2013-03-21 Nr. AB-759-3-61-3-00531-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-541/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00531-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 5; 15.2.1.2; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. skundu (b. l. 1), kurį papildė (b. l. 72) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) priteisti iš Lietuvos valstybės 100 000 Lt žalos atlyginimo;

2) pripažinti 2012 m. vasario 3 d. atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnybos) raštą Nr. D2-11-12-(1.20) (toliau – ir Skundžiamas Raštas) nepagrįstu ir neteisėtu ir jį panaikinti;

3) įpareigoti atsakovus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją (toliau – ir SAM) ir Tarnybą išnagrinėti iš esmės pareiškėjo 2011 m. lapkričio 7 d. skundą ir pateikti atsakymą įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

Paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 7 d. skundu kreipėsi į SAM, kuri skundą 2011 m. lapkričio 14 d. raštu perdavė nagrinėti Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie SAM (toliau – ir Inspekcija). Reorganizavus minėtą instituciją, skundas perduotas nagrinėti Tarnybai, kuri Skundžiamu Raštu informavo pareiškėją, kad jo skundas paliktas nenagrinėtu, nes nesilaikyta privalomos pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos. Skundžiamas Raštas priimtas vadovaujantis Tarnybos tvarkos apyrašu, patvirtintu Tarybos direktoriaus 2012 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. T1-31, o skundas paduotas 2011 m. lapkričio 7 d., t. y. iki apyrašo patvirtino, todėl jo nuostatos nagrinėjant pareiškėjo skundą negalėjo būti taikomos. Teigė, jog Tarnyba netinkamai taikė Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, reglamentuojančios ikiteisminę skundų nagrinėjimo tvarką. Minėtu skundu pareiškėjas prašė atlikti medicininį auditą dėl netinkamų tarnybinių pareigų atlikimo Kauno miesto 2-oje klinikinėje ligoninėje, o dėl tokio pobūdžio reikalavimų Įstatymas numato teisę skųstis ne tik sveikatos priežiūros įstaigos administracijai, bet ir SAM, Inspekcijai, Lietuvos bioetikos komitetui ir taip toliau. Taigi, Tarnyba, nepersiuntusi pareiškėjo skundo pagal kompetenciją nagrinėti Kauno miesto 2-ajai klinikinei ligoninei pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 4 dalį. Taip pat atkreipė dėmesį, jog Skundžiamame Rašte nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėjas privalo pateikti paciento tapatybę įrodantį dokumentą bei paciento atstovavimą patvirtinantį dokumentą arba jo kopiją, patvirtintą įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau buvusi pacientė − pareiškėjo mama − mirė (duomenys neskelbtini), o negaliojančių dokumentų pateikimas negalimas. Teigė, kad atsakovai vilkina 2011 m. lapkričio 7 d. skundo nagrinėjimą, nesiima veiksmų nustatyti netinkamai atlikusius tarnybines pareigas asmenis ir juos nubausti. Šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta 100 000 Lt žala.

Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 12−13), kurį patikslino (b. l. 80−81) ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. 1-2012-561/2012 (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartimi paliktas galioti pirmos instancijos teismo sprendimas), nustatyta, kad atsakovai pareiškėjo 2011 m. lapkričio 7 d. skundo tyrimo nevilkino, nepažeidė teisės aktų nuostatų, o tinkamai jas įgyvendino, todėl nėra pagrindo pareiškėjo prašomai žalai priteisti, be to minėtoje byloje nustatyti faktai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, neturėtų būti iš naujo įrodinėjami šioje byloje. Taip pat paaiškino, kad pareiškėjo 2011 m. lapkričio 7 d. skundas neatitiko teisės aktų tokiems skundams keliamų reikalavimų, todėl Tarnyba 2012 m. vasario 3 d. motyvuotu sprendimu − Skundžiamu Raštu paliko jį nenagrinėtu. Priimdama sprendimą, Tarnyba vadovavosi Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašu, patvirtintu Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2012 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. Tl-31 (toliau – ir Aprašas) ir Įstatymo 23 straipsniu. Visi pareiškėjui Skundžiamame Rašte nurodyti trūkumai pagrįsti Įstatymo 23 straipsnio 4 ir 6 dalimis, kurių nuostatos nesikeitė nuo 2010 m. kovo 1 d. Įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nustatyta, kad į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas pacientai turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje, jų manymu, jų teisės buvo pažeistos. Teigė, kad VAĮ nuostatos šiuo atveju netaikytinos, nes VAĮ 23 straipsnio 4 dalis reglamentuoja viešojo administravimo subjektų pareigą persiųsti skundą kitam viešojo administravimo subjektui, o Kauno miesto 2-oji klinikinė ligoninė nėra viešojo administravimo subjektas. Dėl paciento tapatybę įrodančio dokumento, paaiškino, jog paciento tapatybę įrodytų galiojantis pacientės mirties liudijimas, o pareiškėjo atstovavimą, vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, 19 straipsniu, patvirtintų jo gimimo liudijimas, kuris patvirtintų, kad jis yra pacientės vaikas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl galimybės pateikti tinkamus dokumentus nebuvimo yra nepagrįsti.

Atsakovas SAM pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 31−33), kurį patikslino (b. l. 82−83) ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad SAM neatliko neteisėtų veiksmų, neveikė priešingai SAM veiklą reglamentuojantiems teisės aktams. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2682/2012. Todėl, nenustačius priešingo teisei veikimo SAM veiksmuose, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Taip pat teigė, kad pareiškėjas neteisingai supranta Įstatymo 23 straipsnio nuostatas. Paaiškino, jog pacientas į sveikatos priežiūros įstaigą su skundu privalo kreiptis bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo to ar kreipimasis yra dėl žalos atlyginimo, ar dėl kitų pažeistų jo teisių, ir tik nepatenkintas skundo nagrinėjimo rezultatu sveikatos priežiūros įstaigoje, pacientas įgyja teisę kreiptis į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 10 d. sprendimu (b. l. 92−96) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2012 m. sausio 23 d. buvo gautas pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma pripažinti, kad SAM ir Tarnyba vilkina pateikti atsakymą į jo 2011 m. lapkričio 7 d. skundą bei įpareigoti atsakovus pateikti atsakymą raštu į pareiškėjo A. B. skundą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2012 m. liepos 5 d. nutartyje konstatavo, kad atsakovai pareiškėjo 2011 m. lapkričio 7 d. skundo tyrimo nevilkino, nepažeidė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, o tinkamai jas įgyvendino ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą nepakeistu. Atsižvelgdamas į tai, bei remdamasis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėję teismų sprendimai turi res judicata galią ir nustatyti faktai iš naujo nenustatinėjami, konstatavo, jog minėtuose procesiniuose sprendimuose konstatuoti atsakovų tinkami ir teisėti veiksmai iš naujo nagrinėjamoje byloje neįrodinėtini.

Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą, teismas pažymėjo, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėju atveju nustatyta, kad atsakovų darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovės veikė pareiškėjo atžvilgiu neteisėtai. Nenustačius minėtos sąlygos žalai atlyginti, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo netenkintinas

Pasisakydamas dėl Tarnybos Sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtu, nes nesilaikyta privalomos pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos, teismas rėmėsi Aprašo 13.5, 17, 20 punktais, Įstatymo 23 straipsniu ir nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo Inspekcijai pateiktas skundas yra dėl pareiškėjo motinai A. A.-B. teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės Kauno miesto 2-oje klinikinėje ligoninėje. Tačiau duomenų, kad pareiškėjas pirminiu skundu kreipėsi į minėtą gydymo įstaigą, byloje nėra pateikta. Esant nustatytoms aplinkybėms ir ginčo santykiams taikytino Įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje įtvirtintai nuostatai dėl privalomos skundų nagrinėjimo tvarkos, kad į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas pacientai turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje, jų manymu, jų teisės buvo pažeistos, teismas darė išvadą, jog Tarnyba, nustačiusi aplinkybes, kurioms esant skundas nenagrinėjamas, jeigu jame yra procesinio pobūdžio trūkumai arba jeigu yra prielaidos, kurioms esant procedūra negali būti pradėta, pagrįstai pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtu.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad skundas Inspekcijai buvo paduotas 2011 m. lapkričio 7 d. ir privalėjo būti nagrinėjamas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, pažymėjo, kad tiek skundo gavimo Inspekcijoje metu, tiek sprendimo priėmimo Tarnyboje metu, abiejų institucijų funkcijas reglamentavo ir šiuo metu reglamentuoja Įstatymo nuostatos, būtent kuriomis privaloma vadovautis, rengiant žemesnės galios teisės aktus, šiuo atveju skundų nagrinėjimų institucijose aprašus ar taisykles. Pareiškėjo argumentus dėl skundo persiuntimo pagal VAĮ nuostatas kompetentingai institucijai teismas atmetė, kadangi Kauno miesto 2-oji klinikinė ligoninė nėra viešojo administravimo subjektas. Dėl paciento tapatybę įrodančio dokumento bei paciento atstovavimą įrodančių dokumentų, pareiškėjui išaiškinta, kad paciento tapatybę įrodytų galiojantis pacientės mirties liudijimas, o pareiškėjo atstovavimą, vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, 19 straipsniu, patvirtintų jo gimimo liudijimas, kuris patvirtintų, kad jis yra pacientės vaikas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 101−102), kuriuo prašo panaikinti 2012 m. spalio 10 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą. Teismo posėdžiuose bylą nagrinėjo ir skundo papildymą nutartimi priėmė teisėja R. P., tačiau sprendimą priėmė teisėjų kolegija. Apie teismo sudėties pakeitimą pareiškėjas informuotas nebuvo, todėl negalėjo pasinaudoti teise nušalinti kolegijos narius − teisėjus A. D. ir V. B., ką būtų daręs, jei apie teismo sudėties pakeitimą būtų žinojęs.

2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas. Konkrečiai netinkamai taikyti ABTĮ 58 ir 96 straipsniai, nes sprendime nurodyta, kad administracinėje byloje Nr. I-2012-561/2012 yra priimtas įsiteisėjęs sprendimas, kuriame atsakovų veiksmai pripažinti teisėtais ir tinkamais, todėl nebegalimas jų veiksmų teisėtumo nagrinėjimas iš naujo ir vertinimas. Tačiau sprendime nenurodyta, kokie veiksmai, kokios aplinkybės ir faktai nustatyti, kodėl jie nebegali būti nagrinėjami šioje byloje. Minėtame sprendime administracinėje byloje Nr. I-2012-561/2012 nebuvo nustatyti faktai ir aplinkybės dėl Inspekcijos veiksmų teisėtumo 2011 m. lapkričio 14 d. gavus pareiškėjo 2011 m. lapkričio 7 d. skundą ir iki Inspekcijos reorganizavimo, neatlikus jokio tyrimo, nepateikus atsakymo į skundą, neperdavus skundo tirti Tarnybai. Šioje byloje pateiktame skunde yra aplinkybės, kurios nebuvo vertinamos įsiteisėjusiu 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu. Pastarajame sprendime taip pat nėra nustatyta dėl kieno neteisėtų veiksmų ir kaltės SAM pareiškėjo skundą turėjo pakartotinai perduoti Tarnybai.

3. Paaiškinimai apie tai, kokie dokumentai įrodo paciento tapatybę bei jo atstovavimą pateikti ne Skundžiamame Rašte, o tik atsakovų atiliepimuose. Teismas, konstatavęs, kad tai pareiškėjui buvo išaiškinta neteisėtai pakeitė skundo dalyką ir pagrindą, taip pažeidė ABTĮ 52 ir 53 straipsnius.

4. Kadangi atsakovai SAM ir Tarnyba atsiliepimuose pripažino savo neteisėtus veiksmus ir kaltę vilkinus pareiškėjo skundo nagrinėjimą, pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2012-561/2012. Šio prašymo išnagrinėjimas ir priimtas procesinis sprendimas yra būtinas naujas įrodymas šios administracinės bylos aplinkybėms išaiškinti.

Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 106−107), kuriuo prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. apelianto argumentai dėl teismo sudėties šioje byloje pakeitimo vertintini kaip nepakankamas susipažinimas su ABTĮ nuostatomis ir bylos medžiaga, nes jokio bylą nagrinėjusio teismo sudėties pakeitimo nebuvo.

2. Įsiteisėjus teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. I-2012-561/2012, kuriame nustatyta, kad atsakovai nevilkino pareiškėjo skundo tyrimo, nepažeidė teisės aktų nuostatų, o tinkamai jas įgyvendino, nėra pagrindo pareiškėjo prašomai žalai dėl neva neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, jame nustatyti faktai pagrįstai neturėjo būti įrodinėjami šioje byloje.

3. Pažymi, kad Skundžiamame Rašte buvo nurodyta, kad nepateiktas paciento tapatybę įrodantis dokumentas bei paciento atstovavimą patvirtinantis dokumentas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde nurodė, kad tokių dokumentų pateikti neįmanoma, atsiliepimuose ir buvo paaiškinta, kokie dokumentai laikytini tinkamais. Pareiškėjas iki šiol nei raštu, nei žodžiu nėra kreipęsis į Tarnybą, dėl konsultacijos ar išaiškinimo, kokie dokumentai turi būti pateikti. Be to, šių dokumentų nepateikimas nebuvo priežastis, dėl kurios pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtu. Skundas nenagrinėtu paliktas, nes apeliantas nesilaikė Įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje numatytos pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos.

Atsakovas SAM pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 108−110), kuriuo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, kurie pateikti atsiliepime į skundą. Papildomai nurodoma, kad administracinė byla pagal pareiškėjo skundą turėjo būti nagrinėjama trijų teisėjų kolegijos. Tai patvirtina ABTĮ 46 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Todėl pareiškėjo teiginys, kad buvo pažeistas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 4 punktas, nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas teigia, kad Skundžiamas Raštas, kuriuo pareiškėjo 2011 m. lapkričio 7 d. skundas paliktas nenagrinėtu yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, nes priimtas vadovaujantis Aprašu, kuris skundo padavimo metu dar negaliojo.

Atsakant į šį argumentą, pažymėtina, jog kaip matyti iš paties Skundžiamo Rašto, jis priimtas remiantis ne tik 2012 m. sausio 11 d. Tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. T1-31 patvirtintu Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos aprašo, tačiau ir Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis, konkrečiai − Įstatymo 23 straipsniu ir Aprašo 13.5, 17.7, 17.8 ir 20.6 punktais (b. l. 4).

Įstatymo 23 straipsnis nustato skundų, nesusijusių su žalos atlyginimu, pateikimo ir nagrinėjimo tvarką (1 d.). To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas pacientai turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje, jų manymu, jų teisės buvo pažeistos. Taigi, Įstatyme nustatyta privaloma pacientų skundų nagrinėjimo tvarka, kurios pareiškėjas, paduodamas 2011 m. lapkričio 7 d. skundą nesilaikė, nes būdamas nepatenkintas Kauno miesto 2-os klinikinėje ligoninėje suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis, su skundu pirmiausia kreipėsi ne į ligoninę, o tiesiogiai į SAM, kuri skundą persiuntė Inspekcijai, 2012 m. sausio 1 d., reorganizuotai į Tarnybą. Tiek atsakovai, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino Įstatymo 23 straipsnio nuostatas, kaip suteikiančias teisę, nustačius, kad pareiškėjas nesilaikė privalomos pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos, palikti tokį skundą nenagrinėtu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjo skundas Skundžiamu Raštu pagrįstai paliktas nenagrinėtu.

Be to, Skundžiamo Rašto teisėtumą lemia ir tai, kad jame nurodytos Aprašo nuostatos yra procesinio pobūdžio, nes jose, įgyvendinant Įstatymą, nurodomi reikalavimai pacientų skundams, kaip, kokia tvarka Tarnyba nagrinėja pacientų skundus ir priima dėl jų sprendimus. Priimant sprendimus ar atliekant konkrečius veiksmus taikomos tos procesinės normos, kurios galiojo konkretaus sprendimo priėmimo ar veiksmo atlikimo metu, todėl 2012 m. vasario 3 d. priimdama sprendimą – Skundžiamą Raštą − dėl 2011 m. lapkričio 7 d. pareiškėjo skundo, Tarnyba pagrįstai vadovavosi ir Aprašo nuostatomis bei remdamasi taip pat ir jomis, skundą paliko nenagrinėtu.

Dėl pareiškėjo argumento, kad jam nebuvo paaiškinta, kokius paciento tapatybę bei paciento atstovavimą įrodančius dokumentus jis turi pateikti, pažymėtina, jog tai pareiškėjui paaiškinta pirmosios instancijos teismo sprendime, taip pat pareiškėjui turėjo tapti žinoma gavus Tarnybos atsiliepimą į skundą. Tai, kad Skundžiamame Rašte nebuvo detalizuota, kokie konkrečiai dokumentai laikytini patvirtinančiais nurodytas aplinkybes, nesudaro pagrindo Skundžiamą Raštą laikyti neteisėtu.

Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 58 ir 96 straipsnius bei nepagrįstai rėmėsi administracinėje byloje Nr. I-2012-561/2012 priimtu teismo sprendimu, atmestini.

Nors sprendime administracinėje byloje Nr. I-2012-561/2012 pasisakyta ne dėl visų šiai administracinei bylai aktualių klausimų, tam tikros jame konstatuotos aplinkybės šioje byloje yra svarbios bei, remiantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, iš naujo neįrodinėjamos.

Konkrečiai 2012 m. balandžio 16 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-2012-561/2012, kuris 2012 m. liepos 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2682/2012 paliktas nepakeistas, konstatuota, kad SAM, persiuntusi pareiškėjo skundą įstatyme nustatyto termino nepraleido, bei persiųsdama skundą nagrinėti kompetentingai institucijai – Inspekcijai veikė teisėtai ir pagrįstai. Be to, teismas konstatavo, kad Tarnyba, atsakydama į pareiškėjo skundą, taip pat nepažeidė įstatymo nustatyto termino, o skundą palikdama nenagrinėtą, nurodė teisės aktų reikalavimus, kurių 2011 m. lapkričio 7 d. pareiškėjo skundas neatitiko, todėl pareiškėjui neužkirstas kelias pašalinus trūkumus tuo pačiu klausimu pakartotinai kreiptis į Tarnybą.

Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad atsakovai šioje byloje – SAM ir Tarnyba – nevilkino sprendimo dėl 2011 m. lapkričio 7 d. pareiškėjo skundo priėmimo ir pareiškėjo atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2012-561/2012 ir tuo, jog nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyta atsakovų neteisėtų veiksmų, pagrįstai konstatavo, kad esant neginčijamai nustatytoms šios aplinkybėms – nesant neteisėtų veiksmų, vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų − valstybei nekyla civilinė atsakomybė ir neatsiranda pareiga atlyginti pareiškėjo reikalaujamą atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovams SAM ir Tarnybai atsiliepimuose pripažinus savo neteisėtus veiksmus ir kaltę vilkinus pareiškėjo skundo nagrinėjimą, pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2012-561/2012. Šio prašymo išnagrinėjimas ir priimtas procesinis sprendimas, kaip nurodo pareiškėjas, yra būtinas naujas įrodymas šios bylos kontekste.

Pažymėtina, jog išnagrinėjęs minėtą pareiškėjo prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr. I-2012-561/2012 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P662-241/2012 pareiškėjo prašymą atmetė ir atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-2682/2012 (Nr. I-2012-561/2012), todėl nepakeisti pirmosios instancijos sprendimas (administracinėje byloje Nr. I-2012-561/2012), apeliacinės instancijos nutartis (administracinėje byloje Nr. A552-2682/2012), bei juose nustatytos aptartos šiai bylai reikšmingos aplinkybės, nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos sprendimą priimtą nagrinėjamoje byloje.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas − sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą, nes, kaip teigia pareiškėjas, teismo posėdžiuose bylą nagrinėjo ir skundo papildymą priėmė viena teisėja, o sprendimas priimtas kolegijos. Taip, pareiškėjo nuomone, iš jo buvo atimta teisė nušalinti kitus du kolegijos narius.

Atsakant į šį argumentą pažymėtina, jog pagal ABTĮ 46 straipsnio 1 dalį, administraciniuose teismuose bylas, numatytas šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 5 punktuose, nagrinėja vienas teisėjas, kitas bylas – trijų teisėjų kolegija. Pareiškėjui pateikus skundo papildymą (b. l. 72) − skundą dėl žalos atlyginimo (15 str. 1 d. 3 p.) papildžius reikalavimu panaikinti Skundžiamą Raštą ir įpareigoti atsakovus pateikti atsakymą į pareiškėjo skundą (15 str. 1 d. 1 p.), byla tapo priskirtina byloms, kurias turi nagrinėti trijų teisėjų kolegija. Dėl šios priežasties, Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotojas 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi (b. l. 88) bylos nagrinėjimui sudarė trijų teisėjų kolegiją. Toks procesinis sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina, jog ABTĮ nėra numatyta, kad proceso dalyviams apie teismo sudėtį privaloma pranešti ne teismo posėdžio metu. Pareiškėjas turėjo teisę susipažinti su bylos medžiaga, dalyvauti teismo posėdyje, t. y. naudotis visomis savo procesinėmis teisėmis, tačiau to nedarė ir būtent todėl apie bylą nagrinėjančią teismo sudėtį sužinojo tik gavęs teismo sprendimą. Tai, kad byla išnagrinėta trijų teisėjų kolegijos, minėta, teisėta ir pagrįsta, todėl konstatuoti esant absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys