2015-12-22 Nr. BB-5320-1-50-9-00299-2014-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-617-788/2015 Teisminio proceso Nr.: 1-50-9-00299-2014-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8; 1.2.23.2; 2.1.7.4.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (2013 m. birželio mėnesio – 2013 m. liepos 1 d. veika) laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2013 m. liepos 31 d. veika) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šias bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, jam paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 9 dalimis, ši bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė L. M. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti M. P. ir E. K., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis, kuria nuteistojo L. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

L. M. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą neteisėtai Panevėžio mieste platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, 2013 m. birželio mėnesio pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, prie centrinio turgaus, esančio Panevėžyje, Ukmergės g. 26, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 1,5482 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, kurių delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija 5,8 proc., ją pėsčiomis parsigabeno ir laikė namuose, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. liepos 1 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos valandos. Po to, iš laikymo vietos paėmęs visą šią narkotinę medžiagą, kartu su M. P. nugabeno iki namo, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kiemo, kur 15.07 val. ją už 80 Lt (23,17 Eur) pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau – NVIM).

Be to, L. M. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą Panevėžio mieste platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, 2013 m. liepos 31 d. iš dviejų skirtingų asmenų neteisėtai įgijo 2,3928 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, kurią visą už 130 Lt (37,65 Eur) neteisėtai pardavė asmeniui, atlikusiam nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – NVIV), būtent:

2013 m. liepos 31 d., apie 18.04 val., Panevėžyje šalia (duomenys neskelbtini) namo, iš asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, neteisėtai įgijo 0,6001 g narkotinių medžiagų kanapių ir jų dalių, kurių delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija 7 proc., 18.05 val. iš įgijimo vietos šias medžiagas neteisėtai nugabeno į degalinę, esančią Panevėžyje, šalia (duomenys neskelbtini), kur neteisėtai pardavė asmeniui, atlikusiam NVIV;

tęsdamas nusikalstamą veiką, tą pačią dieną 18.29 val., Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) namo kiemo, iš E. K. neteisėtai įgijo 1,7927 g kanapių ir jų dalių, kurių delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija 10,6 proc., ir šias medžiagas neteisėtai iš įgijimo vietos nugabeno iki namo, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kiemo, kur 18.35 val. jas pardavė asmeniui, atlikusiam NVIV.

Kasaciniu skundu nuteistasis L. M. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nuosprendį, jo veiką dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir pardavimo 2013 m. liepos 31 d. kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti už šią veiką paskirtą bausmę, taip pat sušvelninti galutinę subendrintą bausmę.

Kasatoriaus teigimu, byloje jam netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to neteisingai paskirta bausmė.

Kasatorius nurodo, po pirmos nusikalstamos veikos nustatymo ir narkotinių medžiagų nupirkimo tyrėjams pats neskambinęs ir nesiūlęs pirkti jokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Tai patvirtino tiek patys tyrėjai, kurie inicijavo kitą jo nusikalstamą veiką, tiek kiti bylos duomenys. Antrą kartą taikant NVIM, buvo nustatyta, jog pats L. M. narkotinėmis medžiagomis nedisponavo, o tik tyrėjų iniciatyva jų ieškojo ir įgijo iš kitų asmenų tam, kad parduotų tyrėjams. Tai, pasak kasatoriaus, rodo daug mažesnį jo pavojingumą, dėl to jis apeliacinės instancijos teismo prašęs, taikant dalinį bausmių sudėjimą, pridėti žymiai mažesnę dalį bausmės, paskirtos už antrą jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Patys tyrėjai, teismo posėdyje apklausti kaip liudytojai T. M., A. O., pripažino, kad kasatoriaus veiksmus vertino kaip žemutinės grandies dalyvio veiksmus ir todėl per jį siekė išaiškinti pagrindinių narkotinių medžiagų platintojų nusikalstamas veikas. Kasatoriaus nuomone, toks bausmių sudėjimo būdas, kai prie skirtos už pirmą nusikalstamą veiką bausmės pridedama netgi pusė už antrą veiką paskirtos bausmės, atsižvelgiant į visumą aukščiau nurodytų veikos padarymo aplinkybių, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

Apeliacinės instancijos teismas šią skundo dalį atmetė nurodydamas, kad nuteistasis tik stengiasi sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimų padaryme ir tai negali būti pakankamas pagrindas paskirtoms bausmėms švelninti. Kasatoriaus nuomone, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir baudžiamojo įstatymo nuostatai. Nuteistasis nurodo niekaip nesiekęs sumenkinti savo vaidmens nusikalstamų veikų daryme, prisipažino jas daręs, ikiteisminio tyrimo metu davęs sąžiningus parodymus. Todėl išnagrinėti bylą atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, kuris būtų leidęs taikyti BK 641 straipsnį bei sutrumpinti paskirtą bausmę, teismui sutrukdė tik tai, kad kitas asmuo (M. P.) neigė kaltę. Kasatoriaus teigimu, atsižvelgęs į šią aplinkybę teismas, siekdamas teisingumo, ne tik galėjo, bet ir privalėjo palankiau spręsti kitus įstatymo taikymo klausimus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad parinkdamas tikrai griežtą bausmių sudėjimą ir taip beveik dvigubai sugriežtindamas galutinę subendrintą bausmę, teismas pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą bausmės paskirtį užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kasatorius pažymi, kad, laiku užkardžius jo nusikalstamą veiką (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), joks bausmių bendrinimo būdas apskritai nebūtų taikomas, o pagrindas nubausti jį griežčiau atsirado tik dėl tyrėjų valios. Jau pirma jo nusikalstama veika buvo nustatyta ir tinkamai užfiksuota tiek operatyvinėmis, tiek ir procesinėmis priemonėmis, vadinasi, jau tuo metu pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą buvo galima ir tikslinga nuteistojo nusikalstamą veiką nutraukti bei užkardyti kitas galimas jo nusikalstamas veikas, tačiau tai nebuvo padaryta, tyrėjų teigimu, siekiant išsiaiškinti kitus asmenis, darančius nusikalstamas veikas. Taip tyrėjai dirbtinai sudarė sąlygas ne tik pasiekti savo tikslų, bet ir griežčiau nubausti L. M., „tiražuojant“ jo nusikalstamą veiką. Kasatorius nurodo, kad teismų praktikoje akcentuojama, jog teisės principų požiūriu negali būti pateisinama situacija, kai ilgesnis imitacinių veiksmų tęsimas lemia asmens, kuris padaro veikas, kontroliuojamas valstybės pareigūnų, sunkesnę baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-788/2015). Todėl, kasatoriaus nuomone, parenkant jam bausmių subendrinimo būdą ir sąlygas, kuriomis bausmės buvo sudėtos, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 54 straipsnio 1 dalis). Be to, kasatorius pažymi, kad tie asmenys, kurie buvo išaiškinti per tyrėjų leistą jam tęsti nusikalstamą veiką, buvo nubausti daug švelniau.

Taip pat kasatorius nurodo, kad teismo nuosprendžiu jam inkriminuotai antrajai nusikalstamai veikai buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už baigtą nusikaltimą. Tyrėjams, veikusiems pagal NVIM, kreipiantis į L. M. dėl narkotinių medžiagų įsigijimo 2013 m. liepos 31 d., jis tokių medžiagų neturėjo ir tik tyrėjų prašymu įgijo jų iš asmens, kuriam byla atskirta, ir iš E. K.. L. M. nurodo įgijęs tik tiek narkotinės medžiagos, kiek buvo reikalinga tyrėjams, ir visą ją jiems perdavęs. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jei nusikalstama veika buvo padaryta ir išaiškinta veikiant pagal NVIM, tokia veika kvalifikuojama ne kaip baigtas nusikaltimas, o kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, nes šia veika nepadaroma esminė žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, nes kaltininkas, nors ir atlieka viską, ką, jo manymu, turi atlikti, nusikalstamos veikos nebaigia dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-624/2006, 2K-15/2008, Nr. 2K-109/2012, 2K-494/2012). Kasatorius pažymi, kad visa jo nusikalstama veika nuo narkotinių medžiagų įgijimo, siekiant jas parduoti, iki tų medžiagų pardavimo tyrėjams, buvo kontroliuojama, todėl nepadarė ir negalėjo padaryti žalos narkotinių ar psichotropinių medžiagų apyvartai, žmonių sveikatai. Tokią išvadą patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad 2013 m. liepos 31 d., vykdydami 2013 m. liepos 9 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį, NVIV dalyviai apie 17 val. kreipėsi į L. M. su prašymu gauti narkotinės medžiagos, kurios jis neturėjo ir kartu su jais nuvyko į (duomenys neskelbtini) prie namo (duomenys neskelbtini), kur įgijo dalį NVIV dalyvių (tyrėjų) prašomos narkotinės medžiagos bei iš karto perdavė ją NVIV dalyviams. Po to, siekdamas gauti likusią NVIV dalyviams reikiamą narkotinę medžiagą, nuvyko į (duomenys neskelbtini) prie namo (duomenys neskelbtini), kur iš nuteistojo E. K. įgijo ir NVIV dalyviams perdavė likusią šių dalyvių prašytos narkotinės medžiagos dalį. Visi šie veiksmai buvo ištisai kontroliuojami (tai patvirtina kaip liudytojai apklaustų tyrėjų parodymai, 2013 m. rugpjūčio 6 d. slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokolas).

Šios aplinkybės, pasak kasatoriaus, visiškai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad teisėsaugos institucijų kontroliuojamas buvo tik narkotinių medžiagų pardavimas, bet ne jų įgijimas, laikymas ir gabenimas, todėl tariamai nėra pagrindo jo veiksmų kvalifikuoti kaip pasikėsinimo (pagal BK 22 straipsnio 1 dalį). Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja jau minėtai suformuotai teismų praktikai. Kasatoriaus teigimu, situacija jo byloje iš esmės visiškai atitinka situaciją byloje Nr. 2K-549/2006, kurioje kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistųjų veiksmai buvo sąlygoti NVIM dalyvio veiksmų, nes būtent jam įgijo, gabeno ir pardavė psichotropinę medžiagą; kaltininkų veiksmus kontroliavo teisėsaugos pareigūnai ir psichotropinė medžiaga buvo parduota NVIM dalyviui, reali žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms nebuvo padaryta, nes psichotropinė medžiaga nebuvo paleista tolimesnėn apyvarton; todėl kaltininkai, nors ir atliko viską, ką, jų manymu, turėjo atlikti BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėčiai realizuoti, tačiau, esant minėtoms aplinkybėms, laikytina, kad jų veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Kasatoriaus nuomone, ir jo veiksmai dėl 2013 m. liepos 31 d. padarytos nusikalstamos veikos privalėjo būti kvalifikuoti ne kaip baigtas nusikaltimas, o kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 260 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir vieną iš nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažinus nutrūkusia pasikėsinimo stadijoje, turėtų būti sušvelninta ne tik bausmė už tą nusikalstamą veiką, bet ir galutinė subendrinta bausmė. Tinkamai įvertinus kasatoriaus veikos pavojingumą ir jo asmenybę bei iki šiol jau atliktos bausmės trukmę, gali būti padaryta priešinga išvada, nei sprendė apeliacinės instancijos teismas – kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, taikant BK 75 straipsnio nuostatas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad nėra pagrindo išvadai, jog teismų sprendimai nepagrįsti ir gali būti keičiami ar naikinami.

Prokurorė nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad NVIM bei NVIV buvo atlikti neteisėtai, nuteistasis pareigūnų buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką (2013 m. liepos 31 d.). Teismai, vertindami NVIM dalyvių veiksmus, pagrįstai ir motyvuotai pasisakė, kad faktinės bylos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, jog L. M. būtų lenkiamas, kurstomas ar skatinamas daryti nusikaltimus; iš telefoninių pokalbių nustatyta, kad NVIM dalyviai buvo pasyvūs, jų veikimas apsiribojo tik pokalbio užmezgimu, veiksmai buvo tęsiami tol, kol bus surinkta daugiau duomenų apie nusikaltimą ar jį darančius asmenis. Kaip nustatyta iš telekomunikacijos tinklais fiksuotų įrašų, liudytojo T. M. parodymų, 2014 m. liepos 31 d. jis tik parašė L. M. žinutę, o šis jam pats perskambino, pats ieškojo narkotinės medžiagos ir, pardavęs vieną paketą, vėliau pats surado šį pirkėją (NVIV dalyvį T. M.) ir pardavė dar du paketus, todėl NVIM teisėtumo taikymo ribos nebuvo peržengtos, kasatorius nebuvo provokuojamas įvykdyti nusikalstamą veiką.

Prokurorės nuomone, nepagrįstas kasatoriaus skundo argumentas, kad 2013 m. liepos 31 d. nusikalstama veika yra nebaigta, todėl ji kvalifikuotina papildomai pagal BK 22 straipsnio 1 dalį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kasatorius 2013 m. liepos 31 d., apie 18.04 val., narkotines medžiagas įsigijo iš asmens, dėl kurio tyrimas yra išskirtas, ir medžiagas gabeno bei už 130 Lt (37,65 Eur) pardavė asmenims, veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, tos pačios dienos 18.29 val. iš E. K. įgijęs narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – gabeno bei pardavė jas tiems patiems asmenims. Nagrinėjamu atveju teisėsaugos institucijų buvo kontroliuojamas narkotinių medžiagų pardavimas, o kiti L. M. inkriminuoti veiksmai teisėsaugos institucijų nebuvo kontroliuojami. Taigi, pasak prokurorės, nėra pagrindo teigti, kad, kasatoriui įvykdžius kitus alternatyvius BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytus veiksmus, realus pavojus baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei nebuvo kilęs ir veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas padaryti BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Todėl kasatoriaus argumentai, kad narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – pardavimas pagal nusikalstamos veikos modelį veikusiems pareigūnams, nepaisant atliktų kitų dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų, turėjo būti kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas (pagal BK 22 straipsnio 1 dalį), yra nepagrįsti.

Prokurorės teigimu, atmestinas ir kasacinio skundo argumentas dėl L. M. paskirtos neteisingos bausmės. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas L. M. bausmes paskyrė ir subendrino nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Motyvuodamas bausmės skyrimą, teismas nuosprendyje nurodė (apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai sutiko su tokiomis teismo išvadomis), kad L. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, jog jis visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra; jo padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 5 dalis); nusikalstamas veikas L. M. padarė tiesiogine tyčia; jis teistas, tačiau nusikalstamas veikas padarė neturėdamas teistumo, administracine tvarka baustas. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas L. M. už padarytus nusikaltimus skyrė artimas minimaliam bausmės dydžiui laisvės atėmimo bausmės. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką nuteistojo apeliacinio skundo argumentą dėl paskirtų bausmių dydžio, motyvuotai pasisakė, kad nuteistojo nurodyti argumentai (kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde) nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog L. M. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Prokurorės nuomone, nesutikti su tokia šio teismo išvada nėra pagrindo.

Atsiliepime pažymima, kad, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 3 dalimi, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nuteistajam L. M. baudžiamasis įstatymas skiriant ir bendrinant paskirtas bausmes pritaikytas tinkamai, todėl keisti teismų sprendimų dėl paskirtos bausmės rūšies ir dydžio nėra teisinio pagrindo. Sutiktina ir su apeliacinės instancijos teismo motyvuota išvada, kad L. M. netaikytinos BK 75 straipsnio nuostatos.

Nuteistojo L. M. kasacinis skundas atmestinas

Dėl NVIM ir NVIV taikymo

Kasatoriaus teigimu, pareigūnai nesilaikė Kriminalinės žvalgybos įstatymo 4 straipsnio 1 punkte nustatyto reikalavimo užkardyti nusikalstamas veikas ir inicijavo dar vieno nusikaltimo padarymą (2013 m. liepos 31 d.), nors jau pirma jo nusikalstama veika (2013 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta ir tinkamai užfiksuota tiek operatyvinėmis, tiek ir procesinėmis priemonėmis. Dėl to atsirado pagrindas jį nubausti griežčiau. Tokie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad L. M. 2013 m. liepos 1 d. pirmą kartą pardavė narkotinės medžiagos asmeniui, veikusiam pagal NVIM. Po šio įvykio Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, prašydamas leisti pareigūnams neatskleidžiant savo tapatybės prieš L. M. atlikti slaptus ir nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartimi tokius veiksmus buvo leista atlikti. Prokuroro prašymas ir teismo sprendimas motyvuotas tuo, kad atitinkamais veiksmais siekiama nustatyti sunkų nusikaltimą darančius asmenis (bendrininkus), narkotinių bei psichotropinių medžiagų tiekėjus, šių medžiagų saugojimo vietas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pakartotinis neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų (NVIM, NVIV ir t. t.) taikymas, siekiant nustatyti kitus nusikalstamas veikas darančius asmenis, pagal teismų praktiką nelaikomas nusikaltimų „tiražavimu“, nusikalstamą veiką padariusio asmens padėties sunkinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-511/2015, 2K-202/2013). Tai atitinka ir įstatyme nurodytus kriminalinės žvalgybos uždavinius – vykdyti nusikalstamų veikų prevenciją (4 straipsnio 1 punktas), išaiškinti nusikalstamas veikas, nustatyti jas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis (4 straipsnio 2 punktas). Pažymėtina, kad 2013 m. liepos 31 d. atliekant NVIV prieš L. M. buvo išaiškinti ir baudžiamojon atsakomybėn patraukti dar du narkotines medžiagas platinę asmenys.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Atmestini kasatoriaus argumentai, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo veiką, padarytą 2013 m. liepos 31 d., kvalifikuodami kaip baigtą nusikaltimą, nes ši veika buvo kontroliuojama pareigūnų, atliekančių NVIV, taigi, turėjo būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką.

Pažymėtina, kad alternatyvios BK 259 ir 260 straipsniuose numatytos veikos turi savarankišką baudžiamąją teisinę reikšmę, nes kiekviena jų, ją padarius, gali būti savarankišku asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Nustačius, kad asmuo padarė bent vieną iš BK 260 straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų, tokia nusikalstama veika laikoma baigta.

Byloje nustatyta, kad atlikdami nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus 2013 m. liepos 31 d. pareigūnai telefonu susisiekė su L. M., tačiau jis nurodė, kad narkotinių medžiagų neturi. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas T. M. (NVIV atlikęs pareigūnas) parodė, kad taip nusikalstama veika būtų ir nutrūkusi, tačiau po kurio laiko L. M. pats perskambino ir pasiūlė šių medžiagų gauti. Tą pačią dieną apie 18.04 val. L. M. iš asmens, dėl kurio tyrimas išskirtas, neteisėtai įgijo 0,6001 g narkotinių medžiagų kanapių ir jų dalių, šias medžiagas gabeno ir pardavė asmenims, atlikusiems NVIV. Apie 18.29 val., iš E. K. įgijęs 1,7927 g kanapių ir jų dalių, gabeno ir pardavė ją NVIV dalyviams. Taigi, nors teisėsaugos institucijos kontroliavo narkotinių medžiagų pardavimą NVIV dalyviams, tačiau L. M. nuteistas ir už tai, kad šias medžiagas neteisėtai įgijo bei gabeno. Kaip minėta, BK 260 straipsnyje numatyta nusikalstama veika aprašyta formalia sudėtimi ir laikoma baigta nuo bet kurios iš dispozicijoje išvardytų veikų atlikimo momento. Byloje nustatyta, kad pats L. M. aktyviai ieškojo, kaip, iš kokių asmenų įgyti narkotinių medžiagų, ir per du kartus jų įgijo bei gabeno, taip padarydamas baigtą nusikalstamą veiką. Be to, šie nuteistojo veiksmai teisėsaugos institucijų kontroliuojami nebuvo, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl jų realus pavojus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms nebuvo kilęs.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas L. M.buvo pritaikytas tinkamai – kvalifikuoti jo veiką, padarytą 2013 m. liepos 31 d., kaip pasikėsinimą (BK 22 straipsnio 1 dalis), nėra teisinio pagrindo.

Dėl paskirtų bausmių ir BK 75 straipsnio taikymo

Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad parenkant jam bausmių subendrinimo būdą ir sąlygas, kuriomis bausmės buvo sudėtos, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 54 straipsnio 1 dalis).

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į šio straipsnio 2 dalyje išvardytas, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki aštuonerių metų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, skirdamas L. M. bausmes už padarytus nusikaltimus ir jas bendrindamas, teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi) ir tai, kad nėra sunkinančių aplinkybių, į padarytų nusikalstamų veikų sunkumą (BK 11 straipsnio 5 dalis), padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, kaltės formą (tiesioginė tyčia), nuteistojo asmenybę (teistas, nusikalstamas veikas padarė neturėdamas teistumo, administracine tvarka baustas, charakterizuojamas patenkinamai). Įvertinęs šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas L. M. už padarytus nusikaltimus paskyrė laisvės atėmimo bausmes, artimas minimaliam BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam bausmės dydžiui, o bendrindamas bausmes, prie griežtesnės pridėjo mažiau nei pusę už kitą nusikalstamą veiką paskirtos bausmės. Su tokiu sprendimu sutiko ir nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą pagal nuteistojo skundą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad skiriant bausmę buvo nesilaikyta BK 54 straipsnyje išdėstytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, neužtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. To nepatvirtina ir kasatoriaus teiginiai, kad prie bausmės, skirtos jam už pirmą nusikalstamą veiką, turėjo būti pridėta mažesnė dalis bausmės, skirtos už antrą veiką, nes ši veika buvo inicijuota ir kontroliuojama teisėsaugos pareigūnų. Kaip jau aptarta šioje nutartyje, byloje nustatyta, kad pareigūnai, teisėtai veikdami pagal NVIM ir NVIV, neinicijavo L. M. nusikalstamų veikų, pats nuteistasis aktyviai veikė įgydamas ir parduodamas narkotines medžiagas. Skiriant ir bendrinant L. M. paskirtas bausmes buvo atsižvelgta į visas reikšmingas bylos aplinkybes, nuosprendyje ir nutartyje išdėstyti išsamūs bausmių skyrimo motyvai.

Nėra pagrindo sutikti ir su kasatoriaus teiginiu, kad jam galėtų būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos. Be formalių šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, viena svarbiausių aplinkybių, leidžiančių priimti sprendimą atidėti bausmės vykdymą, yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje šis klausimas aptartas ir motyvuotai nurodyta, kodėl teismas daro išvadą, kad L. M. paskirtos bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus jos atlikimo. Nei kasaciniame skunde nurodytos, nei kitos byloje nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti kitokią išvadą.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas L. M. buvo pritaikytas tinkamai, bausmė jam paskirta laikantis įstatymo reikalavimų, tinkamai individualizuota, atitinka teisingumo ir proporcingumo principus. Dėl to keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo L. M. kasacinį skundą atmesti

Teisėjai

Gintaras Goda Vladislovas Ranonis Olegas Fedosiukas