2018-02-07 Nr. AB-2683-3-61-3-03069-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3277-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03069-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 28.5; 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (2.2)NO-2-6476 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą peržiūrėti 2017 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjo kreipimąsi, kuriuo prašoma pripažinti neteisėta Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 957/06 dalį dėl advokatės G. R. (toliau – Advokatė), neturėjusios teisės Tarnybos klientams teikti teisinės pagalbos, paskyrimo; 3) priteisti iš atsakovo 50 Eur turtinei žalai ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje. Tarnybai paskyrus atstovauti advokatę G. R., ji, atstovaudama pareiškėją civilinėje byloje, pateikė ieškinį, tačiau ieškiniui neatitikus Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytų reikalavimų, Advokatė nustatytų trūkumų nepašalino, todėl po kelių mėnesių pateikė teismui ieškinį pakartotinai ir teismas vėl įpareigojo pašalinti ieškinio trūkumus, tačiau advokatė nustatytu terminu trūkumų taip pat nepašalino. Pareiškėjo teigimu, vėliau Advokatė atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas atsisakė dalies ieškinio ir byla tapo neaktuali. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Advokatės veiksmų jis prarado galimybę teikti civilinį ieškinį ir tokį Advokatės elgesį laikė pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymą. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Advokatė neturėjo teisės teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose, nes pagal jos su Tarnyba sudarytą 2005 m. balandžio 28 d. Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį Nr. 8 Advokatė yra įsipareigojusi teikti teisinę pagalbą administracinėse bylose.

3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Tarnyba paaiškino, kad skundžiamu Sprendimu atsisakė pripažinti neteisėtu savo 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06, nes tokia kompetencija yra priskirta tik teismui. Tarnyba su pareiškėjo argumentu dėl Advokatės įgaliojimų atstovauti civilinėse bylose nesutiko ir teigė, jog kadangi antrinės teisinės pagalbos teikimo poreikis civilinėse bylose yra žymiai didesnis nei administracinėse, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras yra priėmęs 2006 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. 1R-99, kuriuo nustatė bendrą advokatų, nuolat teikiančių antrinę teisinę pagalbą civilinėse ir administracinėse bylose, skaičių.

4. Tarnyba taip pat pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymą bet kuris advokatas turi teisę teikti teisines paslaugas civilinėse, administracinėse ir baudžiamosiose bylose, tokią advokatų teisę patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-63-1278/2008.

5. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo prašymu atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, pažymėdamas, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė.

7. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad Tarnyba su Advokate sudarė 2005 m. balandžio 28 d. nuolatinės antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį Nr. 8, kurioje Advokatė įsipareigojo pagal Tarnybos priimtus sprendimus teikti antrinę teisinę pagalbą administracinės teisės srityje. Tarnyba 2006 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 957/06 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal pareiškėjo prašymą, kuriuo pareiškėjo atstove civilinėje byloje buvo paskirta advokatė G. R.. Teismui nagrinėjant pareiškėjo inicijuotą civilinę bylą, Advokatė pateikė ieškinį, kurio trūkumų nepašalino kelis kartus, todėl teismas atsisakė jį priimti. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 4 d. pateikė kreipimąsi Tarnybai, kuriuo prašė pripažinti neteisėtu Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06, nes Advokatė buvo įpareigota teikti teisinę pagalbą tik administracinėse bylose. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, nustatė, jog tokių sprendimų nagrinėjimas priskirtinas apygardos administracinio teismo kompetencijai, todėl Tarnyba neturi teisės pripažinti neteisėtais savo priimtų teisės aktų.

8. Teismo vertinimu, Tarnyba ginčijamame Sprendime pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo ikiteisminį kreipimą, nes teisės aktų nuostatos imperatyviai nustato Tarnybos sprendimų apskundimo tvarką, pagal kurią pareiškėjas dėl Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 957/06 turėjo teisę paduoti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

9. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas privalėjo pateikti dokumentus, kurių pagrindu būtų galima objektyviai nustatyti jo patirtas materialias sąnaudas, tačiau pareiškėjas nepateikė nė vieno dokumento, pagrindžiančio jo teiginius dėl turtinės žalos atsiradimo. Be to, pareiškėjas skunde nepaaiškino, kaip pasireiškė jo patirta neturtinė žala, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių realiai patirtos žalos poveikį pareiškėjo sveikatai. Teismas sprendė, jog kadangi Tarnyba priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą dėl pareiškėjo kreipimosi, nėra ir dar vienos iš pagrindinių civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, taigi pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nėra.

III. 10. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą.

11. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja argumentus, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes ir įrodymus, buvo neobjektyvus, pažeidė pareiškėjo teises ir konstitucines garantijas. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad Advokatė neturėjo teisės dirbti advokate, nes neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, 13 ir 14 straipsniuose įtvirtintos jo teises į objektyvų ir teisingą teismą, teisė į efektyvias teisinės gynybos priemones teisme ir draudimas diskriminuoti. Pareiškėjo teigimu, atsakovas jam padarė neturtinės žalos, kadangi jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos labiau negu numatyta įstatymuose.

12. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad Tarnyba palaiko savo poziciją, argumentus ir motyvus, išdėstytus pirmos instancijos teismui pateiktame atsiliepime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (2.2)NO-2-6476 (b. l. 63), kuriame Tarnyba nurodė neturinti teisės pripažinti neteisėtu savo 2006 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 957/06 dalies dėl advokatės G. R. paskyrimo pareiškėjo atstove civilinėje byloje, nes tokių sprendimų nagrinėjimas priskirtinas apygardos administracinio teismo kompetencijai.

14. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas. Šis principas, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4506-438/2016).

15. Nagrinėjamu atveju teisė panaikinti savo priimtą sprendimą Tarnybai nesuteikta ir ginčo santykius reglamentuojančiame teisės akte – Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir Įstatymas). Vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima Tarnyba; jos priimti sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, Tarnybai, kaip viešojo administravimo subjektui, nesuteikta teisė panaikinti savo pačios priimtų sprendimų.

16. Įvertinus bylos faktines aplinkybes ir pateiktus dokumentus matyti, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 4 d. kreipimusi skundė pačios Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Tarnyba ginčijamame Sprendime pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 4 d. kreipimąsi, nes tokių sprendimų nagrinėjimas priskirtinas apygardos administracinio teismo kompetencijai.

17. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti Tarnybos Sprendimą, kaip išvestinis atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarnybą peržiūrėti 2017 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjo kreipimąsi, kuriuo prašoma pripažinti neteisėta Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 957/06 dalį dėl Advokatės paskyrimo pareiškėjo atstove.

18. Paminėtina, kad šioje byloje ginčas vyksta dėl to, ar Tarnyba 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime Nr. (2.2)NO-2-6476 pagrįstai nurodė neturinti teisės pripažinti neteisėtu savo 2006 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 957/06 dalies dėl Advokatės paskyrimo, nes tokių sprendimų nagrinėjimas priskirtinas apygardos administracinio teismo kompetencijai. Todėl atmestini pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su tuo, kad Advokatė neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, nes šios aplinkybės nepatenka į nagrinėjamos bylos dalyką.

19. Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas numato Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Kaip matyti, CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas Tarnybos Sprendimas yra teisėtas, todėl, nesant nustatytų valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą.

20. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė