Legislator Case Law & Legislation
2026-01-21 Nr. AB-1447-3-64-3-03238-2025-1 AI generated

2026-01-21 Nr. AB-1447-3-64-3-03238-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2026-01-21 Nr. AB-1447-3-64-3-03238-2025-1
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Legislator headnote

AI generated

2026-01-21 Nr. AB-1447-3-64-3-03238-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 3 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. eAS-177-492/2026

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03238-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2026 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės mero (toliau – ir atsakovas) 2025 m. vasario 18 d. raštą Nr. R8-560 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Mažeikių rajono merą atitinkamai įgyvendinti įstatymą „(VSĮ 27 str. 2 d. 7–8 p.; VTĮ 1 str. 2 d. 1, 6-10, 13 p.), 2024 m. gruodžio 17 d. Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsakymu Nr. EV-221 patvirtinto Aprašo 2-5, 12, 17, 29-30 p. bei 2022-11-15 patvirtintos „Smurto ir priekabiavimo prevencijos Politikos Mažeikių rajono savivaldybės administracijoje“ 2-4, 6.5, 6.6-6.8, 6.10, 7-9, 10.1, 13.6-13.8, 14.1, 15.3-15.4, 23.1, 23.3, 25.3, 30 p., nuostatas bei tinkamai iš naujo nagrinėti 2025 m. sausio 22 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo“; arba išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu; pripažinti / suvokti, kad antri metai pagrobta / grobiama pareiškėjo nūdiena ir ateitis. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 3 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) nustatė, kad pareiškėjui jau 2025 m. vasario 19 d. buvo žinoma apie šiame skunde ginčijamą Mažeikių rajono mero 2025 m. vasario 18 d. raštą Nr. R8-560, kadangi dar 2025 m. vasario 19 d. jis kreipėsi į Regionų administracinį teismą ginčydamas šį aktą (administracinė byla Nr. eI3-9183-809/2025).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundas dėl Mažeikių rajono mero Rašto teismui pateiktas tik 2025 m. spalio 30 d., sprendė, jog pareiškėjas yra praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti ir neprašo jo atnaujinti.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas, nustatęs, jog terminas skundui paduoti praleistas, nenustato termino trūkumams pašalinti. Be to, kai termino praleidimo faktas yra akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą. ABTĮ neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas vėl reiškia tapatų skundą, nors yra jau įsiteisėjusios teismų nutartys, kuriomis pagrįstai jo skundą atsisakyta priimti. Teismas pažymėjo, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne)tam pačiam (teisėjui) teismui.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisiškai neteisingai išsprendė pareiškimo priėmimo klausimą.

Pareiškėjas prašo, kad teismui / teisėjui nedviprasmiškai taptų aišku (dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo), kreiptis į Konstitucinį Teismą (ABTĮ 4 str.).

Pareiškėjas taip pat prašo pripažinti, kad teiginiai, pateikti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 „Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ šiuo atveju prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale bei neatitinka faktinės tikrovės. Priimti atskirąją nutartį „(dėl: teisės – į teisminę gynybą, neva – praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkui (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.), Teisėjų garbės teismui“.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti ir neprašė šio termino atnaujinti, atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad teismas teisiškai neteisingai išsprendė pareiškimo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra fundamentali teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) nuostatų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – įgyvendindamas minėtą teisę, asmuo turi pareigą laikytis įstatymo nustatytų sąlygų ir tvarkos, inter alia (be kita ko), įstatymo įtvirtintų skundo (pareiškimų, prašymo) padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-450-575/2024; eAS-798-575/2025; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas asmens skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, visų pirma įvertina tai, ar egzistuoja teisės aktuose numatytos neigiamos procesinės prielaidos atsisakyti inicijuoti administracinės bylos nagrinėjimą teisme. Jeigu teismas, nagrinėdamas minėtą klausimą, nustato bent vieną iš įvardytų prielaidų, jis motyvuota nutartimi atsisako priimti asmens skundą (prašymą, pareiškimą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-684-624/2024 ir kt.).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėdamas skundo priėmimo klausimą, kiekvienu atveju teismas nustato skundo padavimo termino eigos pradžią, o nustatęs skundo padavimo termino eigos pradžią, įvertina, ar, paduodamas teismui skundą, pareiškėjas nepraleido skundo padavimo termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-289-1047/2025 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie administracinį aktą, kai jis įgijo galimybę susipažinti su informacija apie minėto akto turinį sudarančius esminius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), akto priėmimo datą, asmeniui nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020 ir kt.).

Remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas jau anksčiau kreipėsi į teismą su identiškais skundais (pareiškimas), prašydamas panaikinti Raštą ir įpareigoti Mažeikių rajono merą atlikti atitinkamus veiksmus, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui apie ginčijamą Raštą buvo žinoma jau 2025 m. vasario 19 d., todėl pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu (pareiškimu) šioje byloje 2025 m. spalio 30 d., praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo teismui terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Regionų administracinis teismas analogiškus pareiškėjo skundus (pareiškimus) dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsisakė priimti (žr., pvz., administracinėse bylose Nr. eI3-14852-780/2025, Nr. eI3-15056-809/2025, Nr. eI3-16358-426/2025). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė pareiškėjo atskiruosius skundus ir paliko nepakeistas pirmosios instancijos teismo nutartis (žr., pvz., 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-924-520/2025, 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-921-1188/2025, 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1064-492/2025 ir kt.), nustatęs, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui dėl Rašto panaikinimo paduoti ir įpareigojimo Mažeikių rajono merą atlikti veiksmus. Taigi, dėl pareiškėjo skundo (pareiškimo) nepriimtinumo ir ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino paduoti skundą dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo Mažeikių rajono merą atlikti veiksmus praleidimo jau yra pasisakyta galutinėse ir neskundžiamose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse. Pareiškėjas šioje byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose nenurodo jokių naujų teisiškai pagrįstų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtose nutartyse, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą), nustatęs, jog pareiškėjas praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nepareiškė prašymo atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą ir nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą vertinti, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui nustatytu terminu ginti savo galbūt pažeistas teises kreipiantis į teismą su skundu dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip paduotą praleidus ABTĮ nustatytą terminą ir nesant pagrindo šį terminą atnaujinti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kai termino praleidimo faktas yra akivaizdus (kaip ir šiuo konkrečiu atveju), teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-615-552/2023, 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-155-556/2024, 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-821/2025 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ABTĮ 17 ir 18 straipsnių nuostatas, tai, jog administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025; kt.), konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas dėl tam tikrų faktų pripažinimo taip pat nenagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Dėl pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikras aplinkybes, priimti atskirąją nutartį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė nagrinėdamas pareiškėjo atskiruosius skundus, kuriuose nurodytos tapačios aplinkybės, kaip ir šiame atskirajame skunde (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-993-492/2025, 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-921-1188/2025, 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1064-492/2025 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikras aplinkybes ar priimti atskirąją nutartį, naujų argumentų, kurie teismo nebūtų įvertinti anksčiau, nenurodė, todėl minėti prašymai netenkinami.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip paduotą praleidus jo padavimo terminą, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė