2017-12-19 Nr. BB-7659-1-01-1-32326-2015-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-365-699/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32326-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.6;

1.2.14.10.2.4.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Ž. ir jo gynėjo advokato Dariaus Karvelio kasacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžio.

Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu L. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Sunaikinti daiktai, laikomi Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariate: 3 vamzdžiai su čiaupais, iš kurių vienas su skaitikliu; baltas vamzdis; plastikiniai vamzdeliai, prijungti prie skaitiklio, ir 9 čiaupai su plastikiniais baltais vamzdeliais; dėžė su kabeliais (laidais); dėžė su 7 kanalizacijos plastikinėmis movomis ir 1 ventiliacijos grotelėmis; 2 vnt. santechninių jungčių ir 2 kištukinių lizdų dėžutės; pilkos spalvos kriauklė su maišytuvu; radiatorius-gyvatukas; baltos spalvos klozetas; 6 vnt. ventiliatorių; 39 vnt. elektros automatėlių; 95 vnt. kištukinių lizdų be apdailų; dėžė su metaline rankena, kištukinių lizdų dangteliais, vienu el. automatu, lemputėmis; 5 vnt. supakuotų radiatorių; kriauklė su įtaisytu maišytuvu; šildymo konvektorius; dušo vandens nubėgimo grotelės; klozetas; 5 šviestuvai su dienos šviesos lempomis; kriauklė be maišytuvo; dušo stovas su žarna ir galvute, 8 vnt. santechninių detalių, sujungtų į mazgą, santechninis vamzdis, unitazo dangtis; boileris – vandens šildytuvas; durų apvadai; raudonos spalvos durys su staktomis, kurios apipurkštos montažine puta, – 2 vnt.; maišas su žarnomis ir vamzdeliais (15 vnt. elektros instaliacijos įmaučių likučių, 2 vnt. apšildymo vamzdžių, 18 vnt. įvairaus ilgio putplasčio įmaučių, 5 vnt. plastikinių vamzdelių, 2 vnt. kanalizacijos vamzdžių); rudos spalvos durys su staktomis, supakuotos su spyna; šviesiai rudos spalvos durys su staktomis, apipurkštos montažine puta; mėlynos spalvos maišas su įvairaus ilgio ir formos vamzdeliais, kurie su santechniniais kraneliais; ritinėlis su įvairaus ilgio vamzdeliais; dėžė.

Daiktai, neturintys reikšmės bylai, – metalinė kampinė lentynėlė; 24 lemputės su 11 lizdų ir 5 rėmeliais; 2 vnt. metalinių laiptų konstrukcijų – grąžinti L. Ž..

Daiktai (įrankiai), policijos paimti 2015 m. birželio 11 d. ir laikomi Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Logistikos skyriuje, sunaikinti.

16 vnt. langų paketų su plastikiniais rėmais ir palangėmis, durys su stiklo paketu ir šilumos punktas palikti D. B. nuosavybei.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis pakeistas. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, L. Ž. paskirtos dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti arba tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. L. Ž. nuteistas už tai, kad iki 2015 m. birželio 6 d., tiksliau nenustatytu laiku, iš D. B. ir M. B. nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio Molėtuose, (duomenys neskelbtini), tęstiniu būdu tyčia sugadino ir pagrobė didelės vertės svetimą turtą: 1000 Eur vertės 3 šarvo duris, 16 vnt. 3300 Eur bendros vertės langų paketų su plastikiniais rėmais ir palangėmis, 1840,58 Eur vertės šilumos punktą, 1900 Eur bendros vertės grindų laminatą su grindų paklotu, 800 Eur vertės namo fasado apšiltinimo medžiagą, 500 Eur vertės lietaus nuvedimo sistemą, 200 Eur vertės kištukinius lizdus su apdaila, 60 Eur vertės radiatorių-gyvatuką, 100 Eur vertės elektros automatėlius, 300 Eur bendros vertės 3 vnt. radiatorių, 1000 Eur vertės laiptų medines konstrukcijas, 100 Eur vertės dvejas vidaus duris. Taip pat jis tyčia sugadino bei pagrobė 4000 Eur vertės kanalizacijos ir vandentiekio sistemą, 3300 Eur vertės grindinį šildymą, 1600 Eur vertės ventiliacijos sistemą, 1700 Eur vertės elektros instaliaciją, sugadino 6000 Eur vertės lubų ir sienų apdailą bei 1700 Eur vertės kitos patalpos grindis, t. y. pirmajame ir antrajame aukštuose esančias grindis. Tęsdamas nusikalstamą veiką, nuo 2015 m. birželio 11 d. 18.00 val. iki 2015 m. birželio 12 d. 8.45 val., atvykęs prie to paties pastato, L. Ž. nupjovė 20 Eur vertės trejų durų pakabinamų spynų skląsčius, įsibrovė į pastato vidų ir iš ten pagrobė 120 Eur vertės du keraminius klozetus, 20 Eur vertės keraminę kriauklę, 40 Eur vertės dušo čiaupą, 30 Eur vertės kriauklės čiaupą, taip pat prie pastato lauko durų esančias 70 Eur vertės nerūdijančio plieno lauko groteles. Be to, vagystės metu tyčia sugadino pastate įrengtą 250 Eur vertės vandentiekio sistemą.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis L. Ž. ir jo gynėjas advokatas D. Karvelis prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendį, jį išteisinti ir bylą nutraukti. Grąžinti J. B., informacijos centrui V ir UAB „G“ daiktus, paimtus D. B. ir policijos pareigūnų kratų metu iš pastato, esančio Molėtuose, (duomenys neskelbtini), taip pat iš J. B. ir A. J. Ž. bei A. V. sodybos.

2.1. Pasak kasatorių, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

2.2. Kasatoriai nurodo, kad teismai neįsitikino, ar L. Ž. atliko jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ar dėl jo veiksmų kilo nustatyti padariniai ir ar tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas pripažino L. Ž. kaltu, nenustatęs šių būtinųjų sąlygų ir nesant objektyvių jo kaltės įrodymų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Teismai vadovavosi duomenimis, kurie negalėjo būti pripažįstami įrodymais, nes yra gauti neteisėtais būdais arba dėl savo trūkumų negali būti vertinami kaip įrodymai.

Visa tai rodo teismų šališkumą. Kasatoriai nurodo, kad net ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai, nesilaikant įstatymo reikalavimų, t. y. nėra datos, kada pradėtas ikiteisminis tyrimas, D. B. pareiškimas deklaratyvaus pobūdžio, neatitinkantis BK reikalavimų, Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko R. T. 2015 m. lapkričio 13 d. raštas formalus, 2015 m. birželio mėn. R. T. raštas dėl kratos yra be datos ir parašo. Kiti bylos duomenys taip pat nepagrįstai pripažinti įrodymais. Pavyzdžiui, D. B. pateikė iš K.

P. gautas neteisėtai darytas nuotraukas, tačiau visiškai neaišku, kur jos darytos. N. V. pateikto rašto data yra ankstesnė nei D. B. prašymo įvertinti namo būklę. Banko pateiktas vaizdo įrašas teisme nebuvo peržiūrėtas ir ištirtas, nenustatyta, kokius daiktus veža įraše užfiksuotas automobilis, kas jį vairuoja ir koks automobilio valstybinis numeris. Todėl tokiu įrodymu (vaizdo įrašu) teismai vadovautis negalėjo. Nesant prašymo ištirti vaizdo įrašą, teismas privalėjo tai padaryti savo iniciatyva. Be to, teismai nevertino banko pateiktame vaizdo įraše užfiksuotų D.

B. ir D. Š. neteisėtų veiksmų, t. y. neteisėto patekimo į patalpas ir galimo turto pasisavinimo ar suniokojimo (iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, kaip kiekvieną vakarą jie atvyksta prie namo ir D. Š. išvyksta tik apie 6.00 val. rytais; D. Š. apie šias aplinkybes policijoje apklaustas, bet medžiaga prie šios bylos nepridėta). L. Ž. dukters gimtadienio vaizdo įrašo ir iš jo padarytų nuotraukų negalima pripažinti įrodymu, nes nenustatyta, kur šis įrašas padarytas, iš kur jis gautas (neaiškus duomenų gavimo šaltinis), kas padarė nuotraukas, todėl akivaizdu, jog įrašas gautas neteisėtai.

Be to, L. Ž. duktė buvo nepilnametė, todėl niekas negalėjo rinkti apie ją duomenų, juolab neteisėtais būdais. Kasatoriai taip pat nurodo, kad apžiūrint patalpas (duomenys neskelbtini), kuriose savo būstines yra deklaravusios dvi įmonės, buvo privaloma kviesti įmonės savininkus, akcininkus ar vadovą. Atliekant kratą pas J. B., iš pateiktų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad tai buvo UAB „G“ ir informacijos centro V sandėliavimo patalpos, nes beveik visi daiktai priklausė šioms įmonėms, tačiau L. Ž., kaip įmonės vadovui, neleista dalyvauti šioje kratoje, nes jis buvo sulaikytas.

Atliekant kratą Šeštokiškių kaime A. J. Ž. ir A. V. sodyboje, neteisėtai buvo atlikta krata įmonės automobilyje „Chrysler PT Cruiser“, o kratos protokolas įteiktas pašaliniam asmeniui B. M. (A. J. Ž. protokolo negavo). A. V., kaip pastatų bendraturtė, apie kratą net neinformuota, taip pažeidžiant BPK.

2.3. Anot kasatorių, teismai netinkamai nustatė turto vertę, kuri turi reikšmės kvalifikuojant veiką. Turto vertė (tiek sunaikinto, tiek pavogto) nustatoma pagal nusikaltimo padarymo metu buvusią jo rinkos vertę, tačiau į sugadinto ar sunaikinto turto vertę turi būti įskaičiuojama tik paties turto vertė, neskaičiuojant atkūrimo darbų, pavyzdžiui, sudaužius langą, skaičiuojama lango vertė, o ne jo įdėjimo kaina. Tačiau sąmatą sudaręs A. Ž. nurodė, kad į sąmatą įtraukė ir darbų kainas, taip sugadinto turto kaina buvo aiškiai padidinta ir ji akivaizdžiai neatitinka tuometinių rinkos kainų. Pagal Registrų centro pažymėjimą viso namo rinkos vertė 53 613 Lt (15 527 Eur), D. B. namą nupirko už 170 000 Lt (49 235 Eur), o remonto vertė nurodoma dvigubai didesnė nei namo vertė (92 670 Eur). Taip pat teismas nustatė, kad jis pavogė, sunaikino ar sugadino turtą, kurio nebuvo visai (500 Eur vertės lietaus nuvedimo sistema, 1600 Eur ventiliacijos sistema) arba kuris ir šiuo metu yra (laiptai, laminatas, elektros instaliacija). Anot kasatorių, A. Ž. galimai sudarė fiktyvią sąmatą, nes, kaip pats nurodė, skaičiuodamas, kiek fasado šiltinimo medžiagos reikėtų visam namui (800 Eur), jis buvo atlenkęs skardą tik vienoje vietoje, kurioje apšiltinimo vatos nerado. Taigi nesiaiškinta, ar šiltinimo medžiaga yra kitose vietose, ar tai vagystė ar statybinis brokas. Kad turto vertė buvo akivaizdžiai padidinta, nustatė ir teismas, pripažinęs, jog šilumos punkto vertė yra apie 1800 Eur, nors nukentėjusysis nurodė 7500 Eur. Kasatoriai teigia, kad D. B. pateikė policijai melagingą pareiškimą, nes elektros instaliacija nesugadinta, ji yra ir puikiai veikia, be to, neaišku, kodėl skaičiuojama lubų remonto vertė, nes lubos tvarkingos visame name ir niekur nepažeistos. Taigi akivaizdu, kad teismui nepavyko tiksliai nustatyti padarytos žalos, todėl šias aplinkybes būtina aiškintis papildomai arba jos turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai.

2.4. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos medžiagą, buvo šališkas, nes pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, be to, nepagrįstai nurodė, kad skundo argumentai nėra nauji, kad teismo jie jau buvo vertinti. Atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, tačiau ištirtų įrodymų neįvertinęs, teismas nurodė, kad nieko teisinančio nuteistąjį L. Ž. nenustatyta. Tačiau teismas nevertino nešališkų liudytojų M. B. ir V. K. parodymų, kurie nepatvirtino, kad namas buvo įrengtas 100 proc. Tai, kad patalpos buvo nuomojamos partijai „Tvarka ir teisingumas“, advokato kontorai, tik įrodo, jog buvo įrengtas vienas kabinetas, turintis atskirą įėjimą, o ne visas namas.

2.5. Teismai neteisingai konstatavo, kad 2015 m. birželio 11 d. paimti daiktai buvo nusikalstamos veikos priemonės. Kasatorius L. Ž. dar ikiteisminio tyrimo metu pateikė sąskaitas faktūras, kurios įrodo, jog paimtas turtas priklauso jo įmonėms: informacijos centrui V ir UAB „G“. Įrankiai ir statybinės medžiagos (paimta iš namo (duomenys neskelbtini)) buvo laikomos name dėl nebaigtų statybos darbų, jie nesusiję su įvykiu, todėl turi būti ne sunaikinami, o grąžinti teisėtiems savininkams. Analogiškai ir su kitais daiktais, paimtais kratų metu iš J. B., A. J. Ž. ir A. V. sodybos. Daiktų ryšys su šia byla neįrodytas, o turtas pakankamai vertingas – viršija 10 000 Eur. Molėtų rajono apylinkės teismo nuosprendyje (4 lape) pateikiamas sąrašas 15 daiktų, dėl kurių teismai nepasisakė. Kasatorių nuomone, šie daiktai taip pat turėtų būti grąžinti teisėtam savininkui, iš kurio ir buvo paimti kratos metu A. J. Ž. ir A. V. namuose.

2.6. Be to, kasatorių nuomone, šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė negalima, nes dėl turto, kurio vagyste ir sugadinimu bei sunaikinimu kaltinamas L. Ž., vyko teisminis ginčas. 2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 52 išaiškinta, kad ginčo objektu esantis turtas negali būti grobimo dalykas ginčo šalims, kol šis klausimas nėra išspręstas teisme. BK 178, 187 straipsniuose nustatyta atsakomybė tik už svetimo turto vagystę ir svetimo turto sunaikinimą. Šiuo atveju D. B. namą įgijo pagal 2013 m. rugsėjo 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Ginčas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia tęsėsi visą laikotarpį, per kurį L. Ž. kaltinamas padaręs vagystę ir turto sunaikinimą. Galutinis sprendimas priimtas ir įsiteisėjo tik po dvejų metų (2015 m. birželio 4 d.). Esant tokiai situacijai, spręstina, kad D. B. butas buvo perduotas tik po to, kai įsiteisėjo teismo sprendimas dėl ginčijamos sutarties, t. y. po 2015 m. birželio 4 d., o ne nuo daikto perdavimo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.393 straipsnio 4 dalis), kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas.

2.7. 2015 m. birželio 11–12 d. į namą jis (L. Ž.) tikrai nesibrovė ir nieko nepagrobė, byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų, o vien tik melagingas D. B. pareiškimas. Kasatoriai pažymi, kad į namą neteisėtu būdu pateko pats D. B. su D. Š., tai D. B., nesulaukęs teismo nutarties dėl iškeldinimo ir jam (L. Ž.) nesant, išlaužė pastato duris. Be to, 2015 m. birželio 11 d., kai L. Ž. vežė likusius daiktus (klozetą, kriauklę, šaldytuvą ir kt.), prie namo buvo ir policijos pareigūnai ir D. B., tačiau jam (L. Ž.) niekas nereiškė dėl to jokių pretenzijų. Sąskaitos apie šių daiktų įgijimą buvo pateiktos teismui. Teismas vadovavosi liudytojų I. K., M. V., N. V. melagingais parodymais, nes jie nurodė kitas apsilankymo datas nei D. B., taip pat M. J., N. P. parodymais, kurie nematė, kaip D. B. laužė pastato duris ir kt., tačiau nė vienas jų nematė, kad būtent L. Ž. būtų vogęs ar naikinęs turtą, nė vienas jų nebuvo name iki jo pardavimo ir nematė, kokia jo būklė buvo sutarties sudarymo metu. Liudytojai buvo po visų įvykių, todėl jų parodymai neturi lemiamos įrodomosios reikšmės. Liudytoja N. V. (antstolė) buvo atvykusi fiksuoti namo būklės, tačiau savo pareigos neatliko – nenustatė, kiek įrengtas namas (beje, antstolei niekas netrukdė fiksuoti namo būklės iš išorės). Be to, minėta, kad antstolės aiškinamasis raštas dėl negalimumo užfiksuoti statinio būklės parašytas anksčiau nei D. B. prašymas užfiksuoti faktinę namo būklę. Liudytojo K. P. parodymai vertintini kritiškai, nes jis yra nukentėjusiojo draugas ir bendradarbis. Liudytojo A. T. parodymai taip pat vertintini kritiškai, nes šis liudytojas atsimena aplinkybes, kurių nebuvo (nurodo, kad vonios kambario sienos buvo išklijuotos plytelėmis, langai pastate buvo baltais rėmais, nors teismui atlikus vietos apžiūrą akivaizdu, kad plytelių ten niekada užklijuota nebuvo, o langų rėmai pilki).

2.8. Kasatoriai nurodo, kad teismai klaidingai vertino pastato būklę, todėl padarė prielaidą, jog visas namas buvo įrengtas 100 proc. ir tinkamas gyventi. Byloje yra Registrų centro 2013 m. rugsėjo 18 d. pažymėjimas (išduotas po to, kai D. B. nupirko namą), kuriame aiškiai nurodyta, kad pastatas nebaigtas įrengti, baigtumas – 65 proc. Šis faktas nenuginčytas.

2.9. Taip pat kasatoriai tvirtina, kad kaltinimas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų: jame nenurodytas nusikaltimo padarymo laikas (nenurodyta net apytikslė nusikaltimo pradžia, nuo kada reikėtų L. Ž. veiksmus laikyti nusikalstamais), kuo pasireiškė turto sugadinimas. Be to, pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodo, kad šilumos punktą name sumontavo šilumos tinklų įmonė. Toks neaiškus kaltinimo formulavimas riboja kaltinamojo teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, ir atitinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo. Dar neaiškiau kaltinimas formuluojamas teismo nuosprendyje, kuriame neatskirta padaryta žala dėl turto sugadinimo ir vagystės, todėl neaišku, kokia sugadinto ir kokia pavogto turto vertė.

2.10. Apibendrindami kasatoriai nurodo, kad teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai aiškintini kaltinamojo naudai, įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes savo išvadas grindė prielaidomis, nesant neginčytinų nusikalstamus veiksmus, kilusias pasekmes, priežastinį ryšį ir kaltę patvirtinančių įrodymų. Be to, L. Ž. buvo sulaikytas dar nepareiškus jokių kaltinimų, taip be pagrindo buvo suvaržyta jo laisvė ir apribota teisė į gynybą.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad teismai, vertindami įrodymus, esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kasatoriaus L. Ž., kaip proceso dalyvio (įtariamojo, kaltinamojo), teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pateikdamas tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo. Nėra jokio pagrindo abejoti apylinkės teismo išvadomis dėl turto vertės ir konstatuoti, kad pagrobtų ir sugadintų daiktų vertės yra aiškiai per didelės ir neatitinka rinkos vertės. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad 2015 m. birželio 11 d. paimti daiktai – statybiniai įrankiai (laužtuvai, kūjai, kirviai ir kt.) buvo naudoti pastato konstrukcijoms ardyti, t. y. buvo nusikalstamos veikos priemonės, todėl negali būti grąžinti L.

Ž.. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad UAB „G“ ir J. B. (apelianto motinos) prašyme nurodyti daiktai buvo pagrobti iš D. B. priklausančio pastato, todėl teismas pagrįstai nusprendė tų daiktų jiems negrąžinti. Nukentėjusysis D. B. nuosavybės teisę į nupirktą pastatą įgijo nuo sutarties sudarymo dienos (2013 m. rugsėjo 11 d.), todėl visiškai nepagrįstas nuteistojo L. Ž. teiginys, jog, vykstant dėl šio turto teisminiams ginčams, šis turtas jam nebuvo svetimas ir nelaikytinas jam inkriminuotų nusikalstamų veikų dalyku.

Atmestini kasacinio skundo argumentai dėl teisės į gynybą suvaržymo, nes, pasak kasatorių, kaltinimuose nenurodytas aiškus nusikaltimo padarymo laikas, t. y. pradžia, nenurodyta, kuo pasireiškė turto sugadinimas. Prokuroras nurodo, kad L. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme su kaltinimu (įtarimu) buvo susipažinęs, jį suprato ir klausimų dėl jo nekėlė. L. Ž. parodymus davė ir įrodymai byloje buvo tiriami būtent pagal šio kaltinimo ribas. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad byloje suvaržytos kaltinamojo teisės į gynybą.

Byloje esantys duomenys neduoda jokio pagrindo preziumuoti, kad buvo pažeisti BPK 140 straipsnio reikalavimai, t. y. kad L. Ž. būtų sulaikytas dar nepareiškus jam kaltinimo. Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, jų visumos pagrindu pagrįstai L. Ž. pripažino kaltu dėl didelės vertės svetimo turto vagystės ir didelės vertės svetimo turto sugadinimo bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo veikas kvalifikavęs pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį.

4. Nukentėjusiojo D. B. atstovas advokatas Marius Tamošiūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

4.1. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai (analogiški buvo išdėstyti ir apeliaciniame skunde) nepagrįsti. Be to, didžiąją dalį skundo sudaro bylos įrodymų, faktinių aplinkybių dėstymas ir jų vertinimas, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1, 3 dalys). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, nustatydamas faktines aplinkybes. Taip pat išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę, taip pat motyvuotai atmetė nuteistojo iškeltą gynybos versiją.

Apeliacinės instancijos teismas atliko papildomą įrodymų tyrimą (apklausė liudytojus M. B. ir V. K.), dar kartą įvertino įrodymus ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamas veikas ir pagrįstai pripažino L. Ž. kaltu, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kasacinio skundo argumentai, kad nuteistojo kaltė pagrįsta tik spėjimais ir prielaidomis, nesilaikyta nekaltumo prezumpcijos principo ir iš jo išplaukiančio in dubio pro reo principo, visiškai nepagrįsti ir prieštarauja bylos medžiagai bei teismo nuosprendžių turiniui.

Šiuo atveju visi kasacinio skundo argumentai iš esmės susiję su nuteistojo nesutikimu su teismų padarytomis jam nepalankiomis išvadomis. Todėl nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir BPK reikalavimų pažeidimo. Argumentai dėl ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų netinkamo įforminimo vertintini kaip nereikšmingi, nes byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina L. Ž. pareikštus kaltinimus. Pavogto, sunaikinto ir sugadinto turto vertė nustatyta tinkamai. Byloje esanti UAB „L“ sąmata, kurioje išsamiai suskaičiuoti darbai pastato būklei atkurti ir jų vertė, aiškiai patvirtina, kad reali žala žymiai ir akivaizdžiai viršija baudžiamojo įstatymo normų, pagal kurias kvalifikuota L.

Ž. veika, nustatytas ribas. Pastato įsigijimo kaina neturi nieko bendro su jam padarytos žalos dydžiu. Kaina yra šalių susitarimo objektas, o vertė egzistuoja objektyviai, atsižvelgiant į atitinkamų prekių ar darbų rinkos kainas. Šiuo konkrečiu atveju pastatas įsigytas iš bankroto administratoriaus, L. Ž. individualios įmonės bankroto procese, tad jo priverstinio pardavimo kaina galėjo būti mažesnė nei jo tikroji rinkos vertė. Beje, tokio turto pirkimas susijęs su tam tikra rizika, tai ir patvirtina šios bylos duomenys.

Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad, skaičiuojant žalą pastatui, vertintina tik sugadintų konstrukcijų vertė, o darbų kaina negali būti vertinama. Tokiu atveju padaryta žala nebūtų objektyviai įvertinta, nes, norint atkurti buvusią pastato būklę, nepakanka įsigyti langų, durų ir pan., būtina visa tai sumontuoti, o darbų kaina kartais gali sudaryti dideles sumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, kad turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo sąnaudas.

Vadovaujantis 2013 m. rugsėjo 11 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punktu ir CK 6.393 straipsnio 4 dalimi, nukentėjusysis D. B. nuosavybės teisę į pastatą įgijo 2013 m. rugsėjo 11 d. ir nuosavybės teisės įgijimo fakto ar momento niekaip nepaneigia vėlesni L. Ž. nesąžiningai inicijuoti teisminiai ginčai. L. Ž., atstovaujančio jo paties įsteigtiems ir vadovaujamiems juridiniams asmenims, pateikti ieškiniai dėl pastato pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (kuriuos teismai vėliau pagrįstai atmetė kaip neturinčius jokio teisinio ar faktinio pagrindo) nereiškia, kad pastato nuosavybės teisė buvo ginčijama Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 prasme ar kad pastatas tapo ginčo objektu baudžiamojo įstatymo prasme.

Beje, Senato nutarime net artimo giminaičio atliktas turto pagrobimas laikomas vagyste. Kadangi nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. pastato savininkas buvo D. B., o ne L. Ž., pastarojo atlikti veiksmai visiškai svetimo asmens turto atžvilgiu neabejotinai laikytini vagyste. L. Ž. tiesiog laikosi absurdiškos pozicijos, kad D. B., nusipirkęs namą, neįgijo teisės į jį bei to namo neatskiriamas dalis (pradedant elektros instaliacija, grindimis ir baigiant klozetais bei kriauklėmis). Nuteistasis teigia, kad niekas nematė jo vagiant ar naikinant turtą, o daugelis liudytojų pastate buvo jau po pastato suniokojimo.

Atsiliepime pažymima, kad L. Ž. iš esmės ginčija savo paties pripažintas aplinkybes, kad būtent jis išardė ir išsivežė pastato konstrukcijas, nes tam neva turėjo teisę. Taip pat sąmoningai ignoruoja neginčijamus įrodymus ir niekieno net neginčytas aplinkybes. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pastatas buvo visiškai įrengtas, L. Ž. su šeima jame gyveno. Nuteistasis ginčija teismų išvadas dėl konkrečių daiktų vagystės ir sugadinimo teigdamas, kad dalies turto išvis nebuvo, o dalis turto yra ir šiuo metu. Šie skundo teiginiai dar kartą iliustruoja jo cinišką požiūrį į savo nusikalstamą veiką ir įstatymą apskritai, nes daugeliu atvejų jis ginčija akivaizdžias ir byloje esančiais įrodymais užfiksuotas aplinkybes, kurias teismas, be kita ko, patikrino ir įvykio vietos apžiūros metu.

Pastatas yra faktiškai paverstas griuvėsių ir statybinių šiukšlių krūva, todėl pats veikos mastas ir pobūdis trukdo visiškai tiksliai nustatyti, kurią dieną kurią iš konstrukcijų L. Ž. ardė ar niokojo. Todėl skundo teiginiai dėl kaltinimo nekonkretumo (tiksliai nenurodyta, kada atlikti nusikalstami veiksmai), dėl ko jis negali tinkamai gintis, nepagrįsti. Kasacinio skundo argumentai dėl kratos metu konfiskuotų daiktų grąžinimo neva jų teisėtiems savininkams nepagrįsti. Pirmiausia nuteistojo prašymas grąžinti nusikalstamos veikos įrankius, net esant aplinkybei, jog jie priklauso nuteistojo vadovaujamoms įmonėms UAB „G“, informacijos centrui V, neatitinka BK 72 straipsnio 4 dalies 1, 4, 5 punktų nuostatų.

Todėl prašymas grąžinti nusikaltimo padarymo įrankiais pripažintus daiktus negali būti tenkinamas. Antra, kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad teismai neišsprendė kratų metu konfiskuotų daiktų likimo, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pasisakyta, jog kratos metu paimti ir policijoje laikomi daiktai turi būti sunaikinti. Byloje nustatyta, kad kratos metu rasti ir paimti daiktai buvo iš ginčo pastato, tokia teismų išvada nepaneigta.

5. Nuteistojo L. Ž. ir jo gynėjo advokato D. Karvelio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų, BPK 20 straipsnio 5 dalies bei BK 178 straipsnio 3 dalies ir 187 straipsnio 2 dalies taikymo

6. Kasaciniu skundu nuteistasis L. Ž. ir jo gynėjas prašo abiejų instancijų teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, toks prašymas motyvuojamas tuo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, kad byloje jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, nėra; kad teismai įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes savo išvadas, nesant byloje neginčytinų nusikalstamus veiksmus, kilusias pasekmes, priežastinį ryšį bei nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų, pagrindė prielaidomis. Tokie kasatorių teiginiai bei juos, kasatorių nuomone, pagrindžiantys skunde dėstomi argumentai atmestini, jais remiantis naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra teisinio pagrindo. Tokią išvadą teisėjų kolegija motyvuoja tuo, kad:

6.1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008 ir kt.).

6.2. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014).

6.3. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

6.4. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. Ž. prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, baudžiamąją bylą nutraukti bei „grąžinti J. B., informacijos centrui V ir UAB „G“ iš (duomenys neskelbtini), Molėtų m., bei iš J. B. ir A. J. Ž. ir A. V. sodybos D. B. ir PK pareigūnų kratų metu paimtus daiktus“. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus bei pats atlikęs papildomus tyrimo veiksmus, priimtame nuosprendyje (kuriuo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė, taikydamas nuteistajam BK 75 straipsnį ir atidėdamas jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą vieneriems metams šešiems mėnesiams, paskirdamas atitinkamus įpareigojimus) konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamas veikas, pagrįstai L. Ž. pripažino kaltu padarius BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

6.5. BPK 164 straipsnyje nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. BPK 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo pareigūno ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2015 m. birželio 9 d. ir apie tai pranešta prokurorui. Kasatorių argumentai, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas nesilaikant įstatymo reikalavimų, nes 2015 m. birželio 9 d. protokolas-pareiškimas (kuriuo D. B. pranešė apie nusikalstamą veiką) vizuotas nurodant pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau nėra nurodyta data, kada jis pradėtas, todėl spręstina, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

6.6. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais šio kodekso pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Nagrinėjamoje byloje esminių BPK reikalavimų pažeidimų nebuvo padaryta. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų nuosprendžių turinį ir kitą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skunde išdėstyti argumentai dėl teismų atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti – prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Dar kartą pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tai, kad nuteistojo gynybos versijos buvo atmestos, savaime nėra BPK normų pažeidimas. Teismų sprendimai yra motyvuoti ir neprieštaringi, o padarytos išvados, kaip minėta, pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

6.7. Kasaciniame skunde iš esmės pakartoti tie patys argumentai, kurie buvo nurodyti apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į juos išsamiai, motyvuotai ir tinkamai atsakyta. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingas ar kitokias išvadas.

7. Pagal BK 178 straipsnį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Jeigu pagrobiamas didelės vertės svetimas turtas – veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Pagal BK 187 straipsnį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Jeigu sunaikinamas ar sugadinamas didelės vertės svetimas turtas – veika kvalifikuojama pagal šio straipsnio 2 dalį. Pagal BK 190 straipsnyje pateiktą turto vertės išaiškinimą, turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis L. Ž. iki 2015 m. birželio 5 d. bei, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nuo 2015 m. birželio 11 d. 18.00 val. iki birželio 12 d. 8.45 val. iš D. B. ir M. B. nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio Molėtuose, (duomenys neskelbtini), pagrobė jam svetimą 11 290 Eur vertės turtą bei sugadino didesnės nei 18 000 Eur vertės turtą. Taigi, tiek pagrobto, tiek sugadinto turto vertės viršija 250 MGL dydžio sumas. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog pagrobtų ir sugadintų daiktų vertės yra aiškiai per didelės ir neatitinka rinkos verčių. Pagal byloje esančią UAB „L“ sudarytą sąmatą, suniokotam pastatui atstatyti ir suremontuoti realiai reikalinga 92 670,71 Eur suma, tokio dydžio D. B. civilinis ieškinys AB „Lietuvos draudimas“ nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme.

7.1. Vagystės dalyku gali būti tik svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris grobimo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas. Byloje nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 11 d. buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2013-09-11/1, kuria bankrutavusi L. Ž. IĮ „S“, atstovaujama teismo paskirto bankroto administratoriaus, pardavė, o nukentėjusysis D. B. su sutuoktine M. B. nupirko žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 0,0208 ha) ir pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 245,92 kv. m), esantį Molėtuose, (duomenys neskelbtini).

Pagal šios sutarties 4.1 punktą „Pirkėjui nuosavybės teisė į turtą pereina nuo turto perdavimo momento. Ši sutartis yra kartu perdavimo–priėmimo aktas“. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad nukentėjusysis D. B. nuosavybės teisę į nupirktą turtą įgijo 2013 m. rugsėjo 11 d., kad nuosavybės teisės įgijimo fakto ar momento niekaip nepaneigia vėlesni L. Ž. inicijuoti teisminiai ginčai. D. B. nuosavybės teisė į pastatą buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. Taip pat teismai konstatavo, kad, D.

B. įsigyjant šį pastatą, ne tik jo išorė, bet ir vidaus patalpos buvo šiuolaikiškai įrengtos, su visiška apdaila ir buvo pritaikytos nuolatiniam, patogiam gyvenimui bei administracinių patalpų nuomai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į apelianto L. Ž. argumentus dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 52 pateiktų išaiškinimų – kad 1) „pagal BK 178 ir 180 straipsnius svetimu nelaikomas turtas, priklausantis asmenims bendrosios nuosavybės teise, nes bendrosios nuosavybės teisės objektas yra valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių susitarimu“;

2) pagal BK 178 ir 180 straipsnius nėra svetimas asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Ginčo objektu esantis turtas negali būti grobimo dalykas ginčo šalims pagal minėtus straipsnius, kol šis klausimas nėra išspręstas teisme“, – išsamiai ir aiškiai pasisakyta. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pastato savininkas buvo D. B., L. Ž. nebuvo pastato bendraturtis. Taigi byloje nustatyta, kad nuteistasis L. Ž. pagrobė ir sugadino svetimą, jam nepriklausiusį, nukentėjusiojo D. B. turtą.

7.2. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes L. Ž. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, tenkinti kasatorių prašymą – naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas atmestinas.

8. Kasaciniame skunde kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 4 lape pateiktas 15 daiktų sąrašas (įvairūs vamzdžiai, laminatas ir kt.), tačiau dėl šių daiktų nepasisakyta ir „jų likimas nebuvo išspręstas“. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. Teismas, be kitų klausimų, turi teisę priimti sprendimą dėl daiktinių įrodymų, jeigu jų klausimas neišspręstas teismo nuosprendžiu. Taigi, jeigu iš tikrųjų kai kurių daiktinių įrodymų klausimas teismo nuosprendžiu neišspręstas, tai gali būti padaryta BPK 361, 362 straipsniuose nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo L. Ž. ir jo gynėjo advokato Dariaus Karvelio kasacinį skundą.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis

Aldona Rakauskienė