2017-06-02 Nr. AB-11388-3-61-3-00770-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1489-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00770-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 31

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Linkotelus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Linkotelus“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Linkotelus“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir atsakovas, Ryšių reguliavimo tarnyba, Tarnyba) direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. 1V-75 „Dėl teisės naudoti telefono ryšio numerius UAB „Linkotelus“ panaikinimo“, taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad, priešingai, nei nustatyta skundžiamame įsakyme, jis yra sumokėjęs visus mokesčius už telefono ryšių numerius už laikotarpį nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. Jis buvo neapmokėjęs 2 PVM sąskaitų faktūrų už 2015 m. Tam, kad būtų galima taikyti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-1104 patvirtintų Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 58.3 punkte nustatytą sankciją, turėjo būti neapmokėjęs 3 PVM sąskaitų faktūrų. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė Taisyklių 57 punktą, nes apie planuojamą taikyti sankciją jo neįspėjo. Tarnyba privalėjo įspėti jį apie numatomus pakeitimus (numerių panaikinimą), aiškiai nurodydama tokio pakeitimo pagrindus bei suteikdama galimybę jam pateikti paaiškinimus arba pašalinti veiklos trūkumus. Atsakovo veiksmai nebuvo proporcingi jo padarytam pažeidimui. Dėl atsakovo veiksmų neturi galimybės tęsti savo veiklos bei teikti telefono ryšio paslaugas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 31–36) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Tarnyba yra skyrusi pareiškėjui telefono ryšio numerių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2011 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 1V-367 patvirtinto Užmokesčių už Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos teikiamas paslaugas ir atliekamus darbus mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 42.2 papunkčiu, sąskaitas faktūras gavėjas privalo apmokėti už mėnesį, kurį buvo suteiktos paslaugos, iki kito kalendorinio mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos, pabaigos.

Pareiškėjas neginčija sąskaitose nurodytų sumų, taip pat pripažįsta, kad pateikiamas sąskaitas buvo gavęs. Pareiškėjas neapmokėjo 2 PVM sąskaitų faktūrų (2015 m. sausio 31 d. ir 2015 m. vasario 28 d.), nors vėlesnes jam pateiktas sąskaitas faktūras apmokėjo. Pareiškėjas, atlikdamas mokėjimą 2015 m. rugsėjo 28 d., nurodė, kad jį atlieka pagal 2015 m. kovo 31 d., 2015 m. balandžio 30 d., 2015 m. gegužės 31 d., 2015 m. birželio 30 d., 2015 m. liepos 31 d., 2015 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitas faktūras, taip pat atlikdamas 2015 m. spalio 23 d. mokėjimą, nurodė, kad jį atlieka pagal 2015 m. rugsėjo 30 d. sąskaitą faktūrą, atlikdamas 2015 m. lapkričio 24 d. mokėjimą, nurodė, kad jį atlieka pagal 2015 m. spalio 31 d. sąskaitą faktūrą, atlikdamas 2015 m. gruodžio 16 d. mokėjimą, nurodė, kad jį atlieka pagal 2015 m. lapkričio 30 d. sąskaitą faktūrą, ir, atlikdamas 2016 m. sausio 16 d. mokėjimą, nurodė, kad jį atlieka pagal 2015 m. gruodžio 31 d. sąskaitą faktūrą.

Aprašo 44 punktas nustato, kad asmuo neturi teisės sumokėti užmokesčius, kurių sumokėjimo terminas dar nesuėjęs, jeigu yra nesumokėjęs užmokesčių, kurių sumokėjimo terminas jau yra suėjęs. Pareiškėjo vykdyti mokėjimai pirmiausia dengė įsiskolinimus, todėl susidarė 278,42 Eur skola. Tarnybai paskirsčius iš pareiškėjo gautas įmokas, susidarė įsiskolinimas pagal 10 sąskaitų faktūrų ir dalį 2015 m. vasario 28 d. PVM sąskaitos faktūros, t. y. didesnė nei 3 mėnesių užmokesčio dydžio skola. Informaciją apie susidariusią skolą Tarnyba 2015 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. (53.14) 1B-3558 siuntė pareiškėjui jo nurodytu adresu, tačiau paminėtas raštas grįžo neįteiktas, su pareiškėjo atstovais buvo bendrauta telefonu ir elektroniniu paštu, tačiau pareiškėjas toliau nevykdė mokėjimo pareigos.

Įsakymu nebuvo keičiamos su telefono ryšio numerių naudojimu susijusios sąlygos, todėl pareiškėjas nepagrįstai skundą grindžia Taisyklių 57 punkto pažeidimu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu (b. l. 71–75) atmetė pareiškėjo UAB „Linkotelus“ skundą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 1V-75, kuriuo panaikinta pareiškėjui teisė naudoti tam tikrus telefono ryšio numerius, pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas (toliau – ir Elektroninių ryšių įstatymas), Taisyklės ir Aprašas.

Teismas, vadovaudamasis Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 13 dalimi, 6 straipsnio 3 dalimi, 8 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 48 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 1, 7 dalimis, 58 straipsnio 3 dalimi, padarė išvadą, kad telefono ryšio numeriai yra vienas iš elektroninių ryšių išteklių, kurių valdymą ir efektyvų naudojimą vykdo Tarnyba. Teisė naudoti telefono numerius suteikiama Tarnybos nustatytų telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių nustatyta tvarka ir sąlygomis. Įstatymo nuostatos teisę naudoti telefono ryšio numerius, be kitų sąlygų, sieja su asmenų, naudojančių numerius, pareiga mokėti Tarnybai užmokesčius už Tarnybos teikiamas paslaugas ir atliekamus darbus, tarp jų užmokesčius už telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą. Teismas pažymėjo, jog Tarnybos direktoriaus patvirtintos Taisyklės detalizuoja telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo santykius, atsižvelgė į Taisyklių 4, 7, 8, 58.3 punktus. Nurodė, jog užmokesčių Tarnybai, tarp jų ir už telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą, mokėjimo tvarką reglamentuoja Aprašas, o konkrečius dydžius nustato Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2011 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 1V-367 patvirtinti Užmokesčių už Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos teikiamas paslaugas ir atliekamus darbus tarifai. Teismas vadovavosi Aprašo 27, 42.1, 42.2, 44 punktais.

Teismas nustatė, kad Tarnybos 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. spalio 9 d., 2009 m. gruodžio 15 d., 2011 m. vasario 10 d., 2011 m. kovo 22 d., 2011 m. birželio 13 d. įsakymais pareiškėjui buvo skirti (suteikta teisė naudoti) tam tikri telefono ryšio numeriai. Taigi, pagal aptartą teisinį reglamentavimą, pareiškėjui kilo pareiga laikytis šių elektroninių ryšių išteklių naudojimo sąlygų ir tvarkos, be kita ko, vykdyti Elektroninių ryšių įstatymo 50 straipsnio 7 dalyje nustatytą pareigą mokėti Tarnybai užmokesčius Apraše nustatyta tvarka už Tarnybos teikiamas paslaugas, tarp jų už skirtų telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą.

Teismas taip pat nustatė, kad Tarnyba Apraše nustatyta tvarka pareiškėjui išrašė ir pateikė apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras už telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą – už 2015 m. sausio–kovo mėn. po 139,21 Eur sumą, už balandžio mėn. 14,31 Eur, už gegužės mėn. 9,58 Eur, už birželio mėn. 6,99 Eur, už liepos mėn. 6,80 Eur, už rugpjūčio mėn. 6,79 Eur, už rugsėjo–lapkričio mėn. po 6,77 Eur, už gruodžio mėn. 9,27 Eur. Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 28 d. mokėjimu sumokėjo 183,68 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka pagal PVM sąskaitas faktūras už kovo–rugpjūčio mėn. 2015 m. spalio 23 d. sumokėjo 6,77 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka pagal PVM sąskaitą faktūrą už 2015 m. rugsėjo mėn., 2015 m. lapkričio 24 d. sumokėjo 6,77 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka pagal PVM sąskaitą faktūrą už 2015 m. spalio mėn., 2015 m. gruodžio 16 d. sumokėjo 6,77 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka pagal PVM sąskaitą faktūrą už 2015 m. lapkričio mėn., galiausiai, 2016 m. sausio 20 d. sumokėjo 9,27 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka pagal PVM sąskaitą faktūrą už 2015 m. gruodžio mėn.

Teismas pažymėjo, jog skundžiamu įsakymu Tarnyba, vadovaudamasi Elektroninių ryšių įstatymo 50 straipsnio 7 dalimi, Taisyklių 58.3 punktu, konstatavusi, kad pareiškėjo skola 2016 m. sausio 20 d. yra 278,42 Eur (11 mėn. užmokesčių skola), panaikino Tarnybos 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. spalio 9 d., 2009 m. gruodžio 15 d., 2011 m. vasario 10 d., 2011 m. kovo 22 d., 2011 m. birželio 13 d. įsakymais pareiškėjui suteiktą teisę naudoti telefono ryšio numerius. Pareiškėjas nesutiko su skundžiamu įsakymu, pirmiausia nurodydamas, kad nebuvo Taisyklių 58.3 punkto taikymo pagrindo, nes skola yra tik už 2015 m. sausio ir vasario mėn., t. y. 3 mėn. užmokesčių skolos nėra. Teismas nesutiko su tokiais pareiškėjo argumentais.

Teismo vertinimu, iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad asmuo, kuriam suteikta teisė naudotis elektroninių ryšių ištekliais, turi įstatymo nustatytą pareigą sumokėti užmokesčius už Tarnybos vykdomą telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą. Aptarti teisės aktai teisę naudoti telefono ryšio numerius sieja su užmokesčių už telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą mokėjimu. Taigi asmuo, Apraše nustatyta tvarka nemokėdamas (netinkamai mokėdamas) šių užmokesčių, neturi pagrindo tikėtis išsaugoti suteiktą teisę naudoti telefono ryšio numerius.

Iš Taisyklių 58.3 punkto nuostatų matyti, kad, siekiant veiksmingo ir efektyvaus teisės naudoti numerius naudojimo, tokia teisė (leidimas) gali būti panaikinama esant sistemingam telefono ryšio numerių naudojimo priežiūros užmokesčio nemokėjimui. Taisyklių 58.3 punktas kaip sistemingą užmokesčių nemokėjimą vertina situaciją, kai susidaro 3 mėnesių užmokesčių dydžio skola. Nagrinėjamu atveju matyti, kad nors 2015 m. sausio–liepos mėn. išrašytas PVM sąskaitas faktūras pareiškėjas privalėjo apmokėti, atitinkamai, iki 2015 m. vasario–rugpjūčio mėn. pabaigos, jis to laiku neatliko. 2015 m. rugsėjo mėn. pradžioje buvo susidarę pradelsti įsiskolinimai, kurių suma 455,31 Eur.

Kaip paminėta, pareiškėjas tik 2015 m. rugsėjo 28 d. sumokėjo 183,68 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodęs, kad moka pagal kovo–rugpjūčio mėn. sąskaitas. Teismas pažymėjo, jog, pagal Aprašo 44 punktą, asmuo neturi teisės sumokėti užmokesčius, kurių sumokėjimo terminas dar nesuėjęs, jeigu yra nesumokėjęs užmokesčių, kurių sumokėjimo terminas suėjęs. Tarnybai įsiskolinusio asmens įmokos, nepaisant nurodytos jų paskirties, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) nustatyta tvarka pirmiausia naudojamos užmokesčiams, kurių sumokėjimo terminas suėjęs, padengti, o tik padengus šiuos užmokesčius, gali būti naudojamos užmokesčiams, kurių sumokėjimo terminas dar nesuėjęs, padengti.

Civilinio kodekso 6.55 straipsnio 1 dalis suteikia skolininkui, privalančiam grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, pačiam pareikšti, kokią skolą jis grąžina. Tačiau pagal šią normą skolininko pasirinkimo teisė nėra absoliuti. Skolininkas be kreditoriaus sutikimo negali pareikšti, jog įmoką jis skiria ne skolai, kurios įvykdymo terminas suėjęs, o skolai, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, padengti. Tokia taisyklė nustatyta siekiant užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui, nes priešingu atveju būtų pripažįstama, kad skolininkui leidžiama pažeisti prievolės įvykdymo terminą.

Taigi, nesant atsakovo sutikimo, pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 28 d. mokėjime negalėjo nurodyti, kad jis mokėjimą skiria apmokėti už 2015 m. rugpjūčio mėn. užmokestį, o ne už 2015 m. sausio mėn. ar kitų mėn. mokėjimų, kurių sumokėjimo terminai jau buvo pasibaigę. Vadinasi, iš 2015 m. rugsėjo 28 d. sumokėtos sumos 6,79 Eur suma, nesant atsakovo sutikimo, negalėjo būti įskaitoma už rugpjūčio mėn. mokėjimą, nes už 2015 m. rugpjūčio mėn. mokėjimas pagal Aprašo nuostatas galėjo būti atliekamas iki 2015 m. rugsėjo mėn. pabaigos, taigi rugpjūčio mėn. skolos apmokėjimo terminas dar nebuvo pasibaigęs. Dėl tos pačios priežasties pareiškėjas, nesant atsakovo sutikimo, 2015 m. spalio 23 d., 2015 m. lapkričio 24 d., 2015 m. gruodžio 16 d., 2016 m. sausio 20 d. mokėjimuose neturėjo teisės vienašališkai pareikšti, kad jis moka einamuosius mokėjimus, kurių sumokėjimo terminai dar nepasibaigę, atitinkamai, už 2015 m. rugsėjo–gruodžio mėn., kai nebuvo visiškai padengti įsiskolinimai už 2015 m. sausio–vasario mėn. Esant tokioms aplinkybėms, Tarnyba pagrįstai, vadovaudamasi Aprašo 44 punktu ir CK 6.55 straipsniu, pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 28 d., 2015 m. spalio 23 d., 2015 m. lapkričio 24 d., 2015 m. gruodžio 16 d., 2016 m. sausio 20 d. atliktų mokėjimų neįskaitė einamiesiems mokėjimams, o įskaitė seniau susidariusioms skoloms dengti.

Teismo nuomone, iš pareiškėjo mokėjimuose nurodytos paskirties akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjas, atlikdamas mokėjimus ir nurodydamas mokėjimų paskirtį, sąmoningai siekė nepadengti seniausių skolų už 2015 m. sausio ir vasario mėn., kurių sumos buvo didžiausios, kartu siekdamas, kad formaliai pradelsti mokėjimai nesudarytų 3 mėnesių užmokesčių dydžio skolos, sudarančios pagrindą panaikinti numerių naudojimo teisę, tai teismo posėdyje patvirtino ir pareiškėjo atstovas. Vadinasi, pareiškėjas nesiekė tinkamo užmokesčio už Tarnybos atliekamą telefono ryšio numerių naudojimo priežiūros mokėjimo, bet piktnaudžiavo CK numatyta skolininko teise pasirinkti, kurią skolą jis grąžina, taip pasirinkdamas apmokėti mažesnio dydžio sąskaitas, tačiau neapmokėdamas ženkliai didesnių sumų už 2015 m. sausio–vasario mėn. Atsakovui pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 28 d., 2015 m. spalio 23 d., 2015 m. lapkričio 24 d., 2015 m. gruodžio 16 d., 2016 m. sausio 20 d. atliktų mokėjimų pagrįstai neįskaičius einamiesiems mokėjimams ir juos įskaičius už seniau susidariusias skolas, liko tinkamai nesumokėta ne tik už 2015 m. sausio–vasario mėn., bet ir rugpjūčio–gruodžio mėn., todėl, priešingai, nei teigė pareiškėjas, atsakovui buvo pagrindas konstatuoti Taisyklių 58.3 punkte numatytą sistemingą užmokesčių nemokėjimą – 3 mėnesių užmokesčių dydžio skolos susidarymą – ir panaikinti pareiškėjui suteiktą teisę naudoti telefono ryšio numerius.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad teisės naudoti telefono ryšio numerius panaikinimas yra neproporcinga priemonė. Pareiškėjui, kaip veikiančiam elektroninių ryšių rinkoje subjektui, turėjo būti gerai žinomi teisės naudotis telefono ryšio numerių ištekliais esminiai reikalavimai, tarp jų įstatymo nustatytas reikalavimas sumokėti už Tarnybos vykdomą šių išteklių naudojimo priežiūrą bei šio reikalavimo nesilaikymo pasekmės. Tačiau, kaip nustatyta, pareiškėjas nesiekė tinkamo užmokesčio mokėjimo, sąmoningai piktnaudžiavo teise pasirinkti, kurią skolą jis grąžina, savavališkai pasirinko apmokėti mažesnio dydžio sąskaitas. Pareiškėjo elgesys nebuvo vienkartinio, atsitiktinio pobūdžio. Nesumokėta skolos suma (278,42 Eur) yra didesnė, nei ½ dalis bendros per 2015 m. pareiškėjo mokėtinos užmokesčių sumos. Vadinasi, atsakovas skundžiamu įsakymu panaikinęs pareiškėjo teisę naudotis telefono ryšio numeriais, pritaikė savo pobūdžiu adekvačią teisės aktuose nustatytą priemonę, todėl pagrindo atsakovo veiksmų vertinti kaip neproporcingų nėra.

Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad atsakovas pažeidė Taisyklių 57 punktą, nes apie planuojamą teisių apribojimą neįspėjo pareiškėjo. Taisyklių 57 punktas reglamentuoja su numerių naudojimu susijusių teisių, sąlygų ir procedūrų keitimą. Leidimų, kuriais suteikiama teisė naudoti telefono ryšio numerius, panaikinimas yra kita procedūra, kuriai Taisyklių 57 punktas netaikytinas. Kita vertus, atsakovas pateikė duomenis, kad pareiškėjo registruotos buveinės adresu siuntė pareiškėjui priminimą apie susidariusią skolą, kuriame pareiškėjas įspėtas apie galimybę panaikinti teisę naudotis telefono ryšio numeriais, jei skola nebus apmokėta. Be to, pareiškėjas apie susidariusią skolą buvo informuojamas elektroniniu paštu ir telefonu, tai teismo posėdžio metu patvirtino atsakovo atstovas. Pareiškėjas Apraše nustatyta tvarka tinkamai nemokėdamas užmokesčių, neturėjo pagrindo tikėtis išsaugoti suteiktą teisę naudoti telefono ryšio numerius.

Teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatavo, kad Tarnyba, priimdama skundžiamą įsakymą, veikė pagal jai suteiktą kompetenciją, siekdama veiksmingo ir efektyvaus teisės naudoti numerius naudojimo, procedūrinių taisyklių nepažeidė, tinkamai įvertino faktines aplinkybes bei teisingai pritaikė Elektroninių ryšių įstatymo, Aprašo ir Taisyklių nuostatas. Teismas pripažino, kad skundžiamas Tarnybos įsakymas pagrįstas ir teisėtas, kurį panaikinti pagrindų nenustatyta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 89 str.). Esant tokioms aplinkybėms, teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas UAB „Linkotelus“ apeliaciniu skundu (b. l. 78–82) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė Civilinio kodekso 6.55 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypdamas nuo bendrosios kompetencijos teismuose įtvirtintos šios teisės normos aiškinimo praktikos (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-187-852/2016), kurioje yra įtvirtinta skolininko teisė pasirinkti, kurią skolą iš mokėtinų skolų apmokėti.

2. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 368 straipsnio 2 dalyje išdėstytų reikalavimų – byloje nėra jokių duomenų, kurie nedviprasmiškai patvirtintų, jog Ryšių reguliavimo tarnyba pranešė UAB „Linkotelus“ apie ketinimą taikyti sankcijas bei aiškiai ir nedviprasmiškai suformulavo tariamo pažeidimo esmę. Teismas, aiškindamas žemesnės galios teisės akto – Taisyklių 57 punktą, jį privalėjo aiškinti vadovaudamasis aukštesnės teisinės galios aktu – Viešojo administravimo įstatymo 368 straipsnio 2 dalimi. Tačiau teismas faktiškai įtvirtino ydingą praktiką, jog Tarnyba neprivalo pranešti įtariamiems pažeidėjams apie pažeidimo nagrinėjimą ir taip sudaryti bent minimalią galimybę pateikti savo argumentus, kurie neabejotinai gali būti svarbūs tinkamam ir pagrįstam sprendimui priimti.

3. Pasirinkimas neapmokėti tam tikrų Tarnybos išrašytų sąskaitų yra susijęs, visų pirma, su tuo, jog Tarnybos teikiamos paslaugos yra nekokybiškos – nors teoriškai Tarnyba ir buvo suteikusi numeraciją, tačiau realiai tokia numeracija nebuvo įgyvendinama. UAB „Linkotelus“ tinklo nepasiekdavo skambučiai iš kitų Lietuvos tinklų, nors skambučiai iš UAB „Linkotelus“ tinklo pasiekdavo kitus tinklus. Dėl šios priežasties yra įsitikinęs, jog Tarnyba realiai nesuteikė tų paslaugų, už kurias reikalavo apmokėti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 86–91) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Asmenys, kuriems suteikta teisė naudoti telefono ryšio numerius, įgyja tam tikras teises ir pareigas, numatytas Elektroninių ryšių įstatyme, Taisyklėse ir kituose susijusiuose teisės aktuose. Apeliantui kilo pareiga apmokėti Tarnybos išrašytas sąskaitas faktūras už telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą iki kito kalendorinio mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos, pabaigos. Po termino pabaigos prievolė mokėti už telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą laikytina vykdytina netinkamai, todėl apelianto samprotavimai, kad „sąvoką mokėjimo terminas nebuvo suėjęs“ reikia aiškinti kaip „mokėjimo terminas nebuvo prasidėjęs“, yra klaidingi ir atmestini kaip prieštaraujantys bendriesiems terminų skaičiavimo principams. Teismo sprendimas yra ginčijamas akivaizdžiai ir sąmoningai nutylint Aprašo 44 punkte nustatytas taisykles, kurios privalo būti taikomos sistemiškai su CK. Aprašo nuostatos, aiškiai nustatančios įsiskolinimų padengimo tvarką, turėtų būti vertintinos kaip lex specialis CK 6.55 straipsnio atžvilgiu. Teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantas piktnaudžiavo CK numatyta skolininko teise pasirinkti, kurią skolą jis grąžina. Apelianto minimos bylos ratio decidendi skiriasi nuo šios bylos, t. y. faktinės šios bylos aplinkybės nėra tapačios ir neturi esminių panašumų, kurių pagrindu būtų galima vadovautis minima teismų praktika.

2. Faktas, kad UAB „Linkotelus“ tinklo nepasiekdavo skambučiai iš kitų Lietuvos operatorių tinklų, buvo nulemtas ne Tarnybos, kaip subjekto, vykdančio telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą, veikimo ar neveikimo, o UAB „Linkotelus“ tarpusavio santykių su kitais Lietuvos operatoriais. Šis apelianto argumentas atmestinas kaip neturintis priežastinio ryšio su UAB „Linkotelus“ pareiga mokėti užmokesčius Tarnybai teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis.

3. Nepagrįstai remiamasi Taisyklių 57 punkto ir Viešojo administravimo įstatymo 368 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kadangi nebuvo keičiamos su telefono ryšio numerių naudojimu susijusios sąlygos, taip pat nebuvo nustatyta teisės aktų pažeidimo, už kurį taikomos administracinio poveikio priemonės. Užmokesčio už telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą nemokėjimas nesukelia Viešojo administravimo įstatymo 368 straipsnyje nustatytų procedūrų taikymo, nes Apraše nustatytos pareigos mokėti užmokesčius už telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą nesilaikymas sukelia aiškiai Taisyklių 58.3 papunktyje apibrėžtas teisines pasekmes – leidimo panaikinimą. Teisės naudoti telefono ryšio numerius panaikinimas yra kita procedūra, kuriai Taisyklių 57 punktas netaikytinas.

4. Informaciją apie susidariusią skolą dėl užmokesčių už telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą nemokėjimo Tarnyba 2015 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. (53.14) 1B-3558 siuntė UAB „Linkotelus“ registruotos buveinės adresu, kuris nurodomas ir teismui teikiamuose dokumentuose, tačiau paminėtas raštas grįžo neįteiktas. Faktas, kad šiuo adresu pašto siuntos retai kada pasiekia UAB „Linkotelus“, kaip teismo posėdžio metu nurodė apelianto atstovas, vertintinas būtent apelianto nenaudai, nes rekvizitų nurodymas oficialiuose šaltiniuose (valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registre) suponuoja apelianto pareigą priimti pašto siuntas rekvizituose nurodytais adresais. Apeliantas teigė nemokėjęs Tarnybai užmokesčių, nors žinojęs apie pareigą mokėti už suteiktų telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 1V-75 „Dėl teisės naudoti telefono ryšio numerius UAB „Linkotelus“ panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Įsakymu, konstatavus, kad UAB „Linkotelus“ nemoka Tarnybos nustatyto telefono ryšio numerių naudojimo priežiūros užmokesčio nuo 2015 m. sausio mėn., dėl to susidarė 11 mėnesių užmokesčių dydžio skola, t. y. 278,42 Eur, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-1104 patvirtintų Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių 58.3 papunkčiu, panaikinta Tarnybos direktoriaus 2005 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 1V-827 „Dėl telefono ryšio numerių skyrimo UAB „Linkotelus“, 2009 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 1V-1159 „Dėl telefono ryšio numerių skyrimo UAB „Linkotelus“, 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1V-1465 „Dėl telefono ryšio numerių skyrimo UAB „Linkotelus“, 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 1V-134 „Dėl telefono ryšio numerių skyrimo UAB „Linkotelus“, 2011 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 1V-282 „Dėl telefono ryšio numerių skyrimo UAB „Linkotelus“, 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1V-613 „Dėl telefono ryšio numerių skyrimo UAB „Linkotelus“ įmonei suteikta teisė naudoti konkrečius telefono ryšio numerius.

Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 50 straipsnio (2011 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XI-1552 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d.) 7 dalis numato pareigą asmenims, kurie prašo skirti elektroninių ryšių išteklius, ir (arba) asmenims, kuriems jie yra skiriami, taip pat asmenims, kurie turi teisę naudoti elektroninių ryšių išteklius, mokėti Ryšių reguliavimo tarnybai užmokesčius už Ryšių reguliavimo tarnybos teikiamas paslaugas ir atliekamus darbus, nustatytus šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, įskaitant užmokesčius už elektroninių ryšių išteklių naudojimo priežiūrą. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2011 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 1V-367 patvirtinto Užmokesčių už Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos teikiamas paslaugas ir atliekamus darbus mokėjimo tvarkos aprašo 4 punkte (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad užmokesčių mokėtojai yra asmenys, besiverčiantys elektroninių ryšių veikla ir (arba) teikiantys pašto paslaugą, taip pat radijo dažnių (kanalų) ir (arba) telefono ryšio numerių naudotojai, aparatūros ir (ar) įrenginių gamintojai bei tiekėjai ir kiti asmenys. Aprašo 5.5 papunktyje nustatyta, jog užmokesčiai, be kita ko, mokami už telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą. Išdėstytas reguliavimas įtvirtina asmenų pareigą mokėti Tarnybai užmokesčius už jos teikiamas paslaugas ir atliekamus darbus, įskaitant užmokesčius už telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą. Tarnyba savo ruožtu turi teisę reikalauti, kad tokie užmokesčiai būtų sumokėti.

Paminėto Aprašo 27 punktas nustato, kad užmokestis už telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą skaičiuojamas kas mėnesį už kiekvieną skirtą telefono ryšio numerį. Aprašo 42 punkto (2014 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. 1V-1716 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) 42.1 papunktyje nurodyta, kad sąskaitos faktūros už suteiktas paslaugas ar atliktus darbus per praėjusį laikotarpį, kuris negali būti ilgesnis negu vienas mėnuo, išrašomos ir pateikiamos (išsiunčiamos) paslaugų ar darbų gavėjui ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba atlikti darbai, 10 dienos; 42.2 papunktyje – sąskaitos faktūros gavėjas privalo apmokėti sąskaitą faktūrą už mėnesį, kurį buvo suteiktos paslaugos ar atlikti darbai, iki kito kalendorinio mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos ar atlikti darbai, pabaigos. Likus 10 dienų iki kito mėnesio pabaigos asmuo, negavęs sąskaitos faktūros, privalo kreiptis į Tarnybą dėl sąskaitos faktūros kopijos išdavimo ir apmokėti šią sąskaitą faktūrą iki mėnesio pabaigos. Šių teisės normų pagrindu užmokestis už telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą skaičiuojamas kiekvieną mėnesį ir turi būti sumokėtas iki kito kalendorinio mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos ar atlikti darbai, pabaigos.

Aprašo 44 punkte (2014 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. 1V-1716 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) įtvirtinta, kad asmuo neturi teisės sumokėti užmokesčius, kurių sumokėjimo terminas dar nesuėjęs, jeigu yra nesumokėjęs užmokesčių, kurių sumokėjimo terminas suėjęs. Tarnybai įsiskolinusio asmens įmokos, nepaisant nurodytos jų paskirties, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka pirmiausia naudojamos užmokesčiams, kurių sumokėjimo terminas suėjęs, padengti, o tik padengus šiuos užmokesčius, gali būti naudojamos užmokesčiams, kurių sumokėjimo terminas dar nesuėjęs, padengti. Kaip matyti ši teisės norma nukreipia ir į Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, kurio 6.55 straipsnyje reglamentuotas įmokų paskirstymas, kai yra kelios skolos.

CK 6.55 str. numatyta, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs (1 d.); jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms (2 d.).

Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-1104 patvirtintų Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių 58.3 p. nustatyta Tarnybos teisė, siekiant užtikrinti veiksmingą ir efektyvų numerių naudojimą, panaikinti leidimą, nemokant telefono ryšio numerių naudojimo priežiūros užmokesčio, jei susidaro 3 mėnesių užmokesčių dydžio skola. Tai, ar yra pagrindas panaikinti suteiktą teisę naudoti telefono ryšio numerius, sprendžiama analizuojant, kaip asmuo vykdė savo įsipareigojimus.

Vertinant nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes, pažymėtina, jog pareiškėjas UAB „Linkotelus“, kuriam pirmiau minėtais Tarnybos direktoriaus įsakymais buvo suteikta teisė naudoti konkrečius telefono ryšio numerius, turėjo pareigą apmokėti Tarnybos išrašytas sąskaitas faktūras už telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą iki kito kalendorinio mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos, pabaigos (Aprašo 42.2 p.).

Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad Tarnyba pareiškėjui išrašė ir pateikė apmokėjimui PVM sąskaitas-faktūras už telefono ryšio numerių naudojimo priežiūrą – už 2015 m. sausio-kovo mėn. po 139,21 Eur sumą, už balandžio mėn. 14,31 Eur, už gegužės mėn. 9,58 Eur, už birželio mėn. 6,99 Eur, už liepos mėn. 6,80 Eur, už rugpjūčio mėn. 6,79 Eur, už rugsėjo-lapkričio mėn. po 6,77 Eur, už gruodžio mėn. 9,27 Eur (b. l. 17-27). Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 28 d. mokėjimu sumokėjo 183,68 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka pagal PVM sąskaitas-faktūras už kovo-rugpjūčio mėn. (b.l. 12), 2015 m. spalio 23 d. sumokėjo 6,77 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka pagal PVM sąskaitą-faktūrą už 2015 m. rugsėjo mėn. (b. l. 13), 2015 m. lapkričio 24 sumokėjo 6,77 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka pagal PVM sąskaitą-faktūrą už 2015 m. spalio mėn. (b. l. 15), 2015 m. gruodžio 16 d. sumokėjo 6,77 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka pagal PVM sąskaitą-faktūrą už 2015 m. lapkričio mėn. (b. l. 16), galiausiai, 2016 m. sausio 20 d. sumokėjo 9,27 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka pagal PVM sąskaitą-faktūrą už 2015 m. gruodžio mėn. (b. l. 14).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pirmiau minėtas aplinkybes ir atsižvelgdamas į CK ir Aprašo nuostatas, padarė išvadą, kad nesant atsakovo sutikimo, pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 28 d. mokėjime negalėjo nurodyti, kad jis mokėjimą skiria apmokėti už 2015 m. rugpjūčio mėn. užmokestį, o ne už 2015 m. sausio mėn. ar kitų mėn. mokėjimų, kurių sumokėjimo terminai jau buvo pasibaigę. Atitinkamai, 2015 m. rugsėjo 28 d. sumokėtos sumos 6,79 Eur suma, nesant atsakovo sutikimo, negalėjo būti užskaitoma už rugpjūčio mėn. mokėjimą, nes už 2015 m. rugpjūčio mėn. mokėjimas pagal Aprašo nuostatas galėjo būti atliekamas iki 2015 m. rugsėjo mėn. pabaigos, taigi rugpjūčio mėn. skolos apmokėjimo terminas dar nebuvo pasibaigęs. Dėl tos pačios priežasties pareiškėjas, nesant atsakovo sutikimo, 2015 m. spalio 23 d., 2015 m. lapkričio 24 d., 2015 m. gruodžio 16 d. ir 2016 m. sausio 20 d. mokėjimuose neturėjo teisės vienašališkai pareikšti, kad jis moka einamuosius mokėjimus, kurių sumokėjimo terminai dar nepasibaigę, atitinkamai, už 2015 m. rugsėjo-gruodžio mėn., kai nebuvo pilnai padengti įsiskolinimai už 2015 m. sausio-vasario mėn. Todėl Tarnyba pagrįstai, vadovaudamasi Aprašo 44 punktu ir CK 6.55 straipsniu, pareiškėjo pirmiau minėtų atliktų mokėjimų neįskaitė einamiesiems mokėjimams, o įskaitė seniau susidariusioms skoloms dengti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria.

Iš CK 6.55 str. turinio matyti, kad skolininkas gali apsispręsti ir pareikšti, kurią skolą jis grąžina kreditoriui, kai yra kelios tos pačios rūšies skolos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) yra nurodęs, kad CK 6.55 straipsnyje reglamentuojamos kelių skolų dengimo eiliškumo taisyklės taikomos, kai nėra kitokį eiliškumą nustatančio šalių susitarimo, be to, šioje teisės normoje įtvirtinta skolininko teisė pareikšti, kurią skolą jis grąžina, suponuoja, kad pareiškimas gali būti ir vienašalis skolininko valinis veiksmas, todėl susitarimas dėl įmokų paskirstymo nėra būtinas (žr. LAT 2017 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. E3K-3-138-969/2017).

Iš CK 6.55 straipsnio nuostatų matyti, kad jos nėra imperatyvios, numato šalių susitarimo dėl prievolės įgyvendinimo galimybę. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 6 straipsnio 3 dalis įtvirtina Tarnybos pareigą nustatyti, be kita ko, užmokesčių už elektroninių ryšių išteklių, taigi ir numerių, naudojimo priežiūrą, dydžius ir mokėjimo tvarką, šią pareigą Tarnyba įgyvendino priimdama Aprašo nuostatas.

Vertinant byloje susiklosčiusią situaciją Aprašo nuostatas būtina aiškinti sistemiškai. Aprašo 42.2 punkte yra įtvirtintas sąskaitos-faktūros apmokėjimo terminas, tuo tarpu Aprašo 44 punkte įtvirtinta nuostata, kad asmuo neturi teisės sumokėti užmokesčius, kurių sumokėjimo terminas dar nesuėjęs, jeigu yra nesumokėjęs užmokesčių, kurių sumokėjimo terminas suėjęs, aiškintina atsižvelgiant į Aprašo 58.3 punkto siekį užtikrinti veiksmingą ir efektyvų numerių naudojimą ir su tuo susijusią Tarnybos teisę panaikinti leidimą, jei nemokant telefono ryšio numerių naudojimo priežiūros užmokesčio susidaro 3 mėnesių užmokesčių dydžio skola. Taigi įvertinus pirmiau minėtų nuostatų turinį darytina išvada, jog Aprašo 44 punkte įtvirtinta norma galimybę pasirinkti, kurią sąskaitą-faktūrą apmokėti, sieja būtent su aplinkybe, ar atitinkamos sąskaitos mokėjimo terminas yra suėjęs, t. y. yra pasibaigęs Aprašo 42.2 punkte nurodytas sąskaitos apmokėjimo terminas. Priešingas teisės normų aiškinimas leistų piktnaudžiauti teise pasirinkti, kurią skolą apmokėti, ir taip užkirsti kelią pasinaudoti Aprašo 58.3 punkte įtvirtinta teise panaikinti leidimą dėl sistemingo priežiūros mokesčio nemokėjimo.

Atsižvelgdama į pirmiau minėtas nuostatas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nesant atsakovo sutikimo pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 28 d. mokėjime negalėjo nurodyti, kad mokėjimas skirtas apmokėti 2015 m. rugpjūčio mėn. sąskaitą, o 2015 m. spalio 23 d., 2015 m. lapkričio 24 d., 2015 m. gruodžio 16 d. ir 2016 m. sausio 20 d. mokėjimuose neturėjo teisės vienašališkai pareikšti, kad jis moka einamuosius mokėjimus, kurių sumokėjimo terminai dar nepasibaigę, atitinkamai, už 2015 m. rugsėjo-gruodžio mėn., kai nebuvo visiškai padengti įsiskolinimai už 2015 m. sausio-vasario mėn.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė buvus Taisyklių 58.3 papunktyje įtvirtintą sąlygą panaikinti pareiškėjui Tarnybos suteiktą teisę. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šioje byloje nagrinėjamas RRT 2016 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 1V-75 teisėtumas ir pagrįstumas, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde minimas paslaugų kokybės klausimas nėra šio ginčo dalykas. Be to pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokių konkrečiai pareigų, susijusių su telefono numerių priežiūra ar valdymu, atsakovas nevykdė. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 368 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 57 punktu apeliantas taip pat teigia, jog Tarnyba jo neinformavo apie ketinimą panaikinti leidimą. Taisyklių 57 punktas nustato, kad su numerių naudojimu susijusios teisės, sąlygos ir procedūros keičiamos objektyviai pagrįstais atvejais ir proporcingu būdu, nurodant motyvus. Apie numatomą pakeitimą Tarnyba praneša suinteresuotoms šalims, įskaitant paslaugų gavėjus ir vartotojus, suteikdama galimybę per pakankamą terminą, kuris, išskyrus išimtines aplinkybes, turi būti ne trumpesnis kaip 28 dienos, pateikti savo pastabas dėl siūlomų pakeitimų, išskyrus atvejus, kai numatomi pakeitimai yra nežymūs ir nekeičiantys nustatyto teisinio reguliavimo esmės ir dėl jų buvo susitarta su numerių naudotojais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši teisės norma, kaip matyti iš jos turinio, taikytina tais atvejais, kai yra keičiamos su numerių naudojimu susijusios teisės, sąlygos ir procedūros. Nagrinėjamu atveju taikytinas Taisyklių 58 punktas, nustatantis suteiktos teisės panaikinimą. Viešojo administravimo įstatymo 368 straipsnio (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) 1 dalis numato, kad poveikio priemonės ūkio subjektui skiriamos atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, padarytos žalos dydį, mastą ir kitas įstatymuose numatytas aplinkybes, o 2 dalis nustato, kad ūkio subjektui turi būti pranešta apie galimą ūkio subjekto veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą. Jam turi būti aiškiai, nedviprasmiškai suformuluota galimo pažeidimo esmė, įvardytas galbūt pažeisto įstatymo ar kito teisės akto straipsnis, dalis, punktas ir nurodyta, kokiais įrodymais tai grindžiama.

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovas pareiškėjui jo registruotos buveinės adresu (Vivulskio g. 7, Vilnius) siuntė 2015 m. lapkričio 16 d. raštą Nr. (53.14) 1B-3558 (b.l. 49). Šiame rašte nurodytas ir neapmokėtos skolos dydis, ir pasekmės jos neapmokėjus (t. y. teisės naudoti telefono ryšiu numerius panaikinimas laiku neapmokėjus skolos). Pažymėtina, kad pirmiau minėtas adresas nurodytas VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre, UAB „Linkotelus“ interneto tinklapyje (http://www.linkotel.net/contacts), pareiškėjo teismui teiktuose proceso dokumentuose, taip pat, pvz., 2016 m. vasario 22 d. atstovavimo sutartyje (b.l. 28). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis būtų atsakovą nedviprasmiškai informavęs apie tai, kad jam informacija būtų siunčiama kitu adresu. Be to nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas žinojo apie pareigą apmokėti sąskaitas už telefono numerių priežiūrą. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pagrindo šioje byloje konstatuoti, kad atsakovas būtų pažeidęs Viešojo administravimo įstatymo 368 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nėra. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis šia teisės norma, teisė gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą siejama su proceso šaliai palankaus sprendimo priėmimu. Šioje byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės gauti savo išlaidų atlyginimo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Linkotelus“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė