vertinta (nes duomenų apie jos egzistavimą ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ir tyrimui ji pateikta tik 2013 m.), tačiau tai nedaro jos negaliojančia civilinės teisės prasme. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė V. T. 2010-2011 m. pajamų deklaracijas kaip įrodymą, jog statybos darbus pas minėtus fizinius asmenis atliko būtent jis. Be to, kasatorius pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo prašoma išreikalauti duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos apie V. T. turėtus tiriamojo laikotarpio (2010-2011 m.) verslo liudijimus, iš kurių būtų galima spręsti, ar šis turėjo teisę vykdyti ir ar vykdė statybos darbus pas K. K., R. P. ir V. R., tačiau pirmosios instancijos teismas tokį prašymą atmetė ir apsiribojo Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. sausio 24 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad V. T. individualios veiklos vykdymo pažymos 2010-2011 m. nebuvo išduotos. Taigi liko nepaneigta, kad V. T. statybos darbus vykdė pagal verslo liudijimą.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes išėjo už jam pateikto kaltinimo ribų. Anot kasatoriaus, jis nebuvo kaltinamas tuo, kad buhalterinę apskaitą vykdančiai bendrovei „A“ nepateikė visų buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau apeliacinės instancijos teismas jį pripažino kaltu dėl veikos, kurios padarymu nebuvo kaltinamas ir kuri savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skyrėsi nuo išdėstytų kaltinamajame akte. Be to, nuosprendžio aprašomojoje dalyje neįvardyti asmenys, kuriems buvo teikiamos statybos darbų paslaugos, nuosprendžiu kasatoriui inkriminuota nusikalstama veika buvo apibrėžta plačiau ir taip pažeisti BPK 255, 256 straipsniai bei teisė į gynybą. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes aprašydamas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos aplinkybes nurodė tik veikos padarymo laiką. Be to, kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodant, kad jis, padarydamas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus, nenurodyta šio Įstatymo redakcija. Taip buvo pažeista kasatoriaus teisė žinoti, kuo yra kaltinamas bei teisė į gynybą.

Kasatorius mano, kad teismo išvada, neva jis priėmė į darbą UAB „B“ K. M., A. T., K. N. ir B. B. nesudaręs darbo sutarties ir sumokėjo jiems už darbą nenustatytas sumas pinigų, neįformindamas jų kaip darbo užmokesčio, neatitinka tikrovės, grindžiama prielaidomis. Teismai neatsižvelgė į darbo teisinių santykių specifiką ir jų reguliavimą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą (toliau – DK). Teismai nepagrindė, kuo remdamiesi daro išvadą, kad kasatorių ir pirmiau minėtus liudytojus siejo darbo santykiai, taip pat, ar šie asmenys pageidavo jų veiklą pripažinti esant darbinio pobūdžio.

Nelegalaus darbo sąvoka nurodyta DK 98 straipsnio 1 dalyje juo įvardijant darbą, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: yra šio Kodekso 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant šio Kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose nustatytų reikalavimų.

Tačiau teismai nemotyvavo, kodėl laikė, jog UAB „B“ asmenys dirbo nelegaliai. Be to, baudžiamasis įstatymas nelegalaus darbo nelaiko nusikalstama veika, todėl teismai negalėjo pripažinti, kad kasatorius nurodytus fizinius asmenis nusikalstamai neįdarbino UAB „B“. Teismai konstatavo, kad neįrodyta, kokią pinigų sumą iš UAB „B“ gavo kiekvienas neva nelegaliai dirbęs asmuo. Nenustačius būtinųjų darbo sutarties elementų – darbo vietos, funkcijų ir užmokesčio – nebuvo galima daryti išvados apie darbo santykių buvimą.

Be to, pinigų mokėjimas K. M., A. T., K. N. ir B. B. grindžiamas vien tik šių asmenų paaiškinimais, tačiau jokių kitų objektyvių įrodymų byloje nėra: nebuvo rasti neoficialūs pinigų išmokėjimo žiniaraščiai, paruošti mokėjimui grynieji pinigai ir pan. 2013 m. gegužės 17 d. ir 2013 m. lapkričio 4 d. specialisto išvadose nurodoma, kad tyrimas dėl neoficialaus atlyginimo mokėjimo atliktas remiantis tik K. M., A. T., K. N. ir B. B. apklausos protokolų duomenimis. Taigi byloje surinktais įrodymais nėra galimybės paneigti, kad minėti liudytojai dirbo kaip privatūs asmenys, juolab teismo posėdyje K.

M. ir K. N. patvirtino, kad tiriamu laikotarpiu vykdė individualią veiklą, todėl su jais atsiskaitydavo jų paslaugas užsakę asmenys, bet ne kasatorius. Kadangi šie asmenys UAB „B“ nedirbo, tai jų gautos piniginės lėšos nesukėlė pasekmių, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje. Pasak kasatoriaus, byloje nenustatyta, kad UAB „B“ tiriamu laikotarpiu turėjo neapskaitytų pajamų, todėl grynieji pinigai darbuotojams negalėjo būti mokami.

Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad tiriamu UAB „B“ veiklos laikotarpiu nei galiojęs Akcinių bendrovių įstatymas, nei bendrovės įstatai nenumatė, kad bendrovės vadovui yra suteikti įgaliojimai iš bendrovės klientų paimti grynuosius pinigus, surašyti ir pasirašyti kasos pajamų dokumentus bei įvesti duomenis apie grynųjų pinigų priėmimą į bendrovės duomenų bazę. Kadangi tokių veiksmų vadovas pagal suteiktus įgaliojimus negali atlikti, todėl jie nelaikyti ūkine operacija ar įvykiu, kuris turi būti pagrindžiamas apskaitos dokumentais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-895/2015). Taip pat, kasatoriaus teigimu, yra nepagrįsti jam priteisti civiliniai ieškiniai.

Kasatorius mano, kad nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl iš K. K. ir R. P. gautų pinigų pasisavinimo. Visų pirma, UAB „B“ šiems asmenims niekada nebuvo perdavusi jokių pinigų, taigi, kasatorius, kaip įmonės vadovas, negalėjo šių lėšų pasisavinti. Taip pat kasatorius teigia, kad jo veikoje nenustatyta tiesioginė tyčia pasisavinti pinigus. Skunde pažymima, kad V. T. paėmus pinigus už atliktus darbus iš V. R. ir K. K., nenustatyta, kad šiuos pinigus būtų gavęs kasatorius.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo departamento prokuroras Mindaugas Gylys prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras atkreipia dėmesį, kad didesnę kasacinio skundo dalį sudaro teiginiai, kuriais kasatorius nesutinka su teismų nustatytomis aplinkybėmis bei įrodymų vertinimu, tačiau tai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad žemesnių instancijų teismai, padarė esminį BPK normų pažeidimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas motyvavo S. Z. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas veikų kvalifikavimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas. Papildomai ištyręs įrodymus, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir detaliai aptarė, kokias įrodymais grindžiamos jo išvados, kuo remiantis priimtas sprendimas dėl nusikaltimų sudėties nuteistojo veiksmuose buvimo. Bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagal nustatytas faktines aplinkybes baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, duomenys, kuriais grindžiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis, buvo ištirti ir įvertinti teisiamojo posėdžio metu.

Kasacinio skundo teiginys, kad S. Z. nėra nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektas, yra nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismai S. Z. veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir tai pagrindė ne tik byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, bet ir konkrečiomis Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis. Teismų sprendimuose nurodyta, kokius Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus pažeidė nuteistasis. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika reiškėsi tuo, kad samdyta buhalterinės apskaitos tvarkymo įmonė tik tvarkė pirminius S. Z. pateiktus dokumentus, bet jai nebuvo žinoma apie jo nepateiktus (neįforminamus) buhalterinės apskaitos dokumentus ar pateikiamų apskaitos dokumentų neobjektyvumą, juose užfiksuotų duomenų neatitikimą objektyviai tikrovei.

Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio šios kategorijos bylų praktiką, išaiškinimus: jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų ar pateikia suklastotus dokumentus ir pan., jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-41/2012). Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas nagrinėjamu atveju pasireiškė ir tyčiniais S. Z. veiksmais, neįtraukiant į buhalterinę apskaitą iš fizinių asmenų už atliktus darbus gautų lėšų ir neįtraukiant į apskaitą realius darbo santykius su įmone turėjusiems asmenims kaip atlygio išmokėtų pinigų.

Tai, kad kasatorius nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl pinigų iš fizinių asmenų už UAB „B“ atliktus darbus gavimo bei duomenų apie gautus pinigus neįtraukimo į bendrovės buhalteriją ir buhalterijoje nenurodyto atlygio mokėjimo bendrovėje dirbusiems asmenims, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Dėl to šie teiginiai palikti nenagrinėti. Taigi teismams nustačius objektyvios tiesos neatitinkančių buhalterinės apskaitos dokumentų įtraukimą į UAB „B“ buhalterinę apskaitą, taip pat nustačius, kad į apskaitą nebuvo įtraukti būtini duomenys ar dokumentai dėl darbo užmokesčio išmokėjimo ar pajamų iš fizinių asmenų gavimo ir, remiantis specialisto išvada, konstatavus, kad dėl to kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, laikytina, kad baudžiamasis įstatymas S. Z. pritaikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, kasatorius skunde pateikia argumentus, susijusius su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir išsako savo nuomonę dėl byloje esančių duomenų vertinimo, todėl, kaip minėta anksčiau, tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas ir šie kasacinio skundo argumentai turėtų būti palikti nenagrinėti.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir pažeisdamas BPK 20 ir 208 straipsnių reikalavimus atsisakė skirti byloje buhalterinę-finansinę ekspertizę bei kviesti ir apklausti nuteistojo prašomus liudytojus. Prokuroro manymu, su tokiais teiginiais sutikti nėra pagrindo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, dalinai tenkindamas S. Z. gynėjo prašymus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą – apklausė liudytoją R. P., o dėl būtinybės iškviesti ir apklausti kitus liudytojus teismas prašymą išsprendė protokoline nutartimi, motyvuodamas, kodėl liudytojų kviesti nereikia. Taip pat apeliacinės instancijos teismas motyvuotai išsprendė klausimą dėl buhalterinės ekspertizės skyrimo: teismo posėdyje sprendžiant šį klausimą papildomai buvo apklausta specialistė N. L., kuri patvirtino savo pateiktas išvadas ir davė paaiškinimus dėl jų, po to apeliacinės instancijos teismas protokoline nutartimi atmetė S. Z. ir jo gynėjo prašymą skirti byloje buhalterinę-finansinę ekspertizę.

Kasatoriaus prašymas panaikinti Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria pagal BK 220 straipsnį (dvi veikos) byla nutraukta dėl senaties, skunde nemotyvuojamas. Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas S. Z. pagal BK 220 straipsnį buvo išteisinęs, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą (ir pagal prokuroro apeliacinį skundą), šią baudžiamosios bylos dalį nutraukė suėjus senaties terminui. Nesutikti su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu nėra pagrindo, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, BK 95 straipsnyje numatytas trejų metų apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas suėjo 2014 rugpjūčio mėn., t. y. dar iki priimant nuosprendį pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje nustatytų S. Z. veiksmų baudžiamojo persekiojimo ir įvertinimo galimybė pasibaigė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, ir priėmė teisėtą sprendimą šią bylos dalį nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad didesnę jo dalį sudaro teiginiai, kuriais nuteistasis ginčija teismų nustatytų ir nuosprendžiuose nurodytų faktinių aplinkybių buvimą, t. y. jas neigia, pvz.: dėl atliktų darbų akte, pateiktame UAB „B“ buhalterinei apskaitai, įrašytų medžiagų kiekių, dėl to, kas atliko darbus (kiti asmenys ar nuteistojo vadovaujama bendrovė), dėl atsiskaitymo už darbus (darbo užmokesčio) neįforminant to dokumentais. Taip pat daug dėmesio skiriama tam, kaip, kasatoriaus nuomone, turėjo būti įvertinti įrodymai (pateikiamas jų vertinimas ir nesutinkama su teismų atliktu, laikant jį neteisingu). Iš esmės tuo pagrindu kasatorius teigia, kad teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio pažeidimus, o tai esą lėmė jo pripažinimą kaltu nesant įrodymų. Tokie kasacinio skundo teiginiai nėra teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, todėl nenagrinėtini. Taigi, kasacinį skundą teisėjų kolegija nagrinėja tiek, kiek jame nurodyti argumentai susiję su teisės taikymu – esminiais BPK pažeidimais ir netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnio 2, 3 dalys) – teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Tuo tarpu įrodymų tyrimas, vertinimas ir faktinių aplinkybių nustatymas yra ne kasacinės instancijos teismo, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad S. Z., būdamas UAB „B“ direktoriumi ir šių pareigų pagrindu pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą būdamas atsakingas už jo vadovaujamos bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitą tvarkiusiai UAB „A“ pateikė neteisingus duomenis – atliktų darbų aktą, kuriame įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija apie skaldos ir smėlio kiekius (nurašymui kaip panaudotų), be to, nepateikė apskaitai (neįtraukė) duomenų apie darbus, atliktus pas fizinius asmenis, ir apie darbo užmokesčio mokėjimą priimtiems į darbą K. M., A. T., K. N. ir B. B., su kuriais nebuvo sudaręs darbo sutarčių. Taip apgaulingai tvarkant minėtos bendrovės buhalterinę apskaitą, nebuvo galima iš dalies nustatyti jos 2010-2011 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taigi, S. Z. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeidžiant buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimus.

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už vieną iš šio straipsnio dispozicijoje nurodytų veikų – apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, kuris, be kita ko, gali pasireikšti dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimu apskaitos dokumentuose. Tai yra veika, kuria sąmoningai pažeidžiami buhalterinę apskaitą nustatantys norminiai aktai, tarp jų ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas. Šio įstatymo nuostatos įpareigoja į buhalterinę apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (6 straipsnio 2 dalis), taip pat reikalauja, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai būtų pagrįsti apskaitos dokumentais, surašomais jų metu arba jiems pasibaigus ar įvykus bei atitinkami duomenys užregistruojami ūkinės operacijos ar įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti (12 straipsnio 1, 4 dalys).

Būtinasis aptariamos nusikalstamos veikos požymis – padariniai, t. y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tuo atveju, kai dėl BK 222 straipsnio dispozicijoje nurodytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens (ūkio subjekto) veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pažymėtina, kad šie padariniai nustatomi remiantis kompetentingų institucijų, specialistų ar ekspertų atlikto tyrimo rezultatais – aktais, išvadomis ir pan., kuriuos teismai privalo įvertinti (kaip ir kitus bylos įrodymus) laikydamiesi įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nustatytų taisyklių.

Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11, 21 straipsnių nuostatas. Vienas iš tokių asmenų yra ūkio subjekto (ar jo struktūrinio padalinio) vadovas, kuris atsakingas už apskaitos organizavimą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus (11, 21 straipsniai). Pagal teismų praktiką tuo atveju, jei buhalterinę apskaitą tvarko fizinis ar pvz., juridinis asmuo – atitinkamas paslaugas teikianti įmonė, su kuria sudaryta sutartis dėl ūkio subjekto apskaitos tvarkymo, specialistas, tačiau jei toks asmuo (įmonė, specialistas) nėra kaltas, t. y. juo ūkio subjekto vadovas pasinaudojo – šiam nežinant pateikė apskaitai tikrovės neatitinkančius dokumentus arba nepateikė reikiamų dokumentų, reikšmingų teisingam apskaitos tvarkymui, tai ūkio subjekto vadovui kyla atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą kaip vykdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, 2K-233/2014, 2K-454/2012).

Pažymėtina, kad apskaitos dokumentai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnio 7 dalis) iš esmės yra liudijimai (popierinės ar elektroninės formos), patvirtinantys (parodantys) ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį, pagal juos galima nustatyti atitinkamos operacijos ar įvykio tapatumą, turinį, rezultatą (pinigine ar kiekybine išraiška), t. y. dokumentai, įtraukiami į buhalterinę apskaitą ir lemiantys jos teisingumą ar neteisingumą. Vadinasi, tais atvejais, kai buhalterinei apskaitai tyčia pateikiami tikrovės neatitinkantys dokumentai ar pateikiami ne visi, kaip to reikalauja Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos, kyla atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą pagal BK 222 straipsnį, jeigu dėl to kyla šio straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pagal teismų nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad S. Z. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – taikytas tinkamai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog kasatoriaus skunde išdėstyti samprotavimai, kad jis esą nėra tinkamas aptarto nusikaltimo subjektas ar kad buhalterinei apskaitai pateikti dokumentai nėra apskaitos dokumentai Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis prasme, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra pagrįstos, paremtos faktiniais duomenimis ir teisingu šio straipsnio dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių aiškinimu. Be to, kasatoriaus teiginys, kad teismai padarė pažeidimą nenurodydami Buhalterinės apskaitos įstatymo redakcijos, taip pat atmestinas, nes taikytų šio įstatymo nuostatų turinys išdėstytas, antra vertus, pats kasatorius nenurodo, kodėl tai laiko teisės pažeidimu. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 kai kurių straipsnių pakeitimai nėra aktualūs ir neturėjo reikšmės sprendžiant S. Z. baudžiamosios atsakomybės klausimą.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įgyvendinimu bei apeliacinio skundo išnagrinėjimu

Kasatorius teigia, kad nuteistas netinkamai įvertinus įrodymus, todėl nepagrįstai, be to, manydamas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias taisykles, nurodo, kad byla jam tiek pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 183 straipsnio 1 dalį turėtų būti nutraukta, nors kartu pateikia alternatyvų prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šie prašymai neturi teisinio pagrindo, todėl atmestini.

Kaip jau minėta pirmiau, kasatorius, nurodydamas, kad įrodymai įvertinti netinkamai, kad ne visos bylai svarbios aplinkybės išsiaiškintos (arba, jo manymu, nustatytos neteisingai) tai argumentuoja ne teisiniais argumentais, o teiginiais, kurie nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Antra vertus, kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl įrodinėjimą reglamentuojančio BPK 20 straipsnio pažeidimo prieštarauja bylos medžiagai ir teismų nuosprendžių turiniui. Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo S. Z. (taip pat – ir prokuroro) apeliacinį skundą ir tikrindamas pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių įrodytumą, ne tik iš naujo įvertino teisiamajame posėdyje tirtus įrodymus, bet ir pats papildomai tyrė įrodymus (pvz., apklausė liudytojus R.

P., M. B., specialistę N. L.), kuriuos taip pat įvertino. Šio teismo nuosprendyje padarytos motyvuotos išvados: išanalizuoti įrodymai, jų turinys, paaiškinta, kurių įrodymų pagrindu ir kodėl teismas remiasi konstatuodamas konkrečių S. Z. kaltinančių faktinių aplinkybių buvimą, taip pat argumentavo, kodėl atmestina kaip neatitinkanti tikrovės jo gynybos versija dėl atliktų darbų (pagal rangos sutartį su UAB „V“) akte užfiksuotų medžiagų (skaldos, smėlio) kiekių, dėl to, kas atliko teritorijų įrengimo ar kitus darbus įvairiuose objektuose, kokie realūs, bet neįforminti darbo santykiai siejo S. Z. vadovaujamą UAB „B“ su K.

M., A. T., K. N. ir B. B., dėl pinigų pasisavinimo, kurie priklausė minėtai bendrovei ir buvo gauti iš užsakovų K. K., R. P., t. y. dėl visų aplinkybių, kurias ginčijo ir neigė nuteistasis, tą patį nurodydamas ir kasaciniame skunde. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas įvertino tiek paties nuteistojo S. Z. bei jam naudingus liudytojo V. T. parodymus, tiek kitų liudytojų (pvz., K. K., R. P., V. P. (UAB „V“ direktoriaus) ir t. t.) parodymus, specialistų, atlikusių UAB „B“ ūkinės finansinės veiklos tyrimus, išvadas, t. y. 2013 m. gegužės 17 d. ir 2013 m. lapkričio 4 d. specialisto išvadas bei 2014 m. spalio 14 d. specialisto išvadą (gautą atlikus tyrimą, paskirtą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) ir kitus rašytinius bylos įrodymus.

Teismo nuosprendyje pasisakyta dėl visų įrodymų patikimumo bei jų visumos pakankamumo S. Z. kaltumui pagrįsti, taip pat padarytos išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuri taip pat ginčijama kasaciniame skunde, pagrįstumo. Šiuo atveju tai, kad apeliacinės instancijos teismas dar kartą neapklausė dalies liudytojų ar neskyrė buhalterinės ekspertizės (BPK 208 straipsnis), priešingai nei teigia kasatorius, nesudaro pagrindo teigti, jog nuteistojo prašymas dėl papildomo įrodymų tyrimo reiškia BPK pažeidimą, nes bylos medžiaga rodo, kad atmetant dalį nuteistojo prašymuose nurodytų argumentų, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta dėl įrodymų pakankamumo nustatant bylai svarbias aplinkybes ir pateikti motyvuoti atsakymai dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, paaiškinant, kodėl jie atmestini.

Taigi, kasatoriaus teiginiai, kad teismų išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti, nes jo kaltė buvo įrodinėjama teismų tiesiogiai ištirtais, teisėtais būdais gautais ir patikrintais duomenimis; pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymų turinį atitinkančias išvadas, jas pagrindęs išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, nebuvo pažeistos, o apeliacinis bylos patikrinimas atliktas laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokių išvadų, o vien tai, kad kasatorius nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime nereiškia teisės pažeidimo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 255 straipsnį, nes, pasak nuteistojo, aprašant BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybes, šis teismas nurodė tik veikos padarymo laiką, pripažino kaltu dėl veikos, kuri skiriasi faktinėmis aplinkybėmis nuo išdėstytų kaltinamajame akte, be to, nuosprendyje neįvardijo asmenų, kuriems buvo teikiamos statybos darbų paslaugos, ir inkriminavo veikos aplinkybes išeinant už nagrinėjimo teisme ribų.

Šie kasacinio skundo teiginiai ne tik nepagrįsti, bet iš esmės ir aiškiai nesuformuluoti. Dėl jų pasakytina tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose aprašytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, esminės faktinės aplinkybės, pirma – jos išdėstytos visiškai identiškai, antra – nurodytos aplinkybės atskleidžia visus nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nurodytus minėto BK straipsnio dispozicijoje, trečia – kaltinime nurodytos aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo faktinės aplinkybės, svarbios veikos kvalifikavimui, priimant nuosprendžius nepasikeitė. Taigi, nagrinėjimo teisme ribos, nustatytos BPK 255 straipsnyje, nebuvo pažeistos, o įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių aprašymas aiškus, atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Be to, kasatoriaus prašymas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies, susijusios su BK 95 straipsnio taikymu nutraukiant bylą pagal BK 220 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), panaikinimo neparemtas jokiais argumentais, yra deklaratyvus, todėl nenagrinėtinas. Pažymėtina tai, kad šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismo sprendime padarytos motyvuotos išvados.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, keisti ar naikinti teismų nuosprendžius pagal kasacinio skundo ribas nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. Z. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Vytautas Masiokas

Dalia Bajerčiūtė