2022-08-10 Nr. AB-20273-3-61-3-02164-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3567-520-2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02164-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 22S1852 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė jo laisvei, pavojus gyvybei, jis kilmės šalį paliko siekdamas gauti sau ir šeimai pilietybę, užtikrinti vaikų gerbūvį ir teises. Pareiškėjas nurodė, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei, kuri jo kilmės šalyje patiria didelę diskriminaciją iš valstybės pusės – (duomenys neskelbtini) žmonėms nesuteikiama pilietybė dėl diskriminacinių pagrindų, jie negauna jokių asmens tapatybės dokumentų, negali oficialiai dirbti, kurti šeimų, registruoti gimstančių vaikų ar mirštančių asmenų, negali registruoti vaikų į mokyklas ar sveikatos priežiūros įstaigas, jiems ribojamos svarbios žmogaus teisės.

3. Pareiškėjas pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) metais jis dalyvavo demonstracijose, reikalavo savo teisių, todėl buvo valstybės pajėgų sumuštas, turėjo slėptis, bijojo dėl savo ir savo šeimos gyvybės, po (duomenys neskelbtini) metų vykusios demonstracijos buvo suimtas, mėnesį laikomas policijos būstinėje, kankinamas ir įžeidinėjamas, pareiškėjui buvo sulaužyta nosis.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje jis nurodė konkrečias aplinkybes, kurios leidžia padaryti išvadą, jog jam realiai grėsė persekiojimo ir / ar susidorojimo pavojus, o, įvertinus ir dabartinę situaciją šalyje, toks pavojus tebegresia ir iki šiol. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo būtina išsiaiškinti (nustatyti) visas reikšmingas su pareiškėjo aplinka jo kilmės šalyje sietinas aplinkybes ir jas įvertinti ne tik individualiai, bet ir sistemiškai, be to, buvo būtina įvertinti jų raidos artimiausioje perspektyvoje tikimybę. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjui kylantį pavojų bei tuo pagrindu atsirandančią pareiškėjo baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų.

5. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Departamentas, darydamas išvadas apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), t. y. spręsdamas, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, rėmėsi iš esmės Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio.

6. Pareiškėjas nurodė, kad bendradarbiavo su institucijomis, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, jog jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Sprendimas išsiųsti pareiškėją, nesudarius jam galimybės pačiam išvykti, yra skubotas ir neproporcingas, lemiantis draudimo atvykti pareiškėjui taikymą. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nustatytas maksimalus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Departamentas paaiškino, kad jis nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso, kadangi pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

9. Departamentas nurodė, kad tyrimo metu, įvertinus pareiškėjo pasakojimą, surinktą kilmės valstybės informaciją bei įvertinus visus pasakojimo neatitikimus, buvo nustatyta, kad pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini), žino šios šalies istoriją, tačiau jis nesugebėjo įrodyti savo priklausomybės (duomenys neskelbtini) etninei grupei fakto ir įrodyti jo sveikatai, laisvei, gyvybei kilusios grėsmės. Pareiškėjo pateikti dokumentai (nuotraukos iš interneto) bei bendra kilmės šalies informacija neįrodo, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) etninei mažumai ir dėl to gali patirti diskriminaciją, o teiginys, jog pareiškėjas bijojo persekiojimo dėl dalyvavimo (duomenys neskelbtini) metų demonstracijoje buvo atmestas.

10. Departamentas akcentavo, kad jis tyrimo metu nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, taip pat tyrimo metu nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių persekiojimo rizikos tikimybę, todėl pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

11. Departamentas pažymėjo, kad, kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jam tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo įvertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

12. Atsakydamas į pareiškėjo skundo teiginius, kuriais jis (pareiškėjas) nesutinka su Sprendimo dalimi, kuria buvo nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, Departamentas paaiškino, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prieglobsčio rašymą, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta, be to, pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika.

13. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti termino, Departamentas nurodė, kad, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui (Įstatymo 133 str. 2 d.). Atsakovas pažymėjo, kad draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime, o pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) kitą skundo dalį atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje iš esmės grindžia tuo, jog jis priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei (duomenys neskelbtini), dėl to yra iškilusi grėsmė jo laisvei, pavojus gyvybei, taip pat išvykti jį paskatino siekis gauti sau ir šeimai pilietybę, vaikų gerbūvio ir teisių užtikrinimas. Pareiškėjas teigė, kad kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) jam kyla pavojus dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) metais dalyvavimo demonstracijose dėl (duomenys neskelbtini) teisių, jis buvo sulaikytas policijos, jam sulaikymo metu buvo sulaužyta nosis.

16. Teismas nustatė, kad Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

18. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą ir Departamento surinktą informaciją, sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjo pasakojimas kelia abejonių, jame yra esminių nesutapimų ir netikslumų, kuriuos Departamentas išsamiai aprašė Sprendime. Teismas akcentavo, kad teismo posėdyje pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl paso gavimo skyrėsi nuo Departamentui nurodytų aplinkybių. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pasakojimui negali būti taikoma abejonės privilegija, nes yra esminių prieštaravimų ir neatitikimų, pareiškėjo pasakojimas nėra nuoseklus.

19. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jo dalyvavimo demonstracijose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) metais, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių medicininių išrašų, kurie paaiškintų kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis pareiškėjo nosis buvo sulaužyta, pareiškėjas tik parodė nuotrauką, iš kurios neįmanoma nustatyti įvykio aplinkybių. Teismas akcentavo, kad paskutinį kartą, kaip nurodė pareiškėjas, jis demonstracijoje dalyvavo 2014 metais, o išvyko tik 2020 metais, t. y. praėjus 6 metams po demonstracijos, per tą laiką pareiškėjas sukūrė šeimą, (duomenys neskelbtini) metais susituokė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo išvykimą į dykumoje esantį ūkį apibūdino kaip geresnį darbo pasiūlymą.

20. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas apklausos metu nekonkretizavo, koks tiksliai pavojus jam kilo dėl dalyvavimo demonstracijose, sutiko su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjas buvo teisus sakydamas, kad (duomenys neskelbtini) susiduria su diskriminacija, tačiau bendra (duomenys neskelbtini) situacija (duomenys neskelbtini) neįrodo, kad asmuo priklauso paminėtai etninei mažumai ir, kad asmeniškai jo gyvybei kyla grėsmė, jog asmuo ar jo šeima yra persekiojami. Teismas pažymėjo, kad po paskutinės pareiškėjo nurodytos demonstracijos jau praėjo 8 metai, asmuo gyveno (duomenys neskelbtini), nebuvo suimtas, nebuvo persekiojamas, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, pareiškėjas naudojosi internetu, nebijojo būti atpažintas, susektas, nesislapstydamas dirbo kioske, pardavinėjo arbūzus, pareiškėjas yra raštingas.

21. Teismas konstatavo, kad, nors pareiškėjas žino (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini) etninės grupės problemas, tačiau paties pareiškėjo priklausymas šiai etninei grupei kelia pagrįstų abejonių. Teismas padarė išvadą, kad, net ir laikant, jog pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei, tai automatiškai nereiškia, jog jam turi būti suteikiama tarptautinė apsauga. Bendra informacija apie šios etninės grupės sunkią padėtį ir jos teisių pažeidinėjimus savaime nelemia pareiškėjui tarptautinės apsaugos poreikio, todėl Departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.

22. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

23. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

24. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais, taip pat teismas vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.

25. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), SIS II reglamento nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Teismas, pakeitęs Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, sprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, ir pakeisti šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 27. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

28. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai vertino jo (pareiškėjo) pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos.

29. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei, visiškai nepagrįsta, nes pareiškėjas išsamiai papasakojo apie savo etninę grupę, jos problemas bei pateikė nuotraukas. Atsakovas taip pat pripažino, kad pareiškėjui yra gerai žinomos (duomenys neskelbtini) etninės grupės problemos. Nors pareiškėjo pasakojimas ir pateikti įrodymai nebuvo paneigti, atsakovas taip pat pripažino pasakojimo tikrumą, tačiau teismas vis dėlto sprendė, kad nepakanka įrodymų, todėl pareiškėjui nėra aišku, kokius dar turėjo įrodymus pateikti pareiškėjas, kad įrodytų savo priklausomybę etninei grupei. Pareiškėjo teigimu, teismas tik formaliai rėmėsi įrodymų nepakankamumu, be to, pareiškėjo priklausymas etninei grupei yra labiau įrodytas, o ne paneigtas, todėl šiuo atveju teismas turėjo spręsti, kad pareiškėjo pasakojimas labiau tikėtinas, nei išgalvotas.

30. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

31. Pareiškėjas pažymi, kad tai, jog, atsakovo teigimu, pareiškėjo pasakojimas nebuvo itin išsamus ar nuoseklus, lėmė aplinkybė, jog apklausa vyko dalyvaujant vertėjams ir pareiškėjas buvo raginamas bei skatinamas kalbėti trumpais sakiniais. Atsakovas, pats nurodęs apklausos metu duoti paaiškinimus būtent tokiu būdu, teigia, kad tai yra esminis pareiškėjo pasakojimo trūkumas, todėl toks atsakovo elgesys laikytinas nesąžiningu elgesiu, dėl ko pareiškėjas buvo suklaidintas ir negalėjo išsamiai perteikti visos reikalingos informacijos. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie politines partijas ir jų veiklą yra pakankamai lengvai patikrinami duomenys, bet net ir tokių minimalių veiksmų atsakovas neatliko, tik formaliai sudarydamas tyrimo įvaizdį.

32. Pareiškėjas akcentuoja, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios ir būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

33. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad tiek Departamentas, tiek ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti teismo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2022 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 22S1852, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

37. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

38. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

39. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

40. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

41. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

42. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

43. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

44. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

45. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei, kuri (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojama. Pareiškėjas apklausose Departamente aiškino, kad dalyvavo protestuose už (duomenys neskelbtini) teises (2011 ir 2014 metais), buvo sulaikytas ir sumuštas, jį kankino (2014 metais). Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad yra iškilusi grėsmė jo laisvei, pavojus gyvybei, teigė, kad jis siekia gauti sau ir šeimai pilietybę, užtikrinti vaikų gerbūvį ir teises. Pareiškėjas nurodė, kad pagrindinė išvykimo iš kilmės valstybės priežastis yra jo noras tapti piliečiu, būti žmogumi.

46. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, taip pat surinktą kilmės valstybės informaciją, konstatavo, kad pareiškėjas pakankamai detaliai paaiškino (duomenys neskelbtini) bendruomenės situaciją (duomenys neskelbtini), jo nurodyta informacija atitiko Departamento surinktą informaciją, tačiau nustatė, jog pareiškėjo pasakojimai apie jo paties patirtį pirmos ir antros apklausų metu skyrėsi: 1) pareiškėjas pirmoje apklausoje teigė, kad po dalyvavimo 2011 ir 2014 metais protestuose jis turėjo slapstytis ir 2019 metais išvažiavo pas dėdę į kaimą, o antroje apklausoje nurodė, kad tai įvyko 2020 metais; 2) pirmos apklausos metu pareiškėjas teigė, kad sukūrė šeimą 2017 metais, o antros apklausos metu nurodė, kad susituokė 2018 metais; 3) pareiškėjas pirmos apklausos metu nurodė, kad po 2014 metais vykusios demonstracijos vyriausybė jam grasino mirtimi, todėl jis, gelbėdamas savo ir savo šeimos gyvybę, turėjo slapstytis, o vėliau dėl šios priežasties išvyko į dykumoje esantį ūkį, tačiau antros apklausos metu pareiškėjas teigė, kad išvyko į dykumoje esantį ūkį, nes gavo ten geresnį darbo pasiūlymą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas apklausose teigė, kad pasą jam suteikė tėvo draugas, o teismo posėdyje pareiškėjas jau aiškino, kad už pasą nepažįstamam žmogui sumokėjo apie 3 000–4 000 Eur, t. y. pareiškėjas teikė akivaizdžiai prieštaringus duomenis.

47. Departamentas akcentavo, kad tyrimo metu nebuvo rasta jokios informacijos apie tai, jog (duomenys neskelbtini) vyriausybė tikslingai ir piktybiškai žudytų ar persekiotų (duomenys neskelbtini) etninės grupės narius. Departamentas vertino, kad (duomenys neskelbtini) bendruomenė susiduria su diskriminacija, tačiau bendra (duomenys neskelbtini) bendruomenės situacija (duomenys neskelbtini) neįrodo, kad pareiškėjas priklauso paminėtai etninei mažumai ir, kad asmeniškai jo gyvybei kyla grėsmė, kad asmuo ar jo šeima yra persekiojami – po paskutinės pareiškėjo nurodytos demonstracijos jau praėjo 8 metai, jis gyveno (duomenys neskelbtini), nebuvo suimtas, nebuvo persekiojamas, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, turėjo darbą, pareiškėjas yra raštingas, naudojasi internetu (turi aktyvią paskyrą socialiniame tinkle Twitter). Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini), žino šalies istoriją, tačiau jis nesugebėjo įrodyti savo priklausomybės (duomenys neskelbtini) etninei grupei fakto ir įrodyti jo sveikatai, laisvei, gyvybei kilusios grėsmės.

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo teiktus paaiškinimus atsakovui, pirmosios instancijos teismui, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pasakojimo trūkumai leidžia abejoti, jog pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei ir vien dėl priklausymo šiai bendruomenei pareiškėjui kyla persekiojimo grėsmė jo kilmės šalyje. Pareiškėjo argumentai, kad jo pasakojimui trūko nuoseklumo dėl to, jog apklausose jam buvo trukdoma kalbėti, buvo liepta kalbėti trumpais sakiniais, atmetami, nes iš apklausų matyti, jog pareiškėjas galėjo kalbėti tiek, kiek reikia, be to, pareiškėjas dėstė savo paaiškinimus teismo posėdyje, tačiau jie taip pat buvo nenuoseklūs ir prieštaravo prieš tai pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, konstatavo, jog, net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei, tai automatiškai nereiškia, jog jam turi būti suteikiama tarptautinė apsauga, nes bendra informacija apie (duomenys neskelbtini) bendruomenės sunkią padėtį ir jos teisių pažeidinėjimus savaime nelemia tarptautinės apsaugos poreikio pareiškėjui. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini), nurodo, kad nėra nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) tikslingai persekiotų (duomenys neskelbtini) bendruomenės narius.

50. Nors kaip nurodyta Sprendime, (duomenys neskelbtini) bendruomenės nariai susiduria su diskriminacija, tačiau bendra (duomenys neskelbtini) bendruomenės situacija (duomenys neskelbtini) neįrodo, kad asmeniškai pareiškėjo gyvybei kyla grėsmė, kad pareiškėjas ar jo šeima yra persekiojami. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti tarptautinę apsaugą vien tuo pagrindu, kad pareiškėjas pagal jo nurodymą priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei.

51. Pareiškėjo pasakojimas apie jo dalyvavimą demonstracijose (protestuose) 2011 ir 2014 metais nesudaro jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui vien dėl to kilmės šalyje šiuo metu gresia persekiojimas ir kad jam dėl to turi būti suteikta tarptautinė apsauga. Pagal kilmės valstybės informaciją asmenys, dalyvavę protestuose ir buvę sulaikyti, (duomenys neskelbtini) saugumo institucijų yra žymimi „(duomenys neskelbtini)“ (anglų kalba – „(duomenys neskelbtini)“) ir jie, be kita ko, negali susirasti darbo (žr. (duomenys neskelbtini)), tačiau pareiškėjas nurodo, kad sėkmingai dirbo, todėl pareiškėjo teiginiai, kad dėl dalyvavimo protestuose kilmės šalyje jam gresia persekiojimas, nepripažintini pagrįstais.

52. Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, yra pagrįstos ir teisėtos.

53. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) bendruomenės nariai yra diskriminuojami ((duomenys neskelbtini) vyriausybė nėra linkusi legalizuoti (duomenys neskelbtini), suteikdama jiems pilietybę ir kitas, legaliems gyventojams, piliečiams priklausančias teises, bei garantijas, tokias, kaip balsavimo teisė, legalus darbas, sveikatos apsauga, švietimas ar santuokos, gimusių vaikų registracija, žodžio laisvė), tačiau nėra nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) bendruomenės nariai yra persekiojami, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui gresia veiksmai, nurodyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tyrimo metu nebuvo rasta informacijos apie tai, kad (duomenys neskelbtini) vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

54. Taigi nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso ir papildomos garantijos suteikimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

55. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

56. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.

57. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad Departamentas nesurinko išsamios informacijos apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, paneigia bylos medžiaga, iš kurios matyti, jog atsakovas surinko kilmės valstybės informaciją ir išsamiai įvertino pareiškėjo situaciją tiek pabėgėlio statuso, tiek papildomos apsaugos suteikimo kontekste.

58. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

59. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

60. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

61. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

62. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

63. Įvertinusi bylos medžiagą, teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Beata Martišienė

Dalia Višinskienė