2017-02-15 Nr. AB-3760-3-61-3-02171-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-321-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02171-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl neturtinės žalos atlyginimo ir sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), kuriuo prašė: 1) priteisti 100 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovo atstovas); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2015 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 2S-1391; 3) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) 2015 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 96-633. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžia aktus, kuriais buvo atsisakyta paleisti pareiškėją į laisvę dėl sunkios ligos. Pareiškėjo manymu, toks atsisakymas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją (toliau – ir Konvencija). Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjas patyrė kančias, kurias vertino 100 000 000 Eur.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 48–50) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog dėl Lukiškių TI-K 2015 m. kovo 19 d. atsakymo Nr. 96-633 pareiškėjas 2015 m. kovo 10 d. kreipėsi su prašymu Nr. 71-242 (Reg. Nr. 2015 m. kovo 12 d.), kuriuo prašė, jį pristatyti drausmės komisijai dėl paleidimo į laisvę dėl sunkios, nepagydomos ligos. Atsakovas pareiškėjui pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad 2015 m. kovo 17 d. pareiškėjas buvo iškviestas pokalbiui pas vidaus ligų gydytoją, kurio metu pareiškėjui buvo paaiškinta, kad 2014 m. liepos 1 d. jo sveikatai pablogėjus pareiškėjas buvo nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL) gydytojų specialistų apžiūrai, gydytojų konsultacinės komisijos esamos sveikatos būklės įvertinimui ir nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo akto surašymui. Po atlikto sveikatos tyrimo, 2014 m. liepos 4 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. 4, kuriame nurodyta Gydytojų konsultacinės komisijos išvada, jog nustatyta diagnozė neatitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo „Dėl nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ I priedo IV straipsnio 14.6 punkto nuostatų. Nurodė, jog atsižvelgus į pateiktą išvadą, Lukiškių TI-K negalėjo savavališkai kreiptis į teismą dėl pareiškėjo atleidimo nuo bausmės.

Skundžiamame sprendime atsakovas taip pat pareiškėjui nurodė, kad blogėjant jo sveikatai, 2014 m. liepos 28 d., jis pakartotinai buvo nukreiptas į LAVL gydymui, atgal grįžo 2014 m. rugpjūčio 1 d. silpnėjant regėjimui. 2014 m. lapkričio 3 d. pareiškėją konsultavo gydytojas oftalmologas, buvo išrašyti akiniai. Nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 6 d. pareiškėjas buvo gydomas LAVL, jam buvo rekomenduotas ambulatorinis gydymas. Taip pat Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi ir į Kalėjimų departamentą dėl skundžiamo Lukiškių TI-K rašto kuris išnagrinėjęs visas aplinkybes, nustatė, kad ginčo laikotarpiu nei Lukiškių TI-K administracija, nei LAVL neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl pareiškėjo atleidimo nuo bausmės dėl ligos.

Atsakovo manymu pareiškėjas teismui nenurodė, kaip skundžiamais sprendimais jam buvo padaryta neturtinė žala, nenurodė kitų privalomų žalos atlyginimo sąlygų, kurias numato Civilinio kodekso 6.271, 6.246–6.249 straipsnių nuostatos. Dėl to mano, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą netenkintinas.

Tretieji asmenys Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Laivės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimų į bylą neteikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu (b. l. 89–92) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 69-633 „Dėl duomenų apie sveikatą pateikimo iš asmens sveikatos istorijos“ teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo Lukiškių TI-K pareiškėjui atsakė į jo 2015 m. kovo 10 d. prašymą pristatyti jį drausmės komisijai dėl jo paleidimo į laisvę dėl sunkios, nepagydomos ligos. Skundžiamame sprendime, pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis 2015 m. kovo 17 d. vidaus ligų gydytojo buvo iškviestas pokalbiui, kurio metu pareiškėjui buvo paaiškinta, kad 2014 m. liepos 1 d. pablogėjus sveikatai jis buvo nukreiptas į LAVL gydytojų specialistų apžiūrai, gydytojų konsultacinės komisijos esamos sveikatos būklės įvertinimui ir sveikatos būklės patikrinimo akto surašymui. Pareiškėjui nesutikus su Lukiškių TIK atsakymu, pareiškėjas jį 2015 m. kovo 23 d. apskundė Kalėjimų departamentui. Kalėjimų departamentas 2015 m. kovo 27 d. raštu Nr. 2S-1391 (b.l. 43) „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos sprendimo“ pareiškėjo skundo netenkino.

Pirmos instancijos teismas vertino, jog skundžiami sprendimai teisėti ir pagrįsti, todėl juos panaikinti nėra pagrindo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 177 straipsniu. Nustatė, kad pareiškėjo sveikata žymiai pablogėjo 2014 m. liepos 1 d. Pareiškėjas dėl to, kaip numato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo „Dėl nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 10 punktas, buvo nusiųstas į LAVL, kur 2014 m. liepos 4 d. buvo surašytas Sveikatos būklės patikrinimo aktas Nr. 4. Teismas atsižvelgė į Tvarkos aprašo 14 ir 15 punktus. Nustatė, jog nagrinėjamu atveju, gydytojų konsultacinės komisijos (toliau ir – GKK) išvada buvo – diagnozė neatitinka Tvarkos aprašo nuostatų, todėl sunki nepagydoma liga pareiškėjui nebuvo patvirtinta. Dėl šios priežasties, Lukiškių TI-K administracija, neturėdama sunkios nepagydomos ligos patvirtinimo akto, pagal minėtas teisės aktų nuostatas negalėjo kreiptis su teikimu į apylinkės teismą dėl pareiškėjo atleidimo nuo bausmės. Nustatęs reikšmingas bylos aplinkybes, pirmos instancijos teismas vertino, kad Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento skundžiami sprendimai teisėti bei pagrįsti, kadangi juose pareiškėjui buvo išaiškinta, kad ligos diagnozę turi patvirtinti atitinkama gydytojų komisija, paaiškinti tai reglamentuojantys teisės aktai.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su jo regėjimo silpnumu, teismas iš byloje esančių duomenų sprendė, jog byloje esantys dokumentai patvirtino aplinkybes, jog pareiškėjas buvo konsultuotas LAVL 2014 m. lapkričio 3 d. – lapkričio 5 d., jam buvo išrašyti akiniai, nustatė, jog dėl šios ligos jis nebuvo nukreiptas į gydytojų konsultacinę komisiją. LAVL pareiškėjas lankėsi laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 3 d. iki vasario 6 d., tačiau ir šiuo atveju GKK išvada nebuvo surašyta. Todėl, Lukiškių TI-K administracija neturėjo teisėto pagrindo parengti teikimą, kaip tai nurodyta Bausmių vykdymo kodekso 177 straipsnio 2 dalyje. Teismas vertino, jog šiuo atveju Lukiškių TI-K administracija jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Priešingai, nustatė, jog Lukiškių TIK administracija visada, kai gauna iš gydytojo informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą, siunčia jį į LAVL, kurioje sprendžiama dėl asmens ligos sunkumo.

Vertindamas neturtinės žalos priteisimo klausimą, pirmos instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249 straipsniais. Teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo atžvilgiu būtų veikęs neteisėtai, todėl vertino, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Tuo pačiu, padarė išvadą, kad taip pat nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo dėl ligos patiriamų neigiamų pojūčių ir įstaigos, kurioje jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, neteisėtų veiksmų (neveikimo). Teismas išnagrinėjęs bylą priėmė sprendimą, kad pareiškėjo skundžiami aktai teisėti ir pagrįsti, todėl nenustatė pagrindo juos naikinti ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 97) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu jam būtų priteista 100 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pareiškėjo manymu priimtas pirmos instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsniui.

Atsakovas ir atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu. Vertina, jog teismas priimdamas sprendimą tinkamai nustatė ir įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, surinktus rašytinius įrodymus bei paaiškinimus. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas teikdamas apeliacinį skundą nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 110).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, jog sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtu sprendimu, atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas naujų įrodymų apeliaciniame skunde nepateikė, prašo jo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 69-633 „Dėl duomenų apie sveikatą pateikimo iš asmens sveikatos istorijos“ teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo Lukiškių TI-K iš esmės atsisakė inicijuoti pareiškėjo paleidimo į laisvę dėl ligos. Ši sprendimą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2015 m. kovo 27 d. raštu Nr. 2S-1391 (b.l. 43) „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos sprendimo“ pareiškėjo skundo netenkino ir nurodė, jog ginčo laikotarpiu nei Lukiškių TI-K administracija, nei LAVL neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl pareiškėjo atleidimo nuo bausmės dėl ligos. Pareiškėjas nurodė, jog jis sirgdamas ir būdamas kalinamas Lukiškių TI-K patyrė skausmą ir kančias, kurias vertino 100 000 000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. pareiškėjo skundą atmetė. Teismas sprendime konstatavo, jog pareiškėjo skundžiami aktai teisėti ir pagrįsti, todėl nebuvo pagrindo juos naikinti bei priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmos instancijos teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą, nurodydamas, jog priimtas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsniui, prašo Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir teisėjų kolegija, LVAT) priimti sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjui būti priteistas 100 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde, nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau nesutikimo motyvų nedetalizuoja ir neargumentuoja. Teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo atveju pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvai. Vis dėlto, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentaciją ir pareiškėjo apeliacinio skundo turinį, darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmos instancijos sprendimu dėl Lukiškių TI-K atsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, bei nepriteisto neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 29 d. apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą, kad jo apeliacinis skundas būtų nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėjas prašymo dėl jo apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos šalys savo poziciją dėl ginčo esmės, o vėliau ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė aiškiai ir išsamiai. Byloje surinktas pakankamas įrodymų kiekis. Todėl, teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir apelianto prašymo motyvus, nenustatė pagrindo taikyti išimtį iš ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus pagrįstumo klausimą nagrinėjamoje byloje, aktualu, kad konkretaus asmens atžvilgiu priimtas vienkartis teisės taikymo aktas paprastai turėtų būti pripažįstamas individualiu administraciniu aktu (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis), o jo turiniui turėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2015 m. sausio 1 d. įstatymo suvestinė redakcija) (toliau – VAĮ) reikalavimai.

Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K 2015 m. kovo 10 d. (b. l. 9), atsakymas jam buvo pateiktas 2015 m. kovo 19 d. (b. l. 10). Lukiškių TI-K atsakymas buvo teikiamas nepažeidžiant VAĮ 31 straipsnyje numatyto termino, yra individualaus pobūdžio, motyvuotas, jame nurodyta jo apskundimo tvarka, yra pasirašytas Lukiškių TI-K direktoriaus įgalioto asmens. Pareiškėjo skundas Kalėjimų departamente gautas 2015 m. kovo 23 d. (b. l. 5). Kalėjimų departamentas pareiškėjui pateikė atsakymą 2015 m. kovo 27 d. (b. l. 6), taigi nepraleisdamas 20 darbo dienų atsakymo pateikimo termino. Kalėjimų departamento atsakymas į pareiškėjo skundą yra individualaus pobūdžio, motyvuotas, jame nurodyta apskundimo tvarka, pasirašytas direktoriaus pavaduotojo. Teisėjų kolegijos vertinimu tiek Lukiškių TI-K, tiek Kalėjimų departamento atsakymai yra išsamūs ir atitinkantys VAĮ numatytus individualaus administracinio akto požymius.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje nurodyta, jog žmogaus asmuo neliečiamas; žmogaus orumą gina įstatymas; draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes; su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pirmos instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 177 straipsniu, kuriame numatyta, jog susirgęs sunkia nepagydoma liga nuteistasis gali būti apylinkės teismo atleistas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Teikimą atleisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo dėl ligos teismui paduoda bausmės vykdymo institucijos vadovas, kartu su teikimu teismui nusiunčiama gydytojų komisijos išvada ir nuteistojo asmens byla, t.y. vienas iš būtinųjų tokio teikimo padavimo teismui pagrindų yra gydytojų komisijos išvada, kuri patvirtina sunkią nepagydomą ligą.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad tam, kad bausmės vykdymo institucija surašytų teikimą ir nusiųstų jį apylinkės teismui, pirmiausiai ši institucija turi turėti atitinkamą gydytojų komisijos išvadą. Tokios išvados surašymo pagrindus ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo „Dėl nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šio aprašo 2 punkte paaiškinamos apraše vartojamos sąvokos. Nurodyta, kad sunki nepagydoma liga, tai liga nurodyta Sunkių nepagydomų ligų sąraše, kuris yra Tvarkos aprašo pirmame priede. Tvarkos aprašo 10 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis, kuriam laisvės atėmimo vietos gydytojas įtaria sunkią nepagydomą ligą, pristatomas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę sveikatos būklės patikrinimui.

Nagrinėjamu atveju, pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, jog gydytojų konsultacinės komisijos išvada buvo, jog pareiškėjo diagnozė neatitinka Tvarkos aprašo nuostatų, todėl sunki nepagydoma liga pareiškėjui nebuvo patvirtinta (b. l. 11). Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog Lukiškių TI-K administracija, neturėdama sunkios nepagydomos ligos patvirtinimo akto, pagal minėtas teisės aktų nuostatas negalėjo kreiptis į apylinkės teismą su teikimu dėl pareiškėjo atleidimo nuo bausmės, todėl sutinka su teismo priimtu sprendimu, kuriuo buvo konstatuota, jog pareiškėjo skundžiami sprendimai teisėti ir pagrįsti.

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Vadinasi, viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-406-602/2015).

Teisėjų kolegija pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo pozicijai, jog pareiškėjo skundžiami aktai teisėti ir pagrįsti, todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, t.y. nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Kolegijos vertinimu, byloje nenustatytos aplinkybės, kurias būtų galima prilyginti Konvencijos 3 straipsnio (žiaurus, nežmoniškas, žeminantis žmogaus orumą elgesys) taikymo požiūriu. Taip pat, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog ne kiekvienas pareigūno elgesys, turintis žmogui nemalonių padarinių, gali būti pripažintas neteisėtu, kadangi neigiamų padarinių ir tam tikru atžvilgiu kentėjimas atsiranda pritaikius baudžiamajame įstatyme numatytas ir tarptautinės bendrijos pripažįstamas sankcijas (pvz., laisvės atėmimą, baudą, teisių apribojimą ir pan.), kurios nustato atitinkamus asmens suvaržymus. Jie sudaro būtinąjį bausmės elementą. Tai reiškia, kad tie atvejai, kai, pavyzdžiui, sulaikytas įtariamasis ar asmuo už padarytą nusikaltimą teismo nubaudžiamas laisvės atėmimu ir dėl to jis patiria tam tikrų nepatogumų ar kenčia, negali būti traktuojami kaip Konstitucijos draudžiamos bausmės.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė