2013-06-11 Nr. AB-2441-3-61-3-01168-2010-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1657/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01168-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas N. V. 2010 m. balandžio 28 d. teismui padavė skundą (b. l. 1–4) ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 1D-2690-(2) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 1 780,32 Lt; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neturtinę 1 000 Lt žalą; Taip pat prašė atlyginti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Skunde nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) Nr. XI-537 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį jo, kaip pensininko, pareigūnų ir karių valstybinė pensija nepagrįstai ir neteisėtai sumažėjo nuo 1 780,32 Lt iki 941,63 Lt, 4 metus nenumatant mechanizmo dėl jos grąžinimo. Teigė, kad nuo 2011 m. gruodžio 31 d. atstatyta pensija senatvės pensijos gavėjams, o pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimas ir toliau tęsiamas, taip pažeidžiant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio kylantį asmenų lygiateisiškumo principą. Aiškina, kad atsakovai nesukuria kompensavimo mechanizmo ir tokiu būdu nereaguoja į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl teismas turi tiesiogiai taikyti Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei turtinę ir neturtinę žalą atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Teigė, kad pensijos dalies nemokėjimas pareiškėjui sukėlė sunkius išgyvenimus, paūmėjo ligos, padidėjo komunalinių paslaugų ir vaistų kainos, sumažėjo bendravimo galimybės, todėl pareiškėjas mano, kad jam padaryta 1 000 Lt neturtinė žala. Teigė, kad žalą darantys veiksmai yra pakankamai intensyvūs ir ilgalaikiai, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 10–12) nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu (b. l. 105–111) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Sprendimo dalį, kurioje atsisakyta N. V. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies; taip pat priteisė N. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. – 10 043,07 Lt ir 125 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nustatytą teisinį reguliavimą valstybinės pensijos neturėjo būti mažinamos.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, laikė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti. Taip pat darė išvadą, kad N. V. kreipimasis į teismą neribojamas aplinkybe, kad jis į teismą kreipėsi iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, todėl pareiškėjas turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

Teismas nustatė, kad dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pritaikyto ribojimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui neišmokėta – 10 043,07 Lt. Teismas sprendė, kad pareiškėjui turėjo būti taikomas 1,5 VDU dydžio, o ne 1,3 VDU dydžio valstybinės pensijos ribojimas.

Teismas nustatė, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pakeitimai, pagal kuriuos valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Teismas akcentavo, kad ši teisės norma galiojanti, nėra pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, todėl nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. taikomas 1,5 VDU dydžio ribojimas yra teisėtas, todėl padarė išvadą, kad dėl šios priežasties pareiškėjui priteistina neišmokėta pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Teismas pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, todėl sprendė, jog atsakovas teisėtai perskaičiavo pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pagrįstai riboja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę 1 780,32 Lt pensiją.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktais išaiškinimais ir padarė išvadą, jog pareiškėjui neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti 1 000 Lt neturtinę žalą, nes padarė išvadą, kad nenustatyti Vidaus reikalų ministerijos neteisėti veiksmai.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, nusprendė panaikinti Sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, padavė apeliacinį skundą (b. l. 105–111), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas ir šią pareiškėjo skundo dalį atmesti. Tuo atveju, jei apeliacinis skundas bus atmestas, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimais ir pažymi, kad priimdama skundžiamą Sprendimą, Vidaus reikalų ministerija nepažeidė pareiškėjo teisių ir / ar jo teisėtų interesų, nes pensija jam buvo perskaičiuojama ir išmokama tuo metu galiojančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymi, kad Vidaus reikalų ministerija Sprendimo priėmimo metu neturėjo teisinio pagrindo netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų. Šį teiginį grindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, ir nepagrįstai tenkino dalį pareiškėjo skundo. Taip pat akcentuoja, kad nei 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusiuose Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimuose nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl atsakovai mano, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pareiškėjas N. V. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 120–130) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Taip pat prašo priteisti 400 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Pažymi, kad su pirmosios instancijos sprendimu sutinka tik iš dalies, tačiau apeliacinio skundo nepadavė, nes neturėjo lėšų samdyti advokatą. Pažymi, kad net 4 metus Laikinajame įstatyme nebuvo nustatytas kompensavimo mechanizmas, todėl teismas privalo tiesiogiai taikyti Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį. Atsiliepime taip pat nesutinka su atsakovo argumentais, jog ginčui aktualus Konstitucinio Teismo nutarimas galioja tik į ateitį. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat dėsto nesutikimo su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jo reikalavimas dėl neturtinė žalos priteisimo, argumentus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė pareiškėjo pateiktais dokumentais, kuriais jis įrodinėjo neturtinės žalos buvimo faktą. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei 15 straipsniu neturi būti gražinta valstybinės pensijos nepriemoka. Mano, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. valstybinės pensijos mažinimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, yra konstituciškai nepateisinamas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui N. V. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo paskirta 2 100,41 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 15). Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 28 d. pažymos Nr. 11PP(P)-1723 (b. l. 91–92) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais buvo ribojama vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi bei Laikinojo įstatymo 4 straipsniu. Manydamas, kad tokiu mažinimu yra pažeidžiamos jo teisės, pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas jam mokėti nesumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią šios pensijos nepriemoką. Vidaus reikalų ministerija 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 1D-2690-(2) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, išaiškino, kad jam paskirta valstybinė pensija yra sumažinta vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Nesutikdamas su tuo bei siekdamas apginti, jo manymu, pažeistas teises, pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino dalį Sprendimo ir priteisė N. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 10 043,07 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Tenkindamas pareiškėjo skundo dalį teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (nutarimas oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.) ir pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimą, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, kuri nurodytu Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pripažino nepagrįstu.

Atsakovai apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu teismo sprendimu tuo aspektu, kad Sprendimo priėmimo metu Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, Konstitucijai prieštaraujantis teisinis reguliavimas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios bei kad 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas atgal, nes pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, buvo perskaičiuota ir išmokėta iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, pripažįsta teisėtu bei pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką analogiškose bylose (2013 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552 -740/2013, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-625/2013 ir kt.).

Atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai yra išsamiai išanalizuoti bei pripažinti nepagrįstais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas – dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotos praktikos.

Teisėjų kolegija nenagrinėja pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, nes pareiškėjas neteikė savarankiško apeliacinio skundo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai priteisti susidariusią pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, įpareigoti ateityje mokėti nustatyto dydžio pensiją, priteisti neturtinę žalą. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose (pvz. 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-625/2013 ir kt.).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti 400 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Iš pareiškėjo pateiktos 2013 m. balandžio 7 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. N.V-2/2013 matyti, kad pareiškėjas jam teisines paslaugas vadovaujantis 2013 m. balandžio 6 d. teisnių paslaugų sutartimi Nr. N.V-2/2013 teikusiam advokatui A. M. sumokėjo 400 už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, teisinę konsultaciją bei advokato darbą Letx internete. Pažymėtina, kad teisinės konsultacijos bei advokato darbas Letx internete turi būti traktuojamos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – šiuo atveju už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pareiškėjo prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustato maksimalaus dydžio, todėl atsižvelgus į tenkintų pareiškėjo reikalavimų dalį, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priteistina 200 Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovai apeliaciniame skunde prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Šis prašymas tenkintinas iš dalies. Atsižvelgusi į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinusi valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo priimtas įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Remiantis išdėstytais argumentais, atsakovas įpareigotinas pirmosios instancijos teismo priteistą sumą išmokėti per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjui N. V. priteistą sumą (10 043,07 Lt) išmokėti per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti pareiškėjui N. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 200 Lt (du šimtus litų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė