2016-11-22 Nr. AB-22225-3-64-3-02858-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2865-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02858-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl laisvės apribojimo buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. balandžio 16 d., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų (tualetas neatitvertas, tvyrojo smarvė, buvo drėgna, apšvietimas nepakankamas, kameros neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d/ įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 56, 62 punktų reikalavimų). Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (b. l. 26–32) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas skirtingose kamerose vienas arba su dar 1–2 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,15 kv. m iki 8,92 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu 2015 m. vasario 7 d. buvo patikrinta kamera Nr. 78, nustatyta, kad oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitinka higienos normas, sanitarinis mazgas atitvertas presuoto kartono plokšte ir užuolaida. Atsakovas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktu ir HN 76:2010 2 punktu.

Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais.

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnio 8 punktu. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu (b. l. 71–76) pareiškėjo D. B. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 5 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).

Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto nuostatomis. Iš byloje esančios 2015 m. spalio 14 d. pažymos Nr. 60/09-34112 teismas nustatė, kad 12 dienų pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, o 13 dienų pareiškėjui pastoviai teko mažiau negu 3,6 kv. m. kameros ploto. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas (teko 2,15 – 3,22 kv. m) ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuota, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2013 m. vasario 7 d. atlikęs Šiaulių TI patalpų patikrinimą (2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktas Nr. EP-6), nustatė, kad kameroje Nr. 78, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. sausio 22 d., santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, pelėsio ant sienų ir lubų nėra, sanitarinis mazgas iš vienos pusės atitvertas presuoto kartono plokšte, iš kitos užuolaida, oro temperatūra 18,1°C, neapibrėžtis 0,18°C (higienos normos HN 76:2010 VI sk. 26 p. pažeidimas), dirbtinė apšvieta 163 lx, matavimų neapibrėžtis 27,1 lx (HN 76:2010 VI sk. 22 p. pažeidimas). To paties patikrinimo metu patikrinta ir kamera Nr. 79, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. vasario 13 d., nustatyta, kad oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, pelėsio ant sienų ir lubų nėra, kameroje reikalingas paprastasis remontas, nes sienos aprašinėtos, vietomis sienų dažų danga atsilupusi, tinkas išdaužytas, sienos suskilusios (HN 76:2010 X sk. 62 p. pažeidimas). Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas darė išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose Nr. 78 ir 79, neatitinkančiose HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Vadovavosi CK 6.250 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (13 dienų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.

Tam tikru laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui nepatogumus ir išgyvenimus, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, kas sudarytų po 76,92 Eur už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną. Šiuo aspektu pabrėžta, jog pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma kito, pareiškėjas turėjo galimybę vieną valandą per dieną pabūti gryname ore, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje padarytus įrašus nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata.

Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis.

Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną yra priteisiamas vidutiniškai nuo 6 iki 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur.

III. Pareiškėjas D. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 78).

Pareiškėjas teigia, kad Šiaulių TI buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas buvo kalinamas su daugiau nei trimis, keturiais asmenimis, o vienam žmogui turi būti skiriamas 3,6 kv. m plotas neskaičiuojant unitazo, praustuvės ir kitų baldų. Sienos buvo stipriai apdaužytos, aprašinėtos, purvinos. Šiaulių TI pareigūnai specialiai kankino pareiškėją ir laikė kamerose Nr. 78 ir Nr. 79, neatitinkančiose HN 76:2010. Pareiškėjas patyrė dvasinius, moralinius, psichologinius bei fizinius išgyvenimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 82–84) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aplinkybes ir sąlygas, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 13 dienų pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Taip pat pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 78 ir 79, neatitinkančiose HN 76:2010 reikalavimų. Pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 100 Eur. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. atsiradusios neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas siejo su tuo, kad, jo teigimu, Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, tualetas jose nebuvo atitvertas, sklido smarvė, buvo drėgna, apšvietimas – nepakankamas, sąlygos kamerose neatitiko HN 76:2010 56 ir 62 punktų reikalavimų.

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Šiaulių tardymo izoliatorius teismui pateiktos 2015 m. spalio 14 d. pažymos Nr. 69/09-34112 „Pažyma dėl D. B.“ (b. l. 34) galima spręsti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. periodiškai buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,45 kv. m iki 8,92 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 3, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 2,15 kv. m iki 8,92 kv. m. Atsižvelgiant į šios pažymos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 13 dienų Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas teisės aktų reikalavimus dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, atitinkančiose kamerose. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, jog asmeniui turi būti skirta 3,6 kv. m laisvo ploto neįskaičiuojant unitazo, praustuvės ir kitų baldų užimamo ploto. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nors Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją).

Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, aktualus Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktas Nr. EP-6 (b. l. 40–46), priimtas patikrinus, be kita ko, kamerą Nr. 78 (kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. sausio 22 d.) ir kamerą Nr. 79 (kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. vasario 13 d.). Šiame patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 78 santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, pelėsio ant sienų ir lubų nėra, sanitarinis mazgas iš vienos pusės atitvertas presuoto kartono plokšte, iš kitos užuolaida, oro temperatūra 18,1°C, neapibrėžtis 0,18°C (HN 76:2010 26 p. pažeidimas), dirbtinė apšvieta 163 lx, matavimų neapibrėžtis 27,1 lx (HN 76:2010 22 p. pažeidimas); kameroje Nr. 79 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, pelėsio ant sienų ir lubų nėra, kameroje reikalingas paprastasis remontas, nes sienos aprašinėtos, vietomis sienų dažų danga atsilupusi, tinkas išdaužytas, sienos suskilusios (HN 76:2010 62 p. pažeidimas). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 78 ir 79, neatitinkančiose HN 76:2010 reikalavimų, taigi, CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad tualetas nebuvo atitvertas ir tvyrojo smarvė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai, įvertinus į bylą pateiktus dokumentus, liko nepaneigti. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6 nurodyta, kad kameroje Nr. 78 sanitarinis mazgas iš vienos pusės atitvertas presuoto kartono plokšte, iš kitos užuolaida. Be to, atsakovas pateikė kamerų Nr. 2, Nr. 34, Nr. 73, Nr. 78, Nr. 79, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukas (b. l. 65). Iš jų matyti, kad kamerose Nr. 34, Nr. 73, Nr. 78, Nr. 79 sanitarinis mazgas iš vienos pusės yra atitvertas sienele, o iš kitos – užuolaida. Taip pat iš nuotraukų nematyti, kad sanitarinis mazgas turėtų atskirą oro šalinimo sistemą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Taip pat EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktus, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13). Šiuo atveju, atsižvelgiant į nurodytą praktiką, įvertinus tai, kad kameros buvo gana mažos, o lovos buvo šalia sanitarinio mazgo, pripažintina, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai iš vienos pusės jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik užuolaida, neužtikrino privatumo, taigi, jo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Taigi, ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais nustatytus reikalavimus, t. y. pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, taip pat neatitinkančiose HN 76:2010 reikalavimų, be to, 13 dienų nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, tenkantis vienam asmeniui. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl neturtinė žala pareiškėjui turi būti atlyginta.

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis padarymo atvejis yra individualus, todėl turi būti vertinama visuma faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. balandžio 16 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint Šiaulių TI teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 9 eurus (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2200-822/2016; 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1347-662/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytą pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 1 000 Eur. Pareiškėjas nepagrindė, kuo remiantis jis patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, apeliaciniame skunde nurodyti tik apibendrinti teiginiai apie patirtus dvasinius bei fizinius išgyvenimus, byloje nėra duomenų, kad asmens sveikatos istorijoje nurodytų pareiškėjos sveikatos nusiskundimų priežastis būtų būtent nagrinėjamoje byloje nustatyti kalinimo sąlygų pažeidimai. Teisėjų kolegija mano, kad dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 250 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui D. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė