2013-03-27 Nr. AB-869-3-61-3-01255-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -535/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01255-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą atsakovui Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinei sąjungai, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. S. dėl nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir pareiškėjas, Vilniaus AVPK) skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir atsakovas, Profesinė sąjunga) atsisakymą duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės (toliau – ir KPV KPR) vyresniajam patruliui L. S.

Pareiškėjas nurodė, kad vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 43 straipsnio 4 dalimi, kreipėsi į atsakovą dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą Vilniaus AVPK KPV KPR vyresniajam patruliui L. S.. Atsakovas 2012 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 01-01-88 atsisakė išduoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, nes susipažinęs su 2012 m. balandžio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-IS-37 nusprendė, kad pareigūno veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties. Toks atsakovo sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kuria remiantis, profesinės sąjungos renkamasis organas privalo įvertinti tik nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų (2008 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1590/08 ir kt.). Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos atsisakymas duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą viršija jos kompetencijos ribas, nes ji neturi teisinio pagrindo vertintini nusižengimo fakto, tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumo ir pagrįstumo, pasisakyti dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir pareigūno kaltės. Tokie Profesinės sąjungos veiksmai varžo darbdavio teises, užkerta kelią adekvačių drausminio poveikio priemonių taikymui.

Atsakovas Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga (b. l. 115-118) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus AVPK nepagrįstai Profesinės sąjungos 2012 m. balandžio 23 d. raštą vertina kaip atsisakymą duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą. Šiuo raštu Profesinė sąjunga išreiškė savo nuomonę dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, todėl Vilniaus AVPK teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais galėjo skirti tarnybinę nuobaudą L. S. Teisės aktuose yra įtvirtintos dvi sąvokos – sutikimas ir nesutikimas. Tais atvejais, kai Profesinė sąjunga nesutinka su tarnybinės nuobaudos skyrimu, raštuose visuomet nurodo, kad priimtas sprendimas neduoti sutikimo. Šiuo atveju toks sprendimas 2012 m. balandžio 23 d. rašte nenurodytas. Atsakovo teigimu, jis turi teisę pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kurie susiję su narių profesinėmis, darbo, ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis bei teisėtais interesais. Toks aiškinimas grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies, Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio, Darbo kodekso 43 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 2 d. sprendimu (b. l. 150-153) pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino atsakovo 2012 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 01-01-88 išreikštą nesutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Vilniaus AVPK KPV KPR vyresniajam patruliui L. S.

Teismas nurodė, kad byloje keliamas ginčas dėl Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos 2012 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 01-01-88 išreikšto nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą Vilniaus AVPK KPV KPR vyresniajam patruliui L. S. teisėtumo.

Pabrėžė, kad remiantis Statuto 43 straipsnio 4 dalimi, profesinių sąjungų nariams (išskyrus išimtį, nustatytą šio straipsnio 5 dalyje ir Statuto 53 straipsnio 1 dalies 13 punkte) negali būti taikomos tarnybinės nuobaudos ir atleidimas iš vidaus tarnybos dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Skiriant tarnybines nuobaudas, išskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl profesinės sąjungos atsisakymo duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, ne kartą yra pabrėžęs, kad profesinės sąjungos renkamasis organas, gavęs vidaus tarnybos įstaigos vadovo kreipimąsi dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys, turi išspręsti jo kompetencijai priskirtą klausimą – patikrinti tik tai, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl pareigūno narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje. Vadinasi, profesinės sąjungos renkamasis organas neturi teisinio pagrindo (kompetencijos) vertinti nusižengimo fakto, tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumo ir pagrįstumo, iš esmės pasisakyti dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir pareigūno kaltės. Profesinės sąjungos renkamasis organas, išvadoje išdėstytas faktines aplinkybes gali vertinti tik tuo aspektu, ar tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys, procedūra nebuvo pradėta ir tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl su pareigūno tarnybos funkcijų vykdymu nesusijusių priežasčių, t. y. dėl Statuto 43 straipsnio 4 dalyje išvardytų priežasčių (2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-900/2009; 2010 m sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1370/2009).

Teismas pažymėjo, kad kaip matyti iš Profesinės sąjungos 2012 m. balandžio 23 d. rašto Nr. 01-01-88 turinio, Profesinė sąjunga pateikė argumentus, susijusius su tarnybinio patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, jų vertinimu, t. y. nurodė, kad L. S. veiksmuose nėra nustatyta tarnybinio nusižengimo sudėtis, todėl nėra pagrindo sutikti su tarnybinės atsakomybės taikymu minėtam pareigūnui. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, jog rašte iš esmės nepateikta apskritai jokių argumentų, susijusių su tuo, kad tarnybinę nuobaudą L. S. siekiama skirti būtent dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje.

Teismas padarė išvadą, kad Profesinė sąjunga nesivadovaudama Vidaus tarnybos statuto, Profesinių sąjungų įstatymo nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu šių nuostatų aiškinimu, netinkamai įgyvendino jai suteiktą teisę neduoti sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą Profesinės sąjungos nariui. Konstatavo, kad Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga viršijo jos kompetencijai priskirtus įgaliojimus, nes neturėdama teisinio pagrindo vertino L. S. galimai padaryto nusižengimo faktą, tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, pasisakė dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad jo 2012 m. balandžio 23 d. raštas negali būti vertinamas kaip nesutikimas skirti tarnybinę nuobaudą L. S., nes jame pateikiama tik Profesinės sąjungos nuomonė, ir juo nebuvo užkirstas kelias skirti tarnybinę nuobaudą. Pabrėžė, kad kaip nurodoma 2012 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 01-01-88, Profesinė sąjunga, įvertinusi tai, kad L. S. veiksmuose nenustatyta tarnybinio nusižengimo sudėtis, neturi pagrindo sutikti su tarnybinės atsakomybės taikymu. Teismas vertino, kad nurodyti argumentai negali būti vertinami niekaip kitaip, kaip tik nesutikimas skirti tarnybinę nuobaudą, todėl pareiškėjas pagrįstai, siekdamas nuginčyti Profesinės sąjungos nesutikimą, kreipėsi į teismą.

Dėl atsakovo teiginių, kad Profesinių sąjungų įstatymo 10, 13, 17 ir 18 straipsnių nuostatos suteikia jai teisę pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kurie susiję su narių profesinėmis, darbo, ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis bei teisėtais interesais, todėl ji turi teisę vertinti, ar tarnybinė nuobauda profesinės sąjungos nariui skiriama pagrįstai, pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo analogiškas teisės nuostatas ir Profesinės sąjungos teises aiškinti kitaip nei anksčiau nurodytoje administracinių teismų praktikoje, t. y. nėra pagrindo nustatyti kitokias Profesinės sąjungos diskrecijos teisės ribas.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos 2012 m. balandžio 23 d. raštu išreikštą nesutikimą skirti tarnybinę nuobaudą L. S., yra pagrįstas, todėl jo skundą tenkino.

III. Atsakovas Profesinė sąjunga (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 157-159), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti atsakovo apeliacinį skundą. Iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą teismui išdėstytą poziciją.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti Profesinės sąjungos 2012 m. balandžio 23 d. rašto Nr. 01-01-88 turinį ir jo teisines pasekmes, kadangi jame Profesinė sąjunga tik išreiškė savo nuomonę dėl tarnybinės atsakomybės taikymo L. S., tačiau neišreiškė nei sutikimo, nei nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą šiam pareigūnu. Todėl mano, kad teismas apskritai nepasisakė dėl ginčo dalyko.

2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normą, o būtent Statuto 43 straipsnio 4 dalį, teigdamas, jog Profesinė sąjunga viršijo jos kompetencijai priskirtus įgaliojimus, nes neturėdama teisinio pagrindo vertino L. S. galimai padaryto nusižengimo faktą, tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, pasisakė dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo. Tokiu būdu teismas iš esmės uždraudė profesinėms sąjungoms išsakyti savo nuomonę klausimais, susijusiais su darbuotojų profesinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis ir teisėtais interesais, tame tarpe ir dėl tarnybinės atsakomybės taikymo.

3. Profesinės sąjungos nuomonė nesukelia darbdaviui jokių teisinių pasekmių. Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 26 punkte darbdaviui numatytas teisinis pagrindas paskirti tarnybinę nuobaudą, jeigu profesinė sąjunga nepateikia atsakymo dėl to, ar sutinka su tarnybinės atsakomybės taikymu tos profesinės sąjungos nariui. Pagal analogiją, atsisakymas svarstyti prašymą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą vertintinas kaip nustatyto turimo atsakymo nepateikimas, todėl tokiu atveju turėtų būti taikomos tokios pačios pasekmės, kaip ir nepateikus atsakymo (darbdavys turi teisę skirti tarnybinę nuobaudą). Mano, kad šiuo atveju reikia vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-1312-05, kurioje teismas padarė išvadą, kad atsakovo 2005 m. kovo 15 d. raštas nėra kliūtis tarnybinių nuobaudų skyrimui, todėl pareiškėjui nebuvo pagrindo kreiptis į teismą.

Pareiškėjas Vilniaus AVPK atsiliepime į atsakovo Vilniaus AVPK apeliacinį skundą (b. l. 164-167) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nesutikimą su apeliaciniu skundu iš esmės grindžia analogiškais argumentais, kurie nurodyti skunde teismui. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog tarnybinės nuobaudos skyrimas L. S. grindžiamas jo naryste profesinėje sąjungoje, atstovavimu vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba veikla profesinėje sąjungoje, o atsisakymas duoti sutikimą dėl nuobaudos skyrimo neargumentuojamas. Pažymi, kad 2012 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 01-01-88 apelianto nurodyti teiginiai, jog „<...> nėra pagrindo sutikti su tarnybinės atsakomybės taikymu minėtam pareigūnui <...>“, reiškia arba atsisakymą duoti sutikimą, arba nesutikimą skirti tarnybinę nuobaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymo duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, kuris yra Profesinės sąjungos narys, pagrįstumo bei teisėtumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ( toliau - ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, jog teisinio reguliavimo dėl profesinių sąjungų narių garantijų kontekste yra apibrėžiamos ir profesinės sąjungos diskrecijos teisės duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ribos: profesinė sąjunga šią teisę turi naudoti tik kaip priemonę apginti savo narius nuo diskriminacijos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu, nesant įrodymų, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, kadangi nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1080/2010; 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2288/2012).

Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl profesinės sąjungos nesutikimo paskirti tarnybinę nuobaudą atitinkamam pareigūnui, turi užtikrinti viešosios valdžios institucijos, kaip darbdavio, ir jos darbuotojų interesų balansą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 išaiškino, jog teismas gali panaikinti pareigūnams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tik nustatęs, kad profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą iš esmės pažeidžia teisėtus valstybės institucijos interesus bei tai, jog tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl šio pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje. Tokiu būdu šioje byloje reikia įvertinti, ar pareiškėjas įrodė, jog nesutikimas iš esmės pažeidžia jo interesus ir ar atsakovas, priimdamas sprendimą nesutikti paskirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui, veikė tinkamai ir savo diskrecijos duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nenaudojo aiškiai klaidingai.

Statutinių santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę vidaus reikalų įstaigose, o jų specifika kelia vidaus reikalų įstaigų pareigūnams ir didesnius reikalavimus. Tinkamos drausmės užtikrinimas – vidaus reikalų įstaigų veiklos efektyvumo užtikrinimo priemonė. Dėl šių aplinkybių vidaus reikalų įstaigos vadovybė, nepriklausomai nuo pareigūno narystės profesinėje sąjungoje, turi turėti galimybę operatyviai ir tinkamai reaguoti į kiekvieną pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, o tokios galimybės nepagrįstas apribojimas galėtų sutrikdyti tarnybinę drausmę, taip sukeliant pavojų viešajam interesui (žr., pvz., LVAT 2004 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-853/2004; 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 ir kt.). Šių pareigūnų darbas atlyginamas iš valstybės biudžeto. Todėl egzistuoja pagrįstas viešasis interesas, jog atsakingų institucijų ir jų pareigūnų darbas būtų organizuojamas tokiu būdu, kad nebūtų sutrikdytas tinkamas ir efektyvus tarnybos paskirties vykdymas, t. y. pagrindinių funkcijų įgyvendinimas.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos aiškinimu, pateiktu 2012 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, pažymi, jog siekiant užtikrinti veiksmingą institucijų, kurios atsakingos už viešojo intereso apsaugą, veiklą yra būtina, kad šios institucijos turėtų galimybę vykdyti drausminę procedūrą. Drausmės užtikrinimas institucijų, kurios tvarkomos statutinės drausmės pagrindais, sistemoje iš tikrųjų gali būti vertinamas kaip tinkamo tarnybos funkcijų ir įgaliojimų, kurias ši tarnyba privalo atlikti, įgyvendinimo priemonė, atitinkanti privalomą esminio darbdavio intereso pažeidimo reikalavimą. Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas įrodė, jog profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmenims iš esmės pažeidžia jo interesus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio administracines bylas (tarnybinius ginčus dėl profesinės sąjungos diskrecijos ribų sprendžiant dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui profesinės sąjungos nariui), yra suformavęs praktiką, kad profesinė sąjunga, spręsdama vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą, privalo įvertinti nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindama atitinkamos veikos inkriminavimo pareigūnui pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų, bei aiškiai išreikšti savo poziciją (sutinka ar nesutinka) dėl nuobaudos skyrimo konkrečiam profesinės sąjungos nariui ir apie savo sprendimą pranešti prašymą pateikusiam asmeniui (žr., pvz., LVAT 2006 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-748/2006, 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-954/2011 ir kt.).

Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Vadovaudamasi šia teisės norma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kadangi ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai nėra pasikeitę.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, suteikiančių pagrindą manyti, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas nagrinėjamu atveju yra susijęs su pareigūno naryste Profesinėje sąjungoje arba jo atstovavimu kitiems vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams. Be to, pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų apie aktyvią traukiamo tarnybinėn atsakomybėn pareigūno veiklą Profesinėje sąjungoje. Profesinei sąjungai kartu su prašymu duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą buvo pateikta tarnybinio patikrinimo išvados kopija (b. l. 5-13). Teisėjų kolegijos vertinimu, Išvadoje užfiksuotų duomenų visuma buvo pakankamas pagrindas Profesinei sąjungai apsispręsti dėl sutikimo ar nesutikimo skiriant tarnybinę nuobaudą pareigūnui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, įvertinus Profesinės sąjungos 2012 m. balandžio 23 d. rašto Nr. 01-01-88 (b. l. 15) turinį, matyti, jog jame Profesinės sąjungos nurodytos aplinkybės ir argumentai dėl tarnybinio nusižengimo sudėties nėra susiję su pareigūnų naryste profesinėje sąjungoje. Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo tinkamai motyvuotomis išvadomis, kad konkrečiu atveju Profesinė sąjunga viršijo teisės aktų suteiktos diskrecijos ribas.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas neatsisakė duoti sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, o tik išreiškė savo nuomonę, tačiau rašte esanti frazė “nėra pagrindo sutikti su tarnybinės atsakomybės taikymu” turi būti vertinama kaip vienareikšmiškas atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius