e2f9bedb-c2bb-46ae-9b50-1ee81225354b · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-172/2014Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00519-2012-6Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1; 126 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. sausio 6 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R.

B. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2197-480/2012 pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Togema“ ieÅ¡kinį atsakovui R. B. dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė Byloje kilęs ginčas dėl žalos, padarytos bankrutavusios įmonės direktoriaus veiksmais, atlyginimo. IeÅ¡kovas prašė priteisti iÅ¡ atsakovo 240 000 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palÅ«kanų už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

Nurodė, kad 2011 m. liepos 4 d. UAB „Krum“ pagal paskolos sutartį UAB „Togema“ suteikė 200 000 Lt paskolÄ ir Å¡ie pinigai pagal 2011 m. liepos 4 d. kasos pajamų orderį Nr. TOG0000261 buvo įneÅ¡ti į UAB „Togema“ kasÄ . 2011 m. liepos 4 d. UAB „Rosvanta“ pagal kasos pajamų orderį Nr. TOG0000262 įnešė į UAB „Togema“ kasÄ 40 000 Lt kaip avansinį apmokėjimÄ pagal statybos rangos sutartį Nr. 01/2011. TÄ pačiÄ dienÄ UAB „Togema“ direktorius R.

B. pagal tris kasos iÅ¡laidų orderius iÅ¡mokėjo (pagal 2011 m. liepos 4 d. kasos iÅ¡laidų orderį Nr. 88 iÅ¡mokėjo 48 720 Lt, kasos iÅ¡laidų Nr. 89 – 45 000 Lt, kasos iÅ¡laidų orderį Nr. 90 - 146 280 Lt) sau visÄ UAB „Togema“ kasoje buvusiÄ 240 000 Lt sumÄ visų iÅ¡mokėjimų pagrindÄ nurodant įmonei suteiktų paskolų grÄ Å¾inimÄ . Ä®monėje esantys buhalteriniai dokumentai patvirtina, kad R. B. buvo suteikęs paskolų už bendrÄ 97 200 Lt sumÄ , tačiau 142 800 Lt sumÄ â€“ skirtumÄ tarp atsakovo suteiktų paskolų ir iÅ¡ įmonės kasos 2011 m. liepos 4 d. paimtų pinigų - patvirtinančių dokumentų įmonės buhalterijoje nebuvo rasta.

Neteisėtai sau iÅ¡mokėdamas pinigus kaip įmonei suteiktų paskolų grÄ Å¾inimÄ , atsakovas padarė žalÄ Ä¯monei bei jos kreditoriams. Jis, kaip įmonės administracijos vadovas bei akcininkas, žinojo, kad jo vadovaujamai įmonei Kauno apygardos teisme vieno iÅ¡ kreditoriaus - UAB „Ulpas“ pareiÅ¡kimu yra užvesta civilinė byla dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo UAB „Togema“. Bankroto bylos iÅ¡kėlimui teismui atsakovas pateikė reikalaujamus duomenis (įmonės balansÄ , kreditorių/debitorių sÄ raÅ¡us ir kt.) apie įmonės finansinę bÅ«klę, iÅ¡ kurių matėsi, kad įmonė jau 2011 m. birželio mėnesį buvo nemoki.

Žinodamas įmonės skolas kreditoriams, įmonės finansinę bÅ«klę ir veiklos perspektyvas, atsakovas suprato, kad jis, iÅ¡mokėdamas sau pinigus pagal 2011 m. liepos 4 d. kasos pajamų orderius, pažeis kitų kreditorių interesus. Be to, UAB „Togema“ bankroto byloje 2011 m. birželio 9 d. Kauno apygardos teismo nutartimi buvo uždėtas areÅ¡tas visam UAB „Togema“ turtui ir apie tai atsakovas R. B. buvo informuotas, todėl atlikti pinigų iÅ¡mokėjimÄ iÅ¡ UAB „Togema“ kasoje esančių piniginių lėšų įmonės vadovas neturėjo teisės. Atsakovas, iÅ¡mokėdamas sau pinigus, netinkamai vykdė savo kaip įmonės vadovo pareigas, tuo pažeisdamas kitų kreditorių teises ir interesus (neteisėti veiksmai), dėl kurių (priežastinis ryÅ¡ys) įmonė patyrė 240 000 Lt dydžio nuostolį (žalÄ ).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino visiÅ¡kai. Priteisė iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui 240 000 Lt ir 5 procentų procesines palÅ«kanas, 5 800 Lt žyminio mokesčio ir 43,98 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Konstatavo, jog 240 000 Lt atsakovui buvo grÄ Å¾inta tada, kai įmonė buvo nemoki, gavusi lėšų visiems pinigų gavėjams buvusiems įsipareigojimams įvykdyti vienu metu įmonė neturėjo pakankamai pinigų, atsiskaitinėjo su buvusiu įmonės direktoriumi (vienu iÅ¡ dviejų akcininkų), o su kitais kreditoriais, kuriems įsiskolinimai buvo pradelsti, neatsiskaitė ir Å¡ie yra įraÅ¡yti į kreditorių sÄ raÅ¡Ä bankroto byloje.

Tokiu bÅ«du pažeidė CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ pareigÄ veikti sÄ Å¾iningai ir protingai, todėl privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytÄ Å¾alÄ (CK 6.263 str. 2 d.). Teismas nustatė, kad įmonės finansinė padėtis pradėjo blogėti 2009 m. pabaigoje – 2010 m. pradžioje ir galimai 2011 m. pradžioje įmonė buvo nemoki. UAB „Ulpas“ kreipėsi į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo 2011 m. pavasarį. 2011 m. gegužės 1 d. UAB „Ulpas“ Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pagrindu pranešė ieÅ¡kovui apie ketinimÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, jeigu Å¡i per 30 dienų nesumokės 185 421,42 Lt įsiskolinimÄ (civ. b.

Nr. B2-846-254/2012, t. 1, b. l. 9-12). Kauno apygardos teismas, priėmęs UAB „Ulpas“ pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo UAB „Togema“, 2011 m. birželio 9 d. priėmė dvi nutartis, viena iÅ¡ jų visų galimų atsakovo UAB „Togema“ kreditorių reikalavimų užtikrinimui areÅ¡tuodamas UAB „Togema“ nuosavybės teise priklausantį ilgalaikį ir trumpalaikį turtÄ , turtines teises, pinigines lėšas, esančias įmonės kasoje ir sÄ skaitose bankuose bei pas trečiuosius asmenis, sustabdant UAB „Togema“ turto realizavimÄ ir (ar) iÅ¡ieÅ¡kojimÄ pagal iÅ¡duotus vykdomuosius dokumentus ar valstybinių institucijų reikalavimus iÅ¡ieÅ¡koti sumas ne ginčo tvarka iki nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ ar atsisakyti jÄ kelti, o kita nutartimi – įpareigodamas UAB „Togema“ administracijos vadovÄ pateikti raÅ¡ytinius įrodymus, bÅ«tinus bankroto bylos iÅ¡kėlimui, kurios abi buvo įteiktos UAB „Togema“ 2011 m. birželio 16 d.

Vadovaudamasis UAB „Togema“ vadovo (atsakovo) pateiktais duomenimis, Kauno apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi iÅ¡kėlė UAB „Togema“ bankroto bylÄ . Atsakovas visÄ tÄ pačiÄ dienÄ gautÄ Ä¯ įmonės kasÄ 240 000 Lt sumÄ sau iÅ¡mokėjo, esant teismo nutarčiai areÅ¡tuoti įmonės lėšas, kas prieÅ¡tarauja CPK 18 straipsnio nuostatai. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai A. R. B. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ - ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmesti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas (t. 2, b. l. 110-114).

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais.1. Teismas nevertino ir netyrė apelianto paaiÅ¡kinimų ir dėl jų nepasisakė. Apeliantas nurodė, kad vienam kreditoriui (apeliantui) pateikti mokėjimai kaip skolos grÄ Å¾inimas negali bÅ«ti laikoma žala, nes nepasikeitė įmonės turtinė padėtis.2. IeÅ¡kovas pasirinko netinkamÄ teisinės gynybos bÅ«dÄ , nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo TeismÄ praktikÄ , nepagrįstai suteikus prioritetÄ vieno iÅ¡ kreditoriaus reikalavimų tenkinimui, bankroto administratorius turi reikÅ¡ti actio Pauliana ieÅ¡kinius bei reikalauti pripažinti tokius mokėjimus negaliojančiais taikant restitucijÄ .

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieÅ¡kovo apeliantui iÅ¡mokėtos lėšos yra ieÅ¡kovo žala, nes ginčo lėšas apeliantas iÅ¡simokėjo bÅ«damas įmonės kreditoriumi kaip paskolos grÄ Å¾inimÄ . Laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 14 d. iki 2011 rugpjūčio 29 d. apeliantas paskolino ieÅ¡kovui iÅ¡ viso 466 820 Lt dydžio lėšas, kÄ patvirtina byloje pateikti kasos pajamų orderiai bei mokėjimo pavedimai. Net ir nustačius, kad mokėjimai apeliantui buvo atlikti neteisėtai, sumokėta jam suma bÅ«tų laikoma jo be pagrindo įgytu turtu, bet ne žala.

4. Lėšų mokėjimai atlikti iki 2011 m. rugsėjo 12 d., t.y. nutarties dėl bankroto bylos įsiteisėjimo negali bÅ«ti laikomi mokėjimais, pažeidžiančiais kreditorių reikalavimo tenkinimo eilę bei jų lygiateisiÅ¡kumÄ ieÅ¡kovo atžvilgiu, kadangi įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, bÅ«dingo bankroto situacijai.

5. Teismas netinkamai kvalifikavo ieÅ¡kovo ir apelianto teisinius santykius. Pažeidus kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkÄ ir įmonei neteisėtai atsiskaičius su vienu iÅ¡ kreditorių , toks prievolės įvykdymas yra neteisėtas ir neteisėtas turto gavimas yra pagrindas taikyti restitucijÄ ir grÄ Å¾inti Å¡alis į pradinę padėtį, tačiau restitucijos taikymas negali bÅ«ti tapatinamas su žalos atlyginimu.

6. Sprendimas užkerta keliÄ apeliantui reikÅ¡ti kreditorinius reikalavimus ieÅ¡kovui dėl skolos grÄ Å¾inimo. Apeliantas negali bÅ«ti įmonės kreditorius, nes 240 000 Lt lėšos ginčo kasos pajamų orderiais jam buvo iÅ¡mokėtos. IeÅ¡kovas BUAB „Togema“ atsiliepimu praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ , Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ (t. 2, b. l. 118-122). Atsikirtimus grindžia Å¡iais argumentais.

1. Teismas tinkamai nustatė neteisėtus veiksmus lėmusius žalos atsiradimÄ , t.y. įrodė visas civilinės atsakomybės sÄ lygas.

2. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismas netinkamai kvalifikavo ieÅ¡kovo ir apelianto teisinius santykius. Apelianto neteisėti veiksmai buvo atlikti jam veikiant kaip vienasmeniam valdymo organui - administracijos vadovui. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliantas nenurodė, teisėjų kolegija taip pat tokių pagrindų neįžvelgia, todėl spręstina dėl apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindo.Nustatyta, kad 2011 m. liepos 4 d. UAB „Togema“ vadovas (apeliantas) iÅ¡ bendrovės kasos trimis kasos iÅ¡laidų orderiais iÅ¡mokėjo sau 240 000 Lt, nurodytas visų iÅ¡mokėjimų pagrindas - paskolų grÄ Å¾inimas.

IeÅ¡kovas vertina tai kaip įmonei/kreditoriams neteisėtais apelianto veiksmais padarytÄ Å¾alÄ â€“ Å¡iÄ sumÄ Ä¯monės vadovas iÅ¡mokėjo sau esant sunkiai bendrovės finansinei padėčiai, be to, teisme jau esant pareikÅ¡tam pareiÅ¡kimui dėl bankroto bylos bendrovei iÅ¡kėlimo bei galiojant toje byloje pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantas, vykdydamas aukščiau minėtus mokėjimus veikiant įmonei nuostolingai, didinant skolinius įsipareigojimus, t.y. esant ties bankroto riba, pažeidė CK 2.87 straipsnio 1 dalyje, Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje įtvirtintÄ pareigÄ veikti įmonės naudai, taip pat bendruosius teisingumo, protingumo bei sÄ Å¾iningumo principus (CK 1.5 str.), elgėsi neapdairiai ir nerÅ«pestingai, tyčiniais veiksmais padarė turtinės žalos kitiems bankrutuojančios įmonės kreditoriams (CK 6.44 str. 3 d.), todėl privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytÄ Å¾alÄ (CK 6.263 str. 2 d.).

Apeliantas, kvestionuodamas skundžiamÄ sprendimÄ , tvirtina, kad teismas neteisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, nes jam pinigai iÅ¡mokėti kaip paskolos grÄ Å¾inimas, t. y. esant teisiniam pagrindui, todėl tokiu atveju iÅ¡mokėtos sumos negali bÅ«ti laikoma įmonei padaryta žala ir jos nesukėlė, o pirmenybės suteikimo vienam iÅ¡ kreditorių atveju, ieÅ¡kovui siekiant restitucijos, turėjo bÅ«ti ginčijami įmonės atlikti mokėjimai. Å iame kontekste pastebėtina, kad iÅ¡ Å¡alių pozicijų matyti, jog jos nesutaria dėl apelianto suteiktų įmonei paskolų apimties, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimo dalykas ir, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo ginčo iÅ¡sprendimui nėra itin reikÅ¡minga, o bet kuriuo atveju yra reikÅ¡minga tai, ar iÅ¡mokėjimas atliktas teisėtai, o jei ne – ar įmonei/jos kreditoriams padaryta žala. Apeliacinis skundas netenkintinas.

CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant Å¡iame straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jie privalo atlyginti padarytÄ Å¾alÄ (CK 2.87 str. 7 d.). Bendrovės vienasmenis valdymo organas yra bendrovės vadovas, kuris vienvaldiÅ¡kai veikia bendrovės vardu bendrovės santykiuose su kitais asmenimis (ABÄ® 19 str. 1 d., 6 d.). Bendrovės vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam gali kilti civilinė atsakomybė.

Å iÄ atsakomybę gali lemti tiek bendrovės vadovo imperatyviai teisės aktuose nustatytų, tiek fiduciarinių pareigų įmonei, taip pat kreditoriams pažeidimas. Tam, kad bÅ«tų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, bÅ«tina nustatyti Å¡io asmens civilinės atsakomybės sÄ lygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusiÄ Å¾alÄ (nuostolius), priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 str.). Kasacinio teismo yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad tokio pobÅ«džio bylose iÅ¡ pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sÄ lygų ieÅ¡kovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktÄ ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.).

Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimÄ , jo kaltė bÅ«tų preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieÅ¡kovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti Å¡iÄ prezumpcijÄ , siekdamas iÅ¡vengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 str., 182 str. 4 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009, 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012 ir kt.).Apeliantas pats pripažino aplinkybę, kad įmonės finansinė padėtis pradėjo blogėti 2009 m. pabaigoje - 2010 m. pradžioje, o 2011 m. pradžioje įmonės finansinė padėtis buvo sunki ( t. 2, b. l. 95-96), 2011 m. birželio mėnesio pradžioje teismui pateiktas pareiÅ¡kimas dėl bankroto bylos UAB „Togema“ iÅ¡kėlimo. Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartimi toje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės - viso turto ir turtinių teisių areÅ¡tas inter alia piniginių lėšų, esančių įmonės kasose ir sÄ skaitose bankuose bei pas trečiuosius asmenis, stabdant UAB „Togema“ turto realizavimÄ ir iÅ¡ieÅ¡kojimus pagal vykdomuosius dokumentus ar valstybinių institucijų reikalavimus iÅ¡ieÅ¡koti sumas ne ginčo tvarka iki nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ arba atsisakyti jÄ kelti.

Bankroto byla UAB „Togema“ iÅ¡kelta“ 2011 m. rugpjūčio 31 d. Apeliantas piniginių lėšų iÅ¡(si)mokėjimo atveju veikė kaip administracijos vadovas - direktorius, t.y. vienasmenis valdymo organo narys. Taigi, Å¡ie mokėjimai atlikti laikotarpiu, kai įmonė jau buvo nemoki, teisme buvo pareikÅ¡tas įmonės kreditoriaus praÅ¡ymas iÅ¡kelti jai bankroto bylÄ ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios atlikti bet kokius mokėjimus. Å ios aplinkybės apeliantui buvo žinomos, tai patvirtina tiek pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės (apeliantui buvo įteikta tiek 2011 m. birželio 9 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei tos pačios dienos nutartis, įpareigojanti apeliantÄ kaip UAB „Togema“ vadovÄ pateikti teismui raÅ¡ytinius įrodymus, bÅ«tinus bankroto bylos iÅ¡kėlimui), tiek ir paties apelianto paaiÅ¡kinimai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (t. 2, b. l. 97).

Tokiu bÅ«du apeliantas žinojo, jog jis negali atlikti jokių veiksmų, susijusių su lėšų iÅ¡mokėjimu iÅ¡ įmonės kasos, tačiau juos atliko. Todėl jo veiksmai neteisėti ir vien jau dėl Å¡ios aplinkybės – pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo – ieÅ¡kovas turi teisę reikalauti, o apeliantas - pareigÄ atlyginti nuostolius, nes tokį teisių gynimo bÅ«dÄ Â tiesiogiai numatė lėšų iÅ¡(si)mokėjimo metu galiojęs CPK 149 straipsnis (Å¡iuo metu - CPK 147 straipsnio 8 dalis).

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pats apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2008, nurodo, jog jei jam, kaip kreditoriui, minėta suma išmokėta neteisėtai, ji turėtų būti vertinama kaip kreditoriaus be pagrindo įgyta suma, taigi, iš esmės jis pats sutinka, kad gauta suma iš jo vis tiek galėtų būti išreikalauta, tik ne kaip iš vadovo, o iš kreditoriaus.Be to, apeliantui atsakomybė kyla taip pat ir CK 2.87 straipsnio pagrindu.

Å iame straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens valdymo organo pareigos, tarp jų pareiga juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sÄ Å¾iningai ir protingai, bÅ«ti lojaliam, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieÅ¡tarauja ar gali prieÅ¡tarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys) ir kt. Å ie veiklos principai įpareigoja bendrovės valdymo organus veikti iÅ¡imtinai bendrovės interesais, t. y. užtikrinti stabiliÄ , efektyviÄ , konkurencingÄ jos, kaip rinkos dalyvės, veiklÄ .

Ar akcinės bendrovės valdymo organo narys elgiasi sÄ Å¾iningai ir protingai sudarydamas tam tikrus sandorius bendrovės vardu, vertinama pagal tai, ar nėra tokio nario ir bendrovės interesų konflikto, ar nėra painiojamas nario asmeninis ir bendrovei priklausantis turtas, ar sandoriu nepadaroma aiÅ¡ki žala bendrovei. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad suprastėjus įmonės bÅ«klei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus.

Ä®monės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribÄ , kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei bÅ«klei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiÅ¡kia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobÅ«džio (CK 6.245 str. 5 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Minėtas reglamentavimas ir teisminės praktikos nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindÄ konstatuoti, kad bendrovės vadovo veiksmai, kuomet įmonės finansinė padėtis sunki jau daugiau nei metus, teisme pareikÅ¡tas pareiÅ¡kimas dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, turi užtikrinti, jog įmonei ir jos kreditoriams nebÅ«tų padaryta daugiau žalos (nuostolių) negu natÅ«rali bankroto proceso eiga jÄ (juos) gali sukelti. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantas ne tik, kaip minėta, nepaisė teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau įmonei faktiÅ¡kai jau esant nemokiai ir gavus pajamų, jas panaudojo iÅ¡imtinai savo finansinių interesų patenkinimui, tokiu bÅ«du siekdamas naudos tik sau ir padarydamas žalÄ tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams, netekusiems galimybės iÅ¡ tų lėšų padengti kitų įmonės kreditorių finansinius įsipareigojimus bent iÅ¡ dalies.

Todėl apelianto akcentuojamas argumentas, kad jis, bÅ«damas įmonės kreditoriumi, ginčo sumÄ iÅ¡simokėjo kaip paskolos grÄ Å¾inimÄ , nekeistų jo kaip vienasmenio įmonės vadovo veiksmų vertinimo CK 2.87 straipsnio nuostatų pažeidimo kontekste.             Nepagrįsti apelianto argumentai, jog dėl jo veiksmų įmonei žala nekilo dėl to, kad nors jos įmonės turtas sumažėjo, tačiau tokia pačia apimtimi sumažėjo ir įmonės skolos, todėl įmonės turtinė padėtis nepasikeitė.

Žala įmonei tiesiogiai ir kaip iÅ¡vestinė jos kreditoriams pasireiÅ¡kia faktiÅ¡kai nemokios įmonės turėto turto realiu sumažėjimu ir dėl to sumažėjusiomis galimybėmis kreditoriams gauti jų reikalavimų bent dalinį patenkinimÄ iÅ¡ iÅ¡(si)mokėtos ginčo sumos įmonės bankroto procese. Todėl apelianto nurodomos aplinkybės, kad nepasibaigus įmonės bankroto procesui nėra galimybių nustatyti ieÅ¡kovo kreditorių patirtos žalos dydžio nagrinėjamam klausimui neturi esminės teisinės reikÅ¡mės. Beje, iÅ¡ informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieÅ¡kovo bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma virÅ¡ija vienÄ milijonÄ litų.

             Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teises normas (CPK 270 str. 4 d., 3 p., 183 str., 185 str. ) dėl to, kad sprendime nepasisakė dėl visų apelianto 2012 m. spalio 23 d. raÅ¡tu pateiktų paaiÅ¡kinimų apie tai, jog skolos grÄ Å¾inimas negali bÅ«ti laikomas žala, ieÅ¡kovas pasirinko netinkamÄ teisinės gynybos bÅ«dÄ , nes prioriteto suteikimo vienam iÅ¡ kreditorių, tenkinant jo kreditorinį reikalavimÄ , atveju bankroto administratorius turėjo reikÅ¡ti actio Pauliana ieÅ¡kinius bei reikalauti pripažinti atliktus ginčo mokėjimus negaliojančiais taikant restitucijÄ .             CK 1.138 straipsnyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, nevirÅ¡ydamas savo kompetencijos, taip pat nurodyti civilinių teisių gynimo bÅ«dai.

Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali praÅ¡yti teismo taikyti vienÄ arba iÅ¡ karto kelis civilinės teisės gynimo bÅ«dus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo bÅ«do. Tokiais atvejais civilinių teisių gynimo bÅ«dÄ asmuo gali pasirinkti savo nuožiÅ«ra. Taigi, savo pažeistos teisės gynimo bÅ«do pasirinkimas yra ieÅ¡kovo prerogatyva, o ar ta teisė gali bÅ«ti apginta ieÅ¡kovo pasirinktu bÅ«du sprendžia teismas. Teismo pareiga pagrįsti priimtÄ sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ Å¡alių pateiktÄ argumentÄ , juo labiau, jei jis esminės reikÅ¡mės ginčo iÅ¡sprendimui neturi.

Be to, CPK 328 straipsnio nuostatos draudžia naikinti iÅ¡ esmės teisėtÄ ir pagrįstÄ teismo sprendimÄ ar nutartį formaliais pagrindais ir bet kuriuo atveju procesinių normų pažeidimas gali bÅ«ti pagrindu sprendimo naikinimui, jei dėl to byla galėjo bÅ«ti iÅ¡spręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.).              Remiantis iÅ¡dėstytu teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiÅ¡kino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiÅ¡kai įvertino Å¡iai bylai teisingai iÅ¡spręsti reikÅ¡mingas aplinkybes ir priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , kurį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindų.

Todėl apeliacinis skundas yra atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 2 dalimi,              n u t a r ė:              Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .              Teisėjai                                                    Marytė Mitkuvienė Alvydas PoÅ¡kus Egidijus Žironas