2025-03-12 Nr. AB-4296-3-61-3-07604-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-303-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07604-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos mokslo tarybos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos mokslo tarybos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Lietuvos mokslo taryba (toliau – ir pareiškėjas, Taryba) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. SD-125-24920 (toliau – ir Sprendimas).

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 3 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VDI Vilniaus teritoriniame skyriuje buvo gautas Vilniaus apygardos prokuratūros 2024 m. rugpjūčio 19 d. raštas dėl galimų Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) pažeidimų, susijusių su galimu darbo ir poilsio režimu. Prokuratūros raštu VDI taip pat buvo persiųstas 2024 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjo prašymas Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai dėl viešojo intereso gynimo. Prašyme nurodyta, kad konkretaus asmens darbo laikas įvairiuose įstaigose / įmonėse atskirais laikotarpiais viršijo DK darbo laiko reikalavimus.

Teismo teigimu, iš pareiškėjo skundo bei skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas išsiaiškinti, ar VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vyr. darbo inspektorė, nagrinėdama pareiškėjo 2024 m. rugpjūčio 14 d. prašymą dėl darbo laiko normų pažeidimo bei atlikdama tyrimą, tinkamai vykdė savo tarnybines funkcijas. Teismas pažymėjo, kad tai priklauso VDI vadovo kompetencijai, tokiu atveju atliekamas vidinis tarnybinis pareigūno darbo patikrinimas. Administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija patikrinti valstybės tarnautojų tarnybinių funkcijų pažeidimus, nes tai atlieka įstaigos vadovas pagal kompetenciją ir pavaldumą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad į teismą su skundu kreipiasi siekdamas apginti viešąjį interesą, nes konkretus asmuo deklaravo 18–24 val. per parą darbą, tokiu būdu galbūt sukčiavo ir savinosi valstybės biudžeto pinigus. Tai peržengia darbuotojo – darbdavio santykių ribas, nes pažeidžiamas viešasis interesas, švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai, o pareiškėjas buvo verčiamas mokėti darbuotojui pinigus už darbą, kurio jis nedirbo, bet kuris dėl jo piktybiško atsisakymo dirbti vis tiek turėjo būti apskaitomas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis, pažymėjo, kad prokuratūra turi išimtinę kompetenciją ir jai įstatymų nustatyta tvarka yra pavesta kreiptis į teismą, kai nustatoma, jog teisės aktų pažeidimas turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams. Taigi, pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka nėra suteikta teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Be to, iš prie skundo pridėtų priedų nustatyta, jog Vilniaus apygardos prokuratūros Vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nutarimu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį dėl pareiškėjo nurodyto asmens veiksmų. Teismo teigimu, viešojo intereso gynimas gali būti užtikrintas šio ikiteisminio tyrimo metu.

Taip pat pareiškėjo skundžiamu Sprendimu konstatuota, kad 2024 m. spalio 25 d. pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nepasitvirtino, o VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vyr. darbo inspektorė vykdė savo pareigas teisės aktais nustatytos VDI kompetencijos ribose bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 3 punktu ir 10 straipsniu administracinė procedūra buvo baigta. Šis Sprendimas, teismo vertinimu, nėra susijęs su pareiškėju, juo nebuvo sprendžiami santykiai, susiję konkrečiai su pareiškėju, nebuvo sprendžiami jo keliami klausimai ar kreipimaisi į atsakovą, sprendimo priėmimas nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių pareiškėjui, todėl jis neįgyja teisės kreiptis į teismą.

Nors Sprendime nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui, tačiau skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį.

Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka nėra suteikta teisė kreiptis į teismą dėl VDI Sprendimo teisėtumo, nes jis priimtas ne dėl pareiškėjo teisių, nesukelia jam tiesioginių teisinių pasekmių, todėl skundas nenagrinėtinas administraciniame teisme.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 3 d. nutartį.

Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, bei pažymi, kad skundžiama teismo nutartis yra nepagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė Tarnybos reikalavimus, nepagrįstai nurodė VDI Sprendimo formuluotes. Šiuo atveju būtina nustatyti, dėl kokio pradinio klausimo pareiškėjas kreipėsi į atitinkamas institucijas. VDI atsisakė vykdyti jos kompetencijai priskirtas funkcijas, performulavo pradinius reikalavimus ir klausimus nepagrįstai bei suvedė į nesusijusį, neprašytą ir nekeltą klausimą dėl to, ar VDI inspektorė tinkamai vykdė pareigas. Tarybos skundas buvo dėl to, kad VDI nesilaiko savo kompetencijos ir nevykdo prokuratūros pavedimų, negina Tarybos pažeistų teisių, kai yra akivaizdus imperatyvių DK normų pažeidimas. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju neginčijamai nustatyti konkretaus fizinio asmens darbo laiko pažeidimai, tačiau VDI jų netyrė, o apsiribojo neaktualaus klausimo nagrinėjimu, todėl su tuo susiję pirmosios instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti.

Susidariusi situacija lemia teisinį neapibrėžtumą, kadangi nagrinėjamu atveju viešasis interesas yra neginamas – institucijos perduoda viena kitai klausimų nagrinėjimą, tačiau realus rezultatas nėra pasiekiamas.

Šiuo atveju Taryba (darbdavys) skundėsi VDI, kad darbuotojas pažeidžia darbdavio teises, o VDI to netiria ar pažeidimą neigia. Vertinant, kad pareiškėjas teisės skųsti VDI atsisakymo tirti (ar išvados, kad pažeidimo nėra) neturi, paneigiama pareiškėjo teisė į teismą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, be kita ko, konstatavęs, kad pareiškėjo skundžiamas Sprendimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, bei kad pareiškėjas negali ginti viešojo intereso.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo vertinimu, atskirajame skunde pažymi, kad teismas netinkamai nustatė pareiškėjo reikalavimus, nepagrįstai rėmėsi Sprendime nurodytomis aplinkybėmis bei padarė nepagrįstas išvadas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Tačiau teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012; kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Taip pat pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktą skundą atsisakoma priimti, jeigu byla nepriskirtina tam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.).

Skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-492/2020; kt.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017). Skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016; kt.). Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011, 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-303-556/2020).

Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad VDI Vilniaus teritoriniame skyriuje buvo gautas Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus raštas dėl galimai maksimalių DK nustatytų darbo laiko normų nesilaikymo, perdavimo pagal kompetenciją. Minėtu raštu VDI perduotas 2024 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjo – Tarybos prašymas Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai dėl viešojo intereso gynimo. Prašyme nurodyta, kad konkretaus fizinio asmens darbo laikas visose darbovietėse atskirais laikotarpiais viršijo DK nustatytus darbo laiko reikalavimus. VDI Vilniaus teritorinis skyrius 2024 m. rugsėjo 24 d. raštu nurodė, kad, pagal gautą informaciją bei kompetenciją atlikus tyrimą, nenustatyta, kad minėtam asmeniui dirbant darbovietėse atskirais laikotarpiais nebuvo laikomasi DK nustatytų maksimalaus darbo laiko bei minimalaus poilsio laiko reikalavimų, todėl administracinė atsakomybė darbdavių atžvilgiu netaikytina. Įvertinus pranešimo tyrimo metu surinktą informaciją, priimtas sprendimas pranešimo nagrinėjimą baigti bei administracinės teisenos nepradėti. Pareiškėjas, nesutikdamas su raštu, pateikė skundą VDI. VDI Vidaus tyrimų ir veiklos procesų kontrolės skyrius, išnagrinėjęs minėtą skundą dėl 2024 m. rugsėjo 24 d. rašto, 2024 m. lapkričio 20 d. priėmė išvadą Nr. ADI-62, kuria siūlė administracinę procedūrą dėl galbūt netinkamų VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vyr. darbo inspektorės veiksmų baigti, konstatuojant, kad VDI pareigūnė vykdė pareigas VDI veiklą reglamentuojančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, todėl naikinti 2024 m. rugsėjo 24 d. VDI Vilniaus teritorinio skyriaus atsakymą ir (ar) atnaujinti tyrimą nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas, vykdantis Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus funkcijas, 2024 m. lapkričio 21 d. byloje skundžiamu Sprendimu: 1) konstatavo, kad 2024 m. spalio 25 d. skunde nurodytos aplinkybės nepasitvirtino, o VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vyr. darbo inspektorė vykdė savo pareigas teisės aktais nustatytos VDI kompetencijos ribose; 2) vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 3 punkto ir 10 straipsnio nuostatomis, administracinę procedūrą baigė.

Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimas yra administracinės procedūros sprendimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad VDI, kuriai nustatytas funkcijas vykdo, be kita ko, vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, yra viešojo administravimo subjektas, jos veiklą, be kita ko, reglamentuoja ne tik, kaip nurodyta skundžiamame Sprendime – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo, bet ir VAĮ.

VAĮ 2 straipsnio 2 dalyje pateiktas administracinės procedūros apibrėžimas – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administracinės procedūros sprendimas yra administracinis sprendimas, kurio priėmimu baigiama administracinė procedūra. Atitinkamai to paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. To paties straipsnio 12 dalyje apibrėžta, kad skundu laikomas asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame tas asmuo nurodo, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašo juos apginti. VAĮ III skyrius reglamentuoja administracinės procedūros ypatumus, pagal kuriuos, be kita ko, nustatyta, kad asmuo, dėl kurio galimai pažeistų teisių ar teisėtų interesų yra pradėta administracinė procedūra, turi teisę gauti administracinės procedūros sprendimą (VAĮ 22 str. 7 d.).

VAĮ 14 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį sprendimą ar kitokį viešojo administravimo subjekto atsakymą į asmens prašymą ar skundą arba veiksmą (neveikimą) tam pačiam viešojo administravimo subjektui arba aukštesniam pagal pavaldumą viešojo administravimo subjektui, arba kitų įstatymų, reglamentuojančių ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimą, nustatyta tvarka išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, arba administraciniam teismui.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius nagrinėja piliečių ir asmenų prašymus ir skundus dėl VDI inspektorių veiksmų ir jų priimtų sprendimų teisėtumo. To paties įstatymo 10 straipsnyje be kita ko, nustatyta, kad VDI inspektorių veiksmai ir sprendimai gali būti skundžiami vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui arba Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka administraciniam teismui. Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus sprendimai gali būti skundžiami administraciniam teismui.

Aptartą teisinį reguliavimą įvertinus nustatytų nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste konstatuotina, kad nustačius, jog šiuo konkrečiu atveju Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus Sprendimas yra administracinės procedūros sprendimas, priimtas vykdant administracinę procedūrą pagal pareiškėjo (jo atstovo) skundą, negali būti daroma išvada, kad skundo priėmimo stadijoje yra neabejotinai akivaizdu, kad skundžiamas Sprendimas nesukelia Tarnybai jokių teisinių pasekmių. Teismo argumentai, kad pareiškėjas siekė konkretaus valstybės tarnautojo veiksmų teisinio įvertinimo, vertinti kritiškai, kadangi ši išvada neišplaukia iš pareiškėjo skundo argumentų. Taip pat aplinkybė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog gina taip pat ir viešąjį interesą, nelemia, kad jo skundą turėjo būti atsisakyta priimti vien dėl to, kad skunde šiuo aspektu yra minimi šie argumentai. Tiek iš pareiškėjo skundo, tiek iš atskirojo skundo matyti, kad pareiškėjas suformavo ir kitus argumentus dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti Tarnybos skundą, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, perduodant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Lietuvos mokslo tarybos atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys