P-662-179-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P662-179/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02759-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS444-338/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) pateikė teismui pareiškimą (b. l. 1-5), kuriuo prašė: 1) Ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 1-333 bei juo patvirtintas Asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas) atitinka teisėtumo, įstatymo viršenybės principus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, o Tvarkos aprašo 4 ir 5 punktai, ar atitinka Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 4, 8 dalių, 4 straipsnio 7 dalies, 7 straipsnio 1 ir 5 dalių, 11 straipsnio 3 dalies, 15 straipsnio nuostatas, ir laikyti juos panaikintais; 2) pripažinus ginčijamą Tarybos sprendimą neteisėtu, nustatyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 1-333 negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 30 d. nutartimi (b. l. 58-62) pareiškėjo Vyriausybės atstovo pareiškimą atsakovui Tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo paliko nenagrinėtą. Pasiūlė pareiškėjui pasinaudoti išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka – prieš kreipiantis į teismą, kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą su motyvuotu teikimu svarstyti teisės akto (ar atitinkamų jo punktų) pakeitimo ar panaikinimo klausimą.

Teismas, spręsdamas ginčą, nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Kadangi dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipėsi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, todėl norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu. Taip pat teismas nustatė, kad Taryba 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-333 patvirtino Asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašą.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsnio 2 dalį pareiškėjas Vyriausybės atstovas yra subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti savivaldybių administravimo subjekto priimtų norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams, Vyriausybės norminiams aktams. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies nuostatas norminis administracinis aktas yra vienas iš norminių teisės aktų rūšių (greta įstatymų ir kitų teisės aktų).

Norminis teisės aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką ir kartu apibrėžia administracinių teismų kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą. Teismas nustatė, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-333 „Dėl asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašo tvirtinimo“ patvirtintas Tvarkos aprašas atitinka norminio administracinio akto požymius: tai daugkartinio taikymo aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei.

Teismo vertinimu, pagal jį priėmusį subjektą, akto pobūdį bei reglamentuojamus santykius šis aktas pripažintinas norminiu teisės aktu ABTĮ prasme, nes nustato asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo tvarką (Tvarkos aprašo 1 punktas). Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 5 straipsnyje yra įtvirtinta Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, kurios 1 dalies 1-2 punkte nustatyta išankstinė bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, kai Vyriausybės atstovas nustato, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, t. y.

Vyriausybės atstovas iš pradžių motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Ir tik tuomet, kai savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti, per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti reikalavimą gavimo dienos ABTĮ nustatyta tvarka kreipiasi į teismą.

Įvertinęs paminėtą teisinį reglamentavimą teismas padarė išvadą, kad Vyriausybės atstovas prieš kreipdamasis į teismą iš pradžių turėjo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą su motyvuotu teikimu svarstyti teisės akto (ar jo atitinkamų punktų) pakeitimo ar panaikinimo klausimą, tačiau tokios bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos nesilaikė ir dar galima ja pasinaudoti. Teismas pažymėjo, kad nesilaikius neteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos teisme pareiškėjo pareiškimas neturėjo būti priimtas nagrinėti ir jį turėjo būti atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

To nepadarius skundo priėmimo stadijoje ir šias aplinkybes nustačius teisminio nagrinėjimo metu, procesas negali būti tęsiamas ir pareiškėjo skundas turi būti paliktas nenagrinėtu ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pareiškėjas atskiruoju skundu (b. l. 65-67) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. pareiškėjo Vyriausybės atstovo atskirąjį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad įgyvendindamas konstitucinę pareigą, įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką įtvirtino SAPĮ, kurio 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai nustato, kad prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus siūlo panaikinti arba pakeisti, o kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą. Teismas vertino, jog pastarųjų įgaliojimų įgyvendinimo tvarka nustatyta SAPĮ 5 straipsnio 1 dalyje, pagal kurios 1 punktą, nustatęs nurodytas aplinkybes, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pirmiausia pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti, pastarasis per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui (SAPĮ 5 str. 1 d. 2 p.). Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą dėl savivaldybės administravimo subjektų veiklos tiesiogiai kyla iš SAPĮ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, 2010 m. gruodžio 6 d. administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010). Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vyriausybės atstovas prieš kreipdamasis į teismą iš pradžių turėjo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą su motyvuotu teikimu svarstyti teisės akto (ar jo atitinkamų punktų) pakeitimo ar panaikinimo klausimą, tačiau tokios bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos nesilaikė ir dar galima ja pasinaudoti. Vertino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtu ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu. Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčijamo akto – Tvarkos aprašo – pobūdžio nustatymas šioje proceso stadijoje neturi reikšmės, kadangi ta pati akto ginčijimo tvarka taikytina tiek norminiams, tiek individualiems savivaldybės priimtiems aktams.

III. Vyriausybės atstovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. birželio 28 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje ir perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, vadovaudamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktais.

Prašyme nurodė, kad Vyriausybės atstovo manymu, teismas, aiškindamas SAPĮ nuostatas, reglamentuojančias Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, nesivadovavo sisteminiu teisės normų aiškinimo metodu, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, dėl kurio buvo priimta neteisėta nutartis. Pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS444-338/2012 nepasisakė dėl Vyriausybės atstovo atskirajame skunde nurodytų argumentų, susijusių su Vyriausybės atstovo įgaliojimų, įtvirtintų SAPĮ 4 straipsnio 5 dalyje, įgyvendinimu.

Mano, jog toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina pareiškėjo atskirajame skunde pateiktų argumentų, nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo motyvų atkartojimas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų normų reikiamos analizės ir nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Mano, jog šių motyvų nebuvimas turėjo lemiamą įtaką vertinant Vyriausybės atstovo įgaliojimų tvarką bei priimant teismo nutartį, o tai sudaro savarankišką pagrindą (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.) proceso atnaujinimui.

Pažymi, jog teismas, aiškindamas Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, analizavo tik SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 bei 4 punktų ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Akcentuoja, jog Vyriausybės atstovas į teismą kreipėsi vadovaudamasis SAPĮ 4 straipsnio 5 dalimi. Teigia, jog Vyriausybės atstovo įgaliojimai nustatyti SAPĮ 4 straipsnyje, kurio 1 dalyje yra nustatyta bendra Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka (lex generalis). Pažymi, jog SAPĮ 4 straipsnio 3-7 dalys (lex specialis) nustato išimtis iš to paties straipsnio 1 dalyje bei 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse (lex generalis) nustatytos Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-186/2011).

Nurodo, jog tais atvejais, kai konkuruoja bendrosios ir specialiosios teisės normos, taikomas principas lex specialis derogat lex generali (specialus įstatymas pakeičia bendrąjį). Pastebi, kad SAPĮ 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog manydamas, kad savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) pažeidžia viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas, nepasinaudojęs ar negalėjęs pasinaudoti teisės akto sustabdymo teise, tokius teisės aktus ar veiksmus (neveikimą) skundžia teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo viešojo intereso pažeidimo paaiškėjimo dienos.

Nurodo, jog, abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaujamasis ABTĮ 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą (SAPĮ 4 str. 5 d.). Jeigu Laikinojo tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymo nustatytais atvejais į Vyriausybės atstovą kreipiasi Vyriausybės įgaliotinis, Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjektų priimti teisės aktai neatitinka Konstitucijos, įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, kreipiasi į teismą dėl šių teisės aktų panaikinimo (SAPĮ 4 str. 6 d.).

Nurodė, kad, jeigu savivaldybės administravimo subjektai priėmė teisės aktus, kuriais remiantis gali būti sudaromi neteisėti ir viešąjį interesą pažeidžiantys sandoriai, arba jeigu savivaldybės administravimo subjektai priėmė teisės aktus, kurie gali pažeisti viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka gali savo potvarkiu sustabdyti tokių savivaldybės administravimo subjektų teisės aktų vykdymą ir sandorių pasirašymą. (SAPĮ 4 str. 7 d.). Teigia, jog minėtose normose išskirti specifiniai Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo atvejai ir expressis verbis nustatyta įgaliojimų įgyvendinimo tvarka (ABTĮ 110 str.).

Pažymi, kad SAPĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog savivaldybės administravimo subjektui, atsisakius ginčijamą teisės aktą panaikinti arba pakeisti, Vyriausybės atstovas šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui. Teismų kompetencija ir ginčų nagrinėjimo tvarka yra nustatyta atitinkamų teismų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, todėl įvertinus tai, kad teisės aktų normos formuojamos vadovaujantis teisės kalbos ekonomiškumo principu bei aiškinant minėto įstatymo normas sisteminiu bei teleologiniu teisės aiškinimo būdais, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjo tikslas - minėto įstatymo 4 straipsnio 3-7 dalyse ne išvardinti, kokie teismai, kokias bylas, kokia tvarka nagrinėja, o sąmoningai, įvertinus siekiamo apsaugoti, apginti intereso svarbą ir specifiką, SAPĮ 4 straipsnio 3-7 dalyse nustatyti kitokią, nei įtvirtinta įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje bei 5 straipsnio 1 bei 2 dalyse, Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, suteikiant Vyriausybės atstovui teisę tiesiogiai kreiptis į teismą minėtose dalyse nurodytais atvejais.

Teigia, jog nagrinėjamoje byloje aktuali SAPĮ 4 straipsnio 5 dalis. Minėtoje normoje Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo yra siejama su abejone, kai tuo tarpu SAPĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nustatęs, kad <...> priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Nurodo, jog pagal savo prasmę žodžiai „abejoti“ bei „nustatyti“ turi skirtingas reikšmes, todėl tai dar kartą patvirtina, kad SAPĮ 4 straipsnio 5 dalis bei 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja skirtingas įgaliojimų įgyvendinimo tvarkas.

Teigia, jog teismas, net neanalizuodamas ir netaikydamas SAPĮ 4 straipsnio 5 dalies bei Vyriausybės atstovo teisę kreiptis į teismą aiškindamas tik vadovaujantis minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą ir nepagrįstai konstatavo, jog vadovaujantis SAPĮ 5 straipsnio 1 dalimi, ta pati akto ginčijimo tvarka taikytina tiek norminiams, tiek individualiems savivaldybės priimtiems aktams. Daro išvadą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS444-338/2012, aiškindamas Vyriausybės atstovo įgaliojimų, kreipiantis į teismą dėl norminių teisės aktų teisėtumo, įgyvendinimo tvarką, savo sprendimo nemotyvavo, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, dėl ko priėmė neteisėtą nutartį, o tai yra pakankamas pagrindas proceso atnaujinimui.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymą prašo prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P146-169/2010, 2012 m. birželio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P438-81/2012 ir kt. Teigia, jog administracinėje byloje Nr. AS444-338/2012 ginčas nebuvo išspręstas iš esmės, kadangi šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 30 d. nutartimi pareiškimą paliko nenagrinėtą, taigi bylos iš esmės neišsprendė, todėl procesas šioje byloje negali būti atnaujinamas.

Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindo nebuvimo nurodo, jog negalima teigti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis yra be motyvų, ar neaišku, kuo remdamasis teismas padarė tokią išvadą. Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto punkto nebuvimo remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P602-118/2012. Pažymi, kad SAPĮ 4 straipsnyje yra numatyti Vyriausybės atstovo įgaliojimai, o 5 straipsnyje yra konkretizuota Vyriausybės įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, t. y. juose yra reglamentuojami skirtingi dalykai - 4 straipsnyje yra išvardintos Vyriausybės atstovo teisės, o 5 straipsnyje 4 straipsnyje numatytų teisių įgyvendinimo procesinė tvarka, todėl negali būti laikomas pagrįstu Vyriausybės atstovo teiginys, kad SAPĮ 4 straipsnio 5 dalis yra lex specialis 5 straipsnio 1 ir 2 daliai.

Norma gali būti pripažįstama lex specialis tik tuo atveju, kai ji numato išimtį iš bendrosios normos, iš lex generalis. Teisės normos, reglamentuojančios skirtingus dalykus, nėra lex specialis ir lex generalis viena kitos atžvilgiu. Teigia, jog SAPĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti Vyriausybės atstovo įgaliojimai apima visų administracinių teisės aktų teisėtumo tyrimą – tiek norminių, tiek individualių teisės aktų. SAPĮ 4 straipsnio 5 dalis, kuri numato, kad abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis ABTĮ 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą, negali būti aiškinama atsietai nuo SAPĮ 5 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta konkreti procedūra, kaip Vyriausybės atstovas turi elgtis, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų.

Teigia, jog SAPĮ 5 straipsnis nenumato, kad abstrakčiam pareiškimui ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą būtų taikoma kitokia procedūra, nei numatyta 5 straipsnio 1 dalyje, taigi nėra pagrindo sutikti su Vyriausybės atstovo pozicija, kad SAPĮ įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta išimtis iš bendrosios taisyklės. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-l300/2010.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymas tenkintinas iš dalies.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas dviem ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – sprendimas ar nutartis yra be motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.) ir padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Prašyme teigiama, kad pareiškėjas apie pagrindus proceso atnaujinimui administracinėje byloje sužinojo susipažinęs su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS444-338/2012. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2012 m. birželio 28 d. (b. l. 87). Taigi, konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nebuvo praleistas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143–127/2011).

Šiuo atveju Vyriausybės atstovas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, argumentuoja, jog bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina pareiškėjo atskirajame skunde pateiktų argumentų, nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-221/2011). Be to, nesutikimas su teismo motyvais iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik asmuo su jais nesutinka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006).

Įvertinus pareiškėjo prašymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju negalima sutikti su pareiškėjo nuomone, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis yra be motyvų, kadangi pastarasis procesinis sprendimas turi motyvuojamąją dalį, taip pat iš procesinio dokumento turinio aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo nutarties rezoliucinėje dalyje. Taigi pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu nėra.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtinta abstrakčią elgesio taisyklę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502–165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–28/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P882-85/2009).

Vyriausybės atstovo teigimu, teismas, neanalizuodamas ir netaikydamas SAPĮ 4 straipsnio 5 dalies, o Vyriausybės atstovo teisę kreiptis į teismą aiškindamas tik vadovaudamasis SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą ir nepagrįstai konstatavo, jog, vadovaujantis SAPĮ 5 straipsnio 1 dalimi, ta pati akto ginčijimo tvarka taikytina tiek norminiams, tiek individualiems savivaldybės priimtiems aktams.

Vyriausybės atstovo pareiškimas (b. l. 1-5) patvirtina, jog pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, be kita ko, vadovaudamasis SAPĮ 4 straipsnio 5 dalimi ir ABTĮ 110 straipsnio 2 dalimi.

SAPĮ 4 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą.

Pagal ABTĮ 110 straipsnio 2 dalį, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai.

Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutarties (b. l. 77-83), teismas, spręsdamas pareiškėjo pareiškimo priėmimo klausimo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovavosi SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais ir 5 straipsnio 1 dalimi, ir konstatavo, jog tiek norminiams, tiek individualiems savivaldybės priimtiems aktams taikytina ta pati akto ginčijimo tvarka (numatyta SAPĮ 5 straipsnio 1 dalyje) ir pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog Vyriausybės atstovas prieš kreipdamasis į teismą iš pradžių turėjo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą su motyvuotu teikimu svarstyti teisės akto (ar jo atitinkamų punktų) pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Tačiau teismas dėl SAPĮ 4 straipsnio 5 dalies taikymo apskritai nepasisakė.

SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų nuostatos atitinkamai nustato, jog prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka siūlo panaikinti arba pakeisti (3 p.); kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą (4 p.).

SAPĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos (1 p.); per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui (2 p.).

Lietuvos vyriausiasis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ABTĮ 110 straipsnio 2 dalyje yra numatyta Vyriausybės atstovo teisė kreiptis su pareiškimu į administracinį teismą dėl savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitikimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Tokie pareiškimai pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą nagrinėtini apygardos administraciniame teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS469-21/2007). Vyriausybės atstovo teisę, vadovaujantis SAPĮ 4 straipsnio 5 dalimi, kreiptis į teismą, kad būtų ištirta, ar savivaldybės norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra aptaręs ir kitose bylose (žr., pvz., 2012 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-386/2012, 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2427/2011, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1449/2012 ir kt.)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismas, nustatydamas, jog ta pati akto ginčijimo tvarka taikytina tiek norminiams, tiek individualiems savivaldybės priimtiems aktams (SAPĮ 5 str. 1 d.), nesivadovavo ir ginčo santykiams netaikė SAPĮ 4 straipsnio 5 dalies, kuri, kaip jau buvo minėta, įtvirtina, jog abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Tai įvertinus, galima daryti išvadą, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje byloje padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, dėl kurio galimai buvo priimtas neteisėtas sprendimas.

Remiantis išdėstytais argumentais, prašymas dėl proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. AS444-338/2012 atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS444-338/2012, bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė