2018-03-15 Nr. AB-5354-3-61-3-04686-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-495-502/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04686-2015-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 25.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 15 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Č. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus „Atgajos“ specialiosios mokyklos bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja J. Č. (toliau

– ir pareiškėja) 2015 m. rugsėjo 25 d. teismui pateikė skundą, prašydama iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė), atstovaujamos Vilniaus „Atgajos“ specialiosios mokyklos (toliau – ir Mokykla) bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, priteisti 166 800 Eur turtinei ir 256 000 Eur neturtinei jos bei jos dukters I. Č. patirtai žalai atlyginti.

2. Pareiškėja teigė, kad Mokykla, tinkamai nepritaikiusi ugdymo sąlygų, nevykdė įstatymuose nustatytos pareigos labai didelių specialiųjų poreikių turintį asmenį ugdyti 13 metų, iki jam sukaks 21 metai, ir taip pažeidė I. Č. teisę į nemokamą mokslą bei ją diskriminavo dėl negalios, dėl to pakito jos dukters gyvenimo kokybė. Atsakovas ignoravo Mokykloje daromus pažeidimus, jai davė nurodymus, prieštaraujančius įstatymams, ir taip pažeidė pareiškėjos dukters teisę į mokslą bei diskriminavo pareiškėją dėl negalios. Tokiais veiksmais pažeistas Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 24 straipsnis, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalys, kilo žala pareiškėjai ir jos dukrai.

3. Vilniaus „Atgajos“ specialioji mokykla, atstovaujanti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę, atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Mokykla paaiškino, kad ji su pareiškėja 2009 m. rugpjūčio 28 d. sudarė mokinio (I. Č.) priėmimo į mokyklą pagal darbinio ugdymo programą sutartį Nr. MS-105. Mokyklos tarybos 2012 m. birželio 7 d. posėdyje nutarta nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. vienašališkai nutraukti šią mokymosi sutartį, remiantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-1016 patvirtintų 2011‑2013 metų pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planų (toliau – ir Ugdymo planai) 187 punktu, kuriuose nurodyti

3 metai, skirti darbiniam ugdymui, nes I. Č. trejus metus mokėsi pagal darbinio ugdymo programą.

I. Č. buvo ugdoma pagal individualią programą, Mokyklos ugdymo aplinka buvo pritaikyta specialiųjų poreikių mokiniams. Per visą ugdymo laikotarpį nesulaukta priekaištų dėl netinkamo

I. Č. ugdymo ar blogų sąlygų. Pareiškėja žinojo, kurią

klasę lankė, baigė jos dukra. Dėl klasių performavimo buvo svarstyta I. Č. perkelti į kitą (žemesnę) klasę su mažiau mokinių, bet pareiškėja

griežtai nesutiko, motyvuodama, kad dukra buvo labai prisirišusi prie klasės mokytojų, draugų, o dėl jos negalios būtų pernelyg sunku prisitaikyti kitoje klasėje. Taigi I. Č. nebuvo diskriminuojama dėl negalios, ugdymo sąlygos jai buvo tinkamai pritaikytos.

5. Mokykla pripažino, kad, sudarant 2009 m. rugpjūčio 28 d. mokymosi sutartį, buvo padaryta klaida – per neapdairumą liko punktas, taikytas kitiems tos pačios klasės mokiniams, kurie darbinio ugdymo programą baigė 2011 m., kadangi jiems sukako 21 metai, t. y. nebaigus 3 metų darbinių įgūdžių ugdymo programos. Klaidą sutartyje pareiškėja pastebėjo tik 2012 m. birželio mėnesį, atvykusi pasirašyti sutarties nutraukimo. I. Č. ugdymas galėjo būti tęsiamas jos poreikius atitinkančiame dienos centre. Patenkinus pareiškėjos reikalavimą ir palikus I. Č. ketvirtiems mokymo metams pagal darbinio ugdymo (socialinių įgūdžių) programą, būtų pažeisti teisės aktų reikalavimai, specialiąsias mokyklas baigusių mokinių teisės. Jei mokinys pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį pradeda lankyti mokyklą 7 metų, jis

10 klasę baigia 17 metų, o socialinių įgūdžių (darbinio ugdymo) 3 metų programą

– 20 metų.

6. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atstovaujanti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę, atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

7. Administracijos vertinimu, pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp Savivaldybės ir Mokyklos veiksmų ir atsiradusios žalos. Skunde nurodoma žala galėjo atsirasti dėl pačios pareiškėjos pasirinkimo dukters neleisti į dienos centrą, bet ją pačiai prižiūrėti namie. Be to, pareiškėja darbo ir studijų keitimo aplinkybę nurodė kaip įvykusią dar dukrai lankant mokyklą.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjos J. Č. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2009 m. rugpjūčio 28 d. su Mokykla sudarė Mokinių priėmimo į mokyklą pagal darbinio ugdymo programą sutartį, pagal kurią mokykla įsipareigojo mokyti pareiškėjos dukrą I. Č. pagal darbinio ugdymo programą iki tų mokslų metų pabaigos, kuriais mokiniui sukanka 21 metai (3 p.). 2012 m. rugpjūčio 28 d., kai I. Č. dar nebuvo suėję 21 metai, mokykla nutraukė mokymosi sutartį. Pareiškėjos reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas viešųjų paslaugų teikimo administravimo funkcijas atliekančiam viešojo administravimo subjektui – Savivaldybei, žalą kildinant iš netinkamai suteiktų ar (ir) nesuteiktų švietimo paslaugų.

10. Byloje nebuvo ginčo, kad I. Č. pagal darbinio ugdymo programą mokėsi

3 metus, t. y. tiek, kiek nustato programa. Kadangi nagrinėjamu atveju ugdymo programa buvo baigta per nustatytą laiką (3 metus), Švietimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalies bendroji norma buvo įgyvendinta, todėl neprireikė taikyti toje pačioje dalyje įtvirtintą specialiąją nuostatą dėl mokymosi iki 21 metų, kuri taikytina tik tuomet, kai ugdymo programa nebaigiama iki 21 metų. Taigi Švietimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalis nagrinėjamu atveju pažeista nebuvo – pareiškėjos dukra mokėsi pagal visas numatytas programas, todėl negalėjo būti pažeistos ir pareiškėjos ar jos dukters teisės į mokslą. Pareiškėja nenurodė, kuo remdamasi kildino Savivaldybės pareigą užtikrinti, kad Mokykloje būtų mokoma ne 12, o 13 metų, juolab kad nagrinėjamu atveju švietimo programas leidžiama baigti ir per trumpesnį nei nustatytas laiką.

11. Pareiškėjos nuomone, jos dukros teisė į mokslą nebuvo įgyvendinta, nes mokykla nutraukė ugdymo procesą, kai I. Č. buvo 19 metų, taip atimdama galimybę naudotis teise į mokslą dvejus metus – iki 21 metų. Teismas akcentavo, kad I. Č. buvo sudarytos galimybės ir tinkamos sąlygos įgyti išsilavinimą (Konvencijos 24 str.

2 d.). Šia galimybe ji pasinaudojo – išsilavinimą įgijo. Konvencijos nuostatos

nesuponavo nei Savivaldybės, nei Mokyklos pareigos užtikrinti, kad I. Č. galėtų kartoti baigtas ugdymo programas, taip pat

nenustatė pareigos užtikrinti, kad asmuo būtų ugdomas tik vienoje įstaigoje. Pareiškėjos dukters ugdymo procesas nutrauktas nebuvo, ji baigė jai numatytas ugdymo programas, Mokykla negalėjo jai pasiūlyti tolesnio ugdymo. Tolesnį dukros ugdymą pareiškėjai pasiūlyta tęsti pasirinktame dienos centre, todėl negalima teigti, kad buvo paneigtos jos dukters teisės į mokymąsi visą gyvenimą

(Konvencijos 24 str. 1 d.). Teismas pabrėžė, kad mokymosi sutartis su I. Č. nutraukta ne dėl to, kad ji neįgali, tačiau dėl to, kad ji

baigė Mokyklos vykdomas ugdymo programas. Ji nebuvo nei išskirta, nei atstumta ar apribota dėl savo neįgalumo, o teisė į mokslą buvo įgyvendinta lygiai su kitais asmenimis. Konstitucijos 29 straipsnis nustato, kad įstatymui visi asmenys lygūs. Ši nuostata nagrinėjamu atveju pažeista nebuvo, nes Švietimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalis visiems asmenims taikoma vienodai. Taip pat nebuvo jokio pagrindo išvadai, kad I. Č. nebuvo užtikrintos lygios galimybės į mokslą, kaip tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme.

12. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjos teiginius, kad buvo diskriminuojama ne tik jos dukra, bet ir ji pati (asocijuota diskriminacija), nes negalėjo įgyvendinti savo teisės į mokslą, darbą, poilsį taip, kaip visi, tokiu būdu pažeidžiant jos teisėtus lūkesčius, teko koreguoti ateities planus. Patikslintame skunde pareiškėja neteisėtais veiksmais įvardija ir tai, jog buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymais nustatytų reikalavimų ugdymo sąlygų pritaikymo srityje, koreguojant ugdymo procesą konkrečiai jos dukrai, o, pritaikius ugdymo procesą jos dukrai, ugdymo procesas turėjo būti ilgesnis. Teismas pastebėjo, jog byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėja būtų prašiusi keisti pamokų per savaitę skaičių, o Mokykla – atsisakiusi. Pareiškėjos argumentai dėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. įsakymais nustatytų reikalavimų nesilaikymo buvo nepagrįsti, nes Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. V-1795 „Dėl Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Ugdymo organizavimo tvarka)

2 punktas skirtas mokiniams, kurie pagrindinio ugdymo programą baigė po 2012 m. rugsėjo 1 d., o I. Č. pagrindinio ugdymo programą baigė iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

13. Teismas nenustatė, kad Savivaldybės institucijos būtų neveikusios taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kadangi šiuo atveju atsakovo veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas, reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmestas.

III.

14. Pareiškėja J. Č. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. 15. Pareiškėja teigia, kad Mokymosi sutartis su Mokykla buvo sudaryta taip, kad 3 metų programa būtų išeita per ilgesnį nei 3 metų terminą. Be to, Mokykla mokymo sutartį nutraukė vienašališkai, be teisinio pagrindo. Tik pareiškėja galėjo vienašališkai nutraukti sutartį. Teismas

neatsižvelgė į tai, kad, pagal Švietimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalį, I. Č. turėjo teisę nemokamai mokytis dar 2 mokslo metus,

todėl mokymosi laikas turėjo būti ištęstas maksimaliam terminui, kaip ir numatyta mokymosi sutartyje. Šios aplinkybės ir su skundu pateikti dokumentai patvirtina atsakovo pareigą užtikrinti, kad Mokykloje būtų mokoma ne 12, o 13 metų. Kadangi sutrikusio intelekto mokiniai Lietuvoje mokomi 13 metų (iki mokslo metų, kai sukanka 21 metai, pabaigos), o pareiškėjos dukra buvo mokoma tik 12 metų, buvo pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis. Be to, Lietuvoje ankstinti ar spartinti mokymosi procesą galima tik mokiniams, turintiems išskirtinių gabumų.

Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad I. Č. lankė pamokas, kuriose buvo mokoma dalykų principu, o ne veiklų. Pareiškėjai neaišku, kokias kriterijais vadovaudamasis teismas nusprendė, jog I. Č. baigė mokymosi programą, jeigu mokymosi sutartis buvo nutraukta anksčiau laiko. I. Č. buvo verčiama daugiau laiko skirti ugdymui nei poilsiui, atsisakant jai pritaikyti mokymosi sąlygas. Pagal Konvencijos 2 straipsnį, atsisakymas tinkamai pritaikyti sąlygas yra viena iš diskriminacijos dėl neįgalumo formų. Teismas, padarydamas išvadą, jog mokymosi sutartis buvo nutraukta ne dėl pareiškėjos dukters neįgalumo, o dėl to, kad ji baigė Mokyklos vykdomas ugdomos programas, neatsižvelgė į aplinkybę, jog I.

Č. negalėjo ugdymo programų baigti anksčiau laiko, nes ji neturėjo gabumų, kurie leistų spartinti mokymosi procesą. I. Č., turinti visišką proto negalią, mokyklą baigė metais anksčiau, mokėsi matematikos, technologijų ir kitų dalykų, nenumatytų švietimo programose. Dėl šių aplinkybių diskriminaciją patyrė ne tik pareiškėjos dukra, bet ir pati pareiškėja, nes ji negalėjo įgyvendinti savo teisės į mokslą, darbą ir poilsį taip, kaip visi. Dėl aplinkybės, kad pareiškėja neteikė prašymų jos dukrai pakeisti pamokų per savaitę skaičių, pareiškėjai neaišku, kodėl ji turėjo prašyti pritaikyti sąlygas I.

Č. specialioje mokykloje, kurioje turi dirbti specialistai, geriau už ją išmanantys apie darbą su neįgaliais vaikais. Dėl ugdymo organizavimo tvarkos 2 punkto, kaip taikytino tik mokiniams, kurie pagrindinio ugdymo programą baigė po 2012 m. rugsėjo 1 d., pareiškėja pažymi, jog jos dukra pagrindinio ugdymo programų (jos trunka 13 metų) nėra baigusi iki šiol, todėl jos ugdymas turėjo būti tęsiamas vadovaujantis minėta tvarka. Pareiškėjos nuomone, tikėtina, kad byla buvo nagrinėjama neprofesionaliai arba tendencingai, pasikliaujant atsakovo atstovų pateikta informacija ir jos nepatikrinant, kai atstovai ir pareiškėja pateikia skirtingus duomenis.

Dalis byloje esančių įrodymų išvis buvo ignoruota. Be to, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 2013 m. lapkričio 17 d. nustatė, kad Mokykla pažeidė Konvencijos 24 straipsnyje įtvirtintą I. Č. teisę į mokslą bei neįvykdė Lygių galimybių įstatymo 6 straipsnyje numatytos švietimo įstaigos pareigos dėl mokymų programų sudarymo bei neįgalių asmenų mokymo.

16. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atstovaujanti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Administracija pažymi, kad jokios pareiškėjos nurodytos teisės normos nenumato pareigos ugdyti labai didelių specialiųjų poreikių turintį asmenį būtent 13 metų. Švietimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje reikalavimai ugdymo trukmei siejami su ugdymo programų baigimu, o ne su konkrečiu kalendoriniu laikotarpiu ar asmens amžiumi. I. Č. visą jai skirtą ugdymo programą baigė iki jai sukako 21 metai ir neturėjo teisės nemokamai mokytis dar 2 metus. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija 2012 m. rugsėjo 25 d. rašte Nr. SR-4773, kurį teismui pateikė pati pareiškėja, nurodė, jog I.

Č. teisė į mokslą nebuvo pažeista, nes ji baigė visas ugdymo programas. Mokymosi sutartyje nėra nuostatos, kad I. Č. bus mokoma pagal ilgesnę nei 3 metų programą, jokios pertraukos jai nenumatytos. Tai, kad mokymosi sutartis turėjo galioti iki pareiškėjos dukrai sukaks 21 metai, savaime nesuponuoja Mokyklos pareigos jai teikti ugdymą būtent iki 21 metų, juolab kad Mokykla suteikė visą įmanomą ugdymą, kurį galėjo suteikti. Administracija paaiškina, jog, kadangi mokymosi sutartimi buvo įsipareigota I. Č. (vyresniam nei

16 metų mokiniui) suteikti vidurinį ugdymą, šios sutarties 4 punkte įtvirtinta nuostata yra netaikytina, todėl Mokykla vadovavosi sutarties 5 punktu, pagal kurį sutartis gali būti nutraukta vienai iš šalių vienašališkai pareiškus apie jos nutraukimą arba pažeidus sutarties sąlygas.

18. Administracija atkreipia dėmesį į tai, kad I. Č. buvo priimta iškart į antrą klasę, nes priėmimo metais pirmoji klasė nebuvo sudaryta, todėl ji mokymąsi pagal bendrojo ugdymo programas ir baigė per 12, o ne per 13 metų. Sprendimas ją perkelti į aukštesnę klasę neprieštaravo teisės normoms, pareiškėja jo neginčijo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 2015 m. rugsėjo 8 d. pasitarimo protokole Nr. LV-296 užfiksuota, kad ir kitose mokyklose labai didelių ir didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai formaliojo švietimo programas baigia būdami 19 ar 20 metų, o jų tėvų pageidavimas, kad jų vaikai būtų ugdomi iki 21 metų, neturi teisinio pagrindo.

Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad ugdymo programos laikas gali būti trumpinamas tik gabiems vaikams, nes Ugdymo organizavimo tvarkoje tai nėra numatyta. Socialinių įgūdžių ugdymo programos trukmė (3 metai) yra nustatyta Ugdymo planų 187 punkte, Socialinių įgūdžių ugdymo programos aprašas yra paskelbtas internete. Pareiškėja nedetalizavo, kurios Socialinių įgūdžių ugdymo programos nuostatos, jos nuomone, nebuvo įgyvendintos jos dukters atžvilgiu.

19. Administracija akcentuoja, kad pareiškėja, jausdamasi diskriminuojama Vilniaus universitete, darbo rinkoje ir t. t., turėtų dėl žalos atlyginimo kreiptis būtent į šiuos subjektus, o ne į Savivaldybę. Be to, pareiškėja nurodė turinti darbą, pateikė 2015 m. įgytą bakalauro diplomą ir 2015 m. spalio 19 d. pažymą apie magistrantūros studijas. Pareiškėja patikslintame skunde nurodė, kad dar jos dukrai lankant Mokyklą ji negalėjo dirbti dienos metu, todėl ji pradėjo dirbti vakarais. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos teisės į darbą ir mokslą buvo pažeistos būtent dėl Savivaldybės ir Mokyklos veiksmų.

Pareiškėjos lūkesčiai dėl jos dukters ugdymo Mokykloje pabaigus visas ugdymo programas nėra teisėti. Be to, pareiškėja neteikė prašymo I. Č. pakeisti pamokų per savaitę skaičių, nors tokia galimybė buvo numatyta Ugdymo planų 187 punkte, pareiškėja šią punkto pastabą citavo skunde. I. Č. pagrindinį ugdymą baigė 2009 m., tai patvirtino pažymėjimas. Lygių galimybių kontrolierė, 2013 m. lapkričio 7 d. pažymoje konstatuodama, jog, vienašališkai nutraukiant mokymosi sutartį, buvo pažeista Konvencijos 24 straipsnyje įtvirtinta teisė į mokslą bei Lygių galimybių įstatymo 6 straipsnyje numatyta švietimo įstaigos pareiga dėl mokymo programų sudarymo bei neįgalių asmenų mokymo, nevertino Mokyklos pozicijos, t. y. aplinkybių, kad visos Mokyklos ugdymo programos buvo baigtos, o I.

Č. toliau galėjo būti ugdoma pasirinktame dienos užimtumo centre, apie kuriuos pareiškėjai buvo suteikta informacija. Lygių galimybių kontrolierės išvados yra nepagrįstos ir deklaratyvios, todėl nagrinėjamoje byloje diskriminacijos klausimas turėtų būti sprendžiamas iš esmės. Be to, pareiškėja apie ketinimus keisti su Mokykla sudarytas mokymosi sutartis sužinojo ne vėliau nei gavusi Administracijos 2012 m. liepos 31 d. raštą, dėl I. Č. sudaryta mokymosi sutartis buvo nutraukta 2012 m. rugpjūčio 28 d., todėl, skundą dėl minėtų veiksmų pateikdama tik 2015 m. rugsėjo 25 d., pareiškėja praleido vieno mėnesio terminą skundui paduoti.

20. Vilniaus „Atgajos“ specialioji mokykla, atstovaujanti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Mokyklos nuomone, jos sprendimai I. Č. atžvilgiu buvo teisėti ir nepažeidė jos teisės į ugdymą, pareiškėjos ir jos dukters nediskriminavo dėl negalios, todėl jos nepatyrė nei turtinės, nei neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24. Administracinis ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsirandančios iš savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

27. Neteisėtais veiksmais buvo įvardijama tai, kad Mokykla, tinkamai nepritaikiusi ugdymo sąlygų, nevykdė įstatymuose nustatytos pareigos labai didelių specialiųjų poreikių turintį asmenį ugdyti 13 metų, iki jam sukaks 21 metai, ir taip pažeidė pareiškėjos dukros teisę į nemokamą mokslą bei ją diskriminavo dėl negalios.

28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei detaliai išanalizavęs aktualų ginčui reguliavimą, pagrįstai nusprendė, kad nepasitvirtino atsakovo veiksmų neteisėtumas, t.y. nenustatyta, kad savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų ar jas vykdė netinkamai.

29. Aktualios ginčui redakcijos Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 7 punkte numatyta viena iš valstybės perduotų savivaldybėms funkcijų – priešmokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, profesinio mokymo ir profesinio orientavimo organizavimas, savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi pagal privalomojo švietimo programas užtikrinimas, mokyklų (klasių), vykdančių bendrojo lavinimo programas ir skirtų šalies mokiniams, turintiems išskirtinių gabumų ar specialiųjų poreikių, išlaikymas. Vykdant šią funkciją savivaldybei tenka pareiga administruoti viešąją švietimo paslaugą, teikiamą atitinkamų savivaldybės kontroliuojamų juridinių asmenų, tame tarpe ir „Atgajos“ specialiosios mokyklos. Todėl sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvo būtina vertinti atsakovo veiksmų, administruojant šią viešąją paslaugą, teisėtumą.

30. Pagal tarp pareiškėjos ir Vilniaus „Atgajos“ specialiosios mokyklos 2009 m. rugpjūčio 28 d. sudarytą mokinių priėmimo į mokyklą pagal darbinio ugdymo programą sutartį mokykla įsipareigojo mokyti pareiškėjos dukrą pagal darbinio ugdymo programą. Sutarties galiojimą šalys apibrėžė laikotarpiu nuo jos pasirašymo dienos iki tų mokslo metų pabaigos, kuriais mokiniui sukanka 21 metai. Mokykla sutartį nutraukė 2012 m. rugpjūčio

28 d., nepasibaigus sutarties galiojimo terminui, ką pareiškėja įvardina neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiradusi turtinė ir neturtinė žala.

31. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos dukra sutarties vykdymo laikotarpiu baigė visas „Atgajos“ specialiojoje mokykloje vykdomas programas, jai išduoti programų baigimo pažymėjimai. Kitaip tariant yra pagrindas konstatuoti, kad mokykla įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Sutarties galiojimo terminą ir jos nutraukimą reikėtų vertinti atsižvelgiant į Švietimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalies nuostatas, numatančias lanksčias mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo galimybes laiko aspektu, tame tarpe mokytis iki 21 metų. Nutraukus sutartį po to, kai pareiškėjos dukra baigė visas mokykloje vykdomas programas, t.y. išnaudojus šios ugdymo įstaigos galimybes, ir pareiškėjai pasiūlius dukros ugdymą tęsti kitais būdais, neatsirado pareiškėjos nurodomos neigiamos pasekmės, nebuvo pažeista ar apribota pareiškėjos dukros teisė į mokslą, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų fakto.

32. Nekartojant visų argumentų teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir išvadoms dėl to, jog nenustatyta, kad atsakovas būtų pažeidęs įstatymų, Konstitucijos ar Konvencijos reikalavimus pareiškėjos dukros ugdymo procese.

33. Pažymėtina, kad objektyviais duomenimis nepatvirtinti ir pareiškėjos teiginiai dėl ugdymo sąlygų nepritaikymo (netinkamumo) jos dukrai bei jos ir dukros diskriminavimo.

34. Tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, aiškinus ir taikius teisę pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti pagrindų nenustatyta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a:

Pareiškėjos J. Č. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė