2021-02-17 Nr. AB-3644-3-61-3-02429-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-366-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02429-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 12.13.1.2; 12.15.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų E. L. ir N. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. L. ir N. L. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai E. L. ir N. L. kreipėsi į teismą su skundais, prašydami panaikinti: Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2019 m. birželio 11 d. sprendimus Nr. S-71 (7-42/2019) ir Nr. S-72(7-43/2019) (toliau – ir MGK sprendimai); Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. kovo 13 d. sprendimus Nr. 68-29 ir 68-30 (toliau – ir VMI sprendimai); Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2018 m. spalio 8 d. sprendimus Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-342 ir Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-343 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimai).

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 9 d. nutartimi sujungė pareiškėjos N. L. skundą, pateiktą administracinėje byloje Nr. eI-4275-463/2019, ir pareiškėjo E. L. skundą, pateiktą administracinėje byloje Nr. eI-4272-463/2019, į vieną administracinę bylą, administracinei bylai suteikė Nr. eI-4272-463/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02429-2019-2).

3. Pareiškėjai pateikė iš esmės identiškus skundus, kuriuos grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjų skunduose VMI buvo išsamiai analizuotas apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – ir PVM) reglamentavimas tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos lygmeniu, detaliai pasisakyta dėl ekonominės veiklos sampratos PVM tikslais. VMI minėtų argumentų neanalizavo, dėl skunde nurodytų teisės aktų ir teismų praktikos taikymo nepasisakė.

3.2. Kauno AVMI, VMI ir MGK skundžiamuose sprendimuose nenustatė aplinkybių, su kuriomis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) sieja asmens pripažinimą apmokestinamuoju asmeniu, o parduotas prekes – PVM objektu, todėl nėra įrodytas pareiškėjų ekonominės veiklos vykdymas.

3.3. Nekilnojamo turto įsigijimas ir pardavimas atliko santaupų laikymo, o ne pajamų uždirbimo funkciją. Nekilnojamas turtas nebuvo įsigijimas greitam pardavimui – įsigytos tiek negyvenamosios patalpos, tiek žemės sklypai, tiek žemės sklypai su ūkiniais pastatais, tiek žemės sklypai su gyvenamaisiais pastatais. Ilgą laiko tarpą įsigytas nekilnojamas turtas buvo tiesiog laikomas, nebuvo modifikuojamas, nebuvo atlikti statybos darbai. Pareiškėjai pasirinko turimo turto laikymą nekilnojamo turto forma, kadangi toks turto laikymas yra mažiau rizikingas. Aplinkybę, kad tokia turto laikymo forma pripažintina turto vertės išsaugojimu, o ne investavimu, liudija tai, kad pareiškėjai nespekuliavo nekilnojamuoju turtu, t. y. neprisipirko daugybės objektų vienu metu, kai nekilnojamojo turto kainos buvo žemos ir neskubėjo jo viso parduoti iškart nekilnojamojo turto kainoms pakilus. Visi įsigijimai atlikti augant ekonomikai, t. y. kai infliacija yra gana ženkli ir piniginės lėšos, net ir laikomos indėlių sąskaitose nuvertėja sparčiau, krenta perkamoji galia. Šiais laikotarpiais augo ir pareiškėjų šeimos pajamos, kurias reikėjo apsaugoti nuo nuvertėjimo.

3.4. Žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) g., įsigijimas įvyko dėl to, kad pareiškėjų šeima planavo persikelti į jį gyventi. Sklypo atidalijimas įvyko, nes buvo planuota statyti du namus – vienas tėvams, kitas – sūnui. Statybos prasidėjo 2011 m., tačiau sūnaus ketinimai pasikeitė ir buvo nuspręsta atsisakyti plano persikelti gyventi, abu būstai su žemės sklypais buvo parduoti, atsižvelgus kad jų išlaikymas būtų kėlęs tik papildomų išlaidų. Kadangi neatsirado, kas nupirktų žemės sklypą ir abu būstus, teko parduoti juos atskirai. Šios aplinkybės pagrindė, kad pareiškėjų veiksmuose nebuvo komerciškumo.

3.5. Pareiškėjai nesutiko, kad pajamų gavimas už būstų pardavimą, nenustačius kitų apmokestinimo PVM sąlygų, savaime yra laikomas PVM objektu. Santaupų laikymas ne banknotais ar banko sąskaitoje, o nekilnojamojo turto pavidalu neatitinka ekonominės veiklos tikslo ir paskirties. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas PVM neteisėtai ir nepagrįstai pritaikė gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apmokestinimo kriterijus, siekdamas pagrįsti ne individualią pareiškėjų veiklą pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau – ir GPMĮ), bet ekonominę veiklą pagal PVMĮ. Toks požiūris nepriimtinas, kadangi nurodytus mokesčius reglamentuoja skirtingi įstatymai bei skiriasi kiekvieno iš jų apmokestinamas objektas.

3.6. Pareiškėjai nėra vertęsi gyvenamųjų namų statybos ekonomine veikla. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjai pardavė abu būstus ne vienam savininkui, o skirtingiems asmenims nereiškia, kad pareiškėjai vertėsi gyvenamųjų namų statybos ekonomine veikla. Siekiant konstatuoti sandorių nuolatinumą pagal PVMĮ 71 straipsnio 2 dalies 4 punktą, reikia nustatyti ne tik ne atsitiktinį sandorių pobūdį, bet ir tai, ar apmokestinamasis asmuo įprastai verčiasi tokios rūšies veikla.

3.7. Siekiant, kad būtų įrodytas ekonominės veiklos nuolatinumo principas, reikšminga aplinkybė, jog PVMĮ mokestinis laikotarpis standartiškai yra 1 mėnuo, todėl PVM objektu laikoma veikla paprastai pasireiškia nuolatiniais sandoriais, atliekamais kiekvieną mėnesį. Šią aplinkybę patvirtina ir mokesčių administratoriaus atliekama PVM mokėtojų registre esančių asmenų priežiūra, kadangi vidutiniškai 2–3 mėnesius nepateikus PVM deklaracijos mokesčių administratorius reikalauja, kad mokesčių mokėtojas pateiktų informaciją apie vykdomus ar kitą mėnesį planuojamus sandorius. Jei tokių sandorių nėra sudaryta ar nėra suplanuota – asmuo mokesčių administratoriaus iniciatyva nedelsiant išregistruojamas iš PVM mokėtojų registro kaip nevykdantis ekonominės veiklos. Taip nagrinėjamu atveju būtų atsitikę ir pareiškėjų šeimai, jei pareiškėjai būtų įsiregistravę PVM mokėtojais, kadangi pardavę pirmąjį butą pareiškėjai nežinojo, ar kitą mėnesį bus parduotas ir antrasis butas.

3.8. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad į vykdomos apmokestinamos veiklos masę atsitiktiniai nekilnojamojo turto sandoriai neturi būti įtraukti apskaičiuojant proporciją, kad, neatspindėdami apmokestinamojo asmens verslo veiklos, jie neiškraipytų tikrosios reikšmės. VMI savo konsultacinės medžiagos kataloge yra nurodžiusi, kad PVM atskaitos dalies apskaičiavimo mišrios veiklos atveju sandorių atsitiktinumo kriterijumi negali būti laikomas vien sudaromų sandorių skaičius ar gautų pajamų suma. ESTT taip pat yra išaiškinęs, kad, skaičiuojant PVM atskaitos procentą, finansiniai sandoriai turi būti laikomi atsitiktiniais tiek, kiek jie apima tik labai ribotą apmokestinamų PVM prekių bei paslaugų naudojimą ir tas faktas, jog iš finansinių sandorių gaunamos pajamos yra didesnės už pagrindinės veiklos pajamas nėra pakankamas, kad neleistų jų klasifikuoti kaip atsitiktinių sandorių. Šie atsitiktinio sandorio kvalifikavimo kriterijai turi būti taikytini mutatis mutandis (su atitinkamais (būtinais) pakeitimais) ir įrodinėjant ekonominės veiklos egzistavimą. Pareiškėjų atveju 2013 m. pajamos iš nekilnojamojo turto sudarė 45 proc. visų pajamų. Pajamų santykis nėra laikytinas rodikliu, įrodančiu tokių pajamų neatsitiktinį pobūdį. Be to, visi nekilnojamojo turi įsigijimo sandoriai yra išsidėstę plačiai laike, yra ilgų tarpų, kai pareiškėjai jokio nekilnojamojo turto neįsigijo. Pardavimai taip pat per 16 metų buto tik 6 ir su pertraukomis, buvo parduota tik po 1 nekilnojamojo turto objektą. Gyvenamieji namai adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (toliau – ir ginčo objektai) taip pat būtų buvę parduoti kaip vienas, bet dėl nuo pareiškėjų nepriklausančių priežasčių jie buvo parduoti po atidalinimo. Ginčo objektai yra vienintelis pareiškėjų turtas, kuris buvo parduotas tokiu būdu, todėl MGK išvada, kad pareiškėjų ekonominę veiklą pagrindžia jų atlikti aktyvūs veiksmai ir didelis sandorių skaičius yra nepagrįsti. Tai, kad pareiškėjai nevykdė ekonominės veiklos pagrindžia ir ta aplinkybė, kad pareiškėjai neturi statybų prekių ir paslaugų įsigijimo dokumentų, galinčių pagrįsti teisę į PVM atskaitą. Tai patvirtina, kad pareiškėjai statė ginčo objektus ne pardavimui, o pačių gyvenimui. Statant namus pardavimui tikrai būtų surinkti visi pirminiai dokumentai, patvirtinantys statytų išlaidas.

3.9. Pajamų iš nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Vilniuje pardavimo nėra pagrindo laikyti ekonominės veiklos pajamomis, nes jokios veiklos, kaip ji suprantama pagal PVMĮ, pareiškėjai nevykdė.

3.10. MGK sprendimuose nėra nurodoma, kokios rūšies ekonomine veikla pagal aktualų Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių pareiškėjai vertėsi. Nei centrinis, nei teritorinis mokesčių administratoriai neatliko atitinkamo veiklos rūšies atribojimo. Atliktas ginčo objektų pardavimas, kuris laikomas pareiškėjų ekonomine veikla, nėra panašus į kitus pareiškėjų atliktus nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, t. y. visus likusius objektus, pareiškėjai nusipirko ir pardavė nesukūrę juose naujų nekilnojamojo turto vienetų. Tai paneigia MGK išvadą, kad pareiškėjai visą laikotarpį vykdė vienodą su nekilnojamuoju turtu susijusią veiklą, be to, nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių MGK išvadą, kad pareiškėjai vykdė konkrečią ekonominę veiklą.

3.11. Nepagrįsta išvada, kad pareiškėjai neturi teisės į PVM atskaitą 617 544 Lt statybos išlaidų sumai, nes, vadovaujantis ESTT praktika, PVM apmokestinami asmenys, kurie nebuvo įsiregistravę PVM mokėtojais, nepraranda galimybės įgyvendinti teisės į PVM atskaitą nuo sandorių, sudarytų iki oficialaus įsiregistravimo PVM mokėtoju momento. Kauno AVMI sprendime yra nurodyta, kad ginčo objektai buvo statomi ne ūkio būdu, todėl į tai atsižvelgusi, Kauno AVMI 617 544 Lt statybos išlaidų sumą laikė leidžiamais atskaitymais tiek apskaičiuodama GPM tiesioginiu būdu, tiek nustatydama pareiškėjų išlaidas pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį. Šie veiksmai atlikti, nors leidžiami atskaitymai tiek GPM atveju, tiek ir PVM atskaitos atveju, leidžiami turint tik pirminius dokumentus. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas taikyti PVM atskaitą 617 544 Lt statybos išlaidų sumai, koreguojant Kauno AVMI patikrinimo akte apskaičiuotas PVM sumas, nepriklausomai nuo to, ar būtų vadovaujamasi pareiškėjų paaiškinimais ar išvestiniais uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sistela“ ir valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ rodikliais.

3.12. Išvada, kad 2011–2014 m. pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas buvo padaryta neįvertinus aplinkybės, kad pareiškėjai galėjo gauti pajamų, kurių nereikėjo deklaruoti ir mokėti mokesčių. VMI išvada, kad pareiškėjai turėjo pateikti tokias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus yra nepagrįsta. Pareiškėjai mokestinio patikrinimo laikotarpiu galėjo gauti 32 000 Lt neapmokestinamų pajamų iš įvairių daiktų (nebedėvėti rūbai, elektriniai prietaisai, kompiuteriai, telefonai) pardavimų. Teisės aktuose nėra reikalavimo kaupti informaciją apie parduotus daiktus (neregistruojamus) daiktus. Tai patvirtina, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjų mokestinį patikrinimą, nebuvo objektyvus, buvo šališkas ir neteisingai vertino surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes.

3.13. Pareiškėjas informavo Kauno AVMI, kad nuo 2013 m. yra Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) rezidentas. Mokesčių administratoriaus argumentai, kuriais jis grindžia išvadą, kad pareiškėjas yra Lietuvos rezidentas, yra nepagrįsti. Tai, kad pareiškėjas yra kelių bendrovė akcininkas niekaip nėra lemiamas veiksnys, nulemiantis mokesčio mokėtojo rezidavimo vietą. Mokesčių administratorius neanalizavo ar bendrovės, kurių akcininkas yra pareiškėjas, yra veikiančios, ar pareiškėjas jose atliko kokius nors valdymo veiksmus, kuriems atlikti būtinas pareiškėjos nuolatinis fizinis buvimas Lietuvos teritorijoje, ar tokie veiksmai negalėjo būti atlikti, pareiškėjui grįžus iš JAV. Iš prie skundo pridėtų asmens dokumentų kopijų matyti, kad pareiškėjas nuolat vykdavo į JAV (išvykimo ir atvykimo laikai), 2001–2005 m. galiojo pareiškėjui išduota tapatybės kortelė, turi 10 metų galiojančią vizą. Pareiškėjo vykimų į JAV daugkartiškumas lemia išvadą, kad pareiškėjas nuolat turėjo verslo reikalų, nes turistiniais reikalais toks dažnas keliavimas nebūtų pateisinamas, todėl vien tai, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė formalaus dokumento, patvirtinančio, kad pareiškėjas yra išsiregistravęs iš Lietuvos, negali būti pagrindas atmesti pareiškėjo argumentus dėl rezidavimo JAV. Pats mokesčių administratorius turi teisę gauti visą informaciją apie pareiškėjo keliones į JAV ir apie pareiškėjo rezidavimą JAV iš JAV mokesčių administratoriaus ar kitą pagalbą iš Europos Sąjungos mokesčių administratorių.

3.14. Apie tai, kad pareiškėjas nuo 2013 m. reziduoja JAV, pareiškėjas informavo mokesčių administratorių. Vadinasi, pastarasis žinojo, kad pareiškėjas galėjo turėti šioje šalyje lėšų šaltinių. Visgi, mokesčių administratorius šios informacijos iš pareiškėjo nesiteiravo, apie tai nėra nurodyta ir skundžiamuose sprendimuose, tuo tarpu pareiškėjas manė esant netikslinga tokią informaciją teikti, nes pareiškėjo veikla per juridinius asmenis, įregistruotus JAV, nėra GPM objektas Lietuvoje, ir atitinkamai, mokestinio patikrinimo dalykas. Skundžiamuose sprendimuose minimas JAV mokesčių administratoriaus atsakymas nebuvo pateiktas pareiškėjui kaip priedas su patikrinimo aktu. Tai reiškia, kad skaičiuojant mokėtinas sumas, nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas galėjo turėti pajamų šaltinių JAV ir šios pajamos nebuvo įtrauktos į pareiškėjo pajamų ir išlaidų balansą. Pareiškėjo suteiktą paskolą JAV bendrovei Realest Invest Group LLC Kauno AVMI priskyrė prie pareiškėjo išlaidų Lietuvoje, o tai reiškia, kad Kauno AVMI gautas pareiškėjo pajamas iš JAV vertino kaip pajamas ne Lietuvoje, o išlaidas, patirtas tiek Lietuvoje, tiek finansuojant JAV įmonę, vertina kaip išlaidas patirtas Lietuvoje. Toks nelygiavertis pajamų ir išlaidų vertinimas sukuria neadekvačią išlaidų, nepagrįstą pajamomis, dydį. Toks vertinimas pažeidžia JAV interesus, nes Lietuvos mokesčių administratorius siekia apmokestinti pareiškėjos pajamas, gautas JAV. Šiuo atveju pareiškėjo išlaidoms nepagrįstai priskirta 837 548 Lt suma, kuria nepagrįstai padidintos pareiškėjo apmokestinamosios pajamos Lietuvoje. Tokioms išlaidoms pagrįsti pareiškėjo gautos pajamos Lietuvoje nėra pakankamos. Be to, ši suma negali būti priskirta pareiškėjų išlaidoms, patirtoms Lietuvoje, kadangi ši suma skirta JAV bendrovės pajamoms generuoti. Eliminavus šią sumą, pareiškėjų išlaidos, patirtos Lietuvoje, atitinkamai turi būti mažinamos, pripažįstant, kad pareiškėjams GPM nėra apskaičiuojamas, nes pareiškėjų pajamos Lietuvoje neviršijo išlaidų, patirtų Lietuvoje.

3.15. Pareiškėjas lėšas iš asmenų, esančių JAV, saugojo bei naudojo JAV ir nedeklaruotomis sumomis atsigabendavo į Lietuvą. Suvestinės, kokias tiksliai sumas atsigabeno, pareiškėjas neturi ir dėl seno laikotarpio tokių duomenų pateikti negali. Visgi mokesčių administratoriui buvo pateikti dokumentai, kurie patvirtina, kad pareiškėjas iš asmenų, esančių JAV, pasiskolino 140 000 USD, 90 000 USD, 185 000 USD, 260 000 USD (viso 675 000 USD). JAV teisės aktai neįpareigoja tokių dokumentų tvirtinti notarine tvarka, o Lietuvoje galiojantys teisės aktai tokiems sandoriams netaikomi. Kadangi Kauno AVMI nemato pagrindo atskirti pareiškėjo gautas lėšas JAV, nuo lėšų gautų Lietuvoje, visgi į šiuos dokumentus turi būti atsižvelgta apskaičiuojant pareiškėjo pajamas pagal MAĮ 70 straipsnį. Mokesčių mokėtojas papildomus dokumentus ar įrodymus turi teisę teikti viso mokestinio ginčo metu, o mokesčių administratorius ar ginčą nagrinėjanti institucija privalo tokius įrodymus vertinti. Tai, kad tokie dokumentai pateikti po patikrinimo akto surašymo, nesuteikia teisės jų nevertinti. Priimtas sprendimas, neįvertinus visų faktinių aplinkybių, nelaikomas atitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

3.16. Pareiškėjai ginčo objektų statybai išleido viso 500 000 Lt, tačiau Kauno AVMI šias statybos išlaidas apskaičiavo vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu ir nustatė, kad pareiškėjai ginčo objektus pastatė už 617 544 Lt. Su tokia išvada nesutinkama, nes mokesčių administratorius, prieš taikydamas šių išlaidų apskaičiavimui MAĮ 70 straipsnį, turėjo atskirai pagrįsti tokio taikymo pagrindus. Teisės aktų, įpareigojančių saugoti ir kaupti pirminius dokumentus dėl tokių išlaidų pagrįstumo, nėra. Neįrodyta būtinybė šias išlaidas apskaičiuoti, todėl turėjo būti vadovaujamasi pareiškėjų pateikta išlaidų suma. Tokiu apskaičiavimu, koks buvo atliktas, siekiama ne objektyviai nustatyti apmokestinamąją vertę, bet padidinti mokėtiną GPM per pajamų ir išlaidų skaičiavimą.

3.17. Apskaičiuotais delspinigiais pareiškėjai yra baudžiami už tai, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotomis sumomis. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus ir ieškojo prašomų dokumentų. Ilgą mokestinio patikrinimo trukmę lėmė ne tik pareiškėjų veiksmai, bet ir pačio mokesčių administratoriaus veiksmai, dėl ko yra pagrindas atleisti pareiškėjus nuo delspinigių sumokėjimo.

4. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

4.1. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai nuo 2001 metų iki tikrinamo laikotarpio pabaigos sudarė 10 nekilnojamojo turto įsigijimo ir 6 nekilnojamojo turto perleidimo sandorius. Iš nurodytų sandorių sudarymo aplinkybių visumos matyti, kad pareiškėjai nuo 2001 metų, įsigydami nekilnojamąjį turtą, investavo į savo vykdomą ekonominę veiklą, iš šio turto pardavimo siekdami gauti nuolatinių pajamų ateityje. Pagal verslo apmokestinimo PVM neutralumo principą, pirmosios išlaidos investicijoms, patirtoms ekonominės veiklos tikslais, turi būti laikomos ekonomine veikla ir šis principas būtų pažeidžiamas, jei būtų laikoma, kad ši veikla pradedama tik tada, kai turtas faktiškai naudojamas, t. y. kai atsiranda apmokestinamųjų pajamų. Asmuo, investuojantis į ekonominę veiklą, kai tai patvirtina objektyvūs įrodymai, turi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu, todėl argumentai, kad nekilnojamojo turto įsigijimas ir pardavimas pareiškėjams atliko santaupų laikymo, o ne pajamų uždirbimo funkciją, yra nepagrįsti.

4.2. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo žemės sklypą buvo įsigiję ir siekė naudoti asmeniniams poreikiams. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai, įsigydami minėtą sklypą, siekė ekonominės naudos. Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 26 d. sudarė sutartį dėl dvibučio gyvenamojo namo projektavimo darbų atlikimo, taip pat buvo nustatyta, kad J. K. ir J. K. dalį kainos (50 000 Lt) dėl 0,0644 ha žemės sklypo ir vienbučio gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, sumokėjo 2012 m. rugpjūčio 9 d. Nacionalinės žemės tarybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-500 minėtas žemės sklypas padalintas į dvi dalis: (duomenys neskelbtini),Vilnius ir (duomenys neskelbtini), Vilnius. Padalinus žemės sklypą 2013 m. gegužės 14 d. buvo išduoti statybos leidimai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) statyti gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatus. Pareiškėjai jau 2012 m. ėmėsi aktyvių veiksmų dėl ginčo objektų pardavimo.

4.3. Pareiškėjai ginčo objektą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo 2006 m. vasario 24 d, tačiau pagal ESTT praktiką asmuo, kuris įsigyja prekes turėdamas tikslą vykdyti ekonominę veiklą, laikytinas apmokestinamuoju asmeniu, net jeigu šios prekės ekonominei veiklai yra panaudojamos ir pajamos iš tokios veiklos gaunamos vėliau, todėl šiuo atveju, pareiškėjų veiklą kvalifikavus kaip „ekonominę veiklą“, yra teisiškai nereikšminga, kad ginčo žemės sklypas (atidalintas į du vienetus) buvo parduotas praėjus 7 metams nuo jo įsigijimo. Aplinkybė, jog asmuo įsigijo atitinkamą daiktinį turtą, kad išskirtinai tenkintų savo asmeninius poreikius, netrukdo šio turto vėliau naudoti siekiant vykdyti ekonominę veiklą, be to, pareiškėjų gautas nekilnojamojo turto pardavimo pajamas palyginus su kitomis tikrintu laikotarpiu gautomis pajamomis matyti, kad minėto turto pardavimo pajamos ženkliai viršijo kitas pareiškėjų pajamas, kurios sudarė tik nedidelę dalį visų jų pajamų. Šios aplinkybės taip pat pagrindžia išvadą, kad pareiškėja tiek tikrintu laikotarpiu, tiek iki jo, vykdė ekonominę veiklą, siekdamas gauti nuolatinių pajamų.

4.4. Pareiškėjai nuo 2001 metų (tęstinį laikotarpį), įsigydami ir perleisdami nekilnojamojo turto objektus, vykdė ekonominę veiklą, 2013 m. birželio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią parduotas 0,0631 ha žemės sklypas ir 2011–2012 m. pastatytas gyvenamasis namas ((duomenys neskelbtini), Vilnius) ir 2013 m. birželio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią parduotas 0,0631 ha žemės sklypas ir 2011–2012 m. pastatytas gyvenamasis namas ((duomenys neskelbtini), Vilnius) negali būti laikomi atsitiktiniais sandoriais.

4.5. Pareiškėjų ekonominės veiklos klasifikavimas pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių nėra aktualus, nes PVM prievolė yra nustatyta vadovaujantis PVMĮ nuostatomis (parduoti 2 nauji pastatai su žemės sklypais, sandorių vertė viršijo 155 000 Lt), o pati ekonominė veikla yra įvardinta – nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo veikla.

4.6. Pareiškėjų skunduose nurodyta ESTT praktika ir argumentai dėl teisės į PVM atskaitą yra taikytini tik tiems sandoriams, kurie nėra apmokestinamojo asmens įprastinė veikla, t. y. tiems apmokestinamiesiems asmenims, kurie vykdo PVM apmokestinamą ir neapmokestinamą (mišrią) veiklą siekiant teisingai nustatyti PVM atskaitos procentą, tenkantį PVM apmokestinamai veiklai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai 2013 m. vykdė įprastinę PVM apmokestinamą žemės sklypų ir ant jų pastatytų naujų gyvenamųjų namų pardavimo veiklą, kurių pardavimo pajamoms viršijus 155 000 Lt sumą atsirado prievolė registruotis PVM mokėtojais ir mokėti PVM į biudžetą, tačiau tai nebuvo padaryta. PVMĮ 72 straipsnio 1 dalis numato teisę Lietuvos Respublikos asmeniui, vykdančiam ar ketinančiam vykdyti ekonominę veiklą, pateikti prašymą įregistruoti PVM mokėtoju, neatsižvelgiant į tai, kad bendra atlygio suma nesiekia PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytos ribos. Pareiškėjai 2011 m. rugsėjo 26 d. sudarė sutartį su UAB „ACIB“ dėl projektavimo darbų atlikimo, 2011 m. gruodžio 29 d. gavo leidimą statyboms, 2011 m. rugpjūčio 5 d. sudarė rangos sutartį su UAB „SD Group“ dėl ginčo pastatų statybos, o jau 2012 m. rugpjūčio 9 d. žinojo (gavo iš būsimųjų pirkėjų 50 000 Lt avansą), kad ginčo pastatus parduos (statybos užbaigtos 2013 m. balandžio 6 d.), tačiau nepasirūpino (nepareikalavo) statybos ir medžiagų statyboms išlaidas patvirtinančiais dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis), kurie pareiškėjams suteiktų teisę į PVM atskaitą. Be to, pareiškėjų nurodytas statybos paslaugų teikėjas – UAB „SD Group“, PVM mokėtojas, jokių dokumentų, patvirtinančių pagal rangos sutartį suteiktas pareiškėjams paslaugas, mokesčių administratoriui nepateikė.

4.7. Pareiškėjų pajamos ir išlaidos buvo pagrįstai apskaičiuotos pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą, nes pareiškėjai netinkamai vykdė savo prievoles apskaičiuojant mokesčius (dokumentais nepagrindė ginčo turto statybos išlaidų, nedeklaravo iš kitų fizinių ir juridinių asmenų gautų piniginių lėšų, dokumentais nepagrindė turto įsigijimo oficialių pajamų šaltinių ir kt.).

4.8. Pareiškėjų minimos galimybės gauti kitų pajamų (įvairių nebedėvimų drabužių, elektronikos prietaisų, kompiuterių, telefonų ir pan. pardavimas) yra tik hipotetinės ir nepagrįstos jokiais faktiniais įrodymais. Išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai 2011–2014 m. gavo iš viso 64 000 Lt pajamų.

4.9. VMI nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėjas 2013–2014 m. buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nuo 2007 m. balandžio 26 d. deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvoje, pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu taip pat deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, pareiškėjo vaikų gyvenamosios vietos irgi buvo deklaruotos Lietuvoje. Taigi, nepaisant to, kad pareiškėjas, kaip nurodyta skunduose, nuo 2013 m. faktiškai Lietuvoje negyveno (pareiškėjas nuolat vykdavo į JAV jau nuo 2007 m., turėjo JAV vizą galiojančią 10 metų – nuo 2007 m. birželio 8 d. iki 2017 m. birželio 7 d.) jo deklaruota gyvenamoji vieta vis tiek buvo Lietuvoje.

Pagal banko sąskaitų išrašus nustatyta, kad pareiškėjas 2013–2014 m. mokestiniais laikotarpiais patirdavo vartojimo išlaidų ir Lietuvoje. VMI duomenimis, pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2014 m. sausio 27 d. dirbo UAB „Restra Group“, nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. birželio 1 d. UAB „Corporatum“, nuo 2013 m. gruodžio 20 d. yra šios bendrovės vadovas ir akcininkas, nuo 2014 m. balandžio 12 d. iki 2015 m. vasario 1 d. UAB „GOLDMANHILL“. Nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki šiol pareiškėjas yra UAB „CORPORATUM“ akcininkas, nuo 2011 m. kovo 8 d. iki šiol – UAB „Restra Group“ akcininkas.

Tikrinamuoju laikotarpiu pirko ir pardavė nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Pareiškėjas 2013–2014 m. laikotarpiu teikė metines pajamų deklaracijas, kuriuose deklaravo gautas pajamas Lietuvoje, pareiškėjas metinės nenuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio deklaracijų nepateikė. Pareiškėjas 2013 m. laikotarpiu jo paties pateiktoje metinėje pajamų deklaracijoje, apskaičiuodamas pajamų mokestį, pritaikė metinį papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį (1 800 Lt), kurį pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusias GPMĮ nuostatas turėjo teisę taikyti tik nuolatiniai Lietuvos gyventojai.

JAV mokesčių administratorius pateikė informaciją, kad pareiškėjas buvo vienintelis Realest Invest Group LCC narys ir vadovas, tačiau nebuvo darbuotojas, nėra duomenų apie Realest Invest Group LCC išmokėtas pajamas pareiškėjui, taip pat pareiškėjas negavo jokių kitų pajamų iš su darbo santykiais susijusios veiklos, pareiškėjas nemokėjo pajamų mokesčio, pareiškėjo vardu registruoto nekilnojamojo turto nenustatyta. Vien aplinkybės, kad pareiškėjas suteikė paskolą JAV bendrovei Realest Invest Group LCC bei daug kartų lankėsi JAV nepatvirtina, kad pareiškėjas yra JAV rezidentas.

4.10. Iš JAV mokesčių administratoriaus atsakymo nustatyta, pareiškėjas yra žinomas JAV vidinei pajamų tarnybai. Pareiškėjas buvo vienintelis Realest Invest Group LLC narys ir vadovas, Realest Invest Group LLC pagrindinė veikla – nekilnojamojo turto vystymas, pagal turimus duomenis pareiškėjas nebuvo įmonės darbuotojas, jis negavo jokių pinigų iš su darbu susijusios veiklos nurodytu laikotarpiu. Realest Invest Group LLC 2013 m. iš nekilnojamojo turto pardavimų gavo 115 600 USD ir 2014 m. – 270 000 USD dolerių pajamų. Pagal turimus duomenis pareiškėjas nemokėjo pajamų mokesčio, už 2014 m. pateikė pajamų mokesčio formą (1040), kurioje, apskaičiuojant pajamų mokestį, nebuvo priskirtos nei pajamos, nei išlaidos. Pagal turimus duomenis Realest Invest Group LLC įkurta 2013 m. kovo 3 d. Nevadoje, JAV. 2013 m. gruodžio 31 d. vienintelis narys įnešė 268 365 USD kapitalo investiciją ir 2014 m. Realest Invest Group LLC paskolino 322 548 USD. Jokių oficialių pajamų JAV pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu negavo. Pareiškėjas nurodytą sumą pervedė iš savo banko sąskaitos Lietuvoje, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjo Lietuvoje patirtos 837 548 Lt išlaidos, kurios panaudotos paskolai JAV įmonei suteikti, buvo patirtos JAV.

4.11. Metinėse deklaracijose už 2013 m. pareiškėjai deklaravo, kad ginčo objektų statyboms patyrė viso 302 564 Lt išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nepateikė šias statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, patikrinimo metu VMI neturėjo galimybių nustatyti pareiškėjų mokestinės prievolės įprastine tvarka, todėl patikrinimo metu statybų išlaidų dydis buvo apskaičiuotas taikant MAĮ 70 straipsnį, taikant ekonominių modelių metodą. Nustačius, kad statybos buvo vykdomos ne ūkio būdu, pareiškėjų patirtų statybos išlaidų vertė, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, apskaičiuota naudojantis UAB „Sistela“ kainynu apskaičiuota statybos verte – 649 632 Lt, VĮ „Registrų centras“ 2012 m. birželio 25 d. dienai nustatytais atkūrimo kaštais (statybinė vertė) 703 000 Lt ir pareiškėjų pateiktais duomenimis, kad gyvenamųjų namų statyboms buvo išleista apie 500 000 Lt (tačiau išlaidas pagrindžiantys dokumentai nepateikti). Atsižvelgiant į šiuos duomenis, VMI apskaičiavo vidutinę statybų vertę – 617 544 Lt ((649 632 Lt +703 000 Lt + 500 000 Lt)/3). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai patikrinimo metu nepateikė gyvenamųjų namų statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, VMI negalėjo pareiškėjų mokestinių prievolių nustatyti GPMĮ nustatyta tvarka, todėl vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio nuostatomis ir taikydama ekonominių modelių metodą, teisingai apskaičiavo, kad pareiškėjai 2011 m. ir 2012 m. iš viso patyrė 617 544 Lt statybos išlaidų. VMI duomenis panaudojo iš trijų šaltinių, informacijos šaltiniai yra tinkami ir patikimi, be to atsižvelgta ir į pareiškėjų pateiktus paaiškinimus apie patirtas statybos išlaidas. Pareiškėjai Komisijai nenurodė jokių objektyvių duomenų ir nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių neteisingą statybos išlaidų apskaičiavimą, todėl su tuo susiję pareiškėjų skundų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

4.12. Pareiškėjai jau buvo atleisti nuo 50 proc. delspinigių, todėl nėra pagrindo pareiškėjus atleisti nuo likusių delspinigių sumos, nes būtų pažeisti MAĮ 7 ir 8 straipsniais nustatyti mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo principai.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepime į pareiškėjų skundus nurodė, kad sutinka su VMI atsiliepime išdėstytais argumentais ir pareiškėjų skundus prašė atmesti.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

7. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl centrinio ir teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimų ir MGK sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Atsižvelgęs į bylos medžiagą, teismas nustatė, kad:

8.1. Kauno AVMI, vykdydama 2016 m. lapkričio 25 d. pavedimą tikrinti Nr. (13.2) FR0773-2891, priėmė 2018 m. birželio 26 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-265. Pareiškėjui mokestinio patikrinimo metu apskaičiuota: 22 681,88 Eur PVM dėl nekilnojamojo turto pardavimo sandorių; 71 277,22 Eur GPM dėl UAB „Resta Group“, UAB „Mano kreditas“ ir UAB „Corporatum“ paskolų, transporto priemonių pardavimo, akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Kraft Food Lietuva“ ir UAB „Poseda“ pervestų piniginių lėšų bei ekonominės veiklos vykdymo; 104,27 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmoką (toliau – ir PSDĮ).

8.2. Kauno AVMI, vykdydama 2016 m. lapkričio 25 d. pavedimą tikrinti Nr. (13.2) FR0663-451, priėmė 2018 m. birželio 25 d. patikrinimo aktą Nr. Nr. (7.46) FR0680-263. Pareiškėjai mokestinio patikrinimo metu apskaičiuota: 22 681,88 Eur PVM dėl nekilnojamojo turto pardavimo sandorių; 29 818,99 Eur GPM dėl transporto priemonių pardavimo, fizinių asmenų piniginių pervedimų, UAB „PZU Lietuva“ draudimo išmokos bei ekonominės veiklos vykdymo.

8.3. Pareiškėjams Kauno AVMI sprendimais nuspręsta atitinkamai apskaičiuoti:

8.3.1. pareiškėjui –22 681,88 Eur PVM sumą, 12 221,31 Eur PVM delspinigių, 6 804 Eur PVM baudą, 67 636,12 Eur GPM sumą, 34 120,09 Eur GPM delspinigių, 20 290 Eur GPM baudą, 104,27 Eur PSDĮ sumą, 61,73 Eur PSDĮ delspinigių, 31 Eur PSDĮ baudą ir atleisti jį nuo 17 060,04 Eur GPM delspinigių, 6 110,65 Eur PVM delspinigių ir 30,86 Eur PSDĮ delspinigių;

8.3.2. pareiškėjai – 22 681,88 Eur PVM sumą, 12 214,51 Eur PVM delspinigių, 6 804 Eur PVM baudą, 26 177,89 Eur GPM sumą, 14 403,07 Eur GPM delspinigių, 7 853 Eur GPM baudą ir atleisti ją nuo 7 201,53 Eur GPM delspinigių ir 6 107,25 Eur PVM delspinigių.

8.4. Pareiškėjai, nesutikdami su Kauno AVMI sprendimais, su skundais kreipėsi į VMI. Pareiškėjai nesutiko, kad nekilnojamojo turto sandoriai buvo pripažinti ekonomine veikla, siekė, kad apskaičiuotas PVM būtų koreguojamas suteikiant pareiškėjams teisė į PVM atskaitą nuo Kauno AVMI nustatytų 617 544 Lt statybos išlaidų, motyvavo, kad Kauno AVMI nepagrindė mokestinės naudos, neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjai galėjo gauti pajamų, kurių nereikėjo deklaruoti ir mokėti mokesčių, neįvertino, kad pareiškėjas nuo 2013 m. yra JAV rezidentas, todėl nepagrįstai 837 548 Lt priskyrė prie išlaidų, patirtų Lietuvoje, kadangi Kauno AVMI neišskyrė pareiškėjo išlaidų, patirtų Lietuvoje, nuo išlaidų, patirtų JAV, todėl prašė iš naujo perskaičiuoti pareiškėjo pajamas, atsižvelgiant į pajamas, gautas iš JAV rezidentų (pateikė pajams patvirtinančius dokumentus), nesutiko su apskaičiuota ginčo objektų statybos išlaidų suma, kuri, jų nuomone, turi būti ne 617 544 Lt, o 500 000 Lt.

8.5. VMI priėmė VMI sprendimus, kuriais Kauno AVMI sprendimai buvo patvirtinti. VMI, įvertinusi naujai pateiktus dokumentus, kurias pareiškėjas įrodinėjo, kad iš JAV rezidentų gavo 675 000 USD pajamų, padarė išvadą, kad pareiškėjas jais neįrodė savo teiginio pagrįstumo, pateikti dokumentai yra formalūs, įforminti siekiant mokestinės naudos – išvengti mokesčių mokėjimo nuo neapmokestintų pajamų. Pareiškėjas, pasirinkęs pajamas gauti grynaisiais pinigais, pats prisiima rizika tinkamai šias pajams pagrįsti.

8.6. Nesutikdami su VMI sprendimais, pareiškėjai su skundais kreipėsi į MGK, prašydami skunduose išdėstytų argumentų, kurie yra analogiški išdėstytiems skunduose, kurie buvo pateikti VMI, pagrindu panaikinti Kauno AVMI ir VMI sprendimus. Pareiškėjai, be kita ko, nesutiko su VMI pozicija dėl naujai pateiktų dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo pajamas, gautas iš JAV rezidentų. Pareiškėjų nuomone, mokesčių mokėtojas turi teisę viso mokestinio ginčo metu teikti įrodymus, o mokesčių administratorius, ar ginčą nagrinėjanti institucija turi pareigą tokius įrodymus vertinti, kitaip bus pažeistas VAĮ 8 straipsnio reikalavimas, priimti atitinkamus sprendimus tik išnagrinėjus visas reikšmingas faktines aplinkybes.

8.7. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjų skundus, priėmė MGK sprendimus, kuriais nuspręsta pareiškėjų skundų dalį dėl VMI patvirtintų PVM, GPM ir PSDĮ (pareiškėjo atžvilgiu) sumų ir su jais susijusių delspinigių sumų atmesti, o skundų dalį dėl prašymo 30 proc. sumažinti paskirtas PVM, GPM ir PSDĮ (pareiškėjo atžvilgiu) baudas tenkinti.

8.8. Nesutikdami su MGK sprendimais, pareiškėjai pateikė teismui skundus, prašydami juose išdėstytų argumentų, kurie yra analogiški išdėstytiems skunduose, kurie buvo pateikti VMI ir MGK, pagrindu panaikinti Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimus.

8.9. Teismas nurodė, kad pareiškėjų skundai dėl šių sprendimų panaikinimo yra grindžiami iš esmės tokiomis argumentų grupėmis: 1) dėl nekilnojamojo turto sandorių pripažinimo ekonomine veikla ir apmokestinimo PVM; 2) dėl 617 544 Lt statybų išlaidų sumai taikytinos PVM atskaitos; 3) dėl GPM sumų apskaičiavimo, susijusio su pareiškėjo interesų vietos nustatymu, galimai gautomis 32 000 Lt neapmokestinamosios pajamomis, pareiškėjo patirtų išlaidų ir gautų pajamų JAV vertinimu kaip patirtų ir gautų Lietuvoje ir ginčo objektų statybos išlaidų apskaičiavimu; 4) dėl atleidimo nuo delspinigių.

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjų argumentų dėl nekilnojamojo turto sandorių pripažinimo ekonomine veikla ir apmokestinimo PVM, teismas:

9.1. Apžvelgė PVMĮ nuostatas (2 str. 8 d., 3 str. 1 d. 1 ir 2 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl individualios veiklos sąvokos išaiškinimo ir ESTT praktiką dėl Tarybos 2006 m. lapkričio 28 d. direktyvos Nr. 2006/112/EB „Dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos“ (toliau – ir PVM direktyva) aiškinimo.

9.2. Susipažinęs su MGK bylose surinkta medžiaga (žemės sklypų ir pastatų pirkimo–pardavimo sutartimis (preliminariomis sutartimis), pranešimais apie parduodamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus, sutartimis dėl projektavimo darbų atlikimo, nekilnojamojo turto registro išrašais, ginčo sklypo kadastro duomenimis, ginčo objektų schemomis, ginčo objektų apžiūros aktus, ginčo objektų fotonuotraukomis, kitais dokumentais, iš kurių matyti, kad ginčo objektai buvo atidalyti), padarė išvadą, kad pareiškėjų vykdyta veikla priskirtina ekonominei veiklai PVMĮ prasme, t. y. pareiškėjai mokesčių administratoriaus tikrintu laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto prekybos ekonominę veiklą ir iš šios veiklos gavo pajamas, tarp kurių – ir PVM apmokestinamas pajamas.

9.3. Konstatavo, kad pareiškėjų įvykdyti nekilnojamojo turto sandoriai (nekilnojamojo turto objektų įsigijimas, jų pardavimas, nuoma, vykdytos statybos) jų pobūdis, visuma ir pasikartojimas patvirtina, kad sandoriai nebuvo atsitiktiniai. Sandoriai buvo sudaromi per ilgą laikotarpį (nuo 2001 m. iki 2013 m.), pareiškėjai nei viename iš įsigytų nekilnojamojo turto objektų nebuvo deklaravę savo gyvenamosios vietos.

9.4. Nustatė, kad atliktų sandorių visuma leido teigti, kad pareiškėjai turėjo motyvą uždirbti pajamų iš sudaromų sandorių. Pareiškėjų veiklos tęstinį pobūdį, kuriam būdingas versliškumas, teismas nustatė taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų gautos pajamos iš nekilnojamojo turto veiklos sudarė didžiąją dalį pareiškėjų pajamų.

9.5. Sprendė, kad pareiškėjų argumentai, jog nekilnojamojo turto sandoriai yra plačiai išsidėstę laike, pareiškėjai nesudarinėjo sandorių periodiškai, atsižvelgus į nustatytų aplinkybių visumą, nepaneigia išvados, kad jų veikla perkant, parduodant, statant ir nuomojant nekilnojamojo turto objektus, yra ekonominė. Aplinkybė, kad pareiškėjai neturi dokumentų, pagrindžiančių patirtas išlaidas perkant, statant ir atliekant kitus veiksmus dėl nekilnojamojo turto, neturi teisinės reikšmės, vertinant atliktų veiksmų visumos atitiktį kriterijams, kurie taikytini ekonominei veiklai.

9.6. Konstatavo, kad pareiškėjų argumentas, jog mokesčių administratorius neįvardino ekonominės veiklos pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, nesant tokio įpareigojimo PVMĮ, yra nepagrįstas, nes mokestinio patikrinimo metu aiškiai įvardyta, kokia pareiškėjų veikla yra apmokestinama PVM – vykdant ekonominę veiklą atidalyti ir pagal 2013 m. birželio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį bei pagal 2013 m. birželio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį parduoti naujos statybos ginčo objektai.

9.7. Pareiškėjų argumentus, kad ginčo objektai buvo statomi, atidalinti, siekiant asmeninių tikslų (įsikelti) ir yra atsitiktiniai, ar kad šis turtas būtų naudojamas asmeninėms ir pareiškėjų šeimos reikmėms, vertino kaip gynybinę poziciją, kuri nepagrįsta jokiais įrodymais. Nei Kauno AVMI, nei VMI, nei MGK pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, objektyviai pagrindžiančių, kad žemės sklypai, naujai statomi gyvenamieji namai ir kitas pareiškėjų disponuotas nekilnojamasis turtas buvo naudojamas asmeninėms pareiškėjų reikmėms.

9.8. Pažymėjo, kad pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, neigiamos pasekmės dėl neįrodytų aplinkybių, paneigiančių mokesčių administratoriaus argumentus, tenka būtent mokesčių mokėtojui.

9.9. Nustatęs, kad pareiškėjų veikla atitiko PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtą ekonominės veiklos sąvoką, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius turėjo pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjų parduoti ginčo objektai laikytini preke, parduota vykdant ekonominę veiklą PVMĮ prasme. Pagal PVMĮ 71 straipsnio 2 dalį pareiškėjai privalėjo pateikti prašymą įregistruoti juos PVM mokėtojais bei už tiekiamas prekes šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, nes bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą suma per metus viršijo PVMĮ nustatytą ribą.

10. Vertindamas pareiškėjų argumentus dėl 617 544 Lt statybų išlaidų sumai taikytinos PVM atskaitos, teismas:

10.1. Vadovavosi PVMĮ 92 straipsnio 1 dalimi ir šios teisės normos turinį aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir ESTT praktika.

10.2. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai pateikė tik UAB „Acib“ 2011 m. spalio 31 d. išrašytą sąskaitą faktūrą, pagrindžiančią 434 Lt išlaidų sumą, o kitų PVM sąskaitų faktūrų nepateikė, konstatavo, kad neegzistuoja teisinės aplinkybės, kurių pagrindu likusi 617 110 Lt (617 544 Lt – 434 Lt) išlaidų suma turėtų patekti į PVM atskaitą.

10.3. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog minėta suma yra pripažinta leidžiamais atskaitymais, apskaičiuojant GPM, nėra reikšminga, sprendžiant dėl teisės į PVM atskaitą, nes tai nėra vienas iš teisinių pagrindų, lemiančių teisę į PVM atskaitą.

10.4. Pareiškėjų argumentus dėl teisės į PVM atskaitą atmetė.

11. Vertindamas pareiškėjų argumentus dėl GPM sumų apskaičiavimo, susijusio su galimai gautomis 32 000 Lt neapmokestinamosios pajamomis, pareiškėjo patirtų išlaidų ir gautų pajamų JAV vertinimu kaip patirtų ir gautų Lietuvoje ir ginčo objektų statybos išlaidų apskaičiavimu, teismas:

11.1. Vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir šią teisės normą aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.1 punktu.

11.2. Nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, o ne pareiškėjų paaiškinimais, nustatė ginčo objektų statybų išlaidas, nes pareiškėjai neginčija faktinės aplinkybės, jog 2013 m. pareiškėjų išlaidos viršijo iš oficialių šaltinių gautas pajamas, taip pat pareiškėjai neginčija aplinkybės, kad nepateikė jokių statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Atsižvelgęs į tai, teismas nustatė, kad MAĮ 70 straipsnio taikymas, siekiant apskaičiuoti patirtas išlaidas, vykdant ginčo objektų statybos darbus, yra teisėtas ir pagrįstas.

11.3. Konstatavo, kad pareiškėjo keliamos abejonės dėl galimai patirtų ir neįvertintų pareiškėjų gautų GPM neapmokestinamųjų pajamų yra grindžiamos hipotetiniais svarstymais, kurie nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl pareiškėjų argumentus dėl galimai gautų neapmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo, atmetė.

11.4. Nustatęs, kad pareiškėjo deklaruota nuolatinė gyvenamoji vieta tikrinamuoju laikotarpiu buvo Lietuvoje, Lietuvoje deklaruotas ir pareiškėjos, ir pareiškėjų vaikų gyvenamosios vietos, pareiškėjo banko sąskaitos buvo taip pat Lietuvoje, pareiškėjas sąskaitas apmokėdavo tiek Lietuvos, tiek JAV kredito kortelėmis, išduotomis Lietuvoje, iš kurių matyti, kad už 2014 m. gautas paslaugas ir prekes pareiškėjas atsiskaitinėjo daugiau nei 183 dienas Lietuvoje, pareiškėjui priklausantis nekilnojamasis turtas yra Lietuvoje, pagal JAV mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją, pareiškėjas JAV neturi nekilnojamojo turto, JAV mokesčių administratoriaus informacija patvirtina, kad pareiškėjas JAV negavo pajamų ir išlaidų, pareiškėjas 2014 m. deklaracijoje nedeklaravo jokių pajamų ar išlaidų, kurias gavo ar patyrė JAV, konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai, kuriais jis grindžia savo rezidavimą JAV, nėra pakankami pripažinti, kad pareiškėjo interesų vieta mokestinio patikrinimo metu buvo veikiau JAV, nei Lietuvoje.

11.5. Pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės, nustatytos mokestinio patikrinimo metu, ir pareiškėjo nepaneigtos ir neginčytos, yra pakankamos ir leidžia teigti, kad pareiškėjo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta mokestinio patikrinimo metu buvo veikiau Lietuvoje, nei JAV.

11.6. Akcentavo, kad aplinkybės, jog pareiškėjas daug keliauja JAV, tikrinamuoju laikotarpiu buvo JAV įsteigtų įmonių akcininku, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas nėra nuolatinis Lietuvos gyventojas mokestiniais tikslais, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl jo interesų vietos atmetė.

11.7. Kritiškai vertino pareiškėjų argumentą, kad jiems nebuvo pateikta atskirai prie pateiktų patikrinimo aktų JAV mokesčių administratoriaus pateikta informacija, kuria mokesčių administratorius rėmėsi, apskaičiuojant pareiškėjų išlaidų ir pajamų balansą. Teismas pažymėjo, kad JAV mokesčių administratoriaus informacija, kuria buvo remtasi apskaičiuojant pareiškėjų išlaidų ir pajamų balansą, yra pateikta patikrinimo aktų ir skundžiamų sprendimų turinyje, be to, mokesčių administratorius nurodė, kad pareiškėjai su visa mokestinio patikrinimo medžiaga turėjo teisę susipažinti viso mokestinio patikrinimo metu, o pareiškėjai apie tai, kad jiems buvo trukdoma susipažinti su jų prašoma informacija, ar tokia jų teisė buvo nepagrįstai suvaržyta, duomenų nepateikė.

11.8. Pabrėžė, kad aplinkybė, kam ir kur buvo naudojamos išlaidos, vertinant pareiškėjo išlaidų ir pajamų balansą, tol, kol tokios išlaidos neapmokestintos, vertinant asmens išlaidų ir pajamų balansą, neturi teisinės reikšmės. Pareiškėjas nenuginčijo 837 548,71 Lt išlaidų realumo, priešingai, neginčijo šios aplinkybės, todėl teismas nustatė, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo eliminuoti šią sumą iš pareiškėjo išlaidų ir pajamų balanso. Teismas pažymėjo, kad duomenų apie dvigubą apmokestinimą byloje nenustatyta, pareiškėjų argumentai, susiję su tuo, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, o tik pačių pareiškėjų paaiškinimais, kurie jokių teisinių pasekmių atliktam mokestiniam patikrinimui negali sukelti.

11.9. Pareiškėjų skundo argumentus dėl dokumentų, kuriais pareiškėjas įrodinėjo iš JAV rezidentų gautas 675 000 USD pajamas, neįvertinimo vertino kritiškai. Teismas pažymėjo, kad VMI pateiktus dokumentus įvertino, todėl vien tai, kad jie nebuvo įvertinti taip, kaip norėjo pareiškėjai, nereiškia, kad VMI netinkamai vykdė savo funkcijas ir neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo visas mokestiniam ginčui reikšmingas aplinkybes. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra pateikta jokių kitų duomenų (pvz., deklaracijų ir kt.), kuriuos įvertinus pateiktų dokumentų visumoje, būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad pareiškėjas iš tikrųjų gavo dokumentuose nurodytas sumas, viso – 675 000 USD.

12. Vertindamas pareiškėjų argumentus dėl atleidimo nuo delspinigių, teismas, atsižvelgęs į MAĮ 100 straipsnio 1 dalį, taip pat įvertinęs tai, kad pareiškėjai, grįsdami savo prašymą atleisti nuo delspinigių, neginčijo nei jų apskaičiavimo tvarkos, nei jų dydžio, nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad apskaičiuotas delspinigių dydis būtų neprotingas ir neteisingas jų atžvilgiu, konstatavo, kad nėra pagrindo sumažinti pareiškėjams apskaičiuotų PVM, GPM ir PSDĮ (pareiškėjo atžvilgiu) delspinigių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai Kauno AVMI sprendimais jau buvo atleisti nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių.

III. 13. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

14. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė savo skunduose pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į pareiškėjų pateiktus argumentus, ginčą išnagrinėjo formaliai, iš esmės atkartodamas MGK sprendimų argumentus.

15. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. VMI pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepimuose į pareiškėjų skundus pirmosios instancijos teismui. Papildomai VMI pažymi, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo ir teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp mokesčio mokėtojų ir mokesčio administratoriaus dėl GPM, PVM, PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo, dėl to, kad mokesčių mokėtojai, gavę pajamų, jų nedeklaravo ir nesumokėjo pajamų mokesčio, be to, vykdant ekonominę veiklą neįsiregistravo PVM mokėtojais, nedeklaravo ir nesumokėjo pardavimo PVM.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.

19. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjų veikla atitiko PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtą ekonominės veiklos sąvoką, mokesčių administratorius turėjo pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjų parduoti ginčo objektai laikytini preke, parduota vykdant ekonominę veiklą PVMĮ prasme. Apeliantai teigia, kad nekilnojamojo turto įsigijimas ir pardavimas pareiškėjų šeimai atliko santaupų laikymo, o ne pajamų uždirbimo funkciją, ekonominės veiklos jie nevykdė, sklype (duomenys neskelbtini) jis ketino gyventi su sūnumi, dėl to buvo statomi du namai.

20. Dėl paminėtų apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad PVM Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta, kad „apmokestinamasis asmuo“ – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą, o „ekonominė veikla“ – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų. Analogiška ekonominės veiklos sąvoka įtvirtinta PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje.

21. ESTT yra išaiškinęs, kad Šeštoji direktyva nustato labai plačią PVM taikymo sritį, apimančią bet kokią gamintojo, prekybininko ar paslaugų teikėjo ekonominę veiklą (žr. pvz. ESTT 1989 m. birželio 15 d. sprendimo Stichting Uitvoering Financiële Acties, 348/87, Rink. p. I‑1737, 10 punktą). Taip pat šis teismas, aiškindamas PVM Direktyvą yra išaiškinęs, kad „apmokestinamojo asmens“ sąvoka apibrėžta plačiai, remiantis faktinėmis aplinkybėmis, apmokestinamojo asmens statusas nepriklauso nuo kokio nors administracijos išduoto leidimo ar licencijos siekiant vykdyti ekonominę veiklą (ESTT 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje Gábor Tóth, C-324/11, 30 p.), o veikla vertinama per se (pati savaime), neatsižvelgiant į jos tikslus ar rezultatus, paprastai veikla kvalifikuojama kaip „ekonominė“, jeigu ji yra nuolatinė ir vykdoma už atlygį, kurį gauna ją atlikęs subjektas (ESTT 2009 m. spalio 29 d. sprendimo Komisija / Suomija, C‑246/08, EU:C:2009:671, 37 p.). Taigi, vadovaujantis šiomis nuostatas, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo tiekimus atliko apmokestinamasis asmuo, vykdantis ekonominę veiklą. Todėl vienas iš pagrindinių klausimų byloje yra ar teisingai teismas vertino byloje esančius įrodymus.

22. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, su pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka ir jų nekartoja.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai dėl ekonominės veiklos vertintini visumoje, o ne atskirai, taip kaip pateikiama apeliaciniame skunde. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai nuo 2001 metų iki tikrinamo laikotarpio pabaigos sudarė 10 nekilnojamojo turto įsigijimo ir 6 nekilnojamojo turto perleidimo sandorius (MGK byla 7-42/2019, II t., b. l. 76–77). Pareiškėjų gautas nekilnojamojo turto pardavimo pajamas palyginus su kitomis mokesčių mokėtojo tikrintu laikotarpiu gautomis pajamomis, matyti, kad minėto turto pardavimo pajamos ženkliai viršijo kitas pareiškėjų pajamas, kurios sudarė tik nedidelę dalį visų jų pajamų (MGK byla 7-42/2019, II t., b. l. 77.). Sklypai buvo ne tik įgyjami, bet ir vykdomos statybos. Teismo nuomone, šie sandoriai buvo neatsitiktiniai. Iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad pareiškėjai nuo 2001 metų, įsigydami nekilnojamąjį turtą, investavo į ekonominę veiklą, iš šio turto pardavimo siekdami gauti nuolatinių pajamų ateityje. Byloje neabejotinai įrodyta, kad pareiškėjai tiek tikrintu laikotarpiu, tiek iki jo, vykdė ekonominę veiklą, siekdami gauti nuolatinių pajamų. Teismas vertina, kad apeliacinio skundo argumentai, jog nekilnojamojo turto įsigijimas ir pardavimas pareiškėjų šeimai atliko santaupų laikymo, o ne pajamų uždirbimo funkciją, yra nepagrįsti.

24. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo 2006 m. Tačiau, pažymėtina, kad pagal ESTT praktiką asmuo, kuris įsigyja prekes turėdamas tikslą vykdyti ekonominę veiklą, laikytinas apmokestinamuoju asmeniu, net jeigu šios prekės ekonominei veiklai yra panaudojamos ir pajamos iš tokios veiklos gaunamos vėliau (pvz., ESTT 2000 m. birželio 8 d. sprendimo byloje Breitsohl, C-400/98, 34 p.). Be to, teismas pažymi, kad aplinkybė, jog asmuo įsigijo atitinkamą daiktinį turtą, kad išskirtinai tenkintų savo asmeninius poreikius, netrukdo šio turto vėliau naudoti siekiant vykdyti „ekonominę veiklą“, kaip ji apibrėžta Direktyvos 2006/112/EB 9 straipsnis.

25. Teismo nuomone, vertinant visumą byloje esančių įrodymų, pareiškėjai žemės sklype (duomenys neskelbtini) vykdė ekonominę veiklą – statė gyvenamuosius namus. Byloje nepakanka objektyvių duomenų, kad pareiškėjai žemės sklypą (duomenys neskelbtini) buvo įsigiję ir siekė naudoti asmeniniams poreikiams. Pareiškėjo versija, kad ketinta pastatyti du gyvenamuosius namus – vieną sau, o kitą – pilnamečiam sūnui yra neįtikinama. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepagrindžia, kad pareiškėjai žemės sklypą buvo įsigiję ir siekė naudoti asmeniniams poreikiams.

26. Mokesčių administratorius pareiškėjų ekonominę veiklą įvardino – buvo vykdoma nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo veikla, statomi ir parduodami namai (žr., pvz., MGK bylą 7-42/2019, II t., b. l. 82–83). Pareiškėjų ekonominės veiklos klasifikavimas pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių nėra reikšmingas PVM prievolei.

27. Apeliantai teigia, kad pareiškėjas turi teisę į PVM atskaitos taikymą dėl ginčo tiekimų. Iš pareiškėjų argumentų nėra aišku pagal kokius dokumentus pareiškėjai nori skaičiuoti PVM. Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių kur, kada ir kam pareiškėjas sumokėjo visą ginčo PVM. Atsakovas teigia, kad pareiškėjų nurodytas statybos paslaugų teikėjas – UAB „SD Group“, PVM mokėtojas, jokių dokumentų, patvirtinančių pagal rangos sutartį suteiktas pareiškėjams paslaugas, mokesčių administratoriui nepateikė. Šių mokesčių administratoriaus argumentų pareiškėjai nenuginčijo.

28. Apeliantai iškelia klausimą dėl neapmokestinamųjų pajamų skaičiavimo. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pareiškėjų minimos galimybės gauti kitų pajamų (įvairių nebedėvimų drabužių, elektronikos prietaisų, kompiuterių, telefonų ir pan. pardavimas) yra tik hipotetinės ir nepagrįstos jokiais faktiniais įrodymais. Išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016 ir kt.).

29. Apeliantas E. L. teigia, kad jis yra JAV rezidentas nuo 2013 m., jo lėšos, kurios yra skirtos pajamas JAV turinčiai generuoti bendrovei, negali būti priskirta pareiškėjo šeimos išlaidoms Lietuvoje. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad GPMĮ 4 straipsnis apibrėžia, kas yra nuolatinis Lietuvos gyventojas. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-2144/2011, fizinio asmens pripažinimui nuolatiniu Lietuvos gyventoju pakanka nustatyti, jog yra mažiausiai vienas iš GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodytų kriterijų.

Pagrindinis asmens pripažinimo nuolatiniu Lietuvos gyventoju kriterijus – fizinis asmens buvimas šalyje. Iš nurodytos įstatymo nuostatos matyti, kad net ir tokiu atveju, kai asmuo faktiškai šalies teritorijoje nuolatos negyvena, jis vis tiek gali būti pripažintas nuolatiniu Lietuvos gyventoju GPM tikslais, jeigu įrodoma, kad jis turi čia asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų. Teismo nuomone, apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nepaneigia mokesčio administratoriaus išvadų. Pareiškėjas savo gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje, jo sutuoktinė, vaikai ginčui aktualiu laikotarpiu taip pat deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje.

Mokesčio administratorius įrodė, kad pagal byloje esančius banko sąskaitų išrašus pareiškėjas 2013–2014 m. mokestiniais laikotarpiais patirdavo vartojimo išlaidų ir Lietuvoje. Pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2014 m. sausio 27 d. dirbo UAB „RESTRA GROUP“. Tikrinamuoju laikotarpiu pirko ir pardavė nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Pareiškėjas 2013–2014 m. laikotarpiu teikė metines pajamų deklaracijas, kuriuose deklaravo gautas pajamas Lietuvoje. Be to, JAV mokesčių administratorius pateikė informaciją, kad pareiškėjas buvo vienintelis Realest Invest Group LCC narys ir vadovas, tačiau nebuvo darbuotojas, nėra duomenų apie Realest Invest Group LCC išmokėtas pajamas pareiškėjui, taip pat pareiškėjas negavo jokių kitų pajamų iš su darbo santykiais susijusios veiklos, pareiškėjas nemokėjo pajamų mokesčio, pareiškėjo vardu registruoto nekilnojamojo turto nenustatyta (MGK byla 7-42/2019, II t., b. l. 177).

Apelianto nurodytas apsilankymų JAV skaičius, lyginant jį su Lietuvos Respublikoje gautomis pajamomis, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl pareiškėjo buvimo kitos valstybės rezidentu 2013–2014 m.

30. Apeliantai nesutinka ir su GPM skaičiavimu dėl statybos išlaidų. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pareiškėjai nei patikrinimo metu, nei teismui nenurodė jokių objektyvių duomenų ir nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių neteisingą statybos išlaidų apskaičiavimą. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ginčo objektų statybų kainos, taip pat pareiškėjo išlaidų ir pajamų susijusių su JAV, tinkamai vertino įrodymus ir apeliacinio skundo argumentai teismo išvadų nepaneigia. Teismas nenustatė, kad VMI, taikydama MAĮ 70 straipsnio nuostatas, būtų nepagrįstai apskaičiavusi mokėtiną GPM ar jį skaičiuodama nesilaikė apmokestinimą reglamentuojančių teisės aktų.

31. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl delspinigių, teigia, kad mokesčių administratoriaus, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, tačiau šiuo konkrečiu atveju nebuvo atsižvelgta į susiklosčiusias aplinkybes ir teisės normos taikytos formaliai. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno AVMI sprendimais pareiškėjai jau buvo atleisti nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių. Pažymėtina, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjus reikėtų atleisti nuo pagal mokesčių įstatymus apskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Pareiškėjai, grįsdami savo prašymą atleisti nuo delspinigių, neginčijo nei jų apskaičiavimo tvarkos, nei jų dydžio, nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir duomenų apie tai, kad apskaičiuotas delspinigių dydis būtų neprotingas ir neteisingas jų atžvilgiu.

32. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų E. L. ir N. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius