2013-07-04 Nr. AB-3461-3-61-3-02226-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1126/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02226-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2) bei patikslintu skundu (b. l. 7–8), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 6 d. iki 2012 m. birželio 8 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Kamerose, kurių plotas apie 8 kv.m, pareiškėjas kalėjo kartu su kitais trimis asmenimis. Šios asmenų kalinimo sąlygos pažeidžia galiojančius teisės aktus. Pagal 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 patvirtintus reikalavimus, vienam asmeniui, esančiam tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv.m kameros ploto. Kalint šiomis sąlygomis nėra galimybės pajudėti, dėl susikaupusios drėgmės atsirado sąnarių skausmai, dėl oro trūkumo – galvos skausmai, silpnumas, sutriko miegas, pareiškėjas tapo konfliktiškas, irzlus, nervingas, patyrė didžiulį dvasinį ir psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sumažėjo komunikabilumas ir bendravimo galimybės, padidėjo fobija aplinkai. Atsakovo administracija į skundus nereagavo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.250 straipsnis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., kurie teismo gali būti įvertinti pinigais. Tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, apibrėžtą LR CK 6.250 straipsnyje. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertino 80 000 Lt.

Atsakovas su skundu nesutiko ir atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–20) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pateikė duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose buvusių asmenų skaičių ir atkreipė dėmesį, kad kai kuriomis dienomis vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad Lukiškių TI–K yra pataisos įstaiga ir jos administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje, skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti nėra teisinio pagrindo. Skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Todėl, norint pajudėti, turėti fizinį aktyvumą kaip pareiškėjas teigia, jis laisvai galėjo pasinaudoti tokia teise. Esant būtinumui pareiškėjui visada buvo suteikiama reikiama pagalba ir tinkamas gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai. Pagal LR CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatų, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su skundu nesutiko ir atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 34–36) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikė atsakovas. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų ar pareigūnų veiksmų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Be to, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl jokių išimčių, siekiant pabloginti jo padėtį, nebuvo daroma. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, nenurodė ir kuo grindžiamas neturtinės žalos dydis. Be to, neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, nes pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmenų pažeistų teisių gynybos būdas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 2 d. sprendimu (b. l. 54–60) pareiškėjo M. M. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2012 m. birželio 8 d. (išskyrus laikotarpius nuo 2010 m. lapkričio 9 d. iki 2010 m. lapkričio 16 d., nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 7 d., nuo 2010 m. gruodžio 14 d. iki 2010 m. gruodžio 21 d., nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2011 m. sausio 11 d., nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2011 m. sausio 25 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) Lukiškių TI-K kalėjo 520 dienų, 15 vakarų ir 4 rytus nesilaikant nustatytų vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų.

Apibendrinęs sprendime paminėtą teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo kalinimo sąlygas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Šiuo atveju buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į orumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis). Netinkamomis ir neteisėtomis valstybės institucijos (Lukiškių TI-K, neatsižvelgiant į jo kaltę) veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, neabejotinai buvo padaryta žala pareiškėjui.

Pažymėjo ir tai, kad ši žala yra padaryta ne tik konstitucinės teisės normų saugomam gėriui – konstitucinei teisei į orumą, bet ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmens teisei jaustis oriam, visaverčiam ir lygiateisiam Lietuvos Respublikos piliečiui. Taigi gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų (nesilaikant nustatytų ploto reikalavimų), sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių. Nustatė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką sveikatos būklei.

Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo (b. l. 42, 48). Į bylą pateiktos Lukiškių TI-K 2009 m. gruodžio 24 d. ir 2012 m. sausio 3 d. sutartys su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu metu tinkamai vykdė buitinių kenkėjų kontrolę ( b. l. 25–33). Taip pat nėra jokių objektyvių priežasčių abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais, kad suimtiesiems sudaryta galimybė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti bei kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus.

Neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau reiškiant tokio pobūdžio reikalavimą asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes taikytinų teisės aktų bei suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-1774/2011, Nr. A502-913/2011, Nr. A146-1622/2012) kontekste, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv.m ploto, pažeidimo trukmę (520 kalinimo dienų) bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt, vidutinis darbo užmokestis – apie 2 138 Lt), teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteisiama 2 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Pabrėžė, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nėra nustatyta. Todėl, teismo vertinimu, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamomis pasekmėms.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – M. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismui pateikė duomenis apie kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, plotą ir jose buvusių asmenų skaičių. Tačiau šių duomenų negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje pasikeičia keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą, nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktu, teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas LR CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012).

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 72–73) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą, bylą iš esmės išnagrinėti iš naujo ir priteisti jo naudai visą prašomą neturtinės žalos sumą, t. y. 80 000 Lt.

Nurodo, kad teismo priteista neturtinės žalos suma nėra proporcinga jo patirtiems išgyvenimams ir nepatogumams. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo sveikatos būklę. Šių duomenų teismas neišreikalavimo iš atsakovo, nors galėjo tai padaryti remdamasis ABTĮ 57 straipsnio nuostata. Pareiškėjo teigimu, pas psichologą dėl patirtų išgyvenimų jis lankėsi reguliariai, o šių duomenų pats gauti neturi galimybės. Per visą pareiškėjo gyvenimo Lukiškių TI-K laikotarpį, nebuvo atvykusios jokios patalpų valymo ar dezinfekcijos tarnybos. Langai kamerose nėra tinkami vėdinimui, nes jie pritaikyti vėdinti kameras, kurių plotas yra 5 kv.m, o pareiškėjas vienoje kameroje kalėjo kartu su kitais dviem - trim asmenimis. Be to, kamerose yra ir sanitarinis mazgas, užimantis apie 1 kv.m ir nepriskiriamas gyvenamosioms patalpoms, taip kamerų plotas dar labiau sumažėja. Vienos valandos, skirtos pasivaikščiojimui, neužtenka, o ši galimybė nekompensuoja kameros ploto trūkumo. Nors skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nepaminėjo, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, mano, jog ši aplinkybė dar labiau pablogino jo gyvenimo sąlygas. Į teismą anksčiau nesikreipė, nes būdamas Lukiškių TI-K nežinojo apie savo pažeidžiamas teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas M. M. kildina iš to, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2013 m. sausio 2 d. sprendimu iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjo naudai priteisė 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o kitoje dalyje M. M. skundą atmetė.

Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą atsižvelgdama, be kita ko, ir į šiuos įstatymo reikalavimus, su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada sutinka.

Kaip matyti iš bylos duomenų, į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2010 m. spalio 12 d., o į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją išvyko 2012 m. birželio 8 d. Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu gyvenamojo ploto vienam asmeniui laisvės atėmimo vietoje norma iš esmės nesikeitė. 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, tačiau reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, buvo numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Atsižvelgiant į minėtų teisės aktų reikalavimus bei nagrinėjamoje byloje pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu, t. y. nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2012 m. birželio 8 d. (išskyrus laikotarpius nuo 2010 m. lapkričio 9 d. iki 2010 m. lapkričio 16 d., nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 7 d., nuo 2010 m. gruodžio 14 d. iki 2010 m. gruodžio 21 d., nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2011 m. sausio 11 d., nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2011 m. sausio 25 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.), t. y. 520 dienų, 15 vakarų ir 4 rytus M. M. buvo kalinamas nesilaikant nustatytų vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų.

Teismų praktikoje pripažįstama, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad gyvenimas kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų, todėl jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė pagrįstą išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje pagal tuo metu aktualų teisinį reguliavimą jam turėjo tekti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m kameros plotas, tai yra, aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pažymėtina, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (2011 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą akcentuota, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, turi pareigą įrodyti visas valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas (žr., pvz., 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1028/2013).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumą pareiškėjas grindžia bendrojo pobūdžio teiginiais apie netinkamas nuteistųjų laikymo sąlygas, o ne konkrečiais, išsamiais įrodymais, patvirtinančiais (arba galinčiais patvirtinti), kad jo atžvilgiu buvo padaryti jo nurodyti pažeidimai ir, kad dėl to jis patyrė prašomą atlyginti neturtinę žalą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuspendė, jog ginčo atveju pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką jo sveikatos būklei. Be to, į bylą pateiktos Lukiškių TI-K 2009 m. gruodžio 24 d. ir 2012 m. sausio 3 d. sutartys su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ liudija, jog Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu metu iš esmės tinkamai vykdė buitinių kenkėjų kontrolę (b. l. 25-33).

Pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai, jog nebuvo atvykusios jokios patalpų valymo ar dezinfekcijos tarnybos, langai kamerose nėra tinkami vėdinimui ir kt., savaime nesudaro pagrindo abejoti minėtais atsakovo pateiktais įrodymais bei atsakovo paaiškinimais, jog kamerose esantys langai užtikrina dienos šviesos patekimą bei natūralų vėdinimą.

Atsakovo apeliacinio skundo teiginys, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, iš esmės teisingas. Tai, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą neretai konstatuoja ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes pažeidimo laikotarpis yra ilgas ir vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidimą nepagrįstai vertino kaip intensyvų ir tęstinį, nes kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nuolat kito, dėl to kito ir jiems tenkanti ploto dalis, nėra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį naikinti. Teisėjų kolegija atsižvelgia į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra stabilus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kamerose). Neabejotina, kad ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros ploto. Tačiau ši aplinkybė nesuponuoja išvados, kad pareiškėjui tenkanti ploto dalis atitinkamose kamerose ginčo laikotarpiu visiškai atitiko nustatytas normas, tokių duomenų nepateikė ir atsakovas. Be to, minėtieji duomenys yra pakankamai tikslūs ir konkretūs, kad būtų galima konstatuoti anksčiau paminėtą pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimą. Jie taip pat atitinka ABTĮ įrodymams keliamus reikalavimus, todėl teisėjų kolegijai dėl jų leistinumo abejonių nekyla.

Apibendrindama tai, kas pasakyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju, nustatydamas priteistinos sumos dydį, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt.; vidutinis darbo užmokestis – apie 2 138 Lt), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teisingai nusprendė, kad 2 000 Lt išmoka yra tinkama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, ši suma nėra aiškiai per didelė ar neproporcingai maža ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą tokio pobūdžio bylose.

Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti tiek pareiškėjo, tiek atsakovo apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir pareiškėjo M. M. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė