2013-08-28 Nr. AB-4488-3-61-3-02134-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1262/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02134-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija: 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas G. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: panaikinti 2012 m. birželio 7 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus nutarimą Nr. 62-499 „Dėl suimtojo nubaudimo“ ir 2012 m. liepos 20 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) sprendimą Nr. 2S-3232 „Dėl skundo išnagrinėjimo“.

Skunde paaiškino, kad nuo 2011 m. vasario 23 d. yra suimtas ir laikomas Lukiškių TI-K. Ginčijamu nutarimu jam buvo skirtas papeikimas už tai, kad 2012 m. birželio 4 d. pažeidė suėmimo vykdymo režimą – apie 6.50 val. kameroje Nr. 298 miegojo po antklode, jo lova buvo nepaklota, nepakluso prižiūrėtojo reikalavimui atsikelti ir pakloti lovą. Pripažino, kad 2012 m. birželio 4 d. apie 6.50 val. kameroje Nr. 298 gulėjo gulte po antklode, nes tą savaitę atšalus orui kameroje buvo labai šalta, o kameros langai buvo išimti Lukiškių TI-K administracijos sprendimu, todėl vienintelis būdas apsisaugoti nuo šalčio buvo užsikloti antklode. Teigė, kad dieną prieš nurodytą incidentą jis buvo parašęs prašymą, kad sudėtų langus, to ne kartą prašė ir žodžiu, tačiau į prašymus administracija nereagavo. Taip pat teigė, jog Kalėjimų departamento priimtame sprendime klaidingai nurodoma, kad jis nereagavo į daugkartinius prižiūrėtojo reikalavimus. Paaiškino, kad prižiūrėtojas tik vieną kartą pareikalavo atsikelti ir susitvarkyti miegamąją vietą. Teigė, jog jei būtų pasiklojęs lovą, jam būtų tekę kęsti šaltį, o tai būtų žmogaus kankinimas.

Atsakovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą (b. l. 18–19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 32 straipsnio, Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 1-23 „Dėl Suimtųjų elgesio taisyklių patvirtinimo“ 2.1 ir 2.7 punktų nuostatas. Paskirta nuobauda – papeikimas yra adekvati padarytam pažeidimui. 2011 m. vasario 25 d., atvykęs į Lukiškių TI-K, pareiškėjas buvo supažindintas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Baudžiamojo proceso kodeksas), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Suėmimo vykdymo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir kitų aktų nuostatomis ir pasirašė įsipareigojimą jų laikytis, buvo įspėtas, kad už teisės aktų reikalavimų nesilaikymą gali būti skiriama drausminė atsakomybė. Pareiškėjas iš dalies prisipažįsta dėl padaryto pažeidimo, t. y. neneigia, jog gulėjo apsiklojęs antklode. Be to, priimant skundžiamą nutarimą buvo remtasi galiojančiais teisės aktais, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, atsižvelgta į pareiškėjo rašytinį pasiaiškinimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 56–57) pareiškėjo G. D. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčijamu nutarimu pareiškėjui paskirta nuobauda – papeikimas už tai, kad jis 2012 m. birželio 4 d. pažeidė suėmimo vykdymo režimą – apie 6.50 val. kameroje Nr. 298, pažeisdamas įstaigos vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus (suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkės), miegojo po antklode, lova buvo nepaklota, o prižiūrėtojui pareikalavus atsikelti ir pakloti lovą šiam reikalavimui nepakluso ir tokiais veiksmais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 1-23 „Dėl Suimtųjų elgesio taisyklių patvirtinimo“ 2.1 ir 2.7 punktų reikalavimus. 2012 m. birželio 4 d. buvo pirmadienis, darbo diena, todėl pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 1-67 patvirtintos Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkės (toliau – ir Dienotvarkės) 1 punktą suimtieji turėjo keltis 6.00 val. Pagal Dienotvarkės 2 punktą darbo dienomis miegamoji vieta turi būti sutvarkyta nuo 6.00 val. iki 7.00 val. Iš Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojų 2012 m. birželio 4 d. rašytų tarnybinių pranešimų, 2012 m. birželio 4 d. protokolo dėl nuteistojo (suimtojo) atsisakymo pasiaiškinti raštu teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 4 d. apie 6.50 val. kameroje Nr. 298 miegojo po antklode, jo lova buvo nepaklota, o pareigūno reikalavimo ją pakloti nevykdė. Teismas akcentavo, jog ir pats pareiškėjas 2012 m. birželio 5 d. rašytame paaiškinime, skunde teismui bei paaiškinimuose, duotuose teismo posėdyje, iš esmės neneigė fakto, kad ne miego laiku gulėjo lovoje po antklode, tačiau teigia, kad taip darė, nes buvo išimtas kameros langas ir joje buvo šalta.

Teismas pažymėjo, jog liudytojas G. Š. (G. Š.), apklaustas teismo posėdyje, parodė, kad 2012 m. birželio 4 d. kameroje Nr. 298, kurioje buvo laikomas kartu su pareiškėju, buvo išimtas langas, todėl buvo labai šalta. Teismas iš 2012 m. lapkričio 22 d. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus inžinieriaus pažymos bei 2010 m. gruodžio 23 d. statybos užbaigimo akto Nr. SUA-519 nustatė, kad Lukiškių TI-K II gyvenamojo korpuso, kuriame yra kamera Nr. 298, kapitalinis remontas baigtas 2010 m. gruodžio mėn. Atlikus remontą, visose kamerose seni langų rėmai buvo pakeisti naujais, dvigubais atidaromais rėmais. Kameroje Nr. 298 langų rėmai neišimami, reikalui esant, juos galima atidaryti. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad kameros langas buvo išimtas. Pareiškėjo prašymu apklausto liudytojo G. Š. parodymus, kurie skiriasi nuo kitų byloje esančių įrodymų, teismas vertino kritiškai, kaip siekį padėti pareiškėjui išvengti atsakomybės, nes liudytojas su pareiškėju buvo laikomi vienoje kameroje. Teismas taip pat akcentavo, jog pareiškėjo argumentas, kad kameroje buvo šalta, todėl gulėjo po antklode, nebuvo pasiklojęs lovos ir nevykdė prižiūrėtojo nurodymo tai padaryti, nepaneigia paties pažeidimo padarymo fakto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2742/2011, 2011 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2960/2011 ir kt.). Teismas taip pat akcentavo, jog, byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas rašė skundus administracijai dėl išimto kameros lango ir šalčio joje. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatytomis įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisyklėmis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė dienotvarkės, ne miego metu nebuvo susitvarkęs miegamosios vietos, nepakluso teisėtam prižiūrėtojo reikalavimui pasikloti lovą, taigi drausminė nuobauda – papeikimas jam buvo paskirta pagrįstai ir teisingai. Teismas taip pat konstatavo, jog paskirta nuobauda atitinka pažeidimo pobūdį ir negali būti laikoma per griežta atsakomybės priemone.

III. Pareiškėjas G. D. apeliaciniu skundu (b. l. 73–74) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Taip pat prašo grąžinti sumokėtą žyminį mokestį bei iškviesti ir apklausti liudytojus G. Š. ir V. K. (V. K.) ir tuos asmenis, kurie 2012 m. birželio 18 d. – 2012 birželio 19 d. buvo laikomi kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo pažeidimo padarymo dieną kameroje, kurioje jis buvo laikomas, buvo langas. Aiškina, kad tai, jog ginčo kameroje lango nebuvo, teismo posėdyje patvirtino liudytojas G. Š. ir galėtų patvirtinti kiti liudytojai – V. K., kurio teismas neiškvietė ir neapklausė, bei asmenys, kurie 2012 m. birželio 18 d. – 2012 birželio 19 d. buvo laikomi kameroje, kuri yra po kamera, kurioje kalėjo pareiškėjas. Rašytiniuose dokumentuose, kuriais vadovavosi teismas (2012 m. lapkričio 22 d. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus inžinieriaus pažymoje bei 2010 m. gruodžio 23 d. statybos užbaigimo akte Nr. SUA-519) užfiksuoti tikrovės neatitinkantys faktai. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo dieną – 2012 m. birželio 4 d. oro temperatūra buvo +7 laipsniai, todėl atsižvelgus į tai, kad kameroje nebuvo lango, tokia temperatūra buvo ir kameroje.

Pareiškėjas tiek žodžiu, tiek raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas įstatyti langą, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Tai, kad nėra jo teikto rašytinio prašymo, galima paaiškinti tuo, kad atsakovas yra suinteresuotas, kad tokio prašymo nebūtų, nes tai būtų jam nepalankus įrodymas.

Pareiškėjas sutinka su suimtiesiems nustatytomis pareigomis vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos, vykdyti prižiūrėtojų reikalavimus (Suėmimo vykdymo įstatymo 32 str. 1 d. 1–2 p.), tačiau, jo manymu, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis draudžia suėmimo metu kankinti žmogų, žiauriai su juo elgtis, žeminti jo orumą. Jei jis nebūtų užsiklojęs, būtų jautęs stiprų šaltį, o tai prilygtų žmogaus kankinimui. Atsakovas, neužtikrindamas, kad jo laikymo kameroje būtų įstatytas langas, neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas pažymi, kad yra sulaikytas, negali dirbti bei sumokėti žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad žyminį mokestį už jį sumokėjo brolis, pareiškėjas prašo teismo grąžinti sumokėtą žyminį mokestį.

Atsakovas Lukiškių TI-K su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 80) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo, ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973 (įsigaliojusio nuo 2012 m. liepos 1 d.) 8 straipsniu buvo pakeista ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis, nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėjas G. D. apeliaciniame skunde (b. l. 73–74) išreiškė norą, kad byla apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes į teismo posėdį prašė iškviesti ir apklausti liudytojus G. Š. ir V. K., taip pat tuos asmenis, kurie 2012 m. birželio 18 d. – 2012 m. birželio 19 d. buvo laikomi kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas. Pažymėtina, kad nuo 2012 m. liepos 1 d. žodinis apeliacinis procesas bylose skiriamas kaip išimtis iš bendrosios taisyklės, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtas įstatymo nuostatas bei į tai, jog pareiškėjas G. D. dalyvavo 2013 m. sausio 16 d. vykusiame pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 63), kurio metu buvo apklaustas liudytojas G. Š., o kitų pareiškėjo prašomų apklausti asmenų apklausa būtų perteklinė (pasak pareiškėjo, šie asmenys galėtų paliudyti apie tos pačios aplinkybės, apie kurią liudijo G. Š., egzistavimą), šiuo atveju nenustatė pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso būdu.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamu Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 62-499 (b. l. 21) pareiškėjui G. D. nuobauda (papeikimas) paskirta už tai, kad jis 2012 m. birželio 4 d. padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą, t. y. apie 6.50 val. kameroje Nr. 298 miegojo po antklode, jo lova buvo nepaklota, o prižiūrėtojui pareikalavus atsikelti ir pakloti lovą, nepakluso reikalavimui. Šios pareiškėjo veikos nutarime dėl suimtojo nubaudimo kvalifikuotos kaip reikalavimų, numatytų Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1-23 patvirtintų Suimtųjų elgesio taisyklių 2.1 bei 2.7 punktuose, pažeidimas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, 2013 m. sausio 28 d. sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė dienotvarkės, ne miego metu buvo nesusitvarkęs miegamosios vietos, nepakluso teisėtam prižiūrėtojo reikalavimui pasikloti lovą, todėl drausminė nuobauda – papeikimas jam buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnyje nustatytos suėmimo vykdymo režimo užtikrinimo priemonės. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad viena iš suėmimo vykdymo režimo užtikrinimo priemonių yra tardymo izoliatorių vidaus tvarka, 5 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatorių vidaus tvarkos aprašai tvirtinami šių įstaigų direktorių įsakymais, o suimtieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais. Vadovaujantis minėta įstatymo nuostata buvo patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1-23 patvirtintos Suimtųjų elgesio taisyklės (toliau – ir Suimtųjų elgesio taisyklės), kurių nuostatos privalomos visiems Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintos suimtųjų pareigos ir jiems taikomi draudimai: 32 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta suimtųjų pareiga vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos, o 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad suimtieji privalo vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Suimtųjų elgesio taisyklių 2.1 punktas suimtuosius įpareigoja griežtai laikytis dienotvarkės, patvirtintos įstaigos direktoriaus, o 2.7 punktas – dienotvarkėje numatytu ne miego laiku pasikloti lovą. Su minėtų teisės aktų, vidaus tvarkos ir dienotvarkės reikalavimais pareiškėjas buvo supažindintas, apie ką patvirtina byloje esantis 2011 m. vasario 25 d. G. D. įsipareigojimas Nr. 62-181 (b. l. 20).

Iš pateiktų į bylą duomenų matyti, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 1-67 patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę (b. l. 31–34), darbo dienomis numatytas kėlimasis 6.00 val. (2012 m. birželio 4 d., t. y. pažeidimo padarymo diena, buvo pirmadienis). Faktinę aplinkybę, kad 2012 m. birželio 4 d. 6.50 val. pareiškėjas miegojo lovoje užsiklojęs, lova buvo nepaklota, o pataisos įstaigos pareigūnui teisėtai pareikalavus, kad pareiškėjas atsikeltų ir paklotų lovą, G. D. šio reikalavimo neįvykdė, patvirtina į bylą pateikti Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus Budinčiosios pamainos Nr. 1 korpuso vyresniojo R. S. bei prižiūrėtojo K.K. 2012 m. birželio 4 d. tarnybiniai pranešimai (b. l. 23, 24), taip pat minėtų pareigūnų 2012 m. birželio 4 d. surašytas „Protokolas dėl nuteistojo (suimtojo) atsisakymo pasiaiškinti raštu“ Nr. 57-408 (b. l. 25). Tai, kad 2012 m. birželio 4 d. 6.50 val. kameroje Nr. 298 jis gulėjo lovoje užsiklojęs, o lova buvo nepaklota, skunde (b. l. 1–2) bei apeliaciniame skunde (b. l. 73–74) pripažįsta ir pats pareiškėjas. Be to, 2012 m. birželio 6 d. Lukiškių TI-K gautas pareiškėjo G. D. 2012 m. birželio 5 d. paaiškinimas (b. l. 26), kuriame G. D. taip pat iš dalies pripažįsta savo kaltę ir nurodo, jog pažeidimo padarymo dieną gulėjo lovoje užsiklojęs, nes kameroje Nr. 298 buvo išimti langai ir buvo šalta.

Pažymėtina, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nurodytas ABTĮ 57 straipsnyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 dalis). Pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį, minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijumi. Taigi administraciniame procese galioja taisyklė, kad bylos įrodymus vertina teismas, ir nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Tačiau tam, kad byloje būtų nustatytas vienas ar kitas faktas, teismas privalo įvertinti įrodymų leistinumą ir pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei ryšį su byla. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias bylai esminės reikšmės aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka (ABTĮ 57, 86, 87 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas laikėsi išvardytų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys tarnybiniai pranešimai, pažymos, taip pat paties pareiškėjo tarnybinio tyrimo metu duoti paaiškinimai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertintini pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Teismas sprendime pakankamai išsamiai pasisakė kuriuos bylos įrodymus pripažįsta patikimais ir juos priima už pagrindą, ir kuriuos dėl konkrečių priežasčių atmeta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus nustatant visas bylai reikšmingas aplinkybes, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis: teismas neapsiribojo vien medžiaga dėl nuobaudos paskyrimo, o 2012 m. lapkričio 16 d. raštais Nr. I-4071-171/2012 (b. l. 38–39) iš Lukiškių TI-K bei Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos pareikalavo papildomų duomenų, iš kurių aiškinosi, ar 2012 m. birželio 4 d. kameroje Nr. 298 buvo išimti langai, ar pažeidimo padarymo metu šioje kameroje buvo kalinami G. Š. ir V. K., taip pat kokia oro temperatūra buvo Vilniuje 2012 m. birželio 4 d. 6.50 val. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, jog šių byloje surinktų įrodymų visumos pakako esminėms bylos aplinkybėms nustatyti ir nuspręsti, jog pareiškėjas nesilaikė dienotvarkės, ne miego metu buvo nesusitvarkęs miegamosios vietos, nepakluso teisėtam prižiūrėtojo reikalavimui pasikloti lovą, todėl jam pagrįstai buvo paskirta nuobauda.

Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad režimas – tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma. Pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (Bausmių vykdymo kodekso 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios įstatymu nustatytos neteistųjų pareigos (Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.). Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – drausminėmis nuobaudomis, kurių rūšis ir skyrimo tvarką nustato Bausmių vykdymo kodeksas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-589/2010). Pažymėtina, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1235/2009, 2010 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1068/2010).

Taigi Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 62-499 pareiškėjui G. D. teisėtai ir pagrįstai paskirta nuobauda – papeikimas. Be to, kaip teisingai pažymėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas, paskirta nuobauda atitinka pažeidimo pobūdį ir negali būti laikoma per griežta atsakomybės priemone. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 2S-3232, kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, turinys leidžia konstatuoti, kad Kalėjimų departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Sprendimas pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, taip pat Suimtųjų elgesio taisyklių normomis, yra aiškus ir motyvuotas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko galioti ir šį sprendimą.

Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami šiai išvadai paneigti. Pažymėtina, kad apeliacinį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ginčo pažeidimo padarymo dieną kameroje, kurioje jis buvo laikomas, buvo langas. Tačiau teiginio, jog dokumentuose, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, t. y. 2012 m. lapkričio 22 d. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus inžinieriaus pažymoje Nr. 24-3201 (b. l. 42) bei 2010 m. gruodžio 23 d. statybos užbaigimo akte Nr. SUA-519 (b. l. 43–44), užfiksuoti tikrovės neatitinkantys faktai, apeliantas nepagrindė jokiais įrodymais. Abejoti šiuose dokumentuose pateikta informacija apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikta ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas rašė skundus administracijai dėl išimto kameros lango ir šalčio joje. Apeliacinio skundo argumentas, jog įrodymų, kad jis teikė rašytinį prašymą kameroje Nr. 298 įstatyti langus, nėra, nes atsakovas yra suinteresuotas, tokių duomenų nepateikimu, nepatvirtintas jokiais byloje esančiais įrodymais.

Apelianto teiginį, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į teismo posėdį neiškvietė liudytojo V. K., kuris galėtų patvirtinti aplinkybę, jog kameroje Nr. 298 pažeidimo padarymo dieną iš tikrųjų nebuvo lango, teisėjų kolegija taip pat atmeta. Iš skundo, kurį G. D. pateikė pirmosios instancijos teismui, matyti, kad pareiškėjas iš tiesų prašė į teismo posėdį iškviesti bei liudytojais apklausti G. Š. ir V. K.. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. I-4071-171/2012 (b. l. 38) Lukiškių TI-K prašė nurodyti, kur tuo metu pareiškėjo prašomi apklausti G. Š. ir V. K. atlikinėjo bausmę, kad būtų galima juos etapuoti į teismo posėdį. G. Š. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme 2013 m. sausio 16 d. vykusio posėdžio metu (b. l. 63), šiame posėdyje dalyvavo ir pareiškėjas. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančio 2012 m. spalio 26 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimo „Paleisti į laisvę suimtąjį (įtariamąjį)“ (b. l. 50), V. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jau buvo paleistas į laisvę, todėl šio asmens kaip liudytojo pirmosios instancijos teismas neapklausė pagrįstai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad nepagrįstai neapklausti ir kiti asmenys, 2012 m. birželio 18 d. – 2012 birželio 19 d. laikomi kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas. Tačiau tokio prašymo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas nebuvo pareiškęs, o prašymo šiuos asmenis apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teisėjų kolegija netenkino, nes, kaip minėta, nurodytų asmenų apklausa būtų perteklinė.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas taip pat prašo grąžinti šioje byloje sumokėtą žyminį mokestį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi (b. l. 7–8) nustatė pareiškėjui G. D. terminą skundo trūkumams pašalinti ir įpareigojo pareiškėją pateikti mokėjimo dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, originalą arba motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio. Iš bylos medžiagos matyti, kad motyvuoto prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pareiškėjas nepateikė, tačiau sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį ir pateikė tai patvirtinantį kvitą (b. l. 14). ABTĮ 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 100 litų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose, o ABTĮ 42 straipsnio 1 dalis nurodo, jog sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami šiais atvejais: 1) kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal įstatymą; 2) kai pareiškėjas skundą (prašymą) atsiima; 3) kai atsisakoma priimti skundą (prašymą) ar pareiškimą arba jie grąžinami pareiškėjui; 4) bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme arba kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti; 5) skundą (prašymą) palikus nenagrinėtą, kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti; 6) skundą (prašymą) palikus nenagrinėtą, kai skundą (prašymą) pateikė neveiksnus asmuo arba neįgaliotas vesti bylą asmuo; 7) kai atsisakoma priimti teismui paduotą apeliacinį skundą. Kadangi pareiškėjo G. D. atvejis nepatenka į minėto straipsnio 1 dalyje numatytą baigtinį žyminio mokesčio grąžinimo pagrindų sąrašą, prašymas grąžinti žyminį mokestį netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius