2020-03-18 Nr. AB-5715-3-61-3-03075-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-833-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03075-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. J. (J. J.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. kovo 9 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu. Pareiškėjas nurodė, kad jis daug kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau niekas nepasikeitė, pareiškėją buvo bandoma įbauginti bei palaužti, pareigūnai nuteikinėjo kalinamuosius prieš pareiškėją. Lukiškių TI-K direktoriaus žodiniu nurodymu pareigūnams nurodyta, kad neteiktų skundus rašančių kalinamųjų dėl paskatinimo priemonių drausmės komisijai.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. liepos 1 d. parduotuvėje uždrausta įsigyti sausainių, nors vėliau leista pirkti sausainius, bet tik vienos rūšies pakeliuose (kvadratinius). Pareiškėjas teismui išdėstė nusiskundimus dėl pelėsio, grybelio, drėgmės, dulkių, oro trūkumo Lukiškių TI-K. Teigė, kad dušo patalpose yra pelėsio, kameroje Nr. 322 vizualiai matomi pelėsio požymiai. Pareiškėjas skundėsi, kad suteikiama galimybė pasivaikščioti tik 1,5 valandos per dieną. Lukiškių TI-K nėra šilto (karšto) vandens ir nesudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Neveikia ventiliacija, veisiasi parazitai, nuo drėgmės rūdija metalinės lovos, pūva čiužiniai. Kamerose švaraus oro kiekis ir oro judėjimo greitis neatitinka teisės aktų reikalavimų.

4. Pareiškėjo teigimu, kamerose neužtikrinamas tinkamas apšvietimas, natūralios šviesos į patalpas patenka nepakankamai, šviestuvų skleidžiama šviesa labai stipri, nuo jos skauda akis ir galvą, o naktinio apšvietimo išjungti negalima, dėl to pareiškėjas neišsimiega, jaučiasi irzlus, jaučia stresą, depresiją, pablogėjo regėjimas, išsausėjo akys.

5. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normą. Lukiškių TI-K administracija nesuteikia pareiškėjui 8 val. užimtumo. Dažnai kameroje tenka sėdėti po 22.30 val., kartais – ir visą parą, jeigu lauke oro sąlygos netinkamos pasivaikščioti. Kai buvo karantinas, nuo 2018 m. vasario 5 d. iki kovo 9 d. iš viso netaikytas joks užimtumas. Vasarą užimtumo veiklų sumažėja. Kelios užimtumo veiklos organizuojamos tuo pačiu metu, taip taikoma mažiau užimtumo programų, negu galėtų būti.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai atliko jiems pavestas darbo funkcijas griežtai vadovaudamiesi teisės aktais, etikos taisyklėmis, stengėsi nepažeisti bendrųjų mandagumo principų. Lukiškių TI-K administracija stengėsi, kiek įmanydama, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengia kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimą, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Apšvietimas įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus. Teisės aktuose nenustatyta, kad kamerose turi būti įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti įrengti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir kt. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus resursus. Lukiškių TI-K nurodė, kad kamerose langai pritaikyti vėdinti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, reguliariai vėdinantys, prižiūrintys, tvarkantys savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

8. Atsakovo atstovo teigimu, 1 val. per dieną pasivaikščiojimas gryname ore pripažintinas pakankamu, o pareiškėjo minima 8 val. per dieną rekomendacija taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Teismo vertinimu, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai negalėjo būti pažeista, nes jis kamerose buvo laikomas vienas. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo apšvietimo ir ventiliacijos. Teismas nustatė, kad iš esmės oro drėgmė tinkama, tik labai trumpais laikotarpiais nustatytas pelėsio buvimas, be to, ir pareiškėjas tose kamerose buvo itin trumpą laiką. Iš esmės kamerų būklė atitiko higienos normų reikalavimus, o atrasti menki trūkumai buvo ištaisyti. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl nepakankamų galimybių nusiprausti duše, nustatęs, kad Lukiškių TI-K yra sudaromos sąlygos praustis duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pasivaikščiojimą gryname ore 1 val. per dieną teismas pripažino pakankamu.

III. 11. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško privatumo, jį galėjo stebėti pareigūnai, dėl to jis patyrė neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas teigia, kad labai pergyvena dėl kamerose ir dušo patalpose nustatyto pelėsio, kuris kenkia sveikatai. Psichologinės tarnybos išvados, pareiškėjo teigimu, melagingos, Lukiškių TI-K slepia pažeidimus, teismui teikia melagingus duomenis. Pirmosios instancijos teismas turėjo automatiškai nustatyti pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą. Pareiškėjas nurodo, kad teismas atsakovo veiksmus, teismui ir pareiškėjui pateikiant duomenis apie kitą kalinamą asmenį, t. y. jo duomenų paviešinimą, turėjo pripažinti pažeidimu ir kreiptis į tam tikrą įstaigą dėl administracinės atsakomybės už svetimų duomenų paviešinimą taikymo.

13. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas neatsižvelgė į jam pateiktus dokumentus, kuriuose užfiksuoti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nustatyti pažeidimai dėl pelėsio, taip pat dokumentus dėl pareiškėjo skundų nagrinėjimo bei Seimo kontrolieriaus pažymas. Dėl vidinių grotų nėra galimybių nuvalyti langą ir išorinę palangę. Teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimų dėl pareiškėjo sveikatos problemų, kilusių dėl patalpų vėdinimo per langą žiemos metu. Pareiškėjas prašo pripažinti jo skunde nurodytus pažeidimus.

14. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šališkas, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Atsakovas vengia prisiimti atsakomybę dėl pareiškėjo teisių pažeidimų.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas detalizuoja civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia samprotavimais, jo nusiskundimai abstraktūs, nekonkretizuoja, kaip pasireiškė jam padaryta neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. kovo 9 d. neužtikrinant pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde išdėsto argumentus, kuriais nesutinka su teismo išvadomis dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, dėl pelėsio kamerose ir duše, netinkamo vėdinimo, ir teigia, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo sveikatos problemas, kilusias dėl patalpų vėdinimo per langą žiemos metu. Nors pareiškėjas prašo pripažinti visus jo skunde nurodytus pažeidimus, tačiau dėl kitų jo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nurodytų nusiskundimų nepateikia nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis motyvų.

20. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo aplinkybes, kurių nebuvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui paduotame ir patikslintame skunde, t. y. dėl galimybių nuvalyti langą ir palangę nebuvimo dėl įrengtų grotų. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Kadangi apeliaciniame skunde negalima nurodyti naujų aplinkybių ir kelti naujų reikalavimų, t. y. išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl pareiškėjo nurodomos naujos aplinkybės nenagrinėtinos.

22. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

23. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017).

24. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas didžiąją dalį ginčo laikotarpio kameroje buvo laikomas vienas (ginčo laikotarpiu pareiškėjas tik 2 paras buvo laikomas kameroje kartu su dar vienu asmeniu), tačiau jis galėjo būti matomas kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė, pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti neužtikrinant privatumo jais naudojantis, nes pareiškėją gali matyti prižiūrėtojai, ir tai jam sukeldavo neigiamus išgyvenimus, atitinkamai yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus ginčo laikotarpiu neužtikrinant privatumo pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu. Vis dėlto, į aplinkybę, kad pareiškėjas beveik visą ginčo laikotarpį buvo kalinamas vienas, atsižvelgtina nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Nr. A-1515-525/2019, be kita ko, išnagrinėjo pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d., todėl šioje administracinėje byloje nustatant privatumo pažeidimo trukmę 2017 m. rugsėjo 1 d. į pažeidimo laikotarpį neįskaitoma. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šioje byloje konstatuotina, kad pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas truko 176 paras.

25. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Visuomenės sveikatos centras 2017 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-1472(16.16.8.10.12) nustatė, jog kameroje Nr. 115 ant lubų ir sienos virš sanitarinio mazgo buvo vizualiai matomų pelėsių (patikrinimas vietoje atliktas 2017 m. rugsėjo 14 d.) (III t., b. l. 105–106).

26. Visuomenės sveikatos centro 2017 m. spalio 27 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-1698(16.16.8.10.12) buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 322 ant sienų buvo vizualiai matomų pelėsių. Aplinkybę, kad minėtas pažeidimas pašalintas, užfiksavo ir Visuomenės sveikatos centras 2017 m. lapkričio 23 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-1899(16.16.8.10.12) (III t., b. l. 140–141).

27. Visuomenės sveikatos centras 2017 m. lapkričio 2 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-1746(16.16.8.10.12), nustatė, kad 19 posto dušinėje buvo vizualiai matomų pelėsių požymių (patikrinimas vietoje atliktas 2017 m. spalio 27 d.) (III t., b. l. 131–132). Šį pažeidimą atsakovo atstovas ištaisė ir 2017 m. lapkričio 10 d. rašte Nr. 9-12212 nurodė, kad 19 posto dušinės lubų vietos, kuriose buvo vizualiai matomas pelėsis, nušlifuotos ir užglaistytos (III t., b. l. 134). Aplinkybę, kad minėtas pažeidimas pašalintas, užfiksavo ir Visuomenės sveikatos centras 2017 m. lapkričio 23 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-1899(16.16.8.10.12) (b. l. 140–141).

28. Visuomenės sveikatos centro 2017 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-2047(16.16.8.10.12), be kita ko, nurodyta, kad kameroje Nr. 322 sanitariniame mazge ant sienos buvo vizualiai matomų pelėsių požymių (patikrinimas vietoje atliktas 2017 m. gruodžio 6 d.) (III t., b. l. 145–146). Lukiškių TI-K 2018 m. sausio 17 d. rašte Nr. 9-690 nurodė, kad kameroje Nr. 322 vietos, kuriose buvo vizualiai matomi pelėsių požymiai, nušlifuotos ir naujai užglaistytos (III t., b. l. 147). Aplinkybę, kad minėtas pažeidimas pašalintas, patvirtina ir Visuomenės sveikatos centro 2018 m. vasario 13 d. patikrinimo aktas Nr. (10-12 15.4.8)PA-295 (III t., b. l. 36–37).

29. Taip pat Visuomenės sveikatos centro pareiškėjui teikti atsakymai į jo skundus patvirtina, 2018 m. sausio 30 d. atlikus patikrinimą Lukiškių TI-K 18 posto dušo patalpoje nustatyti vizualiai matomi pelėsiai ant sienų (I t., b. l. 27–28).

30. Taigi, aptari duomenys patvirtina, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakyme Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 39 punkto reikalavimų, kadangi pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje ir kai kuriose dušo patalpose dalį ginčo laikotarpio buvo pelėsio.

31. Kitų pažeidimų, tarp jų ir dėl netinkamo vėdinimo, Visuomenės sveikatos centras, atlikęs daugybę patikrinimų pagal pareiškėjo skundus, nenustatė. Pažymėtina, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas (gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema). Byloje esant duomenims, patvirtinantiems, kad pareiškėjas galėjo vėdinti patalpas per langą, pareiškėjui ir pačiam šios aplinkybės neneigiant (pareiškėjas teigė, kad susirgo dėl patalpų vėdinimo per langą žiemos metu) atsakovo neteisėti veiksmai šiuo aspektu nenustatyti. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (žr. šios Nutarties 22 p.), ir dėl to nesant pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti, nenagrinėtini ir pareiškėjo argumentai dėl, jo teigimu, jam kilusios žalos (sveikatos problemų dėl vėdinimo).

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų jo nurodytų neteisėtų veiksmų iš esmės plačiau neginčija. Atitinkamai, teisėjų kolegija kitais aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir šios argumentacijos papildomai nekartoja (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92).

33. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į tam tikrą įstaigą dėl administracinės atsakomybės už svetimų duomenų paviešinimą taikymo, pažymėtina, kad ABTĮ nėra nustatyta atitinkama teismo pareiga. Be to, šis klausimas nepatenka į nagrinėjamos administracinės bylos, kurioje sprendžiama dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, dalyką, todėl neturi reikšmės šiai bylai išspręsti.

34. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

35. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (176 paras, iš kurių 174 paras pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, buvo neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat dalį ginčo laikotarpio buvo pažeistas higienos normos HN 134:2015 39 punkte įtvirtintas draudimas dėl vizualiai matomo pelėsio), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjas dėl jam diagnozuotų ligų galėjo intensyviau išgyventi neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį, į tai, kad byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo pareiškėjo sveikata ar kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys