A-492-2415-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2415/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02517-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 33.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui A. V. (A. V.),

pareiškėjų atstovams M. V. ir advokatui Artūrui Vaišvilai,

atsakovo atstovui Audriui Petkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. V., A. V., A. V., A. V. (A. V.) skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai A. V., A. V., A. V., A. V. su skundu (I t., b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2011 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. BR6-1670008 „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties vykdymo, mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašė priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1532-244/2011 panaikino Agentūros 2006 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. BR6-(3.82)-13524 „Dėl Jums priskaičiuotos skolos“ (toliau – ir Sprendimas Nr. BR6-(3.82)-13524) ir įpareigojo Agentūrą per įstatyme nustatytą terminą priimti naują sprendimą; šis teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011. Pareiškėjai pažymėjo, kad ankstesnįjį Agentūros sprendimą panaikinę teismai nurodė, kad pareiškėjų padaryti pažeidimai turi būti neginčijimai įrodyti, neturi būti jokių prieštaravimų, o pareiga pateikti pakankamus ir aiškius įrodymus tenka Agentūrai, todėl Agentūra buvo įpareigota per įstatymuose nustatytą terminą priimti naują sprendimą. Akcentavo, kad faktas, jog Agentūra neturėjo pakankamai įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjų neva padarytus pažeidimus ir už tai jiems taikytas sankcijas, yra prejudicinis šioje byloje ir iš naujo neįrodinėtinas. Teigia, kad ginčijamas pakartotinis Sprendimas nepagrįstas jokiais naujais įrodymais. Teigė, kad Sprendimas priimtas neatlikus jokio pakartotinio tyrimo.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 84–94) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jo netenkinti.

Paaiškino, kad bylą dėl Sprendimo Nr. BR6-(3.82)-13524 nagrinėję teismai šį sprendimą panaikino ir įpareigojo Agentūrą iš naujo įvertinti S. V. (S. V.) (toliau – ir Pareiškėjas) 2005 m. birželio 15 d. Šalčininkų rajono savivaldybei pateiktą Paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2005 m. gauti, registracijos Nr. 5-1005533123-A1-1 (toliau – ir 2005 m. paraiška), tačiau nepanaikino 2006 m. birželio 15 d. ir 2006 m. birželio 20–30 d. atliktų patikrų vietoje ataskaitos Nr. 5-1005533123-A1-1 (toliau – ir Ataskaita), kurioje ir yra užfiksuoti patikrų vietoje metu nustatyti neatitikimai, t. y. deklaruotų laukų plotų trūkumai, pasėlių neatitikimai ir geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (toliau – ir GAAB) pažeidimai.

Teigė, kad Agentūra pakartotinai vertino 2005 m. paraišką, vadovaudamasi tais Ataskaitos duomenimis, kurie teismų sprendimais nebuvo nuginčyti. Pažymėjo, jog teismai nurodė, kad Agentūra privalo dar kartą įvertinti 2005 m. paraišką bei priimti naują sprendimą, tačiau nenurodė, kad tai turi būti atlikta pagrindžiant naujais įrodymais. Paaiškino, kad Agentūra, vykdydama teismų sprendimus, pakartotinai vertino 2005 m. paraišką ir atsižvelgusi į kitus 2006 m. birželio 15 d. ir 2006 m. birželio 20–30 d. atliktų patikrų vietoje metu nustatytus pažeidimus, kurie nebuvo paneigti teismų sprendimais, pritaikė sankcijas.

Nurodė, kad vykdydama teismų sprendimu, pakartotinai vertino ir 2004 m. paraišką, panaikino sankciją už žemės ūkio naudmenų plotų neteisingą deklaravimą ir anuliavo dalį (29 719,35 Lt) skolos; pažymėjo, kad pakartotinai įvertinus 2004 m. paraišką, Sprendime pagal 2004 m. paraišką sankcijos netaikytos ir skirta 44 885,16 Lt galutinė paramos suma (pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus). Paaiškino, kad Sprendime nurodyta, jog sankcijos pagal 2005 m. paraišką taikomos už tyčinį neteisingą deklaravimą, t. y. už tai, kad 2005 m. paraiškoje neteisingai deklaruoti pasėliai visame deklaruotame laukų plote, o bendras neteisingai deklaruotų laukų plotas sudarė daugiau negu 10 proc. 2005 m. paraiškoje deklaruoto ploto.

Pažymėjo, kad remiantis administracinių teismų praktika, patikros vietoje yra vienas iš paramos administravimo etapų, todėl patikros metu nustatyti pažeidimai, jeigu jie nebuvo nuginčyti ar paneigti, yra pagrindas priimamiems sprendimams. Pažymėjo, jog Agentūra negalėjo surinkti naujų įrodymų, t. y. atlikti naujos patikros vietoje, nes nuo 2005 m. paraiškos pateikimo praėję daugiau kaip 6 metai, todėl Agentūra atliko pakartotinį Ataskaitos duomenų nagrinėjimą ir pritaikė sankcijas ne už deklaruotus 2003 m. birželio 30 d. nebuvusius geros agrarinės būklės plotus ir GAAB pažeidimus, o už tyčinį neteisingą deklaravimą.

Pažymėjo, kad, atlikus pakartotinį 2005 m. paraiškos vertinimą, aplinkybės negalėjo skirtis, nes pakartotinai vertinant 2005 m. paraišką remtasi 2006 m. birželio 15 d. ir 2006 m. birželio 20–30 d. patikrų vietoje duomenimis, atsižvelgiant į 2011 m. kovo 10 d. teismo sprendime išdėstytus motyvus. Nesutiko su pareiškėjų teiginiu, jog Agentūros 2006 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. BR6-(3.82)-13524 ir Sprendimas yra iš esmės identiški, nes pagrįsti tomis pačiomis aplinkybėmis ir tais pačiais duomenimis. Paaiškino, kad nurodyti sprendimai priimti vadovaujantis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, užfiksuotomis Ataskaitoje, tačiau skiriasi faktinių aplinkybių pagrindimas ir motyvavimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 2 d. sprendimu (I t., b. l. 149–167) pareiškėjų skundą tenkino – panaikino Agentūros 2011 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. BR6-1670008 „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties vykdymo, mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“.

Teismas sutiko su pareiškėjų argumentais, kad įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1532-244/2011 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011 atsakovas buvo įpareigotas priimti naują sprendimą dėl tų pareiškėjų padarytų pažeidimų, kuriuos atsakovas buvo nustatęs 2006 m. spalio 10 d. sprendime Nr. BR6-(3.82)-13524) ir kurie buvo vertinti minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose.

Teismas pažymėjo, kad teismų procesiniuose sprendimuose nurodyta, kad tie patys pareiškėjų pažeidimai (kuriuos ir vertino teismai) turi būti pagrįsti naujais įrodymais, nes, priimant 2006 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. BR6-(3.82)-13524), jų nepakako. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, vykdydamas minėtus teismų sprendimus, galėjo priimti tik panaikintą Sprendimą Nr. BR6-(3.82)-13524) ištaisantį naują sprendimą, jeigu būtų surinkti pakankami duomenys dėl laukų blogos agrarinės būklės: atsakovas negalėjo priimti naujo sprendimo, kai vertinamos seniau (t. y. 2006 metais) nustatytos kitos faktinės aplinkybės (deklaruotų plotų trūkumas, o ne duomenys dėl laukų blogos agrarinės būklės), kurių teismai nė nevertino.

Teismas akcentavo, kad atsakovas Sprendime įvertino 2006 m. gegužės 31 d. – 2006 m. birželio 14 d. ir 2006 m. birželio 20–30 d. patikrų vietoje ataskaitas, jose nustatytas faktines aplinkybes apie deklaruotų plotų trūkumą (o ne apie laukų blogą agrarinę būklę), taigi, įvertino ir skyrė sankcijas po daugiau negu penkerių metų, nors tai padaryti jai niekas netrukdė ir anksčiau, nes teisminiai ginčai vyko ne dėl deklaruotų plotų trūkumo, bet dėl laukų blogos agrarinės būklės. Teismas vertino, kad toks sankcijų skyrimas Sprendime negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, nes jis pažeidžia pareiškėjų teisėtus lūkesčius, kad viešojo administravimo institucija – Agentūra, nustačiusi faktus ir juos įvertinusi vienaip 2006 m., po daugiau negu penkerių metų faktų nevertins kitaip (kurių teismai nė nevertino – procesas dėl to nevyko).

Teismas konstatavo, kad priimdamas Sprendimą atsakovas pažeidė ir konstitucinį pasitikėjimo valstybės institucijomis principą. Pabrėžė, kad Sprendime atsakovas nurodė negaliojantį Europos Sąjungos teisės aktą – 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 796/2004, nes šį reglamentą nuo 2010 m. sausio 1 d. pakeitė 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1122/2009. Vadovavosi 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1122/2009 58 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad jeigu suma (kaip sankcija) negali būti išieškota per trejus kalendorinius metus, einančius po tų kalendorinių metų, kuriais nustatytas pažeidimas, likutis panaikinimas ir padarė išvadą, kad atsakovas negalėjo nustatyti sankcijų už pažeidimus, kurie buvo nustatyti prieš daugiau negu penkerius metus.

III. Atsakovas Agentūra padavė apeliacinį skundą (I t., b. l. 173–178), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Agentūra galėjo priimti tik panaikintą Sprendimą Nr. BR6-(3.82)-13524, ištaisantį naują sprendimą. Pažymi, jog Agentūra negalėjo priimti naujo sprendimo dėl Pareiškėjo deklaruotų laukų blogos agrarinės būklės, nes teismai nurodė, jog iš Ataskaitoje pateiktų faktinių duomenų bei iš pateiktų fotonuotraukų negalima spręsti, jog konkretūs pareiškėjo laukai buvo blogos agrarinės būklės. Atsižvelgusi į tai, Agentūra priėmė naują sprendimą, nurodydama, jog Pareiškėjui pagal 2006 m. Paraišką taikomos sankcijos už tyčinį neteisingą deklaravimą, t. y. už tai, kad Pareiškėjas 2005 m. paraiškoje neteisingai deklaravo pasėlius visame deklaruotame laukų plote, o bendras neteisingai deklaruotų laukų plotas sudarė daugiau nei 10 proc. 2005 m. paraiškoje deklaruoto ploto. Akcentuoja, kad Ataskaitoje yra užfiksuoti neatitikimai (atvejai, kurie priskiriami prie tyčinio neteisingo deklaravimo sąvokoje apibrėžtos sąvokos), kurių nepanaikino bylą dėl Sprendimo Nr. BR6-(3.82)-13524 panaikinimo nagrinėję teismai.

2. Paaiškina, kad vadovaudamasi Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo ir kontrolės 2005 m. taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. lapkričio 3 d. įsakymu 3D-598 (toliau – ir 2005 m. Taisyklės) 33.1 punkto nuostatomis, įvertino Ataskaitos duomenis ir administruodami 2005 m. paraišką apskaičiavo galutinę išmokos sumą, bei 2006 m. spalio 10 d. priėmė Sprendimą Nr. BR6-(3.82)-13524, kuriame nurodė, kad Pareiškėjas yra skolingas Agentūrai ir turi neteisingai apskaičiuotą ir pervestą jam į sąskaitą paramos sumą grąžinti Agentūrai. Vadinasi, Agentūra, vadovaudamasi Ataskaitos duomenimis, priėmė sprendimą dėl Pareiškėjui paramos nemokėjimo pagal 2005 m. paraišką, todėl priimti kito sprendimo, kaip nurodo teismas sprendime, Agentūra neturėjo teisinio pagrindo, nes 2005 m. paraiškos administravimas, priėmus 2006 m. spalio 10 d. Sprendimą Nr. BR6-(3.82)-13524 buvo baigtas. Taip pat pažymi, jog nustačius reikalavimų nesilaikymo atvejus sankcijos privalo būti skiriamos, ir praėjęs laiko tarpas negali eliminuoti užfiksuotų pažeidimų. Vien dėl praėjusių penkerių metų laikotarpio, Pareiškėjas negali įgyti teisės į išmokas, kai faktinės aplinkybės byloja visai ką kita.

3. Nesutinka su teismo išvada, kad Agentūra Sprendime nurodė negaliojantį Europos Sąjungos teisės aktą – Reglamentą (EB) Nr. 796/2004, nes jį nuo 2010 m. sausio 1 d. pakeitė 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1122/2009. Atkreipia dėmesį į tai, jog Reglamento (EB) Nr. 1122/2009 86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Reglamentas (EB) Nr. 796/2004 panaikinamas nuo 2010 m. sausio 1 d. Tačiau jis ir toliau taikomas paramos paraiškoms, susijusioms su prekybos metais arba priemokų laikotarpiais, prasidedančiais iki 2010 m. sausio 1 d. Todėl nuorodos į Reglamentą (EB) Nr. 796/2004 laikomos nuorodomis į Reglamentą (EB) Nr. 1122/2009 (Reglamento (EB) Nr. 1122/2009 86 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjai A. V., A. V., A. V., A. V. atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–5) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Teigia, kad apeliaciniame skunde apeliantas pripažįsta, jog neįvykdė teismų įpareigojimų. Nesutinka su Agentūros argumentu, kad bylą dėl ankstesnio sprendimo nagrinėję teismai jos neįpareigojo priimti tokio sprendimo, kuriuo būtų ištaisyti senesnio sprendimo trūkumai, kuriuo būtų įrodyti tie pareiškėjų neva padaryti pažeidimai, dėl kurių buvo kilęs ginčas ir vyko procesas. Akcentuoja, kad negalėjimas priimti tokį sprendimą, kurį jį įpareigojo priimti teismai, negalėjo sukurti ir nesukūrė apeliantui teisės priimti visai kitokį sprendimą.

2. Nesutinka su atsakovo argumentu, kad nustačius reikalavimų nesilaikymo atvejus sankcijos privalo būti skiriamos ir praėjęs laiko tarpas negali eliminuoti užfiksuotų pažeidimų. Paaiškina, kad joks teisės aktas atsakovui tiesiogiai nesuteikia teisės skirti pareiškėjams sankcijų praėjus 5 metams po faktų, kuriais yra grindžiami tie teisės pažeidimai, nustatymo. Teigia, kad draudžiama perkvalifikuoti pareiškėjų atliktus veiksmus, jei jie jau vieną kartą buvo įvertinti.

3. Nurodo, kad teismai buvo įpareigoję apeliantą priimti naują sprendimą, ištaisanti ankstesnio trūkumus, o ne iš naujo ar pakartotinai administruoti pareiškėjų 2005 m. paraišką. Pažymi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką apeliantas neturi teisės peradministruoti paraiškų iš naujo ir skirti sankcijas į ateitį. Nurodo, kad apelianto nurodomas Reglamentas (EB) Nr. 796/2004 nesuteikia apeliantui teisės peradministruoti 2005 m. paraiškos. Akcentuoja, kad pagal Reglamentą (EB) Nr. 796/2004 bet kokios sankcijos gali būti taikomos tik į ateitį, o ne reikalaujant grąžinti jau išmokėtą paramą. Nurodo, kad teisės peradministruoti paraišką nenumato ir Reglamentas (EB) Nr. 1122/2009.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinės bylos nagrinėjimo dalyką sudaro Europos Sąjungos valstybės narės (jos vykdomosios institucijos) teisė susigrąžinti lėšas – nepagrįstai išmokėtas išmokas, susidariusias įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones bei terminai tokiems veiksmams atlikti.

Agentūra, atlikusi S. V. 2005 m. paraiškos tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2005 m. gauti 2006 m. gegužės 31 d. – 2006 m. birželio 14 d. ir 2006 m. birželio 20 d. – 2006 m. birželio 30 d. patikras vietoje, paraiškos patikros vietoje ataskaitose nurodė nustatytus pažeidimus (prijungta administracinė byla Nr. I-1532-244/2011 (t. 1, b. l. 19–54, t. 2, b. l. 164–200; t. 1, b. l. 55–94, t. 2, b. l. 18–70)). Paraiškoje buvo deklaruotas 1 155,84 ha žemės ūkio naudmenų plotas, už kurį mokamos tiesioginės išmokos ir teikiama parama pagal Kaimo plėtros 2004–2006 m. plano priemonę „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su aplinkosaugos apribojimais“. Agentūra, nustačiusi paramos gavėjo žemės sklypų ploto neatitikimus pareiškėjo deklaruotiems, konstatavo, kad buvo suteikta didesnė parama negu priklauso, ir priėmė sprendimą dėl 479 235 Lt susigrąžinimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl tokio sprendimo, reikšmingomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą tenkinti skundą, pripažino tai, kad Agentūra ginčijamu sprendimu nepagrįstai nustatė naujus pažeidimus apie deklaruoto ploto trūkumą, kurie nebuvo vertinami po 2006 m. gegužės 31 d. – 2006 m. birželio 14 d. ir 2006 m. birželio 20–30 d. atliktų patikrų vietoje ataskaitų parengimo, bei konstatavo, kad vadovaujantis 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1122/2009 58 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad jeigu suma (kaip sankcija) negali būti išieškota per trejus kalendorinius metus, einančius po tų kalendorinių metų, kuriais nustatytas pažeidimas, likutis panaikinimas, lėšoms susigrąžinti yra praleistas terminas.

Su šiomis išvadomis teisėjų kolegija nesutinka iš esmės.

Agentūra šioje byloje ginčijamame Sprendime rėmėsi Europos Sąjungos teisės aktu – 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 796/2004, nustatančiu išsamias kompleksinio paramos susiejimo, moduliavimo ir integruotos administravimo sistemos ir kontrolės sistemos, numatytų Tarybos reglamente (EB) Nr. 1782/2003, nustatančiame bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrąją žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiame tam tikras paramos schemas ūkininkams, įgyvendinimo taisykles. Šį reglamentą nuo 2010 m. sausio 1 d. pakeitė 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1122/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu, moduliavimu ir integruota administravimo ir kontrolės sistema pagal tame reglamente numatytas ūkininkams skirtas tiesioginės paramos schemas, ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu pagal vyno paramos sektoriui numatytą paramos schemą. Reglamento (EB) Nr. 1122/2009 86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Reglamentas (EB) Nr. 796/2004 panaikinamas nuo 2010 m. sausio 1 d. Tačiau (nurodoma tame pačiame straipsnyje) jis ir toliau taikomas paramos paraiškoms, susijusioms su prekybos metais arba priemokų laikotarpiais, prasidedančiais iki 2010 m. sausio 1 d. Todėl sprendžiant dėl nepagrįstai išmokėtos paramos pagal 2005 m. paraišką susigrąžinimo, kai ginčijamame sprendime nurodomi mokėjimai susiję su laikotarpiais iki 2010 m. sausio 1 d., turėtų būti taikomos 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 796/2004 nuostatos.

Reglamento (EB) Nr. 796/2004 73a straipsnio 4 dalis nustato, kad nepagrįstai išmokėtos išmokos turi būti grąžinamos pagal 73 straipsnio nuostatas; 73 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ūkininkui gavus pernelyg didelę išmoką, jis turi grąžinti atitinkamą sumą ir palūkanas, apskaičiuotas pagal straipsnio 3 dalį; 73 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad straipsnio 1 dalyje nurodytas grąžinimo įpareigojimas netaikomas, jeigu nuo pagalbos išmokėjimo dienos iki pirmojo kompetentingos institucijos pranešimo pateikimo pagalbos gavėjui apie netinkamą pagalbos išmokėjimą praėjo daugiau kaip dešimt metų; tačiau nurodytas laikotarpis apribojamas iki ketverių metų, jeigu pagalbos gavėjas elgėsi sąžiningai; sumoms, grąžinamoms pagal 21 straipsnyje nurodytas pagalbos sumažinimo arba jos neskyrimo taisykles, nustatomas ketverių metų senaties terminas.

Atsižvelgiant į paminėtą reglamentavimą, net jei pirmuoju pranešimu apie netinkamą pagalbos išmokėjimą būtų laikomas pranešimas pareiškėjui apie Agentūros 2006 m. gegužės 31 d. – 2006 m. birželio 14 d. ir 2006 m. birželio 20–30 d. atliktų patikrų vietoje ataskaitų parengimą, dešimties metų terminas nėra praėjęs. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai terminu apribojo Agentūros teisę reikalauti susigrąžinti nepagrįstai išmokėtas paramos lėšas.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su teismo sprendimo argumentais, kad įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1532-244/2011 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011 atsakovas buvo įpareigotas priimti naują sprendimą dėl tų pareiškėjų padarytų pažeidimų, kuriuos atsakovas buvo nustatęs 2006 m. spalio 10 d. sprendime Nr. BR6-(3.82)-13524) ir kurie buvo vertinti minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose, ir galėjo priimti tik panaikintą Sprendimą Nr. BR6-(3.82)-13524) ištaisantį naują sprendimą, jeigu būtų surinkta pakankamai duomenų dėl laukų blogos agrarinės būklės: atsakovas negalėjo priimti naujo sprendimo, kai vertinamos seniau (t. y. 2006 metais) nustatytos kitos faktinės aplinkybės (deklaruotų plotų trūkumas, o ne duomenys dėl laukų blogos agrarinės būklės). Tokie motyvai nepagrįstai riboja paramos sutarčių tinkamo vykdymo, tuo pačių jų pagrindu išmokėtų tikslinių paramos lėšų panaudojimo kontrolę, prieštarauja Reglamento (EB) Nr. 796/2004 nuostatų apie efektyvų bei veiksmingą tiesioginių išmokų įgyvendinimo priemonių administravimą bei kontrolę, neatitinka reikalavimo, kad valstybės narės turi imtis veiksmų, būtinų tinkamam šio reglamento veikimui užtikrinti.

Teisėjų kolegija, konstatuodama, kad nebuvo kliūčių Agentūrai 2006 m. gegužės 31 d. – 2006 m. birželio 14 d. ir 2006 m. birželio 20–30 d. atliktų patikrų vietoje ataskaitų pagrindu vertinti pareiškėjo deklaruotų plotų trūkumus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo administracinės bylos iš esmės, neįvertino visų reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios reikšmingos priimant sprendimą dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų grąžinimo. Apeliacinės instancijos teismas negali priimti sprendimo šioje byloje iš esmės, nes tai susiję su aplinkybių, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas (kiekvieno nustatyto deklaruoto ploto trūkumo, taikytinų sankcijų dydžio, jų proporcingumo, pareiškėjo kaltės) vertinimu, su tuo susijusių reikšmingų faktų nustatymu; teisėjų kolegijos priimtas sprendimas negalėtų būti peržiūrėtas instancine tvarka, o tai apribotų šalies teisę į teisingą teismą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamai aiškintos ir taikytos materialiosios teisės normų bei susijusių proceso įstatymo reikalavimų pažeidimo (ABTĮ 143 str., 142 str. 1 d.). Administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kartu atkreipiant dėmesį, kad bylą nagrinėjantis teismas turėtų atsižvelgti ne tik į nacionalinę teisę, t. y. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 3D-430 patvirtintų Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonės „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su aplinkosaugos ribojimais“ administravimo taisyklių nuostatas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 3D-598 patvirtintų Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2005 m. taisyklių nuostatas, bet ir tiesiogiai atsižvelgti į Reglamento (EB) Nr. 796/2004 51, 53 straipsniuose nustatytus reikalavimus priimant sprendimus sumažinti išmokas ar jų neskirti, bei principines nuostatas, kad išmokų sumažinimai ar neskyrimai turėtų būti nustatomi atsižvelgiant į proporcingumo principą; kompleksinio paramos susiejimo įpareigojimų laikymosi atžvilgiu išmokos gali būti mažinamos ir neskiriamos tiktai tuomet, kai ūkininko veiksmai buvo aplaidūs arba tyčiniai, ūkininkui suteikiant galimybę pagrįsti, kad jis faktiškai pateikė teisingą informaciją ar kaip nors kitaip parodyti, kad nėra kaltas (preambulės 57 p., 67 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė