2022-05-11 Nr. AB-12248-3-62-3-03037-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2438-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03037-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė) pilietis A. M. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 21S34372 (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1656 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva) iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. (duomenys neskelbtini).

2.2. Departamentas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintame Prieglobsčio Lietuvoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše (toliau – ir Tvarkos aprašas) nustatytas pareigas, padarė nepagrįstą išvadą, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas.

2.3. Departamentas tyrimą dėl pareiškėjo baimės patirti persekiojimą iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių, neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo.

2.4. Departamentas nepagrįstai pareiškėjui perkėlė naštą teisiškai kvalifikuoti atvykimo į Lietuvą aplinkybes bei pareigą įvertinti situaciją kilmės valstybėje. Pareiškėjas, atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir nurodė aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiškėjo pasakojimo detalumas priklauso tik nuo to, kaip profesionaliai yra vykdoma pareiškėjo apklausa.

2.5. Skunde pateikta informacija ir pareiškėjo apklausų metu užfiksuoti duomenys patvirtina, kad Departamentas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai, gyvybei. Priešingai, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jo teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje vyksta kariniai konfliktai. Todėl pareiškėjui turėjo būti suteikta papildoma apsauga.

2.6. Departamento sprendime nustatytas draudimas atvykti pareiškėjui į Lietuvą yra išvestinis. Panaikinus Departamento sprendimo dalį dėl prieglobsčio nesuteikimo, juos aptariama sprendimo dalis taip pat naikintina, kaip praradusi teisinį pagrindą.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad:

3.1. Gavęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, Departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir priėmė Departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įžvelgiama grėsmė pareiškėjui iš esmės siejama su bendra situacija pareiškėjo kilmės valstybėje, o ne su individualiomis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjo pasakojime apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, buvo loginių prieštaravimų, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, tikslumo. Pareiškėjas nepateikė jokių tariamą jo žmonos dėdės grasinimą patvirtinančių žinučių ar kitų įrodymų. Pareiškėjo istorija apie tariamus privataus asmens grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo.

3.2. Įtariamas grasintojas (žmonos dėdė) nėra valstybinis subjektas, pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, jeigu kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų jam suteikti apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis. Surinkta informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudarė pagrindo tokiai prielaidai.

3.3. Vertinant pareiškėjo galimybes saugiai įsikurti kilmės valstybėje, nustatyta, kad kilmės valstybėje (gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini)) yra likę pareiškėjo artimi giminaičiai, iš kurių pareiškėjas galėtų sulaukti paramos.

3.4. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika. Nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybė, kad kilmės valstybėje jam kiltų grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

3.5. Įvertinus pareiškėjo individualias savybes ir tai, kad jo kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nebuvo nustatyta, konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.6. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvą atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuva, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas Panevėžio rūmų 2022 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvą 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos“; pakeitė Departamento sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalis, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

5.1. Pareiškėjas 2021 m. liepos 21 d. iš (duomenys neskelbtini) teritorijos pateko į Lietuvą, 2021 m. rugpjūčio 26 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje.

5.2. (duomenys neskelbtini).

5.3. Migracijos departamento specialistas 2021 m. spalio 12 d. atliko pareiškėjo apklausą. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

5.4. Atlikęs tyrimą, Departamentas priėmė Departamento sprendimą, kuriame nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos į kilmės valstybę, uždrausti 5 metus atvykti į Lietuvą nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos.

5.5. Pareiškėjas Departamento sprendimą apskundė Komisijai, ši, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė Komisijos sprendimą, kuriame nusprendė, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinių ar faktinių pagrindų jį naikinti.

6. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, jas įgyvendinančias Įstatymo nuostatas (76 str., 83 str., 86 str., 87 str., 88 str.), Tvarkos aprašo nuostatas (99, 116 p.).

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, byloje surinktą informaciją apie kilmės valstybę, vadovaudamasis aktualia teismų praktika, sprendė, kad: pareiškėjo nurodytos aplinkybės (susituokė su žmona prieš jos dėdės valią, todėl dėdė juos persekioja ir gali nužudyti) grindžiamos tik jo paties pasakojimu; pareiškėjo pasakojimas nėra nuoseklus, detalus, o kai kuriais atvejais yra prieštaringas; pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių santuokos su žmona sudarymo faktą; pareiškėjas nepateikė jokių žmonos dėdės grasinimus patvirtinančių įrodymų (telefoninių žinučių ar pan.); pareiškėjo teiginį, kad žmonos dėdė yra ypač įtakingas, dėl ko pareiškėjo ir jo žmonos negali apginti kilmės valstybės institucijos, paneigia paties pareiškėjo pateiktas (duomenys neskelbtini) teisėjų tarybos (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimas, kuriuo būtent pareiškėjo žmonos iniciatyva buvo nutraukta jos, pareiškėjo teigimu, prievartinė santuoka.

Šis teismo sprendimas patvirtina aplinkybę, kad kilmės valstybėje pareiškėjo žmona turėjo galimybę kreiptis gynybos (galimai nutraukti prievartinę santuoką) į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas ir tokia pagalba efektyviai pasinaudojo; byloje nėra pateikta duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo jo nurodomo persekiojimo, ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas konvencinėmis priežastimis; pareiškėjo paaiškinimas, kad jam pasipiršus, žmonos dėdė prieštaravo jų santuokai, nes ketino ją prievarta ištekinti už savo seno draugo, prieštarauja byloje surinktiems duomenims, be to turi loginių trūkumų, nustačius, kad pareiškėjo žmonos prievartinė santuoka buvo nutraukta dar 2018 m. spalio mėnesį, o pagal pareiškėjo paaiškinimus jam reali grėsmė kilo tik daugiau kaip po 2 metų (į (duomenys neskelbtini) pabėgo 2021 m. gegužės mėnesį); byloje surinktais duomenimis paneigti pareiškėjo Departamento vykdytos apklausos metu pateikti paaiškinimai, kad jo žmona yra nėščia, gavus žmonos paaiškinimus ir neigiamą neštumo testą buvo paneigti; nustatyti pareiškėjo paaiškinimo trūkumai pareiškėjo paaiškinimus padarė nepatikimais; pareiškėjas, atvykęs į (duomenys neskelbtini), joje net nesvarstė pasilikti (nes, pasak pareiškėjo, (duomenys neskelbtini) nėra Europos valstybė), pats savo noru nusprendė neteisėtai kirsti Lietuvos sieną.

Teismas konstatavo, kad nustatytos aplinkybės patvirtino, jog tikrasis pareiškėjo kelionės tikslas nėra pasislėpti nuo jam kylančios grėsmės kilmės valstybėje.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ir teismo posėdyje negalėjo įvardinti, kodėl jam kiltų grėsmė likus (duomenys neskelbtini), apsiribojo paaiškinimu, kad Europoje yra tinkamai ginamos žmogaus teisės.

9. Remdamasis nustatytu pareiškėjo paaiškinimų nepatikimumu ir nustačius, kad pareiškėjo žmona papuola į grupę asmenų, susiduriančių su didesne tikimybe patirti grėsmę, teismas konstatavo, kad tai nesudaro pakankamo pagrindo pareiškėją priskirti prie kurių nors iš Europos prieglobsčio paramos biuro nurodytų grupių, susiduriančių su padidinta persekiojimo rizika. Vien tik aplinkybė, kad prieglobsčio prašytojas yra pažeidžiamas asmuo, savaime nereiškia, kad prieglobsčio prašymas yra pagrįstas ir jam automatiškai turi būti suteiktas prieglobstis. Departamentas išsamiai įvertino aktualią Europos prieglobsčio paramos biuro skelbiamą informaciją, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją bei kitus šaltinius apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje.

10. Teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, nusprendė, kad pareiškėjo nurodoma baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (nuo 2022 m. sausio 19 d. Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) informaciją, pareiškėjo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) provincijoje (išskyrus (duomenys neskelbtini) rajonus)) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos, kad vien dėl buvimo šioje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualių aplinkybių, padidinančių tokią grėsmės riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Todėl Departamento sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Departamento tyrimas atliktas išsamiai, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai.

11. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į kilmės valstybę, teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatas (7 str. 4 d.), Įstatymo nuostatas (125 str., 126 str., 127 str.). Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko nelegaliai kirsdamas Lietuvos sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas, nusprendė, kad Departamento sprendime pagrįstai konstatuota, jog, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo į kilmės valstybę, pareiškėjas gali pasislėpti. Todėl Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos atitinka Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, laikytina teisėta ir pagrįsta.

12. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvą 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, teismas apžvelgė Įstatymo nuostatas (133 str.). Teismas pažymėjo, kad Lietuvos įstatymai bei poįstatyminiai aktai nenustato imperatyvių kriterijų konkrečiam draudimo terminui apibrėžti. Nors teismas nustatė, kad aptariamo laikotarpio nustatymą Įstatymas priskiria Departamento diskrecijai bei pagal byloje surinktą medžiagą galima daryti išvadą, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau pripažino, kad šiuo atveju, atsižvelgus į individualią pareiškėjo situaciją, neproporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvą 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas šią išvadą grindė tuo, jog bylos medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Dėl to padarė išvadą, kad aptariamas terminas mažintinas iki 2 metų.

13. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria nutarta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos dienos, teismas apžvelgė Įstatymo nuostatas (133 str.), Lietuvos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių nuostatas (12 p., 15 p.), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 nuostatas (24 str., 25 str.). Teismas, draudimo atvykti terminą sumažinęs iki 2 metų, konstatavo, kad yra pagrindas keisti ir aptariamą Departamento sprendimo dalį, atitinkamai sumažinant aptariamą laikotarpį taip pat iki 2 metų.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus ir aplinkybes, išdėstytas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, neindividualizuotai, įrodymų neištyrė visapusiškai.

15.2. Pareiškėjo apklausa atlikta neprofesionaliai ir formaliai, turint ir demonstruojant išankstinį nusistatymą ir nesistengiant gilintis į reikšmingas aplinkybes, taip pažeidžiant Tvarkos aprašo 6 punktą. Pareiškėjas pakankamai išsamiai papasakojo aplinkybes, dėl kurių išvyko iš šalies, atsakinėjo į užduotus klausimus, įvardino ir paaiškino, kas jį persekioja, to priežastis. Departamento sprendimas grindžiamas abstrakčiais teiginiais dėl paaiškinimų abstraktumo, detalumo trūkumo, nepasisakyta, į kokius klausimus pareiškėjas neatsakė išsamiai ir pakankamai detaliai, dėl ko jo paaiškinimai neatitinka tikrovės. Departamentas pažeidė bendradarbiavimo pareigą.

15.3. Pirmosios instancijos teismas neištaisė Departamento padarytų aplinkybių vertinimo klaidų. Departamento išvada, kad grėsmė kyla pareiškėjo žmonai, bet ne pareiškėjui – nepagrįsta, nes kilmės valstybėje taikoma šeiminė atsakomybė, todėl individualizuoti ir suasmeninti kylančią grėsmę yra neteisinga ir nelogiška.

15.4. Departamento sprendime padarytos išvados nepagrįstos ir nesusietos su informacija apie kilmės valstybę, kuri patvirtina tai, kad vykdomas smurtas prieš šeimos narius, padariusius gėdą.

15.5. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad ginčo, jog persekiotojas nėra valstybė ar valstybės institucijos, yra nepagrįstas. Valstybės institucijos nevykdo garbės nusikaltimų, tačiau toleruoja ir net savotiškai tyliu pritarimu skatina tokį visuomenės elgesį, nesiima jokių realių prievartos priemonių prieš garbės nusikaltimus padariusius asmenis, todėl tokios aplinkybės laikomos pakankamomis tarptautinės apsaugos suteikimui.

15.6. Departamentas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad, pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jų orumas bei nekils grėsmė sveikatai, gyvybei. Priešingai yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, pareiškėjo teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Nėra aišku, kaip galima pripažinti, kad grįžti į gyvenamąją guberniją, kurioje per metus iki 2021 m. rugsėjo 1 d. įvyko 1 702 incidentai, arba kitais duomenimis – 380 mūšių ir 1 314 saugumo incidentų, saugu. Departamentas ignoruoja akivaizdų faktą, jog kilmės valstybės šiaurėje vyksta karas.

16. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

17. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė tas pačias aplinkybes ir jų vertinimą, kurį išdėstė pirmosios instancijos teismui paduotame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Departamentas nurodė, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti dėl jo prieglobsčio prašymo padarytas išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tokį parašymą grįsdamas siekiu būti išklausytu tiesioginiai ir betarpiškai. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad byloje kilęs ginčas iš esmės siejamas tik su pareiškėjo paaiškinimais, todėl esant skirtingiems pareiškėjo pasisakymų vertinimams, pareiškėjo nuomone, būtina išklausyti pareiškėją tiesiogiai ir betarpiškai tam, kad teismas objektyviai galėtų susidaryti nuomonę apie pareiškėjo paaiškinimų ir visos istorijos nuoseklumą.

19. Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

20. Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas buvo apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvoje suteikimo, Departamento sprendimo pagrįstumas patikrintas Komisijoje, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir advokatė dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek advokatė teikė žodinius paaiškinimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

V. 21. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui ((duomenys neskelbtini) piliečiui) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvoje, išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvą 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo dienos, Komisijos sprendimo, kuriuo Departamento sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu, teisėtumo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvoje, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvą yra neproporcingas. Atsižvelgęs į tai, teismas pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvą 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos ir kad 2 metus bus įvestas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Atitinkamai teismas pakeitė ir Komisijos sprendimą.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas visiškai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad aplinkybė, jog jo žmona papuola į grupę asmenų, susiduriančių su didesne tikimybe patirti grėsmę, nėra pakankama daryti išvadą, kad ir pareiškėjui gresia grėsmė patirti persekiojimą.

24. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.“

25. Remiantis 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnio d punktu, pabėgėlis – visų pirma trečiosios šalies pilietis, kuris yra ne savo pilietybės šalyje „dėl pagrįstos persekiojimo“ dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei „baimės“ ir negali arba „dėl tokios baimės“ nepageidauja pasinaudoti tos šalies „globa [apsauga]“. Taigi atitinkamas pilietis dėl kilmės valstybėje esančių aplinkybių ir persekiojimo dalyvių veiksmų turi pagrįstai baimintis persekiojimo dėl bent jau vienos iš penkių direktyvoje ir Ženevos konvencijoje išvardytų priežasčių (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo Shepherd, C-472/13, 24 p.ir jame nurodytą jurisprudenciją).

26. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 3 dalies a–c punktus, tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su kilmės šalimi, sprendimo dėl prašymo priėmimo momentu, atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentaciją, taip pat į jo asmeninę padėtį ir aplinkybes (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo EZ prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-238/19, 23 p.).

27. Direktyvos 2011/95/ES nuostatas įgyvendina Įstatymas, kurio 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

28. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).

29. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

30. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 26 d. registracijos metu nurodė, kad: (duomenys neskelbtini).

31. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui naujų aplinkybių, dėl kurių išvyko iš kilmės valstybės nenurodė.

32. Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčo, jog pareiškėjas su žmona nėra sudarę civilinės santuokos, nėra. Įvertinusi tai ir atsižvelgusi į aplinkybę, jog byloje taip pat nėra objektyvių duomenų apie tai, jog pareiškėjas su žmona sudarę religinę santuoką, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Departamentas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo situaciją vertino individualiai. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl šeimyninės situacijos vertinimo atmetami kaip nepagrįsti.

33. Įvertinus pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, pateiktus Departamentui registracijos metu ir apklausoje, pirmosios instancijos teismui, kitą bylos medžiagą, konstatuotina, kad Departamentas atliko išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą. Apklausos transkripcija patvirtina, kad Departamentas siekė detaliai išsiaiškinti faktinę pareiškėjo situaciją, o pareiškėjo pasakojimas stokoja nuoseklumo, detalumo ir išsamumo. Departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytos ir nenuginčytos inter alia (be kita ko) aplinkybės, kad pareiškėjas nepateikė jokių žmonos dėdės grasinimus įrodančių įrodymų; pareiškėjo paaiškinimai neatskleidė ir neatskleidžia pareiškėjo atžvilgiu vykdytino žmonos dėdės persekiojimo tikslo, motyvų, priežasčių; paties pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, kad žmonos dėdė persekiojo ir smurtavo prieš pareiškėjo žmoną, o ne pareiškėją; žmonos dėdė nėra valstybinis persekiotojas, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo paaiškinimai dėl baimės grįžti į kilmės valstybę nelaikytini patikimu įrodymu, pagrindžiančiu pareiškėjui kilusios grėsmės realumą, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

34. Kaip nustatyta, persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Pats persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Kilmės valstybės informacija, kurios nepaneigė pareiškėjas, patvirtina, kad vyrai, turėdami nesantuokinius santykius, priešingai nei moterys, nesukelia problemų šeimai dėl garbės. Todėl, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Departamento išvada, kad pareiškėjo paaiškinimai apie jo individualią situaciją kilmės valstybės kontekste savaime nepagrindė realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės pareiškėjo atžvilgiu. Šiuo atveju pareiškėjo pateikta informacija apie žmonos dėdės persekiojimą iš esmės yra susijusi išimtinai su pareiškėjo žmonos situacija, o ne su tuo, kad pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas pats pripažįsta, kad jis nepriklauso socialinei grupei, kuri gali susidurti su padidinto persekiojimo rizika, to nepatvirtina ir informacija apie kilmės valstybę.

35. Pastebėtina ir tai, kad Departamentas, vadovaudamasis kilmės valstybės informacija, skundžiamą Departamento sprendimą priėmė, atsižvelgęs ne tik į tai, kad kilmės valstybėje yra likę pareiškėjo artimi giminaičiai, kurie gali jam suteikti paramą susidariusios situacijos kontekste, bet ir į tai, kad, kaip pripažino pats pareiškėjas, grėsmė dėl tautybės kilmės valstybėje jam nekyla.

36. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad Departamentas tinkamai pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimo neatliko (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai). Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad Departamentas surinko su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Departamento sprendimo turinys patvirtina, kad Departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą.

37. Įvertinus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, Departamento nustatytas aplinkybes apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, konstatuotina, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje numatytų prieglobsčio suteikimo sąlygų.

VI. 38. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą.

39. Šiame kontekste akcentuotina Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl papildomos apsaugos, kurioje pažymima, kad Direktyvos 2004/83 (kuri išdėstyta nauja redakcija priimant Direktyvą 2011/95/ES) 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra sąlygos, kurias tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog prašytojui, jei būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti tokią žalą (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų Elgafaji, C-465/07, 31 p. ir Diakité, C-285/12, 18 p.).

40. Vidaus ginkluoto konflikto buvimas galės lemti sprendimą suteikti papildomą apsaugą, tik jeigu tam tikros valstybės reguliariųjų pajėgų ir vienos ar kelių ginkluotų grupių arba dviejų ar daugiau ginkluotų grupių susidūrimai būtų išimtinai laikomi keliančiais rimtą ir asmeninę grėsmę papildomos apsaugos prašytojo gyvybei arba fiziniam neliečiamumui, kaip nurodyta Direktyvos 2004/83 (kuri išdėstyta nauja redakcija priimant Direktyvą 2011/95/ES) 15 straipsnio c punkte, nes jiems būdingas nesirenkamojo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba tam tikrais atvejais į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo toje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti minėtą grėsmę (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų Elgafaji, C-465/07, 43 p. ir Diakité, C-285/12, 30 p.).

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, teisėjų kolegija nenustatė pagrindų abejoti tuo, kad nėra pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Todėl konstatuotina, kad Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, teisėta ir pagrįsta.

42. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl to, kad Departamentas nesurinko informacijos, sudarančios pagrindą daryti nekvestionuotiną išvadą, jog, pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Departamentas, siekdamas nustatyti pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje esantį smurto lygį, rėmėsi Europos pabėgėlių prieglobsčio biuro ataskaita. Išvados, kad (duomenys neskelbtini) (į kurią patenka pareiškėjo gyvenamoji vieta) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos, pareiškėjas nepaneigė jokiais kitais objektyviais duomenimis. Subjektyvus pareiškėjo vidaus kilmės valstybės situacijos vertinimas nesudaro pagrindo kitaip vertinti objektyviais duomenimis pagrįstų Departamento išvadų. Be to, kaip nustatyta, pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl aptariami pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini, o Departamento išvada, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, laikoma teisėta ir pagrįsta.

VII. 43. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, atitinkamai į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2, o ne 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan