2017-10-31 Nr. AB-19955-3-61-3-05351-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1832-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05351-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. (R. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. (R. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. lapkričio 9 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 18 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. spalio 23 d. ir 2014 m. spalio 10-20 d. jis buvo laikytas Lukiškių TI-K perpildytose ir higienos normų neatitinkančiose kamerose. Nuo 2013 m. spalio 23 d. jis laikytas Šiaulių TI, kuriame gyvenimo sąlygos buvo panašios Lukiškių TI-K. 2015 m. liepos 16-23 d. jis netinkamomis sąlygomis laikytas ir Ligoninėje.

3. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K pripažino, jog vienam asmeniui tekęs gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitiko teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau buvo siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Asmenys, kurie reguliariai vėdino kameras, neturėjo problemų dėl drėgmės. Lukiškių TI-K nuomone, šiuo atveju nebuvo sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

5. Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Šiaulių TI paaiškino, kad kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nebuvo pastovus, todėl plotas, tekęs vienam asmeniui, kito nuo mažesnio už nustatytą normą iki ją viršijančio. Šiaulių TI dėl pastato statuso negalėjo būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl higienos normų reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini. Šiaulių TI vertinimu, galbūt netinkamų kalinimo sąlygų poveikis pareiškėjui buvo mažareikšmis ir nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių.

7. Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Ligoninė nurodė, jog pareiškėjas įstaigoje buvo gydomas 2015 m. liepos 15–23 d. Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24, kurios plotas – 21,25 kv. m, įrengtos 8 lovos, palatoje laikytų asmenų statistika nevesta. Palatose remontas atliekamas eilės tvarka pagal poreikį. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas-higienos pasas įrodė, kad Ligoninės patalpos atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas su skundais į Ligoninės administraciją nesikreipė.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 330 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 057 Eur neturtinei žalai atlyginti, bei iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Minimali ploto norma Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrinta 151 parą. Aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleido valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui. Minimali ploto norma Šiaulių TI pareiškėjui nebuvo užtikrinta 190 parų (dalį jų – ne visas). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 111.4 punktas numato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus palatose (kamerose) gyvenamųjų patalpų plotas Ligoninėje negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Kadangi Ligoninė negalėjo teismui nurodyti, su keliais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, pareiškėjui 2015 m. liepos 15-22 d. tekęs plotas apskaičiuotas palatos, kurioje jis laikytas, plotą (21,25 kv. m) padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus (8). Taigi, pareiškėjui Ligoninėje 8 paras nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas. Konstatuota, kad Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Ligoninė neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė (Lukiškių TI-K – apie 5 mėnesius, Šiaulių TI – apie pusę metų) ir jų mastas (jam Ligoninėje tekęs plotas buvo maždaug per pus mažesnis nei minimali ploto norma) leido juos vertinti kaip pasiekusius minimalų žiaurumo lygį, t. y. pažeidusius Žmogaus teisių ir pagrindų laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

11. Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose nuo sienų luposi dažai, byrėjo tinkas, formavosi pelėsis, buvo silpnas dirbtinis apšvietimas, Ligoninės palatoje, be kita ko, nebuvo veidrodžio, o duše labai slidu, Šiaulių TI kamerose, be kita ko, buvo labai šalta, didelė oro drėgmė, rūsyje įrengtose karantino kamerose sanitarinis mazgas neatskirtas sienele, nebuvo praustuvių, unitazų (tik atvira kanalizacijos skylė grindyse), paskirstymo kamerose nebuvo lango ir kt. Pareiškėjas labai išsamiai nurodė visas su šiomis aplinkybėmis susijusias detales, atskirai išskirdamas kalinimo sąlygas kiekvienoje įstaigoje, nurodydamas konkrečius kamerų numerius. Taigi, atsakovą atstovavusios institucijos, nesutikdamos su šiais teiginiais, turėjo pareigą teismui pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jos užtikrino pareiškėjui saugias ir sveikas kalinimo (gydymo) sąlygas.

12. Teismas pastebėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras Šiaulių TI užfiksavo įvairius Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) pažeidimus. Kai kurie iš šių pažeidimų nebuvo pašalinti net ir grįžtamosios kontrolės metu. Šiaulių TI 2013 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nurodydamas, kad neturėjo lėšų pašalinti nustatytus higienos normos pažeidimus, o 2014 m. lapkričio 10 d. Šiaulių TI informavo Šiaulių visuomenės sveikatos centrą, kad patikrinimų metu nustatyti trūkumai nurodytais terminais pašalinami ne visi dėl finansinių ir žmogiškųjų išteklių trūkumo, dirbančių nuteistųjų trūkumo, nepakankamos jų kvalifikacijos, režiminio korpuso patalpų remonto ypatybių ir įstaigoje laikomų asmenų nuolatinių piktybiškų veiksmų. Teismas, vadovaudamasis Higienos normos HN 76:2010 5 punkte pateiktu gyvenamosios patalpos apibrėžimu, atmetė Šiaulių TI argumentus, kad trumpalaikio laikymo ir priėmimo-paskirstymo kameroms gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai netaikomi. Konstatuota, jog teismui nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad Šiaulių TI užtikrino pareiškėjui saugias ir sveikas kalinimo sąlygas.

13. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, kad 2015 m. rugpjūčio 18-19 d. atliktas patikrinimas Ligoninės kameros tipo palatoje Nr. 24, kurioje pareiškėjas gydytas 2015 m. liepos 15-22 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad nuo sienelės prie praustuvės buvo nukritusios keramikinės plytelės, nuo sienų ir lubų vietomis nubyrėję dažai, t. y. paviršiai nebuvo lengvai valomi ir dezinfekuojami. Tai patvirtino ir teismui pateiktos minėtos palatos nuotraukos bei teismo posėdžio metu pareiškėjo pateikti dokumentai. Be to, nuotraukos patvirtino, kad šioje palatoje nebuvo unitazo. Taigi, Ligoninės argumentas, kad turimas higienos pasas įrodė patalpų atitikimą visiems teisės aktų reikalavimams, buvo nepagrįstas. Laikyta, jog teismui nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad Ligoninė užtikrino pareiškėjui saugias ir sveikas kalinimo sąlygas.

14. Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu Lukiškių TI-K taip pat užfiksavo įvairius Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimus. Kai kurie pažeidimai nebuvo pašalinti ir grįžtamosios kontrolės metu. Vadinasi, teismui nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjui saugias ir sveikas kalinimo sąlygas.

15. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, nusprendė, kad pareiškėjas turėjo teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Dėl Lukiškių TI-K padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti pareiškėjui priteista 1 057 Eur (151 para x 7 Eur), dėl Šiaulių TI padarytų pažeidimų – 1 330 Eur (190 parų x 7 Eur), o dėl Ligoninės padarytų pažeidimų – 80 Eur (8 paros x 10 Eur), iš viso – 2 467 Eur.

III. 16. Pareiškėjas R. V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

17. Pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Ligoninėje išvis nėra apgyvendinimui skirtų patalpų, kadangi šių įstaigų teritorijose įregistruoti tik negyvenamieji pastatai. Vadinasi, pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikytas visą ginčo laikotarpį – 909 dienas. Be to, pareiškėjas turėjo teisę būti laikomu sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999). 3,6 kv. m ploto norma yra numatyta ne įstatymu, šis standartas yra per mažas ir, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, turėtų būti padidintas bent iki 4 kv. m. Pareiškėjo teigimu, patalpos, kuriose jis kalintas, iš esmės laikytinos tualeto patalpomis, sanitarinis mazgas jose užėmė ne mažiau nei 3 kv. m. Kamerose, kuriose jis laikytas, vienam asmeniui realiai teko tik 1-2 kv. m ploto. Pareiškėjas pažymi, kad, teismui pripažinus Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, turėjo būti konstatuota, kad pareiškėjo atžvilgiu 3 metus buvo vykdomas nusikaltimas. Pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos dydis turėtų būti apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio nuostatas, apie 2 000 Eur už vieną dieną. Pareiškėjas teprašė priteisti mažą šios sumos dalį – 18 000 Eur.

18. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Lukiškių TI-K pastebi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius ir nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl jam tariamai padarytos neturtinės žalos, o nurodytas šios žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

20. Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Šiaulių TI teigia, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas byloje nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Teismas konstatavo, kad Šiaulių TI kamerose pareiškėjui tekęs plotas 190 dienų buvo mažesnis nei nustatyta norma. Pareiškėjui tekęs plotas nuolat kito. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu būtų skundęsis Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata, o galbūt prastos kalinimo sąlygos nelaikytinos ilgalaikiu poveikiu dėl trumpo bausmės atlikimo laiko. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Ligoninėje neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

24. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas patalpose, nepritaikytose apgyvendinimui, nes Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Ligoninės adresais nėra įregistruoti jokie gyvenamosios paskirties pastatai. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktų, draudžiančių negyvenamuosiuose pastatuose įrengti gyvenamąsias patalpas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) 6.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 8 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (8.1 p.), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, sanatorijos, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kt.) (8.12 p.) ir specialiosios paskirties pastatai (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt.) (8.16 p.). Kadangi teisės aktai expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) numato ligoninių ir tardymo izoliatorių įrengimą negyvenamuosiuose pastatuose, pareiškėjo teisės dėl šios aplinkybės negalėjo būti pažeistos. Be to, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ nustato pagrindinius viešųjų tualetų statybos, rekonstrukcijos, įrengimo ir priežiūros reikalavimus (1 p.), todėl ji nagrinėjamam ginčui nėra aktuali, be kita ko, nesudaro pagrindo patalpas, kuriose laikytas pareiškėjas, pripažinti tualetu.

25. Pareiškėjas taip pat teigė, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teiginiai dėl 5 kv. m ir 4 kv. m minimalios ploto normos (atsižvelgiant į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą) taikymo atmetami, nes ginčo laikotarpiu galioję Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustatė jokios kitos minimalios ploto normos, taikytinos asmenims, laikomiems tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje patalpoje, tokie standartai nenumatyti ir bylai aktualiuose imperatyvaus (privalomo) pobūdžio tarptautiniuose teisės aktuose bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad baldai, įrengti asmenims, kuriuos papildomai patalpinus į kamerą nebebūtų užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas, negali būti pripažinti pertekliniais ir neteisėtai įrengtais, jeigu jie aktualiu laikotarpiu buvo naudojami (nors ir su pertraukomis), kadangi, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punktą, kamerose turi būti lovos kiekvienam suimtajam (žr., pvz., 2016 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-912-520/2016). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI dažniausiai buvo kalinamas su 1-7 asmenimis, o ir pats pareiškėjas nurodė, jog kameros visada būdavo pilnos žmonių, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad kamerose įrengti gultai nebuvo naudojami. Be to, pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su tuo, kad į kameras, kuriose jis laikytas, dėl gyvenamojo ploto trūkumo apskritai jokie kiti asmenys negalėjo būti perkelti (dėl savo dydžio šios kameros turėjo būti vienvietės), o ne su jose esančiais nenaudojamais baldais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl perteklinio ir neteisėto kitų gultų įrengimo atmetami.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui, nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. spalio 28 d. kalint Lukiškių TI-K, 151 dieną, o, nuo 2013 m. spalio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d. (skundo išsiuntimo diena, žyma ant voko, I t., b. l. 8) kalint Šiaulių TI, – 190 dienų (dalį jų – ne visas) nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, (Šiaulių TI 2015 m. lapkričio 20 d. pažyma „Dėl R. V.“, I t., b. l. 100-113; Lukiškių TI-K atsiliepimas į pareiškėjo skundą, II t., b. l. 62-68), su šiomis nustatytomis aplinkybėmis sutinka, bet patikslina, kad pareiškėjas Šiaulių TI neužtikrinant minimalios ploto normos buvo laikytas 187 dienas (dalį jų – ne visas). Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaigos neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigotos veikti.

28. Vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas Ligoninės palatose negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninėje pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Tačiau atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu (2015 m. liepos 15-23 d.) buvo laikyta kartu su pareiškėju kameroje Nr. 24, o pareiškėjas tvirtino, kad jo laikymo Ligoninėje metu visos lovos buvo užimtos. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui tekusį plotą apskaičiavo palatos Nr. 24 plotą padalindamas iš joje įrengtų lovų skaičiaus (21,25 kv. m / 8 = 2,67 kv. m, Ligoninės atsiliepimas į pareiškėjo skundą, II t., b. l. 1-4) ir pripažino, kad Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

29. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo pretenzijų. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

30. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.

31. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui Lukiškių TI-K 151 dieną teko nuo 1,87 kv. m iki 3,0 kv. m ploto, Šiaulių TI 187 dienas – nuo 2,44 kv. m iki 3,49 kv. m ploto, Ligoninėje 9 dienas – 2,67 kv. m ploto (beveik visais atvejais mažiau nei 3 kv. m, net ir įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą). Ilgiausias nepertraukiamas pažeidimo laikotarpis Lukiškių TI-K truko 4,5 mėnesio, Šiaulių TI – 1,5 mėnesio. Pažeidimų metu pareiškėjas Lukiškių TI-K laikytas su 2-3 asmenimis, Šiaulių TI – su 4-7 asmenimis, Ligoninėje – su 7 asmenimis. Pagal Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. lapkričio 23 d. pažymą „Dėl R. V. skundo“ (II t., b. l. 69), kamerose, kuriose jis laikytas, buvusio sanitarinio mazgo matmenys – 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Duomenys apie sanitarinio mazgo plotą Šiaulių TI kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, ir Ligoninės palatoje Nr. 24 teismui nebuvo pateikti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Be to, patalpos, kuriose laikytas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas teigė dėl netinkamų laikymo sąlygų patyręs nepatogumus, diskomfortą, jautęs susierzinimą, bet iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

33. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos, higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

34. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs pažeminimą, nepatogumus, diskomfortą. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jo sveikata būtų pablogėjusi. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas buvo aktyvus (ypač 2015 m.) ir kreipėsi į Šiaulių TI ir Ligoninės administraciją bei Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (skundų ir atsakymų į skundus kopijos, I t., b. l. 116-123; II t., 130-163), bet dauguma jo nusiskundimų buvo susiję su jam teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis ir maitinimu, pareiškėjas dėl kamerų perpildymo ir jų atitikimo higienos normų reikalavimams pretenzijų nereiškė (išskyrus Ligoninės palatas Nr. 24 ir Nr. 27). Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

35. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 18 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 330 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 057 Eur neturtinei žalai atlyginti, bei iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti. Įvertinus minėtų įstaigų padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis nelaikytinas pakankamu.

Atkreipdama dėmesį į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojo 1 000 Lt (289,62 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1 035 Lt (300 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), nuo 2015 m. liepos 1 d.

– 325 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615), vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo, atstovaujamo Šiaulių TI, priteistina 2 400 Eur, iš atsakovo, atstovaujamos Lukiškių TI-K, – 1 500 Eur, o iš atsakovo, atstovaujamo Ligoninės, – 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš viso – 4 100 Eur.

36. Dėl pareiškėjo prašymo Šiaulių TI, Lukiškių TI-K ir Ligoninės veiksmus, prieštaraujančius Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, pripažinti nusikaltimu, teisėjų kolegija paaiškina, kad pareiškėjas turi teisę dėl baudžiamosios atsakomybės minėtoms įstaigoms taikymo kreiptis į atitinkamą ikiteisminio tyrimo instituciją Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams, be kita ko, baudžiamųjų bylų.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. (R. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui R. V. (R. V.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 2 400 Eur (du tūkstančius keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti, ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius