2019-07-03 Nr. AB-13694-3-61-3-02811-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1114-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02811-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. buvo pradėtas tiekti maitinimas pagal veganišką valgiaraštį, kurį gavo ir jis. Tačiau pareiškėjas sriuboje rado kiaušinių, kurių nevalgo dėl religinių įsitikinimų. Vėliau pareiškėjas išsiaiškino, kad veganai maitinami ne tik kiaušiniais, bet ir pieno produktais. Be to, valgyklose iškabintuose valgiaraščiuose nurodomas tik patiekalo pavadinimas, bet ne jo sudėtis. Pareiškėjo nuomone, maisto sudėtis yra slepiama sąmoningai, siekiant sukliudyti nuteistiesiems ginti savo teises, o valgyklos darbuotojai produktus, kurių veganai nevalgo, į maistą dėjo slaptai, norėdami pasijuokti, ir tokiu būdu pažemino pareiškėjo religinius įsitikinimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus PN paaiškino, jog nuteistieji maitinami vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus patvirtintais valgiaraščiais. Maitinimas pagal valgiaraštį veganams pareiškėjui buvo tiekiamas laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. Maitinimo paslaugą nuteistiesiems Vilniaus PN nuo 2015 m. sausio 15 d. teikia uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Pontem“. Pagal valgiaraštį veganams nėra tiekiami nei kiaušiniai, nei pieno produktai. Vilniaus PN pastebėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė konkrečios dienos, kada jam buvo patiekta sriuba su kiaušiniais. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. įstaigos administracijai nepateikė nė vieno skundo dėl jam tiekiamo maitinimo. Vilniaus PN vertinimu, įstaiga pareiškėjo teisių nepažeidė, o pareiškėjas neįrodė patirtos žalos.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Kalėjimų departamento nuomone, 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257 patvirtintas valgiaraštis veganams atitinka veganizmo idėją. Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos užtikrina, kad jose laikomi asmenys būtų maitinami vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat užtikrinama, kad visi nuteisti / suimti asmenys turėtų pasirinkimo galimybę ir patys nuspręstų pagal kokį patvirtintą valgiaraštį jie būtų maitinami. Kalėjimų departamentas tvirtino, kad nei jis, nei Vilniaus PN nepažeidė pareiškėjo teisės į tinkamą mitybą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo D. S. skundą, t. y. pripažino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą.

8. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN nuteistiesiems maitinimo paslaugą nuo 2015 m. sausio 15 d. teikia UAB „Pontem“. Pareiškėjas 2017 m. birželio 28 d. padavė prašymą Vilniaus PN direktoriui pradėti jam tiekti maitinimą pagal valgiaraštį veganams. Dėl šio prašymo Vilniaus PN administracija 2017 m. liepos 4 d. priėmė rezoliucinį sprendimą „informuoti UAB „Pontem“. Pareiškėjas 2017 m. liepos 10 d. ir 2017 m. liepos 24 d. kreipėsi su prašymais į Kalėjimų departamentą, nurodydamas, kad valgiaraštyje veganams bulvių košėje yra pieno, o rūgštynių sriuboje – kiaušinių, kurių veganai nevalgo. Kalėjimų departamentas 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. 2S-5069, atsakydamas į minėtus prašymus, paaiškino, kad valgiaraščiai yra patikslinti: vietoje bulvių košės numatytos virtos bulvės, o rūgštynių sriuba – be kiaušinių.

9. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, priėjo prie išvados, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjui turėjo būti tiekiamas maitinimas pagal valgiaraštį veganams, tačiau, kaip 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. 2S-5069 patvirtino Kalėjimų departamentas, pareiškėjui buvo tiekiamas netinkamas maitinimas. Taigi, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą. Tai, kad Vilniaus PN maitinimą tiekė UAB „Pontem“, nešalina Vilniaus PN veiksmų neteisėtumo, kadangi, pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Maitinimo taisyklės) 5 ir 6 punktus, maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija pagal Kalėjimų departamento patvirtintą valgiaraštį. Nustatęs neteisėtą atsakovo atstovų veikimą, teismas konstatavo esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį.

10. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, atsižvelgė į pažeidimo trukmę (nevisas mėnuo), į tai, kad Vilniaus PN maitinimas buvo organizuojamas per šias paslaugas teikiančią įmonę, kad nustačius netinkamai sudarytus valgiaraščius, šie buvo nedelsiant patikslinti, kad nenustatyta, jog tokiais atsakovo atstovų veiksmais buvo siekiama pažeminti pareiškėjo religinius įsitikinimus, taip pat į tai, kad pažeidimas padarytas netrukus po naujų teisės aktų reikalavimų įsigaliojimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri atlygintina pinigais, t. y. nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

III. 11. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

12. Pareiškėjas mano, kad byloje aiškiai matyti, jog Vilniaus PN teismui pateikė melagingus ir nepagrįstus įrodymus. Teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo patirtą neturtinę žalą, nepagrįstai vertino teisės į tinkamą maitinimą pažeidimą ir neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas neigiamus išgyvenimus patyrė dėl savo religinių įsitikinimų, pažiūrų negerbimo. Pareiškėjas tvirtina, kad netinkamo maisto tiekimas jam sukėlė didelius nepatogumus, nes jis neturi savo lėšų ir todėl turėjo prašyti artimųjų finansinės pagalbos, maitintis už savo pinigus. Žala pareiškėjui buvo padaryta sąmoningai. Dėl šių priežasčių nei pats teisių pažeidimo faktas, nei Vilniaus PN ir UAB „Pontem“ atsiprašymai negali būti laikomi pakankama satisfakcija pareiškėjui. Pažymi, jog jo religinės pažiūros susiformavo dar prieš pradedant atlikti laisvės atėmimo bausmę.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Kalėjimų departamentas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, mano, jog teismas įrodymus įvertino laikydamasis įstatymo nuostatų, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą keisti skundžiamą teismo sprendimą.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Vilniaus PN nuomone, teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, o apeliaciniame skunde nėra nurodyti jokie objektyvūs argumentai dėl priimto teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia skundui analogiškus argumentus, neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus PN veganams tinkamo maitinimo neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo priteisimo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo teiginius apie tinkamo maitinimo veganams neužtikrinimą ginčo laikotarpiu, o teisės į tinkamą maitinimą pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Apeliacinis skundas grindžiamas deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, subjektyviu pareiškėjo neturtinės žalos vertinimu, taip pat tvirtinimu, kad pareiškėjas neturtinę žalą patyrė ne dėl teisės į tinkamą maitinimą pažeidimo, o dėl jo religinių pažiūrų negerbimo. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo motyvais, pripažįsta tikslinga tik šiuo motyvus papildyti, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

20. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) įtvirtinta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas; maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustato Maitinimo taisyklės. Maitinimo taisyklių 7 punkte (2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-100 redakcija), be kita ko, nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tinkamo maisto neužtikrinimas kalinimo įstaigose kelia grėsmę nuteistųjų sveikatai (žr., pvz., 2012 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Iacov Stanciu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 35972/05), 2012 m. balandžio 17 d. sprendimą byloje Culev prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 60179/09), 2011 m. liepos 5 d. sprendimą byloje Haritonov prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 15868/07), 2011 m. vasario 15 d. sprendimo byloje Rotaru prieš Moldaviją (pareiškimo Nr. 51216/06).

22. Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl kalinamų asmenų maitinimo, susijusio su religiniais įsitikinimais, yra pabrėžęs, kad kalėjimų atsisakymas sudaryti sąlygas asmenims valgyti vien vegetarišką maistą patenka į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnio reguliavimo sritį. Asmens sprendimas laikytis tokios dietos gali būti laikomas motyvuotu ir paskatintu religinių įsitikinimų. Valgymo taisyklės gali būti laikomos tikėjimo išraiška. Ir nors specialių sąlygų vienam kaliniui sudarymas sukeltų finansinių sunkumų, tačiau turi būti siekiama teisingos pusiausvyros tarp skirtingų interesų. Jei asmuo prašo tik maisto be mėsos, jam skirti patiekalai neturi būti ruošiami ar patiekiami ypatingu būdu, tai nėra jokių ypatingų produktų naudojimo reikalavimas. Vegetariško maisto paruošimas kaliniui negali itin sutrikdyti kalėjimo virtuvės darbo ar sumažinti kitiems kaliniams tiekiamo maisto kokybę (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Jakobski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18429/06).

23. Nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamentas 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257 patvirtino inter alia (be kita ko, įskaitant) valgiaraštį veganams. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. jo prašymu buvo tiekiamas maitinimas pagal šį patvirtintą valgiaraštį veganams. Tačiau, pareiškėjo teigimu, jis vieną kartą sriuboje rado kiaušinių, o vėliau išsiaiškino, jog pagal valgiaraštį veganams į maisto sudėtį patenka ne tik kiaušiniai, bet ir pieno produktai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad Kalėjimų departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2017 m. liepos 10 d. ir 24 d. prašymus, 2017 m. rugpjūčio 7 d. rašte Nr. 2S-5069 (b. l. 56) nurodė, jog pagal patvirtintą valgiaraštį veganams bulvių košėje yra pieno, o rūgštynių sriuboje – kiaušinių, ir tai patvirtina pareiškėjo teiginius, jog jam patiektoje sriuboje buvo kiaušinių, taigi, pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą buvo pažeista.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas jį ne taip suprato, todėl jo teisių pažeidimą siejo su teise į tinkamą maitinimą, o ne religinių įsitikinimų gerbimu. Tačiau pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįvardijo jokių savo religinių įsitikinimų ar kitų konkrečių priežasčių, dėl kurių jis pasirinko maitintis veganiškai ir dėl kurių kitoks maitinimosi būdas jam sukelia diskomfortą, neigiamus išgyvenimus ar kt. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo pareiškėjui, akcentavo, kad, jo vertinimu, atsakovo atstovai nesiekė pažeminti pareiškėjo religinių įsitikinimų. Taigi, šie pareiškėjo argumentai yra atmestini.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad dėl jo įsitikinimus atitinkančio maitinimo nesuteikimo jis buvo priverstas maitintis už savo lėšas (pageidaujamų maisto produktų įsigyti parduotuvėje), tam prašyti finansinės paramos iš artimųjų. Pastebėtina, kad pareiškėjas šių aplinkybių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, o apeliacinės instancijos teismui nepaaiškino, kodėl šios aplinkybės negalėjo būti nurodytos anksčiau. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo teiginių apie poreikį tinkamą maistą įsigyti už savo lėšas parduotuvėje pagrįstumas nebuvo įvertintas pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija jų nenagrinėja, tačiau akcentuoja, jog net tuo teoriniu atveju, jei šie pareiškėjo teiginiai būtų tiriami, jie būtų atmesti kaip abstraktūs (nenurodyta, kada, ką ir už kiek pirko) ir nepagrįsti įrodymais (pvz., išrašu iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos, parduotuvės kvitais).

26. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjui beveik vieną mėnesį nebuvo užtikrintas maitinimas pagal veganiškos mitybos normas, nors jo prašymu jam buvo skirtas maitinimas pagal valgiaraštį veganams (vieną kartą rado kiaušinių sriuboje, jam nežinant veganiškos mitybos normas neatitinkančių produktų buvo ir kitų patiekalų sudėtyje, pvz., bulvių košėje – pieno). Pripažintina, kad nustatyti pažeidimai galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – maitinimo tvarkos pažeidimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

27. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl jo religinių įsitikinimų neatitinkančio maitinimo patyręs pažeminimą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamo maitinimo poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, o ir pats pareiškėjas nurodė veganišką mitybą pasirinkęs ne dėl sveikatos priežasčių, o dėl religinių įsitikinimų. Iš byloje esančių duomenų bei pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdyje nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamo maitinimo į Vilniaus PN nesikreipė, tvirtindamas, jog ši įstaiga netinkamai nagrinėja skundus, tačiau teikė prašymus Kalėjimų departamentui (pirmasis prašymas pateiktas praėjus vos savaitei nuo maitinimo pagal valgiaraštį veganams pradžios, per ginčo laikotarpį, trukusį beveik mėnesį, paduoti du prašymai) ir, netrukus po atsakymo iš Kalėjimų departamento gavimo, kreipėsi į teismą, todėl laikytina, kad pareiškėjas buvo aktyvus gindamas pažeistas savo teises. Kita vertus, pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 29 d. prašyme Vilniaus PN (b. l. 15) nurodė esantis ovolaktovegetaras, t. y. asmuo, kuris, remiantis internete viešai prieinamais duomenimis, nevalgo mėsos ir žuvies, bet valgo kiaušinius, pieną ir jo produktus (primintina, jog pareiškėjas savo teisių (religinių įsitikinimų) pažeidimą sieja su tuo, kad jam tiekto maisto sudėtyje buvo kiaušinių ir pieno), o 2017 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus PN direktoriui pateikė prašymą pradėti jam tiekti vegetarišką maitinimą, kadangi, jo nuomone, tiekiamas veganiškas maitinimas neatitinka energetinių normų bei yra neracionalus (b. l. 17). Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamo maitinimo neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

28. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus nustatyto Vilniaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjui beveik vieną mėnesį tiekiant maitinimą pagal valgiarašti veganams, maistas ne visada atitiko veganiškos mitybos normas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, jog mėnuo iki ginčo laikotarpio pareiškėjas pats nurodė valgantis kiaušinius ir pieną), nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti teisės į tinkamą maitinimą pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija laikytinas atitinkančiu bendruosius principus, be kita ko, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė