2018-05-10 Nr. AB-9399-3-61-3-04112-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-298-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04112-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. (A. R.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant S. M., dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (A. R.) (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2012 m. sausio 11 d. spendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-2417.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi nustatė terminą iki 2018 m. sausio 5 d. pateikti prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, kartu nurodant skundo padavimo praleidimo priežastis, bei pašalinti kitus skundo trūkumus.

Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 28 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą skundui dėl VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23-17-08)-320-2417 panaikinimo paduoti. Nurodė, jog ginčijamas VMI sprendimas buvo priimtas, vykdant pareiškėjo mokestinį patikrinimą, pradėtą 2011 m. gruodžio 29 d., kurį atlikęs, mokesčių administratorius 2014 m. kovo 3 d. priėmė sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-86, dėl kurio pareiškėjas inicijavo mokestinį ginčą, ir kuris dar nėra pasibaigęs. Pareiškėjo nuomone, apskųsdamas mokesčių administratoriaus 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-86, į kurį yra įtrauktas VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. (23-17-08)-320-2417, laikė, kad yra apskųsti abu minėti sprendimai, kadangi VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. (23-17-08)-320-2417 yra tik tarpinis dokumentas mokestinio patikrinimo procedūroje. Taip pat nurodė, kad VMI 2016 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. (23.4-08) RNVA-5627 pakeitė 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23-17-08)-320-2417 dalį dėl išieškomos sumos, tačiau apie šį raštą pareiškėjo neinformavo. Pažymėjo, jog VMI 2016 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-3335 į pareiškėjo 2016 m. spalio 26 d. skundą atsisakė pateikti detalizuojančią informaciją ir teisinį pagrindą, dėl ko buvo pakeistas skundžiamas sprendimas (sumažinta mokestinė prievolė). Pareiškėjas dėl šio rašto yra pateikęs skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjo teigimu, kadangi VMI nuolat koreguoja mokestinę prievolę, nustatytą skundžiamu sprendimu, skundžiamas teisinis santykis nėra pasibaigęs, todėl nėra teisinio santykio stabilumo, kuris saugotinas skundo padavimo terminu. Be to, 2017 m. rugpjūčio 2 d. rašte administracinėje byloje Nr. I-94-815/2018 VMI nurodė, jog 2006–2010 m. prievolės (ginčijamas sprendimas priimtas dėl 2006–2010 m. prievolių) turi būti perskaičiuotos. Pareiškėjo nuomone, jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. rašto administracinėje byloje Nr. I-94-815/2018 per EPP sistemą pateikimo. Taip pat pareiškėjas išreiškė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir uždrausti VMI ir antstoliui S. M. atlikti bet kokio pobūdžio teisinius veiksmus su skundžiamu sprendimu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 4 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį panaikino ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. kovo 6 d. gautas pareiškėjo prašymas, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog ginčijamas VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. (23-17-08)-320-2417 atsakovo iniciatyva buvo pakeistas 2017 m. gruodžio mėn., todėl pareiškėjas, pateikęs teismui skundą 2017 m. gruodžio 8 d., nepraleido termino apskųsti minėtą VMI sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčijamas VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. (23-17-08)-320-2417 pareiškėjui buvo išsiųstas VMI 2012 m. sausio 13 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-2081 neregistruota pašto siunta, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kada pareiškėjas gavo paštu siųstą 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23-17-08)-320-2417.

Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2746-473/2012 pagal pareiškėjo skundą atsakovui VMI dėl 2012 m. vasario 29 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-1100 neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą panaikinimo, kurioje teismas 2012 m. birželio 22 d. priėmė sprendimą pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (sprendimas įsiteisėjo 2013 m. vasario 21 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A442-161/2013). Minėtoje byloje teismas, remdamasis rašytiniais bylos įrodymais, nustatė, jog pareiškėjas 2012 m. sausio 30 d. pateikė VMI Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyriui patikslintą prašymą sudaryti sutartį dėl mokestinės paskolos suteikimo ir išdėstyti mokėjimus pagal VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23-17-08)-320-2417 – 92 891,75 Lt, lygiomis dalimis 24 mėnesiams nuo sutarties dėl mokestinės paskolos pasirašymo dienos. Ši teismo administracinėje byloje Nr. I-2746-473/2012 nustatyta faktinė aplinkybė, sudaro pagrindą pripažinti, jog pareiškėjas, 2012 m. sausio 30 d. teikdamas VMI patikslintą prašymą sudaryti mokestinės paskolos sutartį, ne tik žinojo apie VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23-17-08)-320-2417 išieškoti 92 891,75 Lt mokestinę nepriemoką iš turto, bet ir suprato jo sukeliamas teisines pasekmes, dėl ko ir kreipėsi į mokesčių administratorių su prašymu sudaryti mokestinės paskolos sutartį. Teismas pažymėjo, jog minėtame pareiškėjo patikslintame prašyme prašoma išdėstyti suma – 92 891,75 Lt, visiškai atitinka VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendime Nr. (23-17-08)-320-2417 nurodytą išieškotiną sumą.

Be to, vadovaudamasis LITEKO duomenimis, teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas inicijavo teisminį procesą dėl antstolio vykdomo išieškojimo proceso pagal vykdomąjį dokumentą – VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23-17-08)-320-2417 nutraukimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundus dėl antstolio veiksmų, civilinėje byloje Nr. 2YT-43783-910/2016, kurią išnagrinėjus priimta 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis, taip pat Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl pastarosios Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, civilinėje byloje Nr. 2S-547-614/2017, kurią išnagrinėjus 2017 m. balandžio 24 d. priimta nutartis, nustatė, jog antstolis vykdo 2016 m. rugsėjo 27 d. pateiktą VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-2417, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo turto išieškoti į biudžetą 92 891,75 Lt sumą.

Pareiškėjui pateikus 2016 m. spalio 4 d. skundą antstoliui dėl neteisėtai vykdomo išieškojimo, antstolis 2016 m. spalio 6 d. patvarkymu kreipėsi į išieškotoją dėl informacijos pateikimo. 2016 m. spalio 10 d. raštu VMI informavo antstolį, kad jam pateiktas vykdyti sprendimas nėra ginčijamas, skolininko nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-9134/815/2016 vyksta mokestinis ginčas dėl patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų sumų, kurios nėra įtrauktos į antstoliui pateiktą vykdyti sprendimą. Nustatę šias aplinkybes, įvertinę LITEKO duomenis, jog VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. (23-17-08)-320-2417 nėra ginčijamas teisme, pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, kad šis VMI sprendimas yra negaliojantis, Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas padarė išvadą, jog antstolis teisėtai priėmė jį vykdyti.

Taip pat teismai atkreipė dėmesį į tai, kad, pareiškėjui nesumokėjus deklaruotų mokesčių, 2012 m. sausio 11 d. priimtas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-2417 pareiškėjui susipažinti išsiųstas deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Dėl šios mokestinės nepriemokos pareiškėjas buvo pateikęs prašymą išdėstyti jos sumokėjimą, tačiau 2012 m. vasario 29 d. priimtas sprendimas Nr. (23.22-08)-327-1100 neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo ir dėl to 2012 m. kovo 5 d. raginimu Nr. (23.22-08)-325-229 pareiškėjas paragintas šią mokestinę nepriemoką sumokėti.

Teismas pažymėjo ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 23 d. nutartyje yra nurodęs, jog pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-2417, turėjo teisę jį skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, nusprendė, jog 2012 m. sausio 30 d., kai pareiškėjas pateikė VMI patikslintą prašymą sudaryti sutartį dėl mokestinės paskolos suteikimo ir išdėstyti mokėjimus pagal VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23-17-08)-320-2417, laikytina ta diena, nuo kurios skaičiuojamas terminas paduoti skundą dėl VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23-17-08)-320-2417. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundą teismui dėl VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23-17-08)-320-2417 pateikė 2017 m. gruodžio 8 d., teismas konstatavo, jog pareiškėjas praleido terminą minėtam VMI sprendimui ginčyti.

Vadovaudamasis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi ir ją aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodyti argumentai dėl termino praleidimo, t. y. kad VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. (23-17-08)-320-2417 yra tarpinis dokumentas, priimtas atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą, neatsiejamai susijęs su mokesčių administratoriaus 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-86, dėl kurio inicijuotas mokestinis ginčas nėra pasibaigęs, prieštaraujantys pareiškėjo 2012 m. atliktiems veiksmams (kreipiantis į mokesčių administratorių su prašymu sudaryti dėl mokestinės paskolos sutartį dėl skundžiamame sprendime nurodytos mokestinės nepriemokos sumos sumokėjimo išdėstymo), negali būti vertinami kaip objektyvi termino skundui paduoti praleidimo priežastis, nepriklausiusi nuo pareiškėjo valios. Teismas pažymėjo, jog ginčijamas VMI sprendimas buvo priimtas 2012 m. sausio 11 d., o, kaip nurodė pareiškėjas, mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, sprendimą priėmė 2014 m. kovo 3 d., t. y. net po dviejų metų nuo VMI sprendimo Nr. (23-17-08)-320-2417 priėmimo. Tai yra du atskiri individualūs administraciniai aktai, sukeliantys pareiškėjui skirtingas teisines pasekmes, t. y. ginčijamu sprendimu nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 92 891,75 Lt sumą, o mokesčių administratoriaus sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra apskaičiuojamos ir nurodomos sumokėti atitinkamos mokesčių sumos, todėl juos sieti (laikyti vienu administraciniu aktu) nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Tai, kad pareiškėjas 2016 m. su atitinkamais prašymais ir skundais kreipėsi į mokesčių administratorių dėl duomenų apie mokestinę prievolę pateikimo, taip pat nelaikytina objektyvia termino skundui paduoti praleidimo priežastimi, nepriklausiusia nuo pareiškėjo valios.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo nurodytas skundo padavimo teismui termino praleidimo priežastis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos objektyviomis ir nepriklausiusiomis nuo jo valios, todėl vertintinos kaip subjektyvios bei nesudarančios pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame sprendime buvo nurodyta, jog sprendimas gali būti apskųstas ABTĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis manė, jog ginčijamas sprendimas yra tarpinis mokestinio patikrinimo dokumentas, taip pat jo veiksmai, kreipiantis į mokesčių administratorių dėl informacijos apie mokestinę prievolę gavimo, apibūdina pareiškėjo pasirinktą elgesio modelį, todėl vertintinos kaip subjektyvios. Šiuo atveju dėl VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-2417 ginčijimo pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų ir ilgą laiką delsė jį apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas skundą teismui dėl VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-2417 panaikinimo padavė tik 2017 m. gruodžio 8 d., t. y. praėjus beveik 6 metams nuo skundžiamo sprendimo priėmimo, todėl akivaizdu, kad protingo termino kreiptis teisminės gynybos šioje byloje buvo nepaisoma. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pripažino, jog pareiškėjas savo valia pasirinko galbūt pažeistų teisių gynimo būdą, o nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-2417. Todėl įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo vertinti, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbių, ekstraordinarių, ne nuo pareiškėjo valios ir pasirinkto savo teisių gynybos būdo priklausiusių priežasčių.

Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti bei nesprendė klausimo dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir uždrausti VMI ir antstoliui S. M. atlikti bet kokio pobūdžio teisinius veiksmus su skundžiamu sprendimu.

II. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį ir skundą priimti nagrinėti.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjo pareiškėjo skundo priėmimo klausimą jau oficialiai išnagrinėtoje byloje ir dar skundžiamą nutartį priėmė ta pati (šališka) teisėja, nesuteikusi pareiškėjui galimybės per pirmosios instancijos teismo nustatytą skundo trūkumų šalinimo terminą pateikti papildomus įrodymus ir argumentus.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus (nesikreipė į atsakovą, kuris teismui pateikė nevisą informaciją, bei į antstolį) siekdamas nustatyti skundo priėmimo klausimui reikšmingas aplinkybes. Skundžiamo sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto mokestinio patikrinimo laikotarpis (2008 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d.) sutampa su VMI 2013 m. gruodžio 16 d. atlikto pareiškėjo mokestinio patikrinimo laikotarpiu (2006 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d.), todėl tai paaiškina, kodėl skundžiamas sprendimas pareiškėjui nebuvo pateiktas susipažinti, t. y. skundžiamą sprendimą keitė mokestinio patikrinimo išvada. Pirmosios insinuacijos teismas nepagrįstai nenustatė paskutinės skundžiamo sprendimo koregavimo datos, nuo kurios ir būtų skaičiuojamas skundo padavimo terminas.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį neatsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. nutartį ir pareiškėjui nesuteikęs galimybės pateikti turimus įrodymus ir prašymą dėl galbūt praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo. Todėl neaišku, kurį skundą ir prašymą teismas atsisakė priimti, neatnaujinęs termino skundui paduoti, pirminį (2017 m. gruodžio 23 d.) ar paskesnį (neegzistuojantį). Iš bylos turinio panašu, kad 2017 m. gruodžio 23 d. prašymą, kurio priėmimo klausimas jau buvo išspręstas apeliacinės instancijos teismo panaikinta 2018 m. sausio 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nenustatė objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių skundo padavimo terminui atnaujinti, t. y. atsakovo veiksmų, kuriais buvo keičiamas skundžiamas sprendimas ir tuo pakeista pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis, jo neinformavus ir nemotyvuojant priimto sprendimo pakeitimo. Pareiškėjas buvo pateikęs byloje 2016 m. lapkričio 2 d. atsakovo raštą Nr. (23.1-08) RNA-33351, kuriuo VMI tik žada informaciją pateikti vėliau. Taip pat 2016 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. (32.45-MANOVMI) RM-32719 atsakovas pripažino, kad į skundžiamą 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-2417 įtrauktų prievolių likučių duomenys nėra tikslūs. 2017 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. (21-193 E) RKD atsakovas taip pat tik žada pateikti teismui patikslintą informaciją dėl ginčijamo laikotarpio mokestinių prievolių. Tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui jų nepateikė.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. nutartimi nustatytą įpareigojimą spręsti skundo priėmimo klausimą iš naujo, nes neatliko jokių naujų procesinių veiksmų, nepašalino ankstesnės nutarties panaikinimo priežasties ir pagrindo bei sprendė skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą pagal 2017 m. gruodžio 23 d. prašymą, kurio priėmimo klausimą jau buvo išsprendęs panaikinta 2018 m. sausio 4 d. nutartimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nesprendė iš naujo jo skundo ir prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą priėmimo klausimo, kaip tai jį buvo įpareigojęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. nutartimi panaikinęs pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perdavęs pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Be to, pareiškėjo teigimu, skundžiamas 2012 m. sausio 11 d. spendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-2417 atsakovo buvo nuolat koreguojamas naujais sprendimais, todėl pareiškėjas negalėjo suprasti, kad skundžiamas sprendimas yra galutinis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatytos teisiškai reikšmingos, įrodymais pagrįstos aplinkybės, nuo kurių turėtų būti skaičiuojama termino paduoti skundą teismui eigos pradžia (data). Teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, esant pagrindui manyti, kad skundo padavimo terminas yra praleistas, gali įpareigoti pareiškėją pateikti šios aplinkybės išsiaiškinimui reikšmingus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-466/2008).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tiek pirmą kartą 2017 m. gruodžio 15 d. nutartyje, tiek skundžiamoje nutartyje, remdamasis byloje esančiais bei LITEKO duomenimis, nustatinėjo pareiškėjo skundo dėl skundžiamo atsakovo VMI 2012 m. sausio 11 d. spendimo Nr. (23.17-08)-320-2417 padavimo teismui termino eigos pradžią, t. y. aplinkybes, nuo kurių turėtų būti skaičiuojama termino paduoti skundą teismui eigos pradžia (data). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčijamas VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. (23-17-08)-320-2417 pareiškėjui buvo išsiųstas VMI 2012 m. sausio 13 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-2081 (b. l. 28–30), ir nors nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kada pareiškėjas gavo paštu siųstą 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23-17-08)-320-2417, tačiau pareiškėjo veiksmai bei kitų bylų (LITEKO duomenimis) medžiaga rodo, kad pareiškėjas, jau 2012 m. sausio 30 d. teikdamas VMI patikslintą prašymą sudaryti mokestinės paskolos sutartį ir išdėstyti mokėjimus pagal VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23-17-08)-320-2417, ne tik žinojo apie skundžiamą VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23-17-08)-320-2417 išieškoti 92 891,75 Lt mokestinę nepriemoką iš turto, bet ir suprato jo sukeliamas teisines pasekmes, nepaisant to, kad VMI 2012 m. vasario 29 d. priėmė sprendimą Nr. (23.22-08)-327-1100 neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo ir dėl to 2012 m. kovo 5 d. raginimu Nr. (23.22-08)-325-229 pareiškėjas paragintas šią mokestinę nepriemoką sumokėti. Taigi, teismas teisingai nustatė, kad 2012 m. sausio 30 d., kai pareiškėjas pateikė VMI patikslintą prašymą sudaryti sutartį dėl mokestinės paskolos suteikimo ir išdėstyti mokėjimus pagal VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23-17-08)-320-2417, laikytina ta diena, nuo kurios skaičiuojamas terminas paduoti skundą dėl VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23-17-08)-320-2417, tačiau pareiškėjui skundą teismui padavus 2017 m. gruodžio 8 d., akivaizdu, jog pareiškėjas praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą minėtam VMI sprendimui apskųsti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nei skunduose, nei prašymuose atnaujinti praleistą skundo padavimo teismui terminą nenurodė, kad apie skundžiamą sprendimą nežinojo iki pat 2017 m. gruodžio 8 d., kai kreipėsi su skundu į teismą, t. y. pareiškėjas neneigė fakto, kad apie skundžiamą sprendimą žinojo jau 2012 m. sausio 30 d. kreipdamasis į VMI. Pareiškėjas tik teigia, kad ginčijamas VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimas buvo nuolat keičiamas ir jis negalėjo suprasti, kuris atsakovo sprendimas yra galutinis, juo labiau, kad apie pakeitimus nebuvo informuojamas, ir tai, pareiškėjo nuomone, kartu yra svarbi termino praleidimo priežastis. Pareiškėjo teigimu, jis, apskųsdamas vėlesnį mokesčių administratoriaus 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-86, į kurį yra įtrauktas VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. (23-17-08)-320-2417, laikė, kad yra apskųsti abu minėti sprendimai. Be to, VMI 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. (23.4-08) RNVA-5627 pakeitė 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23-17-08)-320-2417 dalį dėl išieškomos sumos, tačiau apie šį raštą pareiškėjo neinformavo, 2016 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-3335 į pareiškėjo 2016 m. spalio 26 d. skundą VMI atsisakė pateikti detalizuojančią informaciją ir teisinį pagrindą, dėl ko buvo pakeistas skundžiamas sprendimas (sumažinta mokestinė prievolė), o 2017 m. rugpjūčio 2 d. rašte administracinėje byloje Nr. I-94-815/2018 VMI nurodė, jog 2006–2010 m. prievolės (ginčijamas sprendimas priimtas dėl 2006–2010 m. prievolių) turi būti perskaičiuotos. Taigi, pareiškėjo nuomone, jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. rašto administracinėje byloje Nr. I-94-815/2018 pateikimo, nes iki tol atsakovas atsisakydavo pateikti informaciją.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti pareiškėjo teiginiai dėl jo sužinojimo apie skundžiamą sprendimą nepaneigia anksčiau nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjas apie skundžiamą sprendimą žinojo jau 2012 m. sausio 30 d. kreipdamasis į VMI su prašymu sudaryti sutartį dėl mokestinės paskolos suteikimo ir išdėstymo. Juo labiau, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 4 d. prašyme (b. l. 104), kurį pateikė teismui grąžinus jo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jau nurodo, kad atsakovas ginčijamą sprendimą dar kartą pakeitė 2017 m. gruodžio mėn., todėl nuo šio paskutinio pakeitimo ir turi būti skaičiuojamas skundo padavimo teismui terminas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai rodo, kad pareiškėjas negali tiksliai nurodyti, kada sužinojo apie skundžiamą sprendimą ir nuo kada turėtų būti skaičiuojamas jo skundo padavimo teismui terminas. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta skundo padavimo teismui termino eigos pradžia.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad vėlesni (šiuo atveju pareiškėjo nurodomas VMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimas Nr. (4.65)-FR0682-86 ir kiti) atsakovo sprendimai dėl pareiškėjo mokestinių įsiskolinimų nėra ginčijamo VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimo pakeitimai, kadangi tai, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu, yra savarankiški sprendimai, priimti skirtingu faktiniu ir teisiniu pagrindu, sukeliantys pareiškėjui skirtingas teisines pasekmes, nepaisant to, kad patikrinimo laikotarpiai iš dalies sutampa. Pareiškėjas šioje byloje nei pateikė kitus VMI sprendimus, neva keičiančius ginčijamą 2012 m. sausio 11 d. sprendimą (juo labiau vėliausią – 2017 m. gruodžio mėn.), nei nurodė, kad vėliau buvo atliekami pakartotiniai ar papildomi mokestiniai patikrinimai dėl tos pačios mokestinės prievolės ir kaip ji buvo keičiama, išskyrus tai, kad mokestinio patikrinimo laikotarpiai iš dalies sutampa. Be to, vėlesni atsakovo veiksmai pasibaigus 2012 m. sausio 11 d. sprendimo apskundimo terminui ir pareiškėjui neskundus šio sprendimo, negali būti laikomi ir svarbia priežastimi, nepriklausančia nuo pareiškėjo valios, sutrukdžiusia pareiškėjui laiku kreiptis į teismą dėl ginčijamo sprendimo priėmimo, kadangi terminas skundui paduoti jau buvo pasibaigęs. Juo labiau, kad pareiškėjas minėtus vėlesnius atsakovo veiksmus ir sprendimus (VMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-86) skundė teismui. Tai, kad pareiškėjas ne taip (neteisingai) suprato ginčijamu sprendimu bei vėlesniais atsakovo sprendimais sukeliamas teisines pasekmes, priklausė tik nuo paties pareiškėjo. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011).

Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį neatsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. nutartį ir pareiškėjui nesuteikęs galimybės pateikti turimus įrodymus ir prašymą dėl galbūt praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo, neatlikęs jokių naujų procesinių veiksmų, nepašalinęs ankstesnės nutarties panaikinimo priežasties ir pagrindo, todėl sprendė dėl 2017 m. gruodžio 23 d. prašymo, kurio priėmimo klausimas jau buvo išspręstas apeliacinės instancijos teismo panaikinta 2018 m. sausio 4 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. nutartimi panaikindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį ir perduodamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo, pats iš esmės nesprendė klausimo dėl pareiškėjo skundo priėmimo ir jo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, o tik konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs terminą skundo trūkumams pašalinti iki 2018 m. sausio 5 d. ir nesulaukęs šio termino pabaigos neigiamai išsprendęs pareiškėjo skundo priėmimo klausimą 2018 m. sausio 4 d., apribojo pareiškėjui teisę pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių.

Taigi apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl to, ar pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ir ar yra pagrindas šį terminą atnaujinti, tačiau dėl formalaus pažeidimo perdavė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo 2017 m. gruodžio 23 d. prašymo priėmimo klausimas jau buvo išspręstas apeliacinės instancijos teismo panaikinta 2018 m. sausio 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi. Be to, perdavus klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pats pareiškėjas minėtu 2018 m. kovo 4 d. prašymu (b. l. 104) patvirtino dar 2017 m. gruodžio mėn. teiktame skunde ir prašyme atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą nurodytas aplinkybes dėl termino skundui paduoti, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, iš naujo nagrinėjo tiek pareiškėjo bei atsakovo byloje pateiktus dokumentus, tiek LITEKO duomenis, t. y. iš naujo atliko procesinius veiksmus ir priėmė skundžiamą nutartį.

Pabrėžtina, jog skundo priėmimo stadijoje ABTĮ teismui nenustato pareigos rinkti įrodymus, kurie aktualūs sprendžiant skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą. Tiek paduodamas skundą, tiek prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, pats pareiškėjas nurodo juos pagrindžiančias aplinkybes (faktinį pagrindą) bei pateikia jas patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str. 1 d., 30 str. 2 d.). Tik, jei skundas, prašymas neatitinka ABTĮ reikalavimų, teismas gali nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti (ABTĮ 33 str. 1 d.) (kas šiuo ir buvo padaryta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi), ar esant pagrindui manyti, kad skundo padavimo terminas yra praleistas, teismas gali įpareigoti pareiškėją pateikti šios aplinkybės išsiaiškinimui reikšmingus įrodymus.

Nagrinėjamu atveju grąžinus pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, byloje jau buvo pateikti skundo padavimo termino atnaujinimo klausimui spręsti reikšmingi įrodymai, todėl dar kartą nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti ar įpareigoti pareiškėją pateikti kitus reikšmingus įrodymus nebuvo pagrindo. Juo labiau, kad, vadovaujantis administracinių teismų praktika, kai termino praleidimo faktas akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių ir termino skundo trūkumams nenustato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-63/2012).

Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. nutartį ir pareiškėjui nesuteikė galimybės pateikti turimus įrodymus ir prašymą dėl galbūt praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo, neatliko jokių naujų procesinių veiksmų.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai skundžiama nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. R. (A. R.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė