2018-11-22 Nr. AB-22375-3-61-3-04273-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1413-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04273-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 13.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MEX ekranai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MEX ekranai“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas UAB „MEX ekranai“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. S-215 (7-162/2016); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 1A-253, kuriuo buvo patvirtinta Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. balandžio 18 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 6VM190586S; 3) Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. balandžio 18 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190586S.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus teritorinė muitinė (toliau – ir Teritorinė muitinė), atlikusi Bendrovės 2013 m. gegužės 23 d. elektroninėje importo deklaracijoje Nr. 13LTVR5000IM021FA2 (toliau – ir EID) deklaruotos prekės „LED ekranai“ klasifikavimo teisingumo patikrinimą, surašė 2016 m. balandžio 18 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190586S (toliau – ir Ataskaita), kurioje nusprendė taisyti deklaruotų tikrinamų prekių TARIC kodą ir aprašymą į nustatytą prekių TARIC kodą ir aprašymą; taikyti prekėms 14 proc. trečiųjų šalių importo muito normą bei perskaičiuoti importo mokesčius; skirti Bendrovei 7 609,00 Eur baudą už mokėtinų mokesčių sumažinimą; įregistruoti Bendrovei mokestinę prievolę: 62 882,59 Eur muitą, 13 205,22 Eur importo PVM ir 7 609,00 Eur baudą. Ataskaitoje pažymėta, kad tikrinamoje EID deklaruoti nesurinkti LED moduliniai ekranai (LED siena) klasifikuotini kaip monitoriai TARIC 8528 59 80 90 (KN 2013 m. versija), todėl šiuo kodu klasifikuojamoms prekėms turėjo būti taikoma 14 proc. trečiųjų šalių importo muito norma. Bendrovė Departamentui pateikė skundą, nurodydama, kad Kombinuotoje prekių nomenklatūroje (toliau – ir KN) nė vienas kodas visiškai neatitinka LED modulių, deklaruotų tikrinamoje EID, apibūdinimo, todėl taikytinas trečiosios Kombinuotosios nomenklatūros aiškinimo taisyklės a punktas, pagal kurį pirmenybė turi būti teikiama tai pozicijai, kurioje prekė aprašyta tiksliausiai, lyginant su kitomis pozicijomis, kuriose ji aprašyta bendriau. Atsakovas, išnagrinėjęs skundą, 2016 m. liepos 15 d. patvirtino Ataskaitą ir Bendrovės skundą atmetė. Bendrovė pateikė skundą Komisijai, taip pat papildomus įrodymus – Vilniaus Gedimino technikos universiteto (toliau – ir VGTU) Elektronikos fakulteto specialistų išvadą, kurioje nurodyta, jog ginčo prekė turėtų būti klasifikuojama pagal kodą KN 8528 51 00 90. Komisija 2016 m. spalio 7 d. sprendimu paliko galioti atsakovo sprendimą.

3. Pareiškėjas teigė, kad importuotų LED modulių techninių parametrų skirtumai akivaizdžiai patvirtina, jog importuotų prekių savybės ženkliai skiriasi nuo 2012 m. vasario 7 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 103/2012 (toliau – ir Reglamentas) priede apibrėžtų prekių techninių charakteristikų, todėl šios prekės nėra analogiškos. Pažymėjo, kad klausimui dėl trečiųjų šalių importo muito normos taikymo ir importo muito mokesčio apskaičiavimo, turi būti taikomos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) normos. Esant akivaizdiems Reglamento priede nurodytų prekių ir jos importuotų prekių esminių savybių skirtumams, nei Departamentas, nei Komisija neturėjo teisės Reglamento nuostatų aiškinti plečiamai ir klasifikuoti Bendrovės importuotas prekes KN 8528 59 80 subpozicijoje. Šiuo atveju Reglamento priede nurodytų KN 8528 59 80 subpozicijoje klasifikuotinų prekių ir ginčo prekių savybės ženkliai skiriasi, tiek atsakovas, tiek ir Komisija, priimdami skundžiamus sprendimus, privalėjo vadovautis bendruoju MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu mokestinio reglamentavimo principu ir visus neaiškumus dėl ginčo prekių klasifikavimo konkrečioje KN subpozicijoje vertinti pareiškėjo naudai.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą negalėjo remtis 2015 m. balandžio 28 d. Europos Komisijos įgyvendinimo reglamentu Nr. 2015/712 ir juo grįsti savo poziciją dėl KN pozicijų taikymo. Komisija taip pat neatsižvelgė į VGTU specialistų išvadas, kurios patvirtina, jog pareiškėjo importuotos prekės turi būti klasifikuojamos KN 8528 51 00 90, o ne KN 8528 59 80 subpozicijoje, Komisija nenurodė jokių argumentų, kodėl ši kompetentingų specialistų išvada yra netinkama. Bendrovė pažymi, kad šis skundžiamas sprendimas buvo priimtas formaliais pagrindais, nesiekiant išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų teisingai turi būti klasifikuojamos importuotos ginčo prekės.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pagal muitinės deklaraciją importuotos prekės buvo deklaruotos TARIC kodu 8541 40 10 00 ir muitinės deklaracijos 31 langelyje aprašytos kaip „LED ekranai“. Nurodė, kad sutinka su skunde nurodytais ginčo prekės ir Reglamente klasifikuotos prekės parametrų skirtumais, tačiau pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyti prekių skirtumai nėra esminiai klasifikavimo prasme, t. y. Bendrovės nurodyti prekių parametrų skirtumai neturi įtakos jų tarifiniam klasifikavimui. Šiuo atveju esminės (nulemiančios prekės klasifikavimą) prekių savybės yra analogiškos, t. y. LED moduliai, iš kurių sudaromas modulinis ekrano skydas, yra netinkami žiūrėti iš arti; LED moduliai neatitinka standartinės ekranų (monitorių) ir TV transliacijoms priimti reikalingos rezoliucijos; LED modulių paskirtis – naudoti sporto ar pramoginiuose renginiuose, kaip mažmeninės prekybos iškabas. Vertinant prekes pagal savybes ir parametrus, kurie turi įtakos jų klasifikavimui, Reglamente nurodyta ir pareiškėjos importuota prekė yra analogiškos. Atsakovas nesutiko, kad Departamentas ir Komisija privalėjo vadovautis trečiosios KN aiškinimo taisyklės a punktu, o importuota prekė labiau atitinka ne KN 8528 59 80, bet KN 8528 51 00 subpozicijoje nurodytas prekes. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad jos importuota prekė pagal savo savybes labiau atitinka KN 8528 51 00 subpozicijoje nurodytas prekes, nes šio savo teiginio nepagrindžia jokiomis prekės savybėmis. Be to, KN 8528 51 00 yra klasifikuojami monitoriai, kurių rezoliucijos prasideda nuo 320 x 320 pikselių, o pareiškėjos importuotos prekės rezoliucija yra 48 x 48. Iš Komisijos sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta ir įvertinta pareiškėjo pateikta VGTU išvada. Vertindama šią išvadą, rėmėsi Europos Komisijos 2015 m. balandžio 28 d. reglamente Nr. 2015/712 nurodytais motyvais dėl prekių klasifikavimo.

7. Atsakovas nurodė, kad klasifikuojant prekes gali būti vadovaujamasi tik Muitinės laboratorijos arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog VGTU elektronikos fakultetas (jų specialistai) turi akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti pareiškėjos importuotą prekę, statusą, taigi VGTU išvada negali būti taikoma klasifikuojant ginčo prekę.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

9. Teritorinė muitinė paaiškino, kad kilus įtarimui, jog EID deklaruota prekė „LED ekranai“ yra klasifikuojama neteisingu TARIC kodu 8541 40 10 00, muitinė įpareigojo pareiškėją pateikti tikrinamų prekių specifikacijas, katalogus, prekių aprašymus, kur būtų nurodytas jų veikimo principas bei panaudojimo galimybės. UAB „MEX ekranai“ pateikė muitinei informaciją apie tikrinamas prekes (prekių nuotraukas, specifikaciją), kuria remiantis buvo pakeistas tikrinamų prekių kodas. Teritorinė muitinė, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktą sąskaitą bei papildomą informaciją, nustatė, kad minėtoje importo deklaracijoje deklaruotos prekės yra nesurinktos LED modulinio ekrano sudedamosios dalys. Pažymėjo, kad ginčo prekės negali būti klasifikuojamos KN 8528 51 00 subpozicijoje, kuri rekomenduojama minėtame VGTU rašte, kadangi tokioms prekėms priskiriami aparatai, naudojami vien tik arba daugiausia automatinio duomenų apdorojimo sistemoje, klasifikuojamoje 8471 KN pozicijoje, kurioje pagal KN aprašymą klasifikuotinos automatinio duomenų apdorojimo mašinos ir jų įtaisai. Komisija išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą bei plačiai pasisakė dėl jo išdėstytų argumentų, taikant Komisijos įgyvendinimo reglamento Nr. 103/2012 nuostatas. Teritorinė muitinė sutinka, kad ginčo prekių ir šio reglamento priede nurodytų prekių, klasifikuojamų KN subpozicijoje 8528 59 80, skirtingi vaizdo raiškos parametrai nepakeičia nei pačios prekės (nesurinktas modulinis ekrano skydas – LED siena), nei esminių jos savybių ir paskirties, o tuo pačiu ir prekės priskyrimo atitinkamai KN subpozicijai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad šiuo metu pareiškėjas importuojamas analogiškas prekes deklaruoja teisingu TARIC kodu ir jo neginčija.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo UAB „MEX ekranai“ skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl teritorinės muitinės 2016 m. balandžio 18 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 6VM190586S (Komisijos b. l. 32–34), kuria įregistruota mokestinė prievolė, teisėtumo ir Departamento 2016 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1A-253 (Komisijos b. l. 10–12) bei Komisijos 2016 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. S-215(7-162/2016) (Komisijos b. l. 67–72), kuriais ikiteismine tvarka išnagrinėti pareiškėjos skundai dėl Ataskaitos.

12. Teismas taip pat nustatė, kad Teritorinė muitinė Ataskaitoje konstatavo, jog EID deklaruotos prekės yra nesurinkto LED modulinio ekrano sudedamosios dalys: LED plokštės MC-12F PITCH 12.5 mm, LED moduliai LINX-12F PITCH 12.5 mm (left, right), iš kurių suformuojamas modulinis ekrano skydas; vaizdo apdorojimo sistema sending card SOFTWARE DVI cable, usb cable; maitinimo blokas Unit 4000W; laidai su jungtimis DC 36V, AC 32A, UPT; montažiniai rėmai ir dėklai (frame, case). Tikrinamosios prekės yra nesurinkti (dėl transportavimo) LED moduliniai ekranai (vadinamoji LED siena). Iš atskirų LED modulių LINX-12F surenkamas ekrano skydas. Skydai sujungiami laidais su vaizdo apdorojimo sistema, kuri prijungiama prie automatinės duomenų apdorojimo mašinos (kompiuterio) DVI arba USB jungtimis. Tikrinami ekranai neturi televizinio signalo priėmimo aparatūros, LED moduliniai ekranai nepritaikyti žiūrėjimui iš arti. Teritorinė muitinė, įvertinusi nurodytas aplinkybes, nusprendė ginčo prekes klasifikuoti kaip monitorius TARIC 8528 59 80 90 kodu (KN 2013 m. versija) ir taisyti EID TARIC kodą ir aprašymą bei apskaičiuoti mokėtinus mokesčius. Iš EID (Komisijos b. l. 37) matyti, kad pareiškėjas prekę klasifikavo KN 8541 pozicijoje, kuri apibūdinama kaip „Diodai, tranzistoriai ir panašūs puslaidininkiniai įtaisai; šviesai jautrūs puslaidininkiniai įtaisai, įskaitant fotovoltinius elementus, sumontuoti arba nesumontuoti moduliuose arba plokštėse; šviesos diodai; sumontuoti pjezoelektriniai kristalai“ ir KN subpozicijoje 8541 40 10, kuri apibūdinama kaip „šviesos diodai, įskaitant lazerinius diodus“. Teritorinė muitinė ginčo prekes klasifikavo KN pozicijoje 8528, kuri apibūdinama kaip „Monitoriai ir projektoriai, be televizinio signalo priėmimo aparatūros; televizinio signalo priėmimo aparatūra, su radijo imtuvais arba su garso ar vaizdo įrašymo arba atkūrimo aparatais arba be jų“ ir KN subpozicijoje 8528 59 80 „plokštieji monitoriai, nepriskiriami aparatams, naudojantiems vien tik arba daugiausia automatinio duomenų apdorojimo sistemoje ir kurių ekranas pagamintas naudojant LED technologiją“. Ginčo prekių parametrai yra kitokie, t. y. modulio dydis yra 60 x 60 centimetrų, skiriamoji geba 48 x 48 vaizdo elementų, taško žingsnis – 12,5 mm, skaistis – 4500 cd/m2 ir atnaujinimo dažnis – 4000 Hz.

13. Teismas sutiko su Komisijos sprendimo motyvais, kad ginčo prekių ir Reglamente minimų prekių parametrai skiriasi, tačiau tai nedaro įtakos klasifikavimui. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal bendrąsias KN aiškinimo taisykles pirmenybė teikiama tai pozicijai, kurioje prekė aprašyta tiksliausiai, lyginant su kitomis pozicijomis, kuriose ji aprašyta bendriau. Tokios taisyklės taikymas nereiškia, jog tam tikra subpozicija aiškinama plečiamai. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjas skunde nepaneigė Komisijos nustatytos aplinkybės, jog Reglamente minimų ir ginčo prekių techninės charakteristikos skiriasi, tačiau pastarųjų prekių tiksliausias klasifikavimas būtų KN 8528 59 80 subpozicijoje. Be to, pareiškėjas, žinodamas, kad Komisijos skundžiamas sprendimas grindžiamas Reglamento nuostatomis, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų Reglamente minimų ir ginčo prekių esminius skirtumus, kurie daro įtaką klasifikavimui, o skunde apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais apie techninių charakteristikų skirtumus.

14. Reglamentu buvo numatytas jame nurodytų prekių klasifikavimas, o ne atvirkščiai, t. y. nebuvo nurodyta, kad KN 8528 59 80 pozicijoje gali būti klasifikuojamos tik Reglamente nurodytos prekės. Be to, Reglamento 1 priedas nereiškia, kad KN 8528 59 80 subpozicijoje gali būti klasifikuojama tik minėtame reglamente nurodyta prekė.

15. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra būtinybės skirti ekspertizę arba pasitelkti specialistus siekiant klasifikuoti ginčo prekes, nes ginčo dėl prekių techninės charakteristikos nėra, turima informacija nėra prieštaringa ar netiksli.

16. Teismas vertino, kad VGTU specialisto išvadoje nėra nurodyta iš esmės jokių naujų duomenų, kurie susiję su prekių techninėmis charakteristikomis ar kitomis sritimis, kurios reikalauja specialių žinių.

17. Teismas pažymėjo, kad Komisija 2015 m. balandžio 28 d. Europos Komisijos įgyvendinimo reglamentu Nr. 2015/712, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 102/2012 (toliau – ir Reglamentas Nr. 2015/712), vadovavosi ne kaip teisės aktu, sukuriančiu pareiškėjui tam tikras elgesio taisykles, o siekdama aiškinti Reglamento nuostatas ir tinkamai taikyti KN, t. y. teisės aiškinimo šaltiniu. Be to, Reglamento Nr. 2015/712 aiškinimas pateiktas kaip papildomas ir minėtas Komisijos sprendimo motyvas neturi įtakos Ataskaitos, kuria buvo pakeistas prekių klasifikavimas ir apskaičiuoti mokėtini mokesčiai, teisėtumui.

18. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai pakeitė pareiškėjo deklaruotų prekių TARIC kodą 8541 40 10 00 į nustatytą TARIC 8528 59 80 90 bei apskaičiavo mokėtinas sumas.

III. 19. Pareiškėjas UAB „MEX ekranai“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. S-215 (7-162/2016), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 1A-253 bei Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. balandžio 18 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190586S.

20. Pareiškėjo nuomone, teismas akivaizdžiai netinkamai taikė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, konstatuodamas, jog Bendrovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų Reglamento (ES) Nr. 103/2012 priede minimų ir ginčo prekių esminius skirtumus, kurie daro įtaką klasifikavimui. Pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius (muitinės institucijos) nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų argumentų dėl Bendrovės importuotų prekių klasifikavimo KN 8528 59 80 subpozicijoje pagrįstumą. Pažymi, kad Ataskaita negali būti laikoma tinkamu įrodymu, patvirtinančiu mokesčio administratoriaus išvadas dėl Bendrovės importuotų prekių tarifinio klasifikavimo, nes ji neatitinka įrodymo šaltinio patikimumo reikalavimo. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie Ataskaitos išvadas parengusios Vilniaus teritorinės muitinės vyr. specialistės I. Ž. turimas specialias žinias ar kvalifikaciją, įgalinančią ją kvalifikuotai atlikti elektronikos prietaisų, taip pat ir Bendrovės importuotų LED modulių, techninių savybių tyrimus. Be to, iš viešai skelbiamo muitinio įvertinimo kontrolės skyriaus vyr. specialisto pareigybės aprašymo, matyti, jog šiam valstybės tarnautojui nėra keliami reikalavimai turėti fizikinės – techninės krypties išsilavinimą. Teismas turėjo vadovautis būtent mokslininko – VGTU Elektronikos katedros docento D. U. parengtu raštu, prilygintintu specialių mokslo žinių turinčio specialisto paaiškinimams ABTĮ 56 straipsnio 2 dalies prasme, ir kuris prieštarauja Ataskaitos išvadoms.

21. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad šioje byloje nėra būtinybės skirti ekspertizę. Specialių žinių taikymas šiuo atveju yra būtinas siekiant pašalinti prieštaravimus tarp Vilniaus teritorinės muitinės Ataskaitoje nurodomo ir byloje esančioje specialisto išvadoje pateikiamo prekės tarifinio klasifikavimo, tam, jog būtų galima teisingai ir objektyviai nustatyti, kuriai KN subpozicijai priskirtinos Bendrovės importuotos prekės. Šiuo atveju teismas sprendė, kad nors Bendrovės importuotų ir Reglamento priede minimų prekių parametrai skiriasi, tačiau tai nedaro įtakos klasifikavimui, t. y. tokią išvadą padarė netaikydamas specialių mokslo ir technikos žinių, o pats vertindamas Bendrovės importuotų prekių savybes ir atmesdamas byloje esančio specialisto išvadas, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančios įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

22. Pareiškėjas nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime nesivadovavo mokestinių teisės aktų aiškinimo taisyklėmis ir mokesčio administravimo principų reikalavimais. Teismas nurodė, kad Reglamentu buvo nustatytas jame nurodytų prekių klasifikavimas, o ne atvirkščiai, t. y. nebuvo nurodyta, kad KN 8528 59 80 pozicijoje gali būti klasifikuojamos tik Reglamente nurodytos prekės. Interpretuodamas Reglamento priedo nuostatas nurodytu būdu, teismas nepagrįstai išplėtė Reglamento taikymo sritį ir visas abejones dėl šio teisės akto nuostatų taikymo vertino išimtinai mokesčio administratoriaus, bet ne mokesčio mokėtojo naudai, nors privalėjo vadovautis bendruoju MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu ir teismų praktikoje išplėtotu mokestinių teisės normų aiškinimo principu.

23. Pareiškėjas teigia, kad konstitucinis teisinio tikrumo principas reikalauja, kad teisinių veiksmų atlikimo metu asmuo konkrečiai ir suvokiamai žinotų jam taikomą teisinį reglamentavimą ir jo išaiškinimą. Vėliau priimto teisės akto, kaip pirminio teisės šaltinio (šiuo atveju Reglamento 2015/712), normos niekaip negali paaiškinti anksčiau priimto teisės akto (šiuo atveju Reglamento 103/2012) normų turinio, nes teisės normos gali būti aiškinamos tik remiantis tais pirminiais teisės aiškinimo šaltiniais, kurie galiojo prieš aiškinamo teisės akto įsigaliojimą. Pažymi, kad Reglamentas Nr. 2015/712 įsigaliojo dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2015 m. gegužės 25 d. Bendrovė ginčo prekes importavo ir elektroninę importo deklaraciją Nr. 13LTVR500IM021FA2 pateikė dar 2013 m. gegužės 23 d. Taigi Bendrovei 2013 m. importuojant ginčo prekes Reglamento Nr. 2015/712 nuostatos dar net nebuvo priimtos. Todėl tarifinio prekių klasifikavimo KN 8528 59 39 subpozicijoje taikymas esamoje situacijoje yra negalimas, nes toks tarifinio klasifikavimo išaiškinimas nebuvo žinomas ir taikomas Bendrovės prekių importo metu, o atsirado tik praėjus dvejiems metams po minėtų teisinių santykių pabaigos, todėl jo taikymas aiškinant pasibaigusius teisinius santykius pažeidžia ne tik Bendrovės teisėtų lūkesčių, bet ir teisinio tikrumo principų imperatyvus.

24. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodo, kaip prekės parametrai įtakoja esmines tarifinį klasifikavimą lemiančias prekių savybes. Vertinant prekes pagal jų savybes ir parametrus, kurie turi įtakos jų klasifikavimui, pareiškėjo importuota ir minėtame Reglamente nurodyta prekė yra analogiškos jų klasifikavimo prasme, o pareiškėjas nepateikė įrodymų ir neįrodė, kad jo importuotos prekės turi esminių skirtumų. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas nepagrįstai jam perkėlė įrodinėjimo naštą.

26. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog VGTU Elektronikos fakultetas (jų specialistai) turi akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti pareiškėjo importuotą prekę, statusą. Taigi VGTU išvada negali būti laikoma leistinu įrodymu klasifikuojant ginčo prekę. Teismas, įvertinęs pateiktos VGTU išvados turinį, pagrįstai konstatavo, jog ji yra informacinio patariamojo pobūdžio. Kitų byloje esančių dokumentų visuma bei Suderintos sistemos ir KN atitinkamų subpozicijų paaiškinimai pagrindžia, kad ginčo prekė turi būti klasifikuojama KN 8528 59 80 00 subpozicijoje.

27. Atsakovo vertinimu, teismas tinkamai aiškino KN nuostatas, reglamentuojančias ginčo prekių klasifikavimą, o aplinkybė, kad šis aiškinimas nesutampa su pareiškėjo pozicija, nėra pakankamas pagrindas teigti, jog teismas nesivadovavo mokestinių teisės aktų aiškinimo taisyklėmis ir mokesčio administravimo principų reikalavimais. Departamento nuomone, teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentą dėl Reglamento Nr. 2015/712 taikymo negalimumo, pažymėdamas, kad Mokestinių ginčų komisija rėmėsi Reglamentu Nr. 2015/712 kaip teisės aiškinimo šaltiniu, siekiant tinkamai taikyti KN.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

29. Vilniaus teritorinė muitinė nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai akcentuoja bendrųjų teisės principų taikymo svarbą prekių klasifikavimui, o pareigą nustatyti prekės kodą perkelia su muitinės veikla nesusijusiems specialistams.

30. Vilniaus teritorinė muitinė teigia, kad ginčo prekės negali būti klasifikuojamos KN 8528 51 00 subpozicijoje, kuri rekomenduojama VGTU rašte, kadangi tokioms prekėms priskiriami aparatai, naudojami vien tik arba daugiausia automatinio duomenų apdorojimo sistemoje, klasifikuojamoje 8471 KN pozicijoje, kurioje pagal KN aprašymą klasifikuotinos automatinio duomenų apdorojimo mašinos ir jų įtaisai. Atsižvelgiant į ginčo prekės, t. y. į nesurinkto LED ekrano charakteristikas (ekrano dydį, suderinamumą su televizijos standartais (CVBS) ir vaizdo režimus, netinkamą žiūrėti iš arti taško žingsnį ir didelį skaistį, numatytoji skydo paskirtis – naudoti sporto ar pramoginiuose renginiuose, mažmeninės prekybos iškaboms ir t. t. Todėl nelaikytina, kad toks gaminys skirtas naudoti vien tik arba daugiausia automatinių duomenų apdorojimo sistemoje, priskiriamoje 8471 pozicijai. Teismas teisingai nurodė, kad pagal bendrąsias KN aiškinimo taisykles pirmenybė teikiama tai pozicijai, kurioje prekė aprašyta tiksliausiai lyginant su kitomis pozicijomis, kuriose ji aprašyta bendriau. Tokios taisyklės taikymas nereiškia, jog tam tikra subpozicija aiškinama plečiamai.

31. Vilniaus teritorinė muitinė nurodo, kad teismas teisingai pažymėjo, jog Reglamentu Nr. 2015/712 vadovautasi ne kaip teisės aktu, sukuriančiu pareiškėjui tam tiktas elgesio taisykles, o kaip teisės aiškinimo šaltiniu, siekiant aiškinti Reglamento nuostatas ir tinkamai taikyti Kombinuotąją nomenklatūrą. Pažymi, kad pareiškėjas importuojamas analogiškas prekes 2016 m. deklaravo teisingu TARIC kodu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo iš Kinijos importuotų nesurinktų LED modulinių ekranų deklaravimo importo deklaracijose TARIC kodu 8541 40 10 00, teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai pakeitė pareiškėjo deklaruotų prekių TARIC kodą 8541 40 10 00 į nustatytą TARIC 8528 59 80 90 kodą bei apskaičiavo mokėtinas sumas. Teismas taip pat pažymėjo, jog analogiškas išvadas padarė Departamentas ir Komisija, todėl jų skundžiamų sprendimų irgi nėra pagrindo naikinti.

33. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. UAB „MEX ekranai“ apeliaciniame skunde teigia, kad mokesčių administratorius (muitinės institucijos) nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų argumentų dėl Bendrovės importuotų prekių klasifikavimo KN 8528 59 80 subpozicijoje pagrįstumą.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Ginčo teisinius santykius reguliuoja 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr.29l3/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muito tarifo, 2012 m. spalio 9 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (EB) Nr. 927/2012 (2013 m. versija), iš dalies keičiančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistines nomenklatūros bei Bendrojo muitų tarifo 1 priedą, ir 2012 m. vasario 7 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. l03/20l2 nuostatos.

36. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1302-602/2016).

37. Pagal 2012 m. spalio 9 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (EB) Nr. 927/2012, iš esmės keičiančio 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo 1 priedą, nuostatas: 8528 pozicijoje klasifikuojami monitoriai ir projektoriai, be televizinio signalo priėmimo aparatūros; televizinio signalo priėmimo aparatūra, su radijo imtuvais arba su garso ar vaizdo įrašymo arba atkūrimo aparatais arba be jų; 8528 59 80 subpozicijoje klasifikuojami plokštieji monitoriai, nepriskiriami aparatams, naudojamiems vien tik arba daugiausia automatinio duomenų apdorojimo sistemoje ir kurių ekranas pagamintas naudojant LED technologiją. Tuo tarpu KN 8528 51 00 klasifikuojami kiti monitoriai, kurie priskiriami aparatams, naudojamiems vien tik arba daugiausia automatinio duomenų apdorojimo sistemoje, klasifikuojamoje 8471 pozicijoje, o KN 8541 40 10 subpozicijoje klasifikuojami šviesos diodai, įskaitant lazerinius diodus.

38. Įvertinus importuotų modulių parametrus (technines charakteristikas) padaryta pagrįsta išvada, kad importuotų LED modulių skiriamoji geba (rezoliucija) neatitinka standartinės ekranų (monitorių) rezoliucijos ir juo labiau neatitinka televizijos transliacijoms priimti reikalingos rezoliucijos, t. y. importuotų modulių raiška yra daug mažesnė. Tai reiškia, kad jie yra netinkami žiūrėti iš arti, o jų paskirtis – naudoti sporto ar pramoginiuose renginiuose, mažmeninės prekybos iškaboms ir pan. Pareiškėjo akcentuojami kitokie prekių vaizdo raiškos parametrai, nei nurodyti Komisijos reglamento Nr. 103/2012 priede pateiktos lentelės 1 skiltyje, nepakeičia nei pačios prekės, nei esminių jos savybių ir paskirties. Šiame kontekste nepagrįstas UAB „MEX ekranai“ teiginys, jog ginčo prekės klasifikuojamos KN 8528 51 00 subpozicijoje, nes ji geriau atitinka deklaruojamos prekės savybes.

39. Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal bendrąsias KN aiškinimo taisykles pirmenybė teikiama tai pozicijai, kurioje prekė aprašyta tiksliausiai, lyginant su kitomis pozicijomis, kuriose ji aprašyta bendriau. Tokios taisyklės taikymas nereiškia, jog tam tikra subpozicija aiškinama plečiamai. Reglamentu (ES) Nr. 103/2012 buvo numatytas jame nurodytų prekių klasifikavimas, o ne atvirkščiai, t. y. nebuvo nurodyta, kad KN 8528 59 80 subpozicijoje gali būti klasifikuojamos tik Reglamente nurodytos prekės.

40. Atsakovas ir tretysisis suinteresuotas asmuo prekių klasifikavimą KN 8528 59 80 subpozicijoje grindė bendrosiosmis KN aiškinimo taisyklėmis (1-ąja taisykle), KN aiškinamosiomis pastabomis (XVI skyriaus 4 pastaba), Pasaulio muitinių organizacijos priimtais Suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos nomenklatūros klasifikavimo patarimais ir aiškinamosiosmis pastabomis (Suderintos sistenos paaiškinimų KN 8531 pozicijos paaiškinimų D dalis), taip pat jau minėtu Komisijos įgyvendinimo reglamentu Nr. 103/2012 dėl tam tikrų prekių klasifikavimo Kombinuotojoje nomenklatūroje, todėl visiškai nereikšmingi UAB „MEX ekranai“ apeliacinio skundo argumentai dėl Ataskaitos išvadas rengusios Vilniaus teritorinės muitinės vyr. specialistės turimų specialių žinių ar kvalifikacijos, įgalinančios ją kvalifikuotai atlikti elektronikos prietaisų, taip pat ir Bendrovės importuotų LED modulių, techninių savybių tyrimus. Taigi pagal kilusio ginčo pobūdį pats prekių klasifikavimas labiau vertintinas kaip teisės taikymo veiksmas, todėl specialios žinios nėra būtinos.

41. Pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams dėl Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto 2016-07-04 rašto vertinimo ir Komisijos Reglamento Nr. 2015/712 taikymo šioje byloje. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir ginčo pobūdį nėra jokio pagrindo išvadai, jog byloje kilo specialių žinių poreikis, t. y. nebuvo būtinybės skirti ekspertizę.

42. Tiek atsakovas, tiek Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisingai pažymėjo, jog skundžiamo sprendimo pagrįstumą dėl ginčo prekių klasifikavimo KN 8528 59 80 subpozicijoje papildo ir patikrinimo metu iš ES Privalomosios tarifinės informacijos duomenų bazės gauti duomenys apie analogiškų prekių klasifikavimą KN 8528 59 80 subpozicijoje kitose šalyse (CZ 30-0847-2014, CZ 05-0119-2012).

43. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MEX ekranai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė