2019-12-11 Nr. AB-23528-3-61-3-04173-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1612-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04173-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. (R. L.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. (R. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. L. (R. L.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 12 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis nuo 2015 m. kovo 18 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d. su pertrauka, viso 304 dienas, buvo laikomas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas, kameros buvo užimtos pertekliniais baldais. Pareiškėjas nurodė konkrečias kameras, kuriose nebuvo aliarmo skambučio. Pareiškėjas teigė, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, sanitarinis mazgas neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, pareiškėjas nuolat kentė nemalonius kvapus, vėdinimas per langą nebuvo efektyvus. Pareiškėjui suteiktas nepakankamas prausimosi duše, pasivaikščiojimo gryname ore laikas. Pasivaikščiojimo kiemeliuose panaudotas asbestas. Kameros blogai vėdinamos ir apšviečiamos. Nebuvo suteikta jokių papildomų užimtumo priemonių. Pareiškėjo teigimu, neužteko vietos prie stalo, nuolat trūko inventoriaus, stalas ir sėdimos vietos kameroje įrengtos nepatogiai. Pareiškėjas negalėjo kamerose susidėti asmeninių daiktų. Kamerose tvyrojo nemalonus kvapas, nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna. Pareiškėjas nurodė, kad jam Lukiškių TI-K atsisakydavo išduoti valymo priemones, vidinės kameros lango grotos apsunkino galimybes tinkamai išvalyti palangę. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs neigiamus išgyvenimus, smurtą, diskomfortą, emocinę depresiją, prasidėjo nemiga, nerimas, sutriko sveikata.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus resursus. Atsakovo teigimu, Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, apstatymas baldais, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti budėtoją, tačiau nuteistieji šią signalizaciją piktybiškai gadina, todėl dalyje kamerų ši sistema sugedusi, tačiau ji nuolat taisoma. Lukiškių TI-K nurodė, kad sanitarinis mazgas kamerose atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, taip pat nurodė konkrečias kameras, kuriose sanitarinio mazgo patalpoms atitverti įrengtos užuolaidos ir kuriose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskira kabina. Gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pagal teisės aktų reikalavimus Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė praustis duše visą kūną ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių. Suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat tvarkomi. Asbesto turinčiais šiferio lakštais padengti tik kai kurių pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, šie lakštai nėra laužomi, todėl nėra kenksmingi. Lukiškių TI-K organizuojama visuomeninė ir kita naudinga veikla suimtiesiems, joje dalyvauti gali visi norą išreiškę asmenys.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo taikomas suimtojo teisinis statusas, pareiškėjas ginčo laikotarpiu su pertrauka Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 302 dienas, iš jų 64 dienas pareiškėjui teko mažiau kaip 3 kv. m gyvenamojo ploto, todėl teismas konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Skaičiuodamas asmeniui tenkantį plotą teismas iš kameros bendro ploto atėmė sanitarinio mazgo patalpos plotą. Taip pat teismas nustatė, kad 38 paras (nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2015 m. liepos 14 d. ir nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2015 liepos 30 d.) pareiškėjui buvo nežymiai neužtikrinta nacionalinėje teisėje nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma (trūko nuo 10 iki 14 kv. cm), šiais laikotarpiais, iš kurių vienas truko tik 3 dienas, pareiškėjas buvo laikomas tik dar su vienu asmeniu, todėl teismas šiais laikotarpiais nekonstatavo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant pareiškėjui minimalaus ploto. Teismas sprendė, kad pareiškėjas 266 paras buvo laikomas kamerose, kuriose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl higienos reikalavimų neatitinkančių sąlygų, per mažo stalo, vidinių grotų įrengimo, nepakankamo laiko pasivaikščioti ir praustis duše, dėl asbesto, dėl nepakankamo papildomo užimtumo, pareigūnų iškvietimo mygtuko nebuvimo. Įvertinęs byloje pateiktą pareiškėjo sveikatos istoriją, teismas taip pat atmetė kaip abstrakčius ir nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl sveikatos pablogėjimo.

III. 7. Pareiškėjas R. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 12 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertino priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pareiškėjo įsitikinimu, prieš skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą turi būti iš bendro ploto atimamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Atsakovas nepateikė tikslių duomenų apie kartu su pareiškėju laikytus asmenis, jų judėjimo grafiko su vardais, todėl vienintelis tikslus ploto, tenkančio asmeniui, skaičiavimo būdas yra pagal miegamųjų vietų skaičių. Pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjo įsitikinimu, konstatavus Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą dėl gyvenamojo ploto trūkumo, antisanitarinė aplinka yra priežastis konstatuoti nehigieniškas gyvenimo sąlygas. Dėl to, kad neįrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, teismas turėjo konstatuoti nesaugų ir orumą žeminantį pareiškėjo kalinimą. Suteikiama teisė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę nesuderinama su tinkama higienos priežiūra. Pareiškėjas mano, jog dėl asbesto buvimo turėjo būti konstatuota, kad gyvenamoji aplinka nesaugi. Konstatavus Konvencijos pažeidimą dėl nepakankamo ploto, atsakovas turėjo pasirūpinti užimtumo organizavimu, kad pareiškėjas kiekvieną dieną galėtų išeiti iš kameros. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu.

9. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti ir tenkinti jo apeliacinio skundo reikalavimus. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti iš atsakovo atstovo Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atliktų asbesto plaušelių mėginių ėmimo gyvenamojoje ir darbo aplinkoje bei paimtų mėginių laboratorinio ištyrimo fizinės kontrastinės mikroskopijos metodu išvadas nuo 2004 m. gegužės 15 d. Pareiškėjas nurodo, kad pareigą kreiptis į visuomenės sveikatos priežiūros institucijas, tai pat ir pareigą pateikti įrodymus dėl kalinimo sąlygų turi kalinimo įstaiga, o ne pareiškėjas. Pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų turi būti pripažįstami pagrįstais, jeigu atsakovas nepateikia tokius nusiskundimus paneigiančių įrodymų.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

11. Lukiškių TI-K, be atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytų aplinkybių, detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, atkreipia dėmesį, kad pažeista asmens neturtinė teisė tam tikrais atvejais gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Lukiškių TI-K nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta neteisėti valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, kitus išgyvenimus, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, remdamasis argumentais, išdėstytais jo atsiliepime į pareiškėjo skundą ir apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nuo 2015 m. kovo 18 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad Lukiškių TI-K 64 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, 266 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetęs, priteisė pareiškėjui 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

15. Pirmiausiai pažymėtina, kad pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo iš atsakovo atstovo pareikalauti pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atliktų asbesto plaušelių mėginių ėmimo gyvenamojoje ir darbo aplinkoje bei paimtų mėginių laboratorinio ištyrimo fizinės kontrastinės mikroskopijos metodu išvadas nuo 2004 m. gegužės 15 d.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Įvertinus byloje esančius duomenis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti visą su ginču susijusią medžiagą, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas jokių prašymų dėl papildomų įrodymų išreikalavimo neteikė.

17. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą išreikalauti iš atsakovo papildomus duomenis, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, jo netenkina, nes prašymas yra nemotyvuotas, t. y. nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad dėl svarbių priežasčių šie įrodymai nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme, būtinumas juos pateikti (išreikalauti) iškilo apeliacinės instancijos teisme.

18. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, juos papildo.

20. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, todėl pareiškėjo argumentai dėl asmeniui turinčio tekti 5 kv. m gyvenamojo ploto atmestini.

21. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, jog apskaičiuojant jam tenkantį plotą turėtų būti išskaičiuojamas inventoriaus užimamas plotas, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, atskaitė sanitarinio mazgo plotą.

22. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra netikslūs, kadangi per dieną kalinamieji yra kelis kartus įkeliami į kamerą arba iškeliami į kitas kameras, t. y. jų skaičius nuolat kinta, todėl vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių, tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesiremti Lukiškių TI-K pateiktais oficialiais duomenimis apie pareiškėjo laikymo kameras ginčo laikotarpiu, jų plotus ir jose atitinkamomis dienomis laikytų asmenų skaičių. Pareiškėjas iš esmės nepateikė minėtus atsakovo atstovo duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių įrodymų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiuoti būtent jo nurodytu būdu, t. y. pagal kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, o ne pagal faktiškai atitinkamomis dienomis kamerose buvusių asmenų skaičių. Tuo labiau, pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių konkrečių argumentų, kiek, jo teigimu, iš tiesų buvo asmenų kiekvienoje iš kamerų, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas. Todėl nagrinėjamu atveju vadovaujamasi Lukiškių TI-K teismui pateiktais detaliais duomenimis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių.

23. Atsižvelgdama į bylos duomenis ir nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K 64 paras pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, taip pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį.

24. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog 266 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigdamas, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja neteisėti veiksmai, kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga, nepateikia jokių nurodytą pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą paneigiančių duomenų, pareiškėjas neginčija teismo nustatyto privatumo pažeidimo trukmės.

25. Kiek tai susiję su pareiškėjo teiginiais dėl naudojimosi dušu, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimos Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018). Ginčui aktualiuose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi pareiškėjo argumentai dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę atmestini.

26. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Tačiau pareiškėjas nenurodė, kad stogo lakštai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, jog iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad sudarant nesaugią aplinką kalėti buvo keliamas pavojus pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl asbesto laikymo atmestini.

27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat akcentuoja, jog Lukiškių TI-K nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, todėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo sudaryta saugi aplinka. Vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kurio kameroje tuo metu nebuvo (jis neveikė). Taigi pareiškėjas neįrodė, kad dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo Lukiškių TI-K kamerose jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. neturtinė žala.

28. Pažymėtina, jog atsakovas analizuojamu atveju pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Taigi iš esmės atsakovo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovas neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ar netinkamai įvertinęs šis teismas.

29. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

30. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

31. Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti, todėl atmestini pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentai dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydžio.

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniuose skunduose nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. L. (R. L.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė