A-662-1612-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1612/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00487-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 25

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

pareiškėjos atstovui P. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl rašto dalies panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. M. skundais (b. l. 6-9, 12-15) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2011 m. gegužės 19 d. raštą Nr. SD-1252 (toliau – ir Raštas) dalyje, kurioje Administracija atsisakė pateikti trišales sutartis, pasirašytas tarp Kauno rajono savivaldybės, Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno laisvosios ekonominės zonos (toliau – ir LEZ) valdymo UAB, bei 2010 m. liepos 23 d. sutartį tarp Kauno rajono savivaldybės ir Kauno LEZ valdymo UAB dėl „Invest LT“ priemonės projekto „Kauno laisvoji ekonominė zona“ kofinansavimo (toliau – ir Sutartis).

Paaiškino, kad pareiškėjai nuosavybės teisėmis priklauso 8,0522 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis Kauno rajono savivaldybėje, Karmėlavos miestelyje (toliau – ir Žemės sklypas), kuris patenka į Kauno LEZ teritoriją. Pažymėjo, kad Kauno apskrities viršininkas 2010 m. kovo 18 d. priėmė įsakymą Nr. 02-05-2379, kuriuo pradėjo pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Nurodė, kad šiuo metu Kauno rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1667-540/2010 dėl pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams.

Paaiškino, kad kreipėsi į įvairias valstybės institucijas, siekdama sužinoti, kaip ir iš kokių išteklių bus finansuojamas jos žemės sklypo paėmimas visuomenės poreikiams. Pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, kreipėsi į atsakovą su prašymu pateikti informaciją, tačiau atsakovas 2011 m. gegužės 18 d. raštu Nr. SD-1243 nurodė, jog finansavimas į Kauno LEZ patenkantiems sklypams išpirkti yra skiriamas pagal specialiąją programą ir atsakovo, Kauno apskrities viršininko administracijos bei Kauno LEZ valdymo UAB sudarytas trišales sutartis.

Nurodė, kad pateikė atsakovui 2011 m. gegužės 8 d. prašymą pateikti Kauno rajono savivaldybės tarybos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. TS-129 ir šiuo sprendimu patvirtintą Specialiąją Kauno laisvosios ekonominės zonos programą, trišales sutartis, pasirašytas tarp Kauno rajono savivaldybės, Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno LEZ valdymo UAB, ir 2010 m. liepos 23 d. sutartį tarp Kauno rajono savivaldybės ir Kauno LEZ valdymo UAB dėl „Invest LT“ priemonės projekto „Kauno laisvoji ekonominė zona“ kofinansavimo.

Pažymėjo, kad atsakovas 2011 m. gegužės 19 d. atsakymu pateikė rajono savivaldybės tarybos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. TS-129 ir šiuo sprendimu patvirtiną Specialiąją Kauno laisvosios ekonominės zonos programą, tačiau, motyvuodamas komercine paslaptimi, atsisakė pateikti likusią 2011 m. gegužės 8 d. prašyme prašomą informaciją. Nurodė Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 2004 m. spalio 5 d. nutarimo Nr. 1251 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę, esančią laisvosios ekonominės zonos teritorijoje, sumokėjimo iš anksto už visą nuomos laikotarpį ar jo dalį“ 5 punktą ir teigė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pagal šią sutartį gautos lėšos bus naudojamos pareiškėjos žemės sklypui paimti visuomenės poreikiams, pareiškėja turi teisę žinoti, kaip ir iš kur valstybė tokias lėšas gauna.

Atkreipė dėmesį, kad atsakovo atsakyme minėtos trišalės sutartys yra sudarytos vykdant viešojo administravimo funkcijas, todėl, pareiškėjos manymu, jos negali būti laikomos komercine paslaptimi ir privalo būti pateiktos. Pažymėjo, kad tokių sutarčių turinys yra numatytas Vyriausybės 2004 m. spalio 5 d. nutarimo Nr. 1251 5 punkte, todėl, pareiškėjos manymu, tokios sutartys buvo sudarytos vykdant teisės aktų reikalavimus, todėl nelaikytinos komercine paslaptimi. Nurodė, kad atsakovas nepagrindė, kodėl prašoma informacija laikytina komercine paslaptimi, o tik pacitavo bendras teisės aktų nuostatas.

Pabrėžė, kad atsakovo atsisakymas neatitinka Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nuostatų. Nurodė, kad, remiantis teismų praktika, individualus administracinis aktas visais atvejais turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas, akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Pažymėjo, jog tokie reikalavimai siejami su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

Darė išvadą, kad atsakovo atsisakymas neatitinka aukščiau išdėstytų reikalavimų administraciniams aktams.

Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 26-28) prašė skundą atmesti.

Nurodė Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 punktą, paaiškino, kad, vadovaujantis komercinės paslapties požymių visuma, atsakovo nepateikta pareiškėjai sutartis atspindi Kauno LEZ valdymo UAB ūkinę komercinę veiklą. Teigė, kad 2010 m. liepos 23 d. sutarties pateikimas būtų reiškęs Kauno LEZ valdymo UAB komercinės paslapties atskleidimą ir tai prieštarautų sąžiningai komercijos praktikai. Nurodė, jog savivaldybės atsakyme pareiškėja informuota, kad Kauno rajono savivaldybės taryba, siekdama įgyvendinti Vyriausybės 2004 m. spalio 5 d. nutarimo Nr. 1251 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę, esančią laisvosios ekonominės zonos teritorijoje, sumokėjimo iš anksto už visą nuomos laikotarpį ar jo dalį“ 2 punktą, 2005 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. TS-129 patvirtino Specialiąją Kauno laisvosios ekonominės zonos programą. Pareiškėja informuota, kad, remiantis Vyriausybės nutarimu ir savivaldybės tarybos sprendimu, buvo pasirašyta trišalė sutartis tarp atsakovo, Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno LEZ valdymo UAB, jai paaiškinta, kad Kauno LEZ valdymo UAB nevykdo sklypų išpirkimo, o tik įsipareigoja skirti trūkstamas lėšas. Pažymėjo, kad pareiškėjos prašomos pateikti 2010 m. liepos 23 d. sutarties vienoje iš sąlygų sutarties šalys, t. y. ir Kauno rajono savivaldybė, įsipareigojo laikytis sutarties sąlygų konfidencialumo. Atsakovo nuomone, vien sutarties 1.1.1 punktas turi komercinę vertę dėl savo slaptumo, pavyzdžiui, vertinant šį sutarties punktą Laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies aspektu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB atsiliepimu į skundą (b. l. 55-58) prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad Kauno LEZ valdymo UAB yra svarbus sutarties sąlygų konfidencialumas. Kauno LEZ valdymo UAB yra konkuruojanti rinkoje bendrovė. Teigė, kad svarbios finansinės sutarties sąlygos, kurias žinodami, tretieji asmenys gali įgyti nepagrįstą konkurencinį pranašumą. Pažymėjo, kad Kauno LEZ valdymo UAB yra Kauno laisvosios ekonominės zonos vystymo bendrovė. Kauno LEZ vystymo dalis yra infrastruktūros teritorijoje vystymas. Infrastruktūros vystymui būtinos lėšos yra sutarties objektas. Teigė, kad sutartis užtikrina galimybę organizuoti sutartį pasirašiusių šalių bendradarbiavimą, kuriam sukurti ir užtikrinti Kauno LEZ valdymo UAB patyrė materialines ir laiko sąnaudas. Pasirinktas sutarties šalių bendradarbiavimo modelis aprašytas sutartyje yra detalus ir išsamus, dėl ko užsiimantys panašia veikla tretieji asmenys, pasinaudodami tokiu pačiu modeliu, ženkliai sumažintų Kauno LEZ valdymo UAB konkurencinį pranašumą vystant laisvų ekonominių zonų teritorijas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad šiuo metu Kauno rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1667-540/2010 dėl pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams. Nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.116 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2006, pažymėjo, kad atsakovas nekonkretizavo, kokia sutartyje pateikta informacija turi komercinę vertę ir kodėl ji turi komercinę reikšmę, tačiau atsiliepime į skundą atsakovas ir teismo posėdžio metu atsakovo atstovas rėmėsi konfidencialumu, kuris aptartas pačioje sutartyje ir tuo, kad pati sutarties šalis – Kauno LEZ valdymo UAB, gali įvertinti sutarties turinio atskleidimo trečiosioms šalims apimtis, mastą ir pan., komercinį pagrįstumą. Nurodė, kad Kauno LEZ valdymo UAB, prieštaraudama paminėtos sutarties turinio atskleidimui, rėmėsi tuo, jog Kauno LEZ valdymo UAB yra konkuruojanti rinkoje bendrovė, pasirinktas sutarties šalių bendradarbiavimo modelis aprašytas sutartyje yra detalus ir išsamus, dėl ko užsiimantys panašia veikla tretieji asmenys, pasinaudodami tokiu pačiu modeliu, ženkliai sumažintų Kauno LEZ valdymo UAB konkurencinį pranašumą vystant laisvų ekonominių zonų teritorijas. Teismas su tokia pozicija sutiko, nes pramoniniai parkai, laisvosios ekonominės zonos, verslo inkubatoriai yra valstybės paramos verslui forma, o tinklapyje „Investuok Lietuvoje“ skelbiama, kad šiuo metu Lietuvoje vystomi 9 valstybiniai ir 3 privatūs pramoniniai parkai bei dvi laisvųjų ekonominių zonų bendrovės.

Nurodė Laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, pagal kurią zonos valdymo bendrovė turi teisę zonos įmonių ir zonos valdymo bendrovės sutartyse nustatyti žemės ir nekilnojamojo turto subnuomos ir savitarpio paslaugų teikimo finansines sąlygas; kooperuoti lėšas bendriems zonos infrastruktūros plėtojimo ir aplinkotvarkos reikalams, t. y. turi teisę sudarinėti sutartis ir pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalies prasmę, taip pat gali sudaromas sutartis ar jų dalis pripažinti neviešomis ir konfidencialiomis. Teismas darė išvadą, kad yra pagrindo pareiškėjos prašomą pateikti 2010 m. liepos 23 d. sutartį tarp Kauno rajono savivaldybės ir Kauno LEZ valdymo UAB dėl „Invest LT“ priemonės projekto „Kauno laisvoji ekonominė zona“ kofinansavimo laikyti komercine paslaptimi, nes ji atitinka komercinės paslapties požymius – nevieša informacija, saugoma informacija, turinti komercinę vertę informacija.

III. Pareiškėja E. M. apeliaciniu skundu (b. l. 75-77) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjai Sutartį.

Nurodo Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, CK 1.116 straipsnio 1 dalį, atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-485/2010. Pažymi, kad teismas nustatė, jog atsakovas ginčijamame akte nėra konkretizavęs, kokia informacija turi komercinę vertę, kodėl ji turi komercinę vertę. Pabrėžia, kad teisės aktai įpareigoja atsakovą tokią informaciją pateikti skundžiamame atsakyme, o ne teismo posėdžio metu.

Nurodo Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 3 dalį ir pažymi, kad nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė jokių Kauno LEZ valdymo UAB valdybos nutarimų, kuriais prašoma pateikti sutartis būtų pripažinta komercine bendrovės paslaptimi. Mano, kad Kauno LEZ valdymo UAB nesiėmė įstatymuose įtvirtintų priemonių apsaugoti sutartį, kaip komercinę paslaptį. Atkreipia dėmesį, kad byloje nėra įrodymų, jog Kauno LEZ valdymo UAB dėtų protingas pastangas apsaugoti tariamai komercine paslaptimi esančią sutartį.

Teigia, kad Kauno LEZ valdymo UAB nėra rinkoje konkuruojanti bendrovė, ji yra vienintelė laimėjusi Vyriausybės rengtą konkursą dėl Kauno LEZ teritorijos administravimo ir valdymo. Nurodė, jog jokia kita bendrovė Lietuvoje neturi teisės vykdyti analogiškos veiklos Kauno LEZ teritorijoje. Daro išvadą, kad Kauno LEZ valdymo UAB teritorijoje, kurioje vykdo savo veiklą, neturi ir negali turėti jokių konkurentų. Nurodė, kad šias išvadas patvirtina Kauno laisvosios ekonominės zonos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos. Daro išvadą, kad dėl to sutartis pripažintina kaip neturinti jokios komercinės vertės. Atkreipia dėmesį, kad Kauno LEZ valdymo UAB yra ne įprasta bendrovė, nes pagal Laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį 49 procentai šios bendrovės akcijų gali priklausyti valstybei.

Taip pat šios bendrovės kolegialų valdymo organą sudaro įvairių valstybinių institucijų atstovai. Dėl šių priežasčių mano, kad Sutartis nėra komercinė paslaptis, kurios negalima atskleisti pareiškėjui. Teigia, kad Sutartyje aptariami klausimai, susiję su Žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams. Daro išvadą, kad dėl to pareiškėja turi teisę žinoti, kokiomis sąlygomis jos žemės sklypas bus paimamas visuomenės poreikiams, taip pat kaip bus atsiskaitoma už žemės sklypo paėmimą visuomenės poreikiams.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 81-84) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 punktą, pagal kurį Įstatymas netaikomas informacijai, sudarančiai komercinę paslaptį. Nurodo CK 1.116 straipsnio 1 dalį, atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2006. Nesutinka, kad Kauno LEZ valdymo UAB nesiėmė priemonių apsaugoti Sutartį kaip komercinę paslaptį. Pažymi, kad siekį apsaugoti Sutarties turinį nuo trečiųjų asmenų įrodo konfidencialumo susitarimas. Teigia, kad tokios teisinės, organizacinės priemonės laikomos protingomis pastangomis, norint apsaugoti komercinę paslaptį.

Tvirtina, kad Kauno LEZ valdymo UAB ėmėsi protingų pastangų saugoti ginčo Sutarties komercinę paslaptį, siekdama, kad tokios informacijos nesužinotų tretieji asmenys, kadangi tokios informacijos atskleidimas tretiesiems asmenims įmonei būtų žalingas. Mano, kad tik pati sutarties šalis – Kauno LEZ valdymo UAB, gali įvertinti sutarties turinio atskleidimo trečiosioms šalims apimtis, mastą, komercinį pagrįstumą ir pan. Pabrėžia, kad Kauno LEZ valdymo UAB, prieštaraudama Sutarties turinio atskleidimui, rėmėsi tuo, jog Kauno LEZ valdymo UAB yra konkuruojanti rinkoje bendrovė, pasirinktas sutarties šalių bendradarbiavimo modelis aprašytas sutartyje yra detalus, toks bendradarbiavimo modelis Lietuvoje retas, todėl panašią veiklą vykdantys tretieji asmenis, pasinaudodami tokiu pačiu modeliu, gerokai sumažintų Kauno LEZ valdymo UAB konkurencinį pranašumą vystant laisvų ekonominių zonų teritorijas.

Nurodo CK 2.36 straipsnį, pažymi, kad vienoje iš Sutarties sąlygų Sutarties šalys įsipareigojo laikytis sutarties sąlygų konfidencialumo. Daro išvadą, kad atsakovą saisto sutartiniai įsipareigojimai laikytis sutarties sąlygų. Nurodo, kad, vadovaujantis komercinės paslapties požymių visuma, savivaldybės nepateikta pareiškėjui Sutartis atspindi Kauno LEZ valdymo UAB ūkinę komercinę veiklą. Teigia, kad Sutarties pateikimas būtų reiškęs Kauno LEZ valdymo UAB komercinės paslapties atskleidimą ir tai prieštarautų sąžiningai komercijos praktikai, sutartiniams įsipareigojimams, būtų nepateisinamas.

Atkreipia dėmesį, kad Sutarties pagrindinis tikslas nėra piniginių išteklių užtikrinimas, siekiant finansuoti žemės sklypų paėmimą visuomenės poreikiams. Paaiškina, kad priemonės „Invest LT“ tikslas sukurti ir (ar) išplėtoti pramoninių parkų infrastruktūrą, taip sudaryti sąlygas pritraukti tiesioginių užsienio investicijų, plėtojant pramoninių parkų teritoriją. Paaiškina, kad laisvajai ekonominei zonai kaip pramoninio parko teritorijai išplėsti reikalinga įrengti infrastruktūrą (inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas) ir pritaikyti investuotojams įsikurti.

Pažymi, kad Kauno LEZ valdymo UAB nevykdo sklypų išpirkimo. Mano, kad pareiškėja buvo tinkamai ir išsamiai informuota, iš kokių lėšų ir kokiu pagrindu galimai planuojama atlyginti pareiškėjai už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą, jai buvo pateiktas ne vienas atsakymas. Daro išvadą, kad prašymas pateikti sutartį yra perteklinis, nepagrįstas ir atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB atsiliepimu į skundą (b. l. 85-88) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Paaiškina, kad šiuo metu Sutartyje nurodyta informacija saugoma Sutarties šalių susitarimu, yra nevieša ir nežinoma tretiesiems asmenims, neprivaloma viešai skelbti pagal teisės aktų nuostatas, neabejotinai turi komercinę vertę. Pabrėžia, kad Bendrovė, nepaisant jos veiklos specifikos, konkuruoja rinkoje ir Sutartyje nurodytos informacijos atskleidimas pareiškėjai ar kitiems tretiesiems asmenims gali pakenkti teisėtiems Bendrovės interesams. Pažymi, kad Sutartyje nurodyta informacija tiesiogiai neįtakoja pareiškėjos interesų, nes Sutarties tikslas nėra piniginių išteklių užtikrinimas, siekiant finansuoti žemės sklypų paėmimą visuomenės poreikiams. Paaiškina, kad priemonės „Invest LT“ tikslas sukurti ir (ar) išplėtoti pramoninių parkų infrastruktūrą, taip sudaryti sąlygas pritraukti tiesioginių užsienio investicijų, plėtojant pramoninių parkų teritoriją. Pažymi, kad nėra atsakinga už sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, kuri vykdoma griežtai vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka, organizavimą. Nurodo, kad pareiškėjai buvo pateiktas pakankamas ir pagrįstas atsakymas dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą, todėl ji neturi pagrindo jaudintis, kad Sutartis kaip nors lems atitinkamo atlyginimo užtikrinimą ar neužtikrinimą. Atkreipia dėmesį, jog atsakovas geranoriškai pateikė kitas pareiškėjos pareikalautas trišales sutartis, tačiau pareiškėja piktnaudžiauja savo teise gauti informaciją ir siekia sužinoti perteklinius, nebūtinus ir konfidencialius duomenis, kas gali turėti neigiamos įtakos bendrovės komerciniams interesams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos atsisakymo pateikti pareiškėjai 2010 m. liepos 23 d. sutartį tarp Kauno rajono savivaldybės ir Kauno LEZ valdymo UAB dėl „Invest LT“ priemonės projekto „Kauno laisvoji ekonominė zona“ kofinansavimo. Šį atsisakymą atsakovas grindžia iš esmės vienintele aplinkybe, jog minėtos Sutarties sąlygos yra laikytinos komercine paslaptimi, todėl, vadovaujantis nacionaline teise ir šios Sutarties nuostatomis, negali būti viešai atskleidžiamos.

Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjos ir atsakovo susiklosčiusius ginčo teisinius santykius, be kita ko, reguliuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (Žin., 2010, Nr. 63-3088), kuris užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Vadovaujantis Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 punktu, šis Įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia iš esmės pagrindiniu argumentu, jog informacija, kurios ji prašo, negali būti besąlygiškai pripažinta komercine paslaptimi, kadangi ginčijamame akte nėra konkretizuota, kokia Sutartyje esanti informacija turi komercinę vertę bei kodėl ji turi komercinę vertę.

Kadangi ginčo teisiniams santykiams taikytinas Įstatymas nepateikia jame vartojamos komercinės paslapties sąvokos apibrėžimo, nagrinėjamoje byloje komercinės paslapties sąvoka turėtų būti aiškinama vadovautis CK 1.116 straipsnio 1 dalimi. Todėl pareiškėjai neteiktina komercine paslaptimi šios bylos kontekste gali būti pripažinta ta informacija, kuri atitinka CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus.

CK 1.116 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas aukščiau paminėtos teisės normos turinį, yra nurodęs, kad „komercinė paslaptis yra apibrėžta CK 1.116 straipsnyje. Tai gali būti duomenys, atitinkantys tokius požymius: 1) nevieša informacija; 2) saugojama informacija; 3) turinti komercinę vertę informacija. Pagal šiuos požymius komercine paslaptimi gali būti informacija, kuri neprivaloma viešai skelbti, nėra žinoma tretiesiems asmenims ir ją pagal įstatymą nedraudžiama pripažinti komercine paslaptimi; kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis; ir kuri turi komercinę vertę arba jos praradimas būtų komerciškai žalingas“ (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2006).

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), nagrinėdamas bylą, susijusią su valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pardavimo sandoriu, yra konstatavęs, kad „konstitucinio reikalavimo, jog teisė negali būti nevieša, privalu laikytis ir leidžiant Vyriausybės aktus, kuriais pritariama privatizavimo sutartims. <...> Kita vertus, negalima nepaisyti komercinėje praktikoje nusistovėjusio konfidencialumo reikalavimo, kad tam tikros sutarties sąlygos nėra viešinamos. Kartu pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai sutarties šalis yra valstybė, sutarties, inter alia privatizavimo sutarties, sąlygų neviešinimas turi būti konstituciškai pagrįstas: paprastai sutarties sąlygos gali būti neviešinamos siekiant apsaugoti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį“ (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimą).

Atsižvelgus į minėtą teisminę praktiką, darytina išvada, jog net ir tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių yra valstybė ar, kaip nagrinėjamu atveju, – Administracija, siekis apsaugoti komercinę paslaptį gali būti viešumo apribojimą pateisinanti aplinkybė. Tačiau kartu pažymėtina, kad Administracija, kaip viešo administravimo subjektas, savo veikloje inter alia privalo laikytis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme reglamentuojamų bei bendrųjų teisės principų: įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia, veiklos skaidrumo, viešumo, žmogaus laisvių ir teisių užtikrinimo ir kt. Viešojo administravimo funkcijas įgyvendinanti institucija neturi tokios privatinės autonomijos, kokią turi civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis privatus asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje A261-339/2008). Atsižvelgiant į tai, viešojo administravimo subjektas, kurio veiklos pagrindu Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojama asmens teisė į informaciją gali būti ribojama, nors ir veikiantis privačių santykių srityje, negali ignoruoti pagrindines žmogaus teises garantuojančių nuostatų ar žmogaus teises ribojančias nuostatas aiškinti plečiamai. Todėl, nors civilinės teisės sutarties laisvės principas nedraudžia sutartyje įtvirtinti konfidencialumo nuostatos, viešojo administravimo subjektas, remdamasis minėta nuostata, turi griežtai laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintų išimčių, kuomet informacija asmenims gali būti neteikiama, bei jas aiškinti siaurinamai. Akcentuotina ir tai, jog civilinė sutartis pasižymi uždarumu, t. y. jos nuostatos privalomos tik sutarties šalims ir pačios savaime, nesant įstatyminio pagrindo, negali sukurti tretiesiems asmenims pareigų ar juo labiau apriboti įstatymais jiems garantuojamų teisių.

Nagrinėjamos bylos kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad konfidencialumo ir komercinės paslapties sąvokos nėra tapačios. Nors teisinio reglamentavimo prasme pastarosios sąvokos ir jų turinys dažnai tapatinami, egzistuoja tam tikri objektyvūs sąvokų skirtumai. Visais atvejais sąvoka „konfidenciali informacija“ yra platesnė už sąvoką „komercinė paslaptis“ ir apima ne tik komercinių paslapčių, bet ir kitokio turinio bendrovės informaciją, dėl kurios šalys sutaria kaip dėl saugotinos ir neatskleistinos informacijos. Tad logiška būtų išvada, jog sutarties nuostatos dėl konfidencialumo ne visada gali patvirtinti, kad tam tikri duomenys yra komercinė paslaptis.

Taip pat pažymėtina, jog kiekvienas ūkio subjektas pats sprendžia, kokią informaciją laikyti komercine paslaptimi. Tačiau ši informacija, kaip jau buvo minėta, turi atitikti tam tikrus teisės aktuose įtvirtintus bei teismų praktikoje suformuotus kriterijus, kuriuos inter alia sudaro informacijos slaptumas, komercinė vertė bei konkretumas. Komercinės paslapties atskleidimo atveju, ši informacija turi padaryti bendrovei turtinę ar ne turtinę žalą, todėl tokios informacijos savininkas turi dėti pastangų, siekdamas apsaugoti jos konfidencialumą, inter alia taikydamas teisėtas organizacines, technologines, teisines ir kitas priemones. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, našta pagrįsti, kad asmens pašoma informacija sudaro komercinę paslaptį bei atitinka visus jai keliamus kriterijus, tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-485/2010). Todėl nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pagrįsti, jog pareiškėjai neteiktina informacija sudaro komercinę paslaptį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pripažino komercine paslaptimi pareiškėjos prašomą pateikti informaciją remdamasis tuo argumentu, kad Sutartyje yra numatyta konfidenciali informacija, bei vien formaliai išvardinęs komercinės paslapties požymius, jų neišanalizavęs į bylą pateiktos medžiagos bei teisminės praktikos kontekste. Pažymėtina, kad Įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, jog tuo atveju, jei pareiškėjas prašo informacijos, kurios tam tikra dalis priklauso informacijai, nustatytai šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1-8 punktuose, teikiama tik ta informacijos dalis, kuri nėra nustatyta šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1-8 punktuose. Todėl nagrinėjamu atveju turėjo būti konkrečiai įvertinama, ar informaciją, dėl kurios į atsakovą kreipėsi pareiškėja, buvo galima laikyti komercine paslaptimi, bei ar visa pareiškėjos prašoma informacija sudarė komercinę paslaptį. Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada Sutartį sudarančią informaciją laikyti komercine paslaptimi padaryta nenustačius visų bylos teisingam išsprendimui reikšmingų aplinkybių, todėl negali būti laikoma pakankamai pagrįsta ir motyvuota.

Kaip jau buvo minėta, sutarties nuostatos dėl konfidencialumo ne visada gali patvirtinti, kad tam tikri duomenys yra komercinė paslaptis. Toks teisės aiškinimas, kad viešojo administravimo subjektas civilinėmis sutartimis gali bet kokią informaciją pripažinti komercine paslaptimi, teisėjų kolegijos vertinimu, nesiderintų su viešojo administravimo subjekto vykdomų funkcijų prigimtimi, nes, pavyzdžiui, leistų neatskleisti net ir visiškai nereikšmingos informacijos, sudarytų nepateisinamas prielaidas viešojo administravimo subjektui piktnaudžiauti šiuo civilinės teisės institutu, taip ignoruojant Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus viešojo administravimo subjekto veiklos principus. Juolab kad komercine paslaptimi negali būti pripažinta informacija, kuri pagal įstatymus turi būti vieša – komercinės sutarties nuostatos negali turėti aukštesnės galios nei įstatymai. Pastebėtina, kad pats pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas nekonkretizavo, kokia Sutartyje pateikta informacija turi komercinę vertę, tačiau, neatlikęs gilesnės analizės, priėjo prie išvados, jog Sutartį sudaranti informacija yra nevieša. Nors pareiškėja nurodė, kad Kauno LEZ valdymo UAB nėra rinkoje konkuruojanti bendrovė – yra vienintelė laimėjusi Vyriausybės rengtą konkursą dėl Kauno LEZ teritorijos administravimo ir valdymo, pirmosios instancijos teismas nesiėmė aktyvių veiksmų išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, galimai viešosios teisės reglamentuojamų sutarčių nuostatos, kurių konfidencialumu remiasi atsakovas, nėra skelbtinos viešai.

Pabrėžtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas šioje byloje taip pat nemėgino išsiaiškinti ir pagrįsti, ar atsakovo turima ir pareiškėjos prašoma informacija yra laikytina komercine paslaptimi, ar būtent tokio pobūdžio informacijos atsakovas Sutartimi įsipareigojo neatskleisti, ar ši informacija iš tiesų turi potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos turinys nėra žinomas tretiesiems asmenims ir ar jos atskleidimas Sutarties kontrahentui sukeltų turtinės ir neturtinės žalos. Pažymėtina, jog būtent ūkio subjektas, kuris siekia išsaugoti komercinę paslaptį, turi pareigą imtis aktyvių veiksmų, siekdamas užtikrinti minėtos informacijos slaptumą, inter alia taikydamas teisėtas organizacines, technologines, teisines ir kitas priemones. Kaip jau buvo minėta, vien konfidencialumo sąlygos įtvirtinimas Sutartyje ipso facto nesuponuoja išvados, jog Sutarties sąlygos sudaro ūkio subjekto komercinę paslaptį. Nagrinėjamu atveju, siekiant įrodyti, kad pareiškėjai pagrįstai atsisakyta teikti informaciją, byloje turi būti įrodyta, jog buvo imtasi protingų priemonių apsaugoti ginčui aktualią informaciją, o kad tai būtų galima nustatyti, ši konfidenciali, komercinę paslaptį sudaranti informacija, turi būti konkretizuota.

Atsižvelgusi į nurodytus pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumus, būtinybę atlikti naują įrodymų tyrimą bei į tai, jog apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės nustatyti visų reikšmingų faktinių aplinkybių teisingam bylos išsprendimui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos E. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė – Maculevičienė