2019-02-06 Nr. AB-3772-3-61-3-01816-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-229-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01816-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir ne artimais giminaičiais, kurie buvo kalinami kitose įkalinimo įstaigose. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriame buvo pripažinta, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis, draudžianti tarpusavyje susirašinėti kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai.

3. Teigė, kad dėl draudimo susirašinėti pareiškėjui buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su asmenimis įkalinimo įstaigose. Nurodė, kad laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais būtų galima susirašinėti, išskyrus šeimos narius, todėl draudimas susirašinėti su asmenimis, esančiais įkalinimo įstaigose, sukėlė pareiškėjui daug nepatogumų, sudarė prielaidas patirti neigiamus išgyvenimus, o tai sukėlė dvasines kančias bei nepilnavertiškumo pojūtį.

4. Teismui pateiktoje papildomoje informacijoje pareiškėjas nurodė, kad jis negalėjo susirašinėti su J. L., S. A. ir E. B.. Nurodė, kad laiškai iš minėtų asmenų jam buvo siųsti kelis kartus, tačiau Lukiškių TI-K paštininkė jokių laiškų pareiškėjui nėra įteikusi, be to, pareiškėjo siunčiami laiškai Lukiškių TI-K administracijos buvo paimti ir pridėti prie pareiškėjo bylos.

5. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikytiną ieškiniams dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl prašo pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

7. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas skunde nenurodo, ar kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl susirašinėjimo su kitais asmenimis, taip pat neturtinės žalos kilimą siejo vien su teorine galimybe, kad galiojęs draudimas susirašinėti su kitais nuteistaisiais galėjo sukelti kokias nors neigiamas pasekmes. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad siunčiami laiškai buvo grąžinti.

8. Pažymėjo, kad pareiškėjas patirtą žalą grindžia subjektyviais samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų prašomos priteisti žalos dydį. Nėra visų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą tenkino iš dalies, pripažindamas, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į susirašinėjimo neliečiamumą, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas nustatė, jog pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinę žalą, kilusią nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., tačiau skundą teismui pateikė 2017 m. gegužės 30 d. Lukiškių TI-K prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Teismas, įvertinęs tai, kad dėl dalies skundo reikalavimų pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą ir neprašė jo atnaujinti, o pagrindas jį atnaujinti ex officio nenustatytas, konstatavo, kad pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš draudimo susirašinėti su kitais nuteistaisiais, per laikotarpį nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2014 m. gegužės 30 d., atmestina kaip nepagrįsta.

11. Teismas pažymėjo, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

12. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriame pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nutarime konstatuota, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, yra draudžiama susirašinėti tarpusavyje, neatsižvelgiant nei į tai, ar dėl jų susirašinėjimo galėtų kilti grėsmė visuomenės saugumui, kardomojo kalinimo vietų, areštinių ir pataisos įstaigų vidaus tvarkai, kitų asmenų teisėms ir laisvėms, nei į jokias kitas reikšmingas aplinkybes.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K administracija draudė pareiškėjui susirašinėti su kitais kalinimo įstaigoje esančiais asmenimis, t. y. J. L., S. A. bei E. B., be to, pareiškėjas negavo siųstų laiškų iš šių asmenų bei Lukiškių TI-K neleido pareiškėjui išsiųsti laiškų minėtiems asmenims. Pareiškėjas pažymėjo, kad, išskyrus šeimos narius, laisvėje neturi jokių asmenų, su kuriais galėtų susirašinėti, todėl buvo pažeisti jo teisėti interesai.

14. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pripažinus BVK 99 straipsnio 2 dalį prieštaraujančia Konstitucijai, teismas, spręsdamas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą, minėtų BVK nuostatų netaiko ir jomis nesivadovauja. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarime pateiktu aiškinimu, Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau nei būtina, siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad sprendžiant tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą, Lukiškių TI-K administracijos veiksmai, ribojantys pareiškėjo susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, t. y. nevertinant individualių aplinkybių, laikytini neteisėtu veikimu, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti dvasinę skriaudą.

15. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu leisti susirašinėti su kitais asmenimis, kurie laikomi kitose kalinimo įstaigose, taip pat pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų (pvz., neišsiųstų laiškų, jų vokų ar kitų dokumentų), kurie patvirtintų, kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė išsiųsti pareiškėjo laiškus. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo trukdoma palaikyti socialinius ryšius, nes iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas galėjo susirašinėti su laisvėje esančiais šeimos nariais, todėl pareiškėjas turėjo galimybę socialiai bendrauti su kitais asmenimis.

16. Teismas nustatė, kad skunde išdėstyti pareiškėjo argumentai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis (pvz., medicininiais išrašais), patvirtinančiais pareiškėjo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus (neigiamas akimirkas, dvasines kančias) kurie, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti.

17. Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, pareiškėjo galimybę bendrauti su šeimos nariais, esančiais laisvėje, taip pat tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių siunčiamų laiškų nepriėmimą ar duomenų, jog siekė įgyvendinti turimą susirašinėjimo teisę ir kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl susirašinėjimo galimybės, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą ir tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas vertino, kad pareiškėjui nebuvo padaryta reali žala, todėl prašymą priteisti neturtinę žalą atmetė.

III. 18. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi.

19. Nurodo, jog patirtą neturtinę žalą vertina 15 000 Eur suma. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišaiškino, kodėl ir kokiu pagrindu diskriminavo pareiškėją ir atsisakė priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kiti teismai priteisia nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimą už analogiškus pažeidimus.

20. Atsakovas Lukiškių TI-K nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

21. Atsakovas teigia, kad nebuvo nustatyti neteisėti pareigūnų veiksmai. Pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti; šis straipsnis numato tokį valdžios ar institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms. Būtina įrodyti, kas tiesiogiai darė įtaką besiskundžiančiam apeliantui ir kad tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

22. Teigia, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs dėl tariamai padarytos neturtinės žalos. Žalos dydis taip pat nepagrįstas jokiais įrodymais, nekonkretizuota, kaip būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (pareigūnų) veiksmų, nesuteikiant galimybės susirašinėti su draugais, pažįstamais ir ne artimais giminaičiais, kurie buvo kalinami kitose įkalinimo įstaigose, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pakanka pripažinti teisės pažeidimą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkinti jo skundą visa apimtimi, nes teismas tinkamai neišaiškino, kodėl ir kokiu pagrindu atsisakė priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Pažymėtina, jog žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

27. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

28. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

29. Pirmoji sąlyga – neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai pagal CK 6.271 straipsnį yra civilinės atsakomybės pagrindas. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

30. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr. pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014)

31. Taigi, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti, ar priešingai jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

32. Neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas), kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nagrinėjamos bylos atveju nustatomi pagal tai, ar konkretus Lukiškių TI-K pareigūnas (-ai)) turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė ar priešingai jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos pareigūnai privalėjo veikti, t. y. draudė įgyvendinti nuteistojo teisę į susirašinėjimą po 2015 m. vasario 26 d., kai Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriuo buvo pripažinta, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis, draudžianti tarpusavyje susirašinėti kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai.

33. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavęs, kad Konstituciniam Teismui pripažinus Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalį prieštaraujančia Konstitucijai, sprendžiant tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą vertinama, ar Lukiškių TI-K administracijos veiksmai, ribojantys pareiškėjo susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, t. y. nevertinant individualių aplinkybių, laikytini neteisėtu veikimu, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti dvasinę skriaudą. Kartu pažymėtina, jog teismas teisingai savo sprendime nurodo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti neteisėtus veiksmus (neveikimą).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime nustatęs, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu leisti susirašinėti su kitais asmenimis, kurie laikomi kitose kalinimo įstaigose, pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų (pvz. neišsiųstų laiškų, jų vokų ar kitų dokumentų), kurie patvirtintų, kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė išsiųsti pareiškėjo laiškus, taip pat nustatęs, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog pareiškėjas galėjo susirašinėti su laisvėje esančiais šeimos nariais, ir nenustatęs jokių kitų aplinkybių, kurios patvirtintų, kad Lukiškių TI-K pareigūnas (-ai)) turėjo teisinę pareigą ir jos nevykdė, nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų (neteisėto neveikimo).

35. Pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, tačiau nurodęs, kad pareiškėjas neturtinę žalą vertina 15 000 Eur, atsižvelgdamas „į pažeidimo mastą, pareiškėjo galimybę bendrauti su šeimos nariais, esančiais laisvėje, taip pat tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių siunčiamų laiškų nepriėmimą ar duomenų, jog siekė įgyvendinti turimą susirašinėjimo teisę ir kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl susirašinėjimo galimybės, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais“, sprendė, kad „šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą“.

36. Taigi šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas nekonstatavęs neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos, jos pareigūnų veiksmų ir priešingai, pažymėjęs, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų (pvz. neišsiųstų laiškų, jų vokų ar kitų dokumentų), kurie patvirtintų, kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė išsiųsti pareiškėjo laiškus, kartu teigia, kad „nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą“. Kitaip tariant, Nutarties 33 punkte pacituota teismo formuluotė, nors skirta neturtinės žalos neskyrimui pagrįsti, kartu gali būti vertinama ir kaip neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų nustatymą, nepateikiant jokių motyvų dėl neteisėtų veiksmų buvimo (teismas pirmiau, kaip minėta, pateikė priešingus motyvus, t. y., kad neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų nebuvo).

37. Šiame kontekste svarbi Konstitucinio Teismo suformuota doktrina, susijusi su reikalavimas baigiamojo teismo aktui.

37.1. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatuota, kad konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

37.2. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatuota, kad „baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.

37.3. Konstitucinis Teismas savo 2007 m liepos 5 d. sprendime yra konstatavęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); argumentavimas turi būti racionalus; iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad baigiamajame teismo akte negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui; baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims.

38. Apibendrinant pirmiau nurodytas Konstitucinio Teismo nuostatas nagrinėjamos bylos kontekste, darytina išvada, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); argumentavimas turi būti racionalus; baigiamajame teismo akte negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui; baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims, baigiamajame teismo akte turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam baigiamajam teismo aktui pagrįsti.

39. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad motyvuojamoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

40. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma.

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartis; Administracinė byla Nr. eA-8-629/2019).

42. Minėta, kad sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

43. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, ar valdžios institucija ir jos valstybės tarnautojai (pareigūnai) pareiškėjo atžvilgiu veikė teisėtai ar neteisėtai ir savo argumentuotas išvadas dėl šių klausimų pateikti teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3159/2012).

44. Minėta, kad pareiškėjas prašomą priteisti turtinę žalą (nuostolius) kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, kuriais buvo pažeista pareiškėjo teisė į susirašinėjimo neliečiamumą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, ar Lukiškių TI-K pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu veikė teisėtai ar priešingai jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir savo argumentuotas išvadas dėl šių klausimų pateikti teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje.

45. Minėta, kad Lukiškių TI-K skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas abstraktus pareiškėjo teiginys – LTI-K ribodamas teisę susirašinėti su kitais laisvės atėmimo bausmę atliekančiais asmenimis, pažeidė jo interesus, sukėlė neigiamus išgyvenimus, tuo pačiu ir turtinę žalą, taip pat minėta, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė išsiųsti pareiškėjo laiškus. Minėta ir tai, kad pirmosios instancijos teismas vienoje iš teismo sprendimo rezoliucijos dalių pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo J. S. teisė į susirašinėjimo neliečiamumą, nors iš teismo nutarties motyvų tokia išvada neseka.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, taip pat pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų kurie patvirtintų, kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė išsiųsti pareiškėjo laiškus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimta rezoliucijos dalis: “Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo J. S. teisė į susirašinėjimo neliečiamumą“ neturi faktinio ir teisinio pagrindo.

47. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas, netinkamai taikė įstatymą (CK 6.271 straipsnį), nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir jų visapusiškai neištyrė, nukrypo nuo teismų praktikos, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų baigiamajam teismo aktui, nurodytų šios Nutarties 38 punkte.

48. Pirmosios instancijos teismo padaryti materialiosios ir proceso teisės pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė