e31cf853-3ed5-4e3c-bb3f-50d006ac4ca7 · Kauno apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-12-413/2012;(Proceso Nr. 2-05-3-15875-2009-7)Procesinio sprendimo kategorijos:44.2; 44.3; 44.8;113; (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. gruodžio 21 d.                                                        Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė) ir Gintauto Koriagino (pranešėjas),sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei, dalyvaujant ieškovo atstovei S. M.,atsakovui A.

Z. ir jo atstovui advokatui Vytautui Antanui Vilučiui,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo A. Z. apeliacinį skundÄ dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-195-775/2010 pagal ieÅ¡kovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieÅ¡kinį atsakovui A. Z., trečiajam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM Kauno II teritoriniam skyriui dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė:I.

Ginčo esmė Teismų 2006 m. kovo 29 d. ir 2006 m. gegužės 30 d. nuosprendžiais atsakovas A. Z. už tyčinį sunkų nukentėjusiojo J. T. sveikatos sutrikdymÄ pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį 7500 Lt bauda, priteisiant iÅ¡ jo nukentėjusiojo naudai 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, pripažįstant J. T. teisę į civilinio ieÅ¡kinio patenkinimÄ dėl turtinės žalos atlyginimo, o klausimÄ dėl ieÅ¡kinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

 IeÅ¡kovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2009 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į teismÄ ir patikslinęs reikalavimus (b.l. 73-74) prašė priteisti iÅ¡ atsakovo A. Z. 29 499,56 Lt žalos atlyginimo. Reikalavimas priteisti turtinę žalÄ buvo grindžiamas tuo, kad dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo J. T. neteko 60 proc. darbingumo. RyÅ¡ium su tuo ieÅ¡kovas per laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. iÅ¡mokėjo nukentėjusiajam 29 499,56 Lt valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensijÄ .

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai iÅ¡mokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras iÅ¡mokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tÄ Å¾alÄ atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi atsakovas gera valia žalos neatlygino, ieÅ¡kovas, remdamasis CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pareiÅ¡kė atsakovui regresinį ieÅ¡kinį.

 II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino pilnai, priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 29 499,56 Lt žalos atlyginimo ir 885 Lt žyminio mokesčio bei 25 Lt procesinių dokumentų įteikimo iÅ¡laidų valstybei (b.l. 89-91). Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad atsakovas 2005 m. gegužės 8 d. padarė nukentėjusiajam J. T. sunkų sveikatos sutrikdymÄ , už kÄ buvo nuteistas Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-348/2006.

Pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos pažymas Nr. 0045988, Nr. 0042315, Nr. 0215259 ir Nr. 0408868 nukentėjusiajam J. T. nuo 2005 m. spalio 6 d. nustatytas 40 proc. darbingumo lygis (b. l. 6-9). IeÅ¡kovo sprendimais: 2006 m. sausio 20 d. Nr. 250; 2006 m. gruodžio 29 d. Nr. 10.33.S-8282; 2007 m. birželio 28 d. Nr. 10.33.S-11232 ir 2009 m. birželio 16 d. Nr. 10.33.S-l 1763 J. T. nuo 2005 m. spalio 6 d. iki 2010 m. kovo 31 d. buvo iÅ¡mokėta 29 499,56 Lt netekto darbingumo pensijÄ (b. l. 11-17, 75-76). IeÅ¡kovas 2009 m. liepos 21 d. raÅ¡tu Nr. (2.51)10.V-11223 kreipėsi į atsakovÄ dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo (b.l. 19), tačiau A.

Z. žalos neatlygino. Teismas, remdamasis LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad atsakovas privalo žalÄ atlyginti. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad J. T. susižalojimas VÅ¡Ä® AbromiÅ¡kių reabilitacijos ligoninėje galėjo turėti tiesioginės įtakos jo darbingumo lygiui, taigi ir pagrindui sumažinti praÅ¡omÄ priteisti žalÄ , nurodydamas, kad pagal paties J. T. paaiÅ¡kinimÄ , VÅ¡Ä® AbromiÅ¡kių reabilitacijos ligoninės J.

T. ligos istorijos įraÅ¡Ä , Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM Kauno II teritorinio skyriaus atstovių paaiÅ¡kinimus (b. l. 84), VÅ¡Ä® AbromiÅ¡kių reabilitacijos ligoninėje patirtas J. T. susimuÅ¡imas neturėjo įtakos jo darbingumo lygiui, nes apie jį nenurodoma ligos epikrizėje, iÅ¡leidžiant J. T. iÅ¡ reabilitacijos ligoninės, taip pat apie tai nenurodyta ir siuntime į neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybÄ . Teismas pripažino, kad nors atsakovas jau yra atlyginęs didelę dalį žalos nukentėjusiam J.

T., tačiau Å¡iÄ aplinkybę pripažino nepakankama mažinti realiÄ Å¾alÄ , padarytÄ Sodros biudžetui. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai Apeliaciniu skundu atsakovas A. Z. (b.l. 94-95) praÅ¡o panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimÄ ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (b.l. 94-95). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. kovo 29 d. nuosprendžiu pripažino, jog paties nukentėjusiojo J. T. veiksmai buvo provokuojantys, kas turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui bei J. T. sužalojimui, dėl ko teismas taikė LR BK 59 str. l d. 6 p. ir atitinkamai suÅ¡velnino bausmę. Å i aplinkybė yra nustatyta Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-00348-579/2006. Savo kaltę dėl įvykio pripažino ir nukentėjusysis J. T., kreipdamasis apeliaciniu praÅ¡ymu į Kauno apygardos teismÄ dėl nuteistajam paskirtos bausmės suÅ¡velninimo. Tokiu atveju paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti, todėl reikalavimas atlyginti žalÄ turėjo bÅ«ti žymiai sumažintas arba atmestas.

2. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu apeliantas atlygino J. T. dėl sužalojimo padarytÄ Å¾alÄ , sumokėdamas 3840 Lt, o po nuosprendžio priėmimo - dar 25000 Lt žalos atlyginimo, todėl Å¡ios sumos turėjo bÅ«ti įskaitytos į ieÅ¡kovo praÅ¡omÄ priteisti žalÄ . IeÅ¡kovas, skirdamas netekto darbingumo pensijÄ J. T. bei Å¡iÄ pensijÄ jam mokėdamas, turėjo atsižvelgti į jo gautas pinigines iÅ¡mokas žalai atlyginti.

3. Teismas, nuteisdamas apeliantÄ už J. T. sužalojimÄ , pripažino, kad Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ A. Z. padarė ne tiesiogine, o veikdamas neapibrėžta tyčia.

4. J. T. po patirto sužalojimo toliau gydėsi VÅ¡Ä® AbromiÅ¡kių reabilitacijos ligoninėje ir bÅ«damas ligoninės kieme nugriuvo, neteko sÄ monės. Buvo nustatyta, kad griÅ«damas jis susižalojo kairiÄ jÄ veido pusę, kaip tik tÄ , į kuriÄ suduodant smÅ«gius jis patyrė galvos traumÄ . Apklaustas liudytoju J. T. pripažino, kad jis po Å¡io susižalojimo nukrito dar ir palatoje, galva atsitrenkdamas į metalinės lovos rėmus, papildomai vėl susižalodamas. Apelianto nuomone, Å¡is jo susižalojimas turėjo įtakos darbingumo lygiui, todėl teismas turėjo pagrindÄ atitinkamai sumažinti praÅ¡omÄ priteisti žalÄ .

5. Nagrinėjant bylÄ nebuvo iÅ¡samiai atskleistos esminės bylos aplinkybės, pažeistos įrodinėjimo taisyklės. Teismas visus aukščiau minėtus duomenis turėjo, tačiau neiÅ¡siaiÅ¡kino bylos esmės iki galo, tuo pažeisdamas CPK 159 straipsnyje nustatytÄ pareigÄ .

6. Sprendime teismas aptarė specialius medicininius duomenis ir juos vertino neturėdamas tam specialių medicininių žinių. Sužalojimo įvertinimas, sužalojimo epizodų atskyrimas ir jų įtaka asmens darbingumo lygiui gali bÅ«ti įrodinėjama tik teismo medicinos ekspertizės iÅ¡vadomis, o proceso dalyvių, t. y. ieÅ¡kovo ir trečiojo asmens atstovų paaiÅ¡kinimai apie sužalojimus ir jų įtakos nebuvimÄ darbingumo lygiui nelaikytini tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis Å¡ioms bylos aplinkybėms patvirtinti (LR CPK 177 str. 4 d).

Teismas nepasiÅ«lė atsakovui pateikti papildomus įrodymus, neiÅ¡aiÅ¡kino apie galimybę skirti ekspertizę, jei manė, kad byloje esančių įrodymų nepakanka, tuo pažeisdamas CPK 179 straipsnio 1 dalies reikalavimus.7. Teismas sprendime neteisingai nurodė, kad atsakovo nurodyti kriterijai žalos atlyginimo dydžiui sumažinti nepripažintini prioritetu prieÅ¡ regresinio kompensavimo reikalaujantį Sodros biudžetÄ , kad Sodros biudžetas - tai visų mÅ«sų Å¡alies mokesčių mokėtojų biudžetas, reikalaujantis vieÅ¡o intereso gynimo, kuris negali bÅ«ti ribojamas remiantis privačiu apelianto interesu.

Teismas tinkamai neatsižvelgė į tai, kad atsakovo ir jo Å¡eimos materialinė padėtis yra ypatingai bloga: žmona yra bedarbė, jo gaunamas mėnesinis atlyginimas nedidelis, Å¡eimoje yra 13 metų vaikas, kurį apeliantas iÅ¡laiko, be to, dėl blogos materialinės padėties buvo paimta vartojimo paskola, kurios grÄ Å¾inimui mokamos kasmėnesines įmokas. Butas ir automobilis yra bÅ«tini dalykai Å¡eimos poreikiams tenkinti, dėl to jų realizuoti apeliantas negali. Taigi teismas turėjo pagrindÄ sumažinti reikalaujamÄ priteisti sumÄ .

Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius praÅ¡o Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimÄ civilinėje byloje palikti nepakeistÄ , atsakovo A. Z. apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ (b. l. 101-102). Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Į provokuojantį nukentėjusiojo J. T. vaidmenį jau buvo atsižvelgta priimant teismo nuosprendį ir sumažinant priteistos neturtinės žalos dydį;

2. IeÅ¡kinyje nurodyta žala padaryta Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, o ne J. T., todėl teismas sprendime teisingai nurodė, jog tai, kad atsakovas jau yra atlyginęs didelę dalį žalos nukentėjusiajam J. T., nėra pagrindas mažinti realiÄ Å¾alÄ , padarytÄ Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Atsakovas apeliaciniame skunde pats pripažįsta, kad „ieÅ¡kovui priklauso regresine tvarka atgauti tokias nukentėjusiajam asmeniui iÅ¡mokėtas sumas, kokias jis iÅ¡mokėjo pagrįstai ir teisėtai“.

3. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad J. T. susimuÅ¡imas VÅ¡Ä® AbromiÅ¡kių reabilitacijos ligoninėje galėjo įtakoti jo darbingumo lygį. IeÅ¡kovo nuomone, teismas remdamasis specialistų, turinčių medicininį iÅ¡silavinimÄ , paaiÅ¡kinimais, VÅ¡Ä® AbromiÅ¡kių reabilitacijos ligoninės ligos istorijos iÅ¡raÅ¡u, paties nukentėjusiojo paaiÅ¡kinimais, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad VÅ¡Ä® AbromiÅ¡kių reabilitacijos ligoninėje patirtas J. T. susimuÅ¡imas neturėjo įtakos jo darbingumo lygiui. Apie šį sumuÅ¡imÄ neužsimenama epikrizėje, iÅ¡leidžiant J. T. iÅ¡ reabilitacijos ligoninės, taip pat apie tai nenurodyta ir siuntime į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybÄ , kÄ patvirtino ir trečiojo asmens atstovė;

4. Ieškovo nuomone, nepagrįstas atsakovo teiginys, jog teismas pažeidė LR CPK 159 straipsnio ir 179 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi atsakovas, manydamas, jog įrodymų nepakanka, turėjo teisę prašyti teismo skirti medicininę ekspertizę, tačiau šia teise nepasinaudojo;

5. Nepagrįstas atsakovo skundo motyvas, jog teismas turėjo sumažinti žalos atlyginimo dydį atsižvelgdamas į jo materialinę padėtį, kadangi LR CK 6.282 straipsnio 3 dalyje aiÅ¡kiai nurodyta, jog teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalÄ padariusio asmens sunkiÄ turtinę padėtį, iÅ¡skyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Teisėjų kolegija konstatuoja: IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados             Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu.

Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl atsakovo A.

Z. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajam J. T. buvo padarytas tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko pastarasis neteko 60 proc. darbingumo. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensijÄ turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iÅ¡ dalies darbingais. Remiantis paminėta įstatymo nuostata, ieÅ¡kovas per laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. iÅ¡mokėjo nukentėjusiajam J.

T. 29 499,56 Lt valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensijÄ (b.l. 6-9, 11-17, 75-76). CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo iÅ¡mokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime, priimtame konstitucinės justicijos byloje       Nr. 37/2008-11/2009-7/2010-22/2010-34/2010-56/2010-116/2010-126/2010-10/2011-12/2011-13/2011-24/2011 konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalies nuostata „socialinio draudimo iÅ¡mokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“ aiÅ¡kintina socialinio draudimo santykius reguliuojančių įstatymų kontekste.

Valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybinio socialinio draudimo rÅ«Å¡is, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktÅ«rÄ , jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymas. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 straipsnio „Pagrindinės Å¡io įstatymo sÄ vokos“ 13 dalyje nustatyta: „Valstybinis socialinis draudimas (toliau – socialinis draudimas) – socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų Å¡eimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos iÅ¡laidos“;

Å¡io straipsnio 11 dalyje nustatyta: „Valstybinio socialinio draudimo iÅ¡mokos (toliau – socialinio draudimo iÅ¡mokos) – įstatymų nustatytos socialinio draudimo iÅ¡mokos, į kurias, įvykus draudiminiam įvykiui, įgyja teisę apdraustieji ir kiti įstatymų nustatyti fiziniai asmenys“; Å¡io įstatymo 11 straipsnyje „Socialinio draudimo iÅ¡mokos“ nustatyta: „Socialinio draudimo iÅ¡mokos – tai Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme bei Nedarbo socialinio draudimo įstatyme numatytos iÅ¡mokos.“ Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensijÄ turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iÅ¡ dalies darbingais.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai iÅ¡mokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras iÅ¡mokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tÄ Å¾alÄ atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.Remiantis iÅ¡dėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieÅ¡kovas turėjo pareigÄ iÅ¡mokėti apdraustajam (nukentėjusiajam J.

T.) netekto darbingumo socialinę pensijÄ (žalÄ ), o kaltas dėl to asmuo (apeliantas) – atlyginti jÄ SODRAI. Byloje kilo ginčas dėl ieÅ¡kovo regresinio reikalavimo apimties (apelianto nuomone, į žalos dydį turėjo bÅ«ti įskaičiuota atsakovo nukentėjusiajam iÅ¡mokėta žalos atlyginimo dalis), ir, pasak apelianto, netinkamo CK 6.282 straipsnio nuostatų bei įrodinėjimÄ reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiÅ¡kinimo. Dėl regreso teisės apimties CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo iÅ¡mokas iÅ¡mokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalÄ padariusį asmenį, iÅ¡skyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalÄ padaręs asmuo.

AiÅ¡kindamas Å¡iÄ Ä¯statymo nuostatÄ , Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime pažymėjo, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytÄ teisinį reguliavimÄ draudimo iÅ¡mokas iÅ¡mokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo iÅ¡mokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo Å¡eimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo iÅ¡moka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl visos draudimo iÅ¡mokos, o tuo atveju, kai draudimo iÅ¡moka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl socialinio draudimo iÅ¡mokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo Å¡eimos nariams padaryta turtinė žala.Nukentėjusiajam iÅ¡mokėtina socialinė netekto darbingumo pensija apskaičiuojama pagal tam tikrus kriterijus (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalis), todėl yra pagrindas iÅ¡vadai, kad nukentėjusiojo negautos pajamos, kaip viena sudedamųjų žalos (nuostolių) dalių (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), visiÅ¡kai kompensuoja Å¡iuos nuostolius.

Å i prezumpcija yra nuginčijama, bet pareigÄ jÄ paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, prieÅ¡ingai, – jÄ virÅ¡ija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008). Bylos duomenimis, nukentėjusysis J. T. baudžiamojoje byloje buvo pareiÅ¡kęs civilinį ieÅ¡kinį, praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ apelianto 26 771,17 Lt turtinės ir 49 728 Lt neturtinės žalos atlyginimo (baudžiamosios bylos b. l. 106-113).

Ä® turtinės žalos atlyginimÄ negautos pajamos ryÅ¡ium su netektu darbingumu nėra įtrauktos, taigi ieÅ¡kovo iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka nėra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį. ŽalÄ , padarytÄ asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalÄ privalo visiÅ¡kai atlyginti atsakingas asmuo (6.263 straipsnio 2 dalis). Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustačius visas atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sÄ lygas (CK 6.246–6.250 straipsniai): atsakovas sužalojo nukentėjusįjį;

Å¡is dėl sužalojimo patyrė sunkų sveikatos sutrikdymÄ ; atsakovo kaltės forma – tyčia; atsakovo veiksmus ir J. T. sveikatos sutrikdymÄ sieja priežastinis ryÅ¡ys, ieÅ¡kovas, iÅ¡mokėjęs nukentėjusiajam netekto darbingumo draudimo iÅ¡mokas, įgijo regreso teisę į Å¡ių iÅ¡mokų susigrÄ Å¾inimÄ iÅ¡ kalto asmens. Minėta, kad J. T. socialinio draudimo iÅ¡mokos paskaičiuotos remiantis atitinkamų teisės aktų reikalavimais. Nei Å¡ių iÅ¡mokų dydžio, nei jų skaičiavimo tvarkos atsakovas neginčijo, todėl preziumuojama, kad jų dydis nustatytas teisingai ir pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies ir CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas atsakovui tenka pareiga jas atlyginti.

Pažymėtina, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Taigi atsakovui atlyginus nukentėjusiajam teismo nuosprendžiu priteistÄ neturtinę žalÄ , pareiga atlyginti ir turtinę žalÄ neiÅ¡nyko (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Dėl Å¡ios priežasties atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į ieÅ¡kovo praÅ¡omos atlyginti žalos dydį neįskaičiavo atsakovo pagal teismo nuosprendį atlygintos neturtinės žalos piniginę sumÄ .

Dėl CK 6.282 straipsnio nuostatų taikymo ir aiÅ¡kinimo Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ginčo santykiui be teisėto pagrindo netaikė 6.282 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatų, kadangi byloje nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad atsakovas padarė nusikaltimÄ dėl nukentėjusiojo J. T. didelio neatsargumo, be to, atsakovo nuomone, jo pateikti įrodymai neabejotinai patvirtina aplinkybę apie apelianto sunkiÄ turtinę padėtį. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali bÅ«ti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalÄ gali bÅ«ti atmestas. Apeliantas savo pozicijÄ dėl Å¡ios įstatymo nuostatos taikymo grindžia apkaltinamajame teismo nuosprendyje nurodoma aplinkybe apie paties nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, paskatinusį atsakovÄ daryti nusikaltimÄ .

Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Visų pirma, provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame procese, ir nukentėjusio asmens didelis neatsargumas CK6.282 straipsnio 1 dalies prasme yra netapatūs nei teisinu reguliavimu, nei jo paskirtimi, taigi ir šių normų taikymo tikslai yra skirtingi. Antra, Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 30 d. nuosprendyje pažymėjo, jog byloje nustatyta aplinkybė, kad nukentėjęs J.

T. fotografavo A. Z., Å¡okantį su M. A., ir papraÅ¡ytas baigti fotografuoti, J. T. į tai nereagavo, dėl ko A. Z. supyko ir nukentėjusįjį sumušė. Toks nukentėjusiojo elgesys (fotografavimas) nėra ir negali bÅ«ti pripažintas neteisėtu poelgiu, <...>. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai, atsižvelgiant į paties kaltinamojo veiksmus, jų pobÅ«dį ir atsiradusias pasekmes, nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, nesudaro pagrindo nei mažinti ieÅ¡kovo regresinį reikalavimÄ , nei jį atmesti. Pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalÄ padariusio asmens sunkiÄ turtinę padėtį, iÅ¡skyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia.

Teismų 2006 m. kovo 29 d. ir 2006 m. gegužės 30 d. nuosprendžiais konstatuota Å¡iai civilinei bylÄ prejudicinę reikÅ¡mę turinti aplinkybė, jog atsakovas nusikaltimÄ padarė tyčia, taigi ir žala nukentėjusiajam buvo padaryta taipogi tyčia (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Todėl apelianto argumentai apie jo turtinę padėtį, praÅ¡ant sumažinti turtinė žalÄ nurodytu įstatymo pagrindu, yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi, kadangi paminėta įstatymo nuostata atsakovo atžvilgiu negalėjo bÅ«ti taikoma.

Dėl įrodymų vertinimo Apeliantas nurodo, kad teismas neištyrė bylai svarbių aplinkybių, kurios galėjo turėti reikšmės nukentėjusiojo J. T. netekto darbingumo nustatymui ir žalos dydžiui.Įrodymai civilinėje byloje – tai bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

Teismas byloje surinktus įrodymus turi įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto iÅ¡nagrinėjimu (CPK 185 str.). Bylai reikÅ¡mingų faktų buvimas ar nebuvimas ir teisinis jų vertinimas gali bÅ«ti konstatuojami tik tada, kai tokioms iÅ¡vadoms padaryti pakanka byloje surinktų įrodymų.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo argumentus dėl galimo nukentėjusiojo susižalojimo VÅ¡Ä® AbromiÅ¡kių reabilitacijos ligoninėje, kuris, pasak apelianto, galėjo turėti tiesioginės įtakos J.

T. darbingumo lygiui, taigi ir pagrindui sumažinti praÅ¡omÄ priteisti žalÄ , rėmėsi J. T. paaiÅ¡kinimais, VÅ¡Ä® AbromiÅ¡kių reabilitacijos ligoninės J. T. ligos istorijos įraÅ¡u bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM Kauno II teritorinio skyriaus atstovių paaiÅ¡kinimus, taigi leistinais įrodymais, nurodytais CPK 177 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas gi savo aplinkybėms pagrįsti jokių konkrečių duomenų nepateikė, kaip teisingai nurodo ieÅ¡kovas atsiliepime į skundÄ , ekspertizės skirti neprašė (pažymėtina, kad tokių duomenų/praÅ¡ymų nebuvo pateikta ir apeliacinės instancijos teisme), taigi leistinomis įrodinėjimo priemonėmis savo spėjimų nepatvirtino ir teismo vertintų įrodymų įrodomosios reikÅ¡mės nepaneigė (CPK 178 straipsnis).

Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus kaip nepagrįstus. Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylÄ iÅ¡nagrinėjo teisingai, ginčo santykiui tinkamai taikė ir aiÅ¡kino materialinės bei procesinės teisės normas, todėl panaikinti arba pakeisti teismo sprendimÄ apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.Atsakovo apeliacinį skundÄ atmetus, iÅ¡ jo valstybei priteistina 19,10 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme ( CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis) Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a:

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti valstybei iÅ¡ atsakovo A. Z. 19,10 Lt (devyniolika litų 10 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme. Å i teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai                                                    Jolita Cirulienė                                                     Virginija Gudynienė Ginautas Koriaginas