2021-04-14 Nr. AB-7660-3-61-3-01644-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-181-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01644-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas) 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki skundo teismui pateikimo dienos jis buvo laikomas Vilniaus PN pažeidžiant teisės aktuose nustatytą reikalavimą dėl minimalaus ploto, mažą kameros plotą mažinimo ir joje buvę baldai. Pareiškėjui taip pat trūko vietos dušo patalpose ir sanitariniuose mazguose. Teigė, kad nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, todėl kilo grėsmė jo gyvybei.

3. Paaiškino, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrintas privatumas – dušo patalpose nebuvo kabinų, besinaudojant dušų pareiškėją galėjo matyti kiti įstaigoje laikyti asmenys. Be to, jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Jam nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti, buvo galima pasivaikščioti gryname ore tik 3 val., nors, pareiškėjo nuomone, nuteistajam turi būti sudaryta galimybė lauke praleisti ne mažiau nei 8 val. per dieną. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži.

4. Pareiškėjas teigė, kad kalbant telefonu nebuvo užtikrintas jo privatumas, kiti buvę nuteistieji galėjo klausytis jo pokalbių, dėl to negalėjo normaliai bendrauti, patyrė stresą, diskomfortą ir kitus nepatogumus. Vilniaus PN virtuvėje nebuvo nei kriauklės nei šilto vandens, todėl plauti indus teko prausykloje, kur kiti nuteistieji prausiasi, o tai galbūt pažeidžia higienos normų reikalavimus.

5. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą nurodė, kad įstaigoje sąlygos pagerėjo, tačiau pažymėjo, jog pagrindinis jo skundo argumentas liko – pareiškėjo nuomone, gyvenamojoje patalpoje neužtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui. Be to, jam taip pat neužtikrinamas pasivaikščiojimas gryname ore.

6. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

7. Atsiliepime nurodė, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-402, kurios plotas – 34,46 kv.m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenka apie 3,13 kv. m ploto. Toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

8. Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius, visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktuose nustatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konrketaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto iš tikrųjų tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jeigu ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas, šis neatitikimas negalėtų turėti įtakos neturtinei žalai atsirasti, kadangi būti gyvenamojoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

9. Vilniaus PN dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų nurodė, kad lengvajai ir paprastai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atlieka didžioji Vilniaus PN nuteistųjų dalis (pareiškėjas gyveno būtent bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose), pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas nenumatytas, taip pat šių sistemų įrengimas nenumatytas ir karantino gyvenamosiose patalpose.

10. Atsakovo atstovas dėl pasivaikščiojimo gryname ore nurodė, kad Vilniaus PN administracija užtikrina nuteistųjų teisę į buvimą gryname ore. Įstaigoje sudarytas pasivaikščiojimų grafikas, įrengtas erdvus, tvarkingas kiemas su sporto inventoriumi. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, taip pat I-ame gyvenamajame korpuse gyvenančių nuteistųjų pasivaikščiojimų grafikas.

11. Dėl skundo argumentų, susijusių su dušų įrengimu Vilniaus PN I-jame korpuse nurodė, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos minėto korpuso nuteistiesiems. 2018 m. buvo atlikti Vilniaus PN dušo patalpų remonto darbai. Visos Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, toks įrengimas atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Dėl tariamai netinkamo dušų įrengimo pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją nesikreipė.

12. Atsakovo atstovas dėl sanitarinių mazgų įrengimo nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo pataisos namų lengvosios ir paprastosios grupės nuteistiesiems skirtuose sanitariniuose mazguose įrengti sėdimus unitazus. Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I- me korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai su vandens nuleidimo mechanizmais. Pagal teisės aktus, sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai. Sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis, įrengiamomis viešuosiuose tualetuose. Nuteistiesiems užtikrinamas privatumas jais naudojantis.

13. Dėl Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtų taksofonų nuteistiesiems nurodė, kad įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. Teisės aktai nenustato jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti.

14. Atsakovo atstovas dėl vandens tiekimo į I-o gyvenamojo korpuso nuteistųjų būrių poilsio kambarius ir (ar) virtuvėles nurodė, kad karštas vanduo pataisos įstaigoje privalo būti tiekiamas į nuteistiesiems skirtas dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Vilniaus PN karštas vanduo yra tiekiamas į teisės aktuose numatytas patalpas. Vandens tiekimas į nuteistiesiems įrengtus poilsio kambarius ir (ar) virtuvėles nenumatytas. Kiekvienam būriui įrengtuose sanitariniuose mazguose nuolat tiekiamas vanduo, šiose patalpose įrengtos praustuvės. Kiekvieno būrio poilsio kambariuose ir (ar) virtuvėlėse yra pataisos įstaigos skirti elektriniai vandens virduliai, todėl nuteistieji turi galimybę esant poreikiui nuolat turėti karšto vandens.

15. Dėl rūkymo draudimo Vilniaus PN gyvenamuosiuose korpusuose bei bendro naudojimo patalpose Vilniaus PN nurodė, kad I-ame gyvenamajame korpuse, kaip ir kituose korpusuose, draudžiama rūkyti gyvenamosiose patalpose ir bendro naudojimo patalpose. Šiose patalpose iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, visi nuteistieji informuoti ir žino apie šį draudimą. Nuteistieji pažeidžiantys šį draudimą baudžiami drausminėmis nuobaudomis. I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į I-ą gyvenamąjį korpusą įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame nuteistieji turi teisę bet kada išeiti parūkyti. Atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas yra pažeidęs draudimą rūkyti – jis buvo pagautas rūkantis draudžiamoje vietoje ir dėl to parašė pasiaiškinimą.

16. Vilniaus PN vertinimu, pareiškėjas neįrodė kilusios neturtinės žalos, neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo M. G. skundą atmetė.

18. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl Vilniaus PN vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normos pataisos įstaigose nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Taisyklių nuostatos neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2018 m. balandžio 16 d. iš Kauno tardymo izoliatoriaus. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-402, kurios plotas – 34,45 kv.m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,13 kv. m. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti savo lokaliniame sektoriuje ir pataisos namų teritorijoje bei užsiimti leistina veikla. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. (šią dieną išvyko į Vilniaus PN) buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė dėl vienam asmeniui tenkančio ploto bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-402 nebuvo pažeista.

21. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl iškvietimo mygtuko teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 13.10 ir 16.11 punktuose nustatyta, jog drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovo atstovas paaiškino, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau pareiškėjas tokio tipo patalpose nebuvo laikomas, o bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose iškvietimo sistemų įrengimas nenumatytas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kurioje konkrečiai patalpoje neveikė iškvietimo mygtukas ir kokiu aspektu jam tai sukėlė žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus iškvietimo mygtuku ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl signalizacijos mygtuko iškvietimo neužtikrinimo vertino kaip deklaratyvius, todėl sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus, sudarančius pagrindą neturtinei žalai atlyginti.

22. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad dušo patalpose nebuvo pertvarų, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas, teismas nurodė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad vietos dušuose atskirtos pertvaromis, dėl to šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Papildomai pažymėjo, kad pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu pagrindu valstybės viešajai atsakomybei atsirasti, nes teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

23. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su telefoniniais pokalbiais, nurodė, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.

24. Pareiškėjas nurodė, kad jo pokalbius telefonu gali girdėti ne tik Vilniaus PN pareigūnai, tačiau ir šalia esantys kiti nuteistieji. Teismas nurodė, kad iš pateiktų nuotraukų matyti, jog telefoninių pokalbių vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta būdelių, atitvarų, visiškai užtikrinančių garso izoliaciją, todėl nuteistieji, esantys šalia taksofono, gali nevaržomai girdėti telefonu kalbančių asmenų pokalbį. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nenurodė, kokių priemonių įstaigos administracija imasi, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų Vilniaus PN laikomų nuteistųjų. Reikalavimo, kad telefonų aparatai būtų izoliuojami, teisės aktai nenustato.

25. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu. Priešingai, iš į bylą pateiktos pareiškėjo telefoninių pokalbių elektroninės ataskaitos matyti, kad teise naudotis telefonu pareiškėjas aktyviai naudojosi, todėl nėra pagrindo teigti, jog aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Be to, ir pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pažeidimai turėjo įtakos ilgalaikiams, nepataisomiems padariniams atsirasti. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas vertino, kad nėra pagrindo spręsti, jog dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių.

26. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su pasivaikščiojimo trukme, pasivaikščiojimo kiemelio plotu, teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde neneigia, jog, būdamas Vilniaus PN, turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore pagal Vilniaus PN direktoriaus nustatytą grafiką. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad nuteistiesiems kiekvieną dieną skiriama pasivaikščioti po 4 valandas, pasivaikščiojimų kiemas yra apie 600 kv. m ploto. Teismas vertino, kad nėra objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, kad toks plotas yra nepakankamas.

27. Teismas pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, jog Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

28. Teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ir įrengimo ypatumų nereglamentuoja, o byloje nėra objektyvių duomenų, jog vienu metu kiemelyje buvo per didelis nuteistųjų skaičius ar kiemeliai įrengti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl sprendė, jog kiemeliuose sudarytos galimybės judėti. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl kiemelio įrengimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, todėl pareiškėjo argumentus dėl nesuteiktos galimybės pasivaikščioti gryname ore ir netinkamo kiemelių ploto, atmetė.

29. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl jo laikymo su rūkančiais teismas atkreipė dėmesį, kad iš į bylą pateikto paties pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 29 d. rašyto pasiaiškinimo matyti, jog jis 2018 m. rugpjūčio 29 d. 16.05 val. rūkė prausykloje, dėl to gailisi. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytas Vilniaus PN pažeidimas negali būti nustatytas, kadangi pareiškėjas rūkė pats, todėl galbūt ir buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Be to, pareiškėjas su skundais ir (ar) prašymais į Vilniaus PN administraciją dėl jo perkėlimo į patalpą su nerūkančiais asmenimis nesikreipė. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus nurodytu aspektu.

30. Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad Vilniaus PN virtuvėje nebuvo šilto vandens ir įrengtos kriauklės, todėl jam nebuvo sudarytos sąlygos po maisto gaminimo išplauti indus ar gaminant maistą nusiplauti rankas. Dėl šių teiginių teismas nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą neneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, sprendė, kad tokio reikalavimo, jog karštas vanduo pataisos įstaigoje būtų tiekiamas į nuteistiesiems skirtus poilsio kambarius, teisės aktai nenumato. Karštas vanduo pataisos įstaigoje privalo būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Tačiau teisės aktuose nėra nustatyta, kad kamerose ar virtuvėje turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo argumentus dėl vandens tiekimo atmetė. Teismas vertino, kad nėra pagrindo šiuo atžvilgiu konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus.

31. Teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu ir dušų plotu, nurodė, kad Eksploatavimo taisyklės nustato pataisos namų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Nei šiose taisyklėse, nei kituose teisės aktuose nereglamentuoti sanitarinių mazgų ir dušo patalpų įrengimo reikalavimai pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose (bendrabučio tipo patalpose). Teismas nustatė, kad I-ojo gyvenamojo korpuso sanitariniame mazge įrengtos 5 uždaros tualeto vietos, 4 pisuarai, 5 kriauklės, 3 prausyklos, sanitarinio mazgo patalpa tvarkinga. Iš pateiktų paaiškinimų ir nuotraukų matyti, kad sanitarinio mazgo ir dušo patalpos įrengtos, vizualiai atrodo tvarkingai, o atsižvelgus į tai, jog teisės aktai nereglamentuoja jų ploto, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

32. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, sprendė, kad byloje nėra nustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustatęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, teismas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė.

III. 33. Pareiškėjas M. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo priteisti jam 6 000 Eur neturtinę žalą.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, į jį neturi būti įskaičiuojamas baldų ir kito inventoriaus užimamamas plotas. Iš gyvenamosios patalpos ploto atėmus baldų užimamą plotą, vienam asmeniui tenka apie 1,5 kv. m judėjimo ploto. Dėl to pareiškėjas prašo, nagrinėjant bylą iš naujo, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, jį skaičiuoti remiantis ne nacionaline teise, bet Europos Sąjungos teisės aktais, ir priteisti pareiškėjui 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

35. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

36. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles.

37. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

38. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo skundo reikalavimo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kuriuo Vilniaus PN visiškai sutinka, o pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 39. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų, atlyginimo.

40. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas nepagrįstai apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą gyvenamojoje patalpoje, rėmėsi nacionaline teise, todėl prašo, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, taikyti Europos Sąjungos teisės aktus ir nustatytą standartą, gyvenamąjį plotą skaičiuoti atėmus baldais ir kitu inventoriumi užimtą plotą, ir pareiškėjo skundą tenkinti.

42. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

43. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo iš naujo išnagrinėjus bylą jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą, tačiau įvertinus apeliacinio skundo turinį akivaizdu, kad pareiškėjas nesutinka ir kvestionuoja tik sprendimo dalį, kiek tai susiję su vienam asmeniui tenkančio gyvenamo ploto gyvenamojoje patalpoje apskaičiavimu, kadangi dėl kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių jokių argumentų apeliaciniame skunde nenurodo.

44. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamojoje patalpoje apskaičiavimu.

45. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; kt.).

46. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN gyveno I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-402, kurios plotas yra 34,45 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų. Atsakovo atstovui nepateikus duomenų apie šiuo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje buvusių asmenų skaičių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai gyvenamosios patalpos plotą, atsižvelgdamas tiek į nacionalinių teisės aktų nuostatas, tiek ir į EŽTT praktiką sprendžiant dėl Konvencijos pažeidimo, apskaičiavo neatėmęs baldais užimamo ploto ir dalino gyvenamosios patalpos plotą iš joje įrengtų lovų skaičiaus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teisė minėtu aspektu nebuvo pažeista, kadangi vienam asmeniui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto. Be to, kaip atsiliepime nurodė atsakovo atstovas bei patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti savo lokaliniame sektoriuje ir pataisos namų teritorijoje bei užsiimti leistina veikla. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kaip buvo pažeistos jo teisės šiuo aspektu, t. y. nepaaiškino, kiek asmenų vienu metu buvo apgyvendinta gyvenamojoje patalpoje, ar trūko miegamų vietų, ar kitu būdu buvo apribota jo judėjimo gyvenamojoje patalpoje laisvė. Jokių papildomų aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir apeliaciniame skunde, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pažeidimo dėl gyvenamojo ploto trūkumo pareiškėjo atžvilgiu.

47. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

48. Atsižvelgiant į tai, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini. Dėl tų pačių argumentų nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo priteisti jam nurodytą neturtinės žalos dydį.

49. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių kitų aplinkybių, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nepasisako.

50. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ernestas Spruogis Virginija Volskienė Skirgailė Žalimienė