e284ab99-024e-44cd-b7b2-02b6bafb7dd3 · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėjas B

                                               Kopija

                                                                                   Baudžiamoji

byla Nr. 1A-66-282/2010

                                                                                    Procesinio

sprendimo kategorija 1.2.4.8.3.,

 (S)

                                                                                   Â

2.1.7.1., 2.1.7.3., 2.4.7.

                                                                                   Â

Â

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 10 d.

Å iauliai

             Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės, teisėjų Irenos Ivanovienės, Klavdijos Kruminienės, sekretoriaujant Renatai Guruškinienei,

dalyvaujant prokurorei Vladai Buivydienei,

nuteistojo gynėjai advokatei R. G.,

nuteistajam

K. Å .,

nukentėjusiojo įstatyminiams atstovams J. B. ir D. B., teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo K. Å . apeliacinį skundÄ dėl RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo K. Å . pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams. Taikytas LR BK 75 str. ir bausmės vykdymas atidėtas 1 metams. Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė –

5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į LR teisingumo ministerijos nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondÄ , įpareigojant jÄ sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

K. Å . pagal kaltinimÄ dėl LR BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo iÅ¡teisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Priteista iš K. Š. 2000 Lt neturtinės žalos ir 1200 Lt proceso išlaidų J. B..

Kolegija,

n u s t a t ė:

K. Å . nuteistas už tai, kad 2008-09-15 apie 19 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje esančioje turgavietės teritorijoje ranka spaudė mažamečio I. B., gim. (duomenys neskelbtini), kaklÄ , paėmęs rankomis laikė ir purtė jį už kojų žemyn galva, taip sukeldamas fizinį skausmÄ .

Apeliaciniu skundu nuteistasis

K. Å . praÅ¡o panaikinti RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį, kuriuo jį pagal LR BK 140 str. 2 d. iÅ¡teisinti. Skunde nurodo, kad nuosprendyje suformuluotame kaltinime nurodytos aplinkybės, jog jis paėmęs rankomis laikė ir purtė I. B. už kojų žemyn galva, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, nes teismas pripažino, kad linijiniai nubrozdinimai nukentėjusiojo blauzdose galėjo bÅ«ti padaryti krentant nuo dviračio, todėl minėta aplinkybė buvo paÅ¡alinta iÅ¡ kaltinimo.

Apelianto nuomone, tÄ aplinkybę, jog jis spaudė nukentėjusiojo kaklÄ , paneigia bylos duomenys, tame tarpe teismo medicinos ekspertų H. Daujoto, A. A. Garmaus iÅ¡vados, tiesioginės įvykių liudytojos K. D. parodymai.

Nuteistasis skunde taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai vertino liudytojos K. D. parodymus kaip nuoseklius, nes ji teisme nepatvirtino savo anksčiau duotų parodymų, o nukentėjusiojo I. B. teisme neapklausė ir nepatikrino jo anksčiau duotų parodymų teisingumo bei nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir liudytojos K. D. parodymų.

Nuteistojo nuomone, teismo medicinos specialisto išvada negali būti įvertinta kaip įrodymas, nes šios išvados davimo metu eksperto H. Daujoto teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo laikas buvo pasibaigęs, o jo duota specialisto išvada yra prieštaringa, iš dalies paneigta paties eksperto teisme duotais paaiškinimais.

Taip pat skunde teigiama, jog nuosprendyje kaltinimui prieštaraujantys įrodymai nebuvo paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, nuosprendis pagrįstas prielaidomis. Apeliantas skunde

teigia, kad teismas nuosprendyje be pagrindo nesirėmė nuosekliais liudytojų L. Š., R. P. ir S. R. parodymais,

kurie pilnai patvirtino jo nurodytas aplinkybes, kad su nukentėjusiuoju jokio fizinio kontakto neturėjo ir fizinio skausmo nesukėlė. Tuo pačiu skunde pažymima, kad pats I. B. iÅ¡ pradžių teigęs, jog nuo dviračio nebuvo nukritęs, parodymų patikrinimo vietoje nurodė vietÄ , kur buvo nukritęs nuo dviračio.

Nuteistasis K. Å . ir jo gynėja prašė apeliacinį skundÄ tenkinti.

Prokurorė, nukentėjusiojo įstatyminiai atstovai prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

           Pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendį grindė ne prielaidomis, kaip savo skunde teigia

apeliantas, o įrodymais, kuriuos išdėstė, aptarė skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija,

iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus,

konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas iÅ¡vadas dėl K. Å . kaltės, savo veiksmais sukėlus fizinį skausmÄ

mažamečiui ir padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 str. 2 d.

           Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad apylinkės teismas nepatikrino nukentėjusiojo I. B. parodymų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos yra aišku, kad I. B. yra

11 metų amžiaus (t. 1, b. l. 49), taigi, yra jaunesnis nei 18 metų. Baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę jaunesnio nei 18 metų nukentėjusiojo neapklausti teisme, jei dėl apklausos teisme jam gali bÅ«ti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių (BPK 283 str. 3 d.). Psichikos sveikatos centro gydytoja nerekomendavo I. B. apklausti teisme, nes tai galėtų pabloginti jo psichoemocinę bÅ«senÄ (t. 2, b. l. 3), todėl teismas, nepažeisdamas BPK 283 str. 3 d. nuostatų, teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 126) perskaitė nukentėjusiojo I. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 47-48). Tokiu bÅ«du pirmosios instancijos teismas iÅ¡tyrė visus įrodymus, tame tarpe ir I. B. parodymus, ir atkreipė dėmesį į jų neatitikimus. Teismas, įvertinęs įrodymų visetÄ , paÅ¡alino iÅ¡ kaltinimo objektyvias aplinkybes apie nuteistojo veiksmais I. B. padarytÄ nežymų sveikatos sutrikdymÄ â€“ iÅ¡ kaltinimo paÅ¡alino ne mažiau keturis trauminius poveikius į abi I. B. kaklo puses, kairį pakinklį ir deÅ¡inę blauzdÄ . Be to apylinkės teismas paÅ¡alino iÅ¡ kaltinimo faktinę aplinkybę, o bÅ«tent, kad K. Å . tyčia numovė nukentėjusiajam kelnes. Visgi tai nepaneigia K. Å . kaltės tyčiniais veiksmais sukėlus mažamečiui fizinį skausmÄ .

           Nukentėjusysis I. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo aiÅ¡kiai nurodė, kad K. Å . abiem rankom paėmė jį už kojų ir laikė žemyn galva, kai nesakė savo pavardės, paėmė delnu iÅ¡ priekio ties smakru ir laikydamas suspaudė, po to laikė (t. 1, b. l. 47-48). Nukentėjusysis tvirtino, kad visÄ laikÄ jis verkė, jam skaudėjo. Nėra pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais, nes juos dėl esminių aplinkybių patvirtina mažametės liudytojos K. D. parodymai, kurie, prieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, iÅ¡ esmės yra vienodi viso baudžiamojo proceso metu. Neteisus apeliantas teigdamas, kad liudytoja K.

D. nepatvirtino savo ankščiau duotų parodymų. IÅ¡ teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoja nurodė, jog ankščiau jos duoti parodymai yra tikslesni, nes viskÄ geriau prisiminė. Akivaizdu, kad K. D. nepaneigė savo ankstesnių parodymų. K. D. nurodė, kad pati matė, kaip K. Å . pakėlė I. B. už kojų žemyn galva, pastarasis verkė, Å¡aukė – ,... skauda...“, prašė jį paleisti, prašė pakviesti tėvus. K. D. nuvyko pas I. B. tėvus,

pranešė apie įvykį ir po to sugrįžusi į įvykio vietÄ matė verkiantį I. B., pastarasis sakė, kad ,,...jį dėdė smaugė“ (t. 1, b. l.

62-63; t. 2, b. l. 67-68). Nukentėjusiojo I. B. atstovė ir civilinė ieškovė J. B., mačiusi savo sūnų iškart po įvykio, nurodė, kad I. B. verkė, ant jo kaklo matėsi paraudusios vietos, ant blauzdų buvo raudonis (t. 2, b. l. 127).

           Viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis K. Å . neigė turėjęs bet kokį fizinį kontaktÄ su

nukentėjusiuoju I. B. ir tvirtino, kad I.

B. galėjo užsigauti pats, krisdamas nuo dviračio (t. 2, b. l. 126). Kaip ir

K. Å ., tokiÄ pačiÄ versijÄ deklaruoja ir buvusi K. Å . sutuoktinė L. Å . (t. 1, b. l. 187). Nors L. Å . teigia, kad bendro Å«kio su apeliantu neveda, tačiau jie gyvena kartu (t. 2, b. l. 72), juos sieja darbo pavaldumo santykiai (t. 1, b. l. 93), todėl vertinant pastarosios parodymus bÅ«tina

kreipti dėmesį į galimÄ subjektyvių faktorių įtakÄ . Pasak liudytojos L. Å ., prie nukentėjusiojo buvo prisilietusi tik ji, vedėsi

jį prie namelio, I. B. nerodė jokių požymių, kad būtų užsigavęs ar jam skaudėtų, ištrūkęs iš rankų nuvažiavo ir dar atsisukęs parodė liežuvį (t. 2, b. l. 72). Tokius liudytojos parodymus aiškiai paneigia ankščiau aptarti K. D. ir J. B. parodymai, nes realiai I. B. nebūtų rastas verkiantis prie turgaus vartų,

jei, kaip teigia liudytoja L. Š., jam pavyko pasprukti. L. Š. parodymus paneigia ir kiti bylos dokumentai, iš kurių

matyti, jog I. B. po įvykio prireikė daugkartinės psichologinės pagalbos (t. 2, b. l. 3-14). Asmens sveikatos istorijos išraše nurodyta – ,,Stebimi būdingi traumos išgyvenimui simptomai – pasikartojantis traumuojančio įvykio išgyvenimas, vengimas būti su trauma susijusiose vietose, padidintas įtarumas ir atsargumas, miego problemos.“ (t. 2, b. l. 7).

           Nuteistasis

K. Å ., nesutikdamas su apylinkės teismo konstatuotais faktais, teigia, kad jo versijÄ aiÅ¡kiai patvirtino teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai R. P. ir

S. R.. Tačiau dėl paminėtų liudytojų parodymų objektyvumo kolegijai kyla pagrįstų abejonių. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek R. P., tiek S. R. nebuvo apklausti

ikiteisminio tyrimo metu. Pasak jų, įvykį jie matė, todėl sužinoję, kad K. Å . iÅ¡kelta baudžiamoji byla, pasisiÅ«lė paliudyti. R. P. ir S. R. teigė matę visÄ Ä¯vykį

nuo pradžios iki galo ir tvirtina, kad K. Å . prie vaikų nebuvo prisilietęs (t. 2, b. l. 69; 70). Tuo pačiu R. P. nurodė, kad įvykis buvo už pavėsinių ir todėl ji nematė, ar vaikai buvo ,,...suvirtę....“, tik girdėjo triukÅ¡mÄ , kaip Å¡aukė L. Å .. S.

R. taip pat nurodė, kad nematė, ar vaikai buvo nugriuvę, nes užstojo K. Š. automobilis. Vadinasi nei vienas iš apelianto paminėtų

liudytojų realiai negalėjo matyti, kas vyko, kai jis ir L. Å . automobiliu privažiavo prie vaikų – I. B. ir K. D., nes vienam užstojo pavėsinės, kitam – automobilis. IÅ¡ įvykio vietos apžiÅ«ros protokolo (t. 12-15) ir nukentėjusiojo I. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 1, b. l. 50-53) matyti, kad namelis, prie kurio, pasak nukentėjusiojo, vėliau K. Å . jam buvo suėmęs už kaklo, yra Å¡alia įvažiavimo į teritorijÄ vartų. Atidaryti vartai ar ne, liudytojas S. R. teigia nematęs, vadinasi, ar buvo suėmęs už kaklo K. Å . nukentėjusiajam, jis matyti taip pat negalėjo. IÅ¡ aptartų aplinkybių akivaizdu, kad liudytojų S.

R. ir R. P. pareiÅ¡kimai apie neva gerai matytÄ Ä¯vykį yra deklaratyvÅ«s, paneigti jų pačių parodymais tame pačiame teisiamajame posėdyje, kuriame, be visa ko, S. R. ir R.

P. patvirtino, jog su K. ir L. Å . yra pažįstami ir pasikalbėję su jais nutarė paliudyti, kÄ matė.   Â

           Tokiu būdu, priešingai nei savo skunde teigia apeliantas, liudytojų S. R. ir R.

P. parodymai nėra nuoseklūs, patys savaime prieštaringi ir galimai įtakoti

subjektyvių veiksnių, todėl remtis jais, kaip besÄ lygiÅ¡kai patvirtinančiais K. Å . versijÄ , nėra jokio pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, kad

nukentėjusiojo parodymus dėl visų K. Å . inkriminuotų faktinių aplinkybių patvirtina liudytojos K. D. parodymai. Jų parodymai sudaro vieningÄ K. Å . kaltės įrodomÄ jÄ medžiagÄ ir logiÅ¡kai siejasi su kitais aptartais ir skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytais įrodymais, todėl netikėti I. B. parodymais, apie nuteistojo atliktus veiksmus jo atžvilgiu, o tuo labiau, apie jo patirtÄ fizinį skausmÄ , nėra jokio pagrindo.   Â

  Be to, kas paminėta, apeliantas kritikuoja 2008-09-08 – 2008-09-25 specialisto H. Daujoto iÅ¡vadÄ (t. 1, b. l. 31), kaip neteisėtÄ Ä¯rodymÄ . Konkrečiu atveju K. Å . kritika nepagrįsta. IÅ¡ byloje esančių dokumentų matyti, jog 2007-11-30

H. Daujotui buvo iÅ¡duota licencija verstis medicinos praktika pagal teismo medicinos gydytojo profesinę kvalifikacijÄ , jis savo tyrimo iÅ¡vadÄ pateikė kaip specialistas, o ne ekspertas, todėl nesiremti minima iÅ¡vada pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Minėta iÅ¡vada nėra prieÅ¡taringa, jos neneigė, o patvirtino ir papildė jÄ pateikęs specialistas H. Daujotas teisiamajame posėdyje. Minėta iÅ¡vada neprieÅ¡tarauja nei A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro konsultacinei iÅ¡vadai (t. 2, b. l. 46-59), kuri buvo atlikta nuteistojo gynėjos iniciatyva. Specialistas H. Daujotas apklaustas teisiamajame posėdyje tik patikslino savo iÅ¡vadÄ , įvertinęs tÄ aplinkybę, kad

nukentėjusysis galėjo kristi nuo dviračio, ir nurodė, kad tyrime nustatyti I. B. sužalojimai galėjo būti padaryti ir kontaktuojant į

kažkokiÄ dviračio detalę (t. 2, b. l. 129). Nei aptariama specialisto iÅ¡vada,

nei specialisto A. Garmaus konsultacinė iÅ¡vada nepaneigia to, kad K. Å . ranka spaudė I. B. kaklÄ , nors kraujosruvų

nukentėjusiojo kakle ir nebuvo. Specialistas A. Garmus savo iÅ¡vadoje nurodė, kad I. B. padaryti sužalojimai kakle smaugimui rankomis nebÅ«dingi, nes tam yra bÅ«dingos poodinės kraujosruvos, nors kartais bÅ«na ir odos nubrozdinimų pirÅ¡tų nagais (t. 2, b. l. 58-59). IÅ¡ esmės tÄ patį nurodė specialistas H. Daujotas patvirtindamas, kad kontaktas su nukentėjusiojo kaklu tikrai buvo, o kraujosruvų buvimÄ ar nebuvimÄ lemia suspaudimo stiprumas (t. 2, b. l. 129), vadinasi, kraujosruvų nebuvimas ant I. B. kaklo nepaneigia to, kad K. Å . ranka spaudė nukentėjusiojo kaklÄ . Taigi, aptartos specialistų iÅ¡vados, į kurias apeliuoja nuteistasis, nepaneigia jo kaltės sukėlus fizinį skausmÄ mažamečiui. Â

Byloje surinktų, aptartų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma patvirtina, jog K. Å . padarė jam inkriminuotus veiksmus mažamečio I. B. atžvilgiu ir tuo sukėlė pastarajam fizinį skausmÄ . Apelianto veikoje nustatyti visi bÅ«tini BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl nėra pagrindo jo atžvilgiu priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.

Bausmė nuteistajam K. Š. paskirta, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK

54 str. Naujų aplinkybių, į kurias bÅ«tų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas skunde nenurodė. K. Å . paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už BK 140 str. 2 d. numatytÄ tokios bausmės vidurkį, jos vykdymas atidėtas minimaliam terminui, todėl dar labiau Å¡velninti bausmę nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis dėl apelianto tyčinių nusikalstamų veiksmų patyrė skausmÄ , nepatogumus ir kt. dvasinius iÅ¡gyvenimus, kas sudaro neturtinės žalos turinį

(CK 6.250 str. 2 d.), todėl teismas pagrįstai iÅ¡ kaltininko priteisė neturtinės žalos atlyginimÄ . Â

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Â

n u t a r ė :

nuteistojo K. Å . apeliacinį skundÄ atmesti. Â

Kolegijos

pirmininkė                                                                                  Â

  Virginija Žindulienė

Teisėjai                                                                         Â

                                Irena Ivanovienė

                                                             Â

                                                        Â

                                                                                                                      Â

Klavdija Kruminienė

Kopija tikra              Â

Teisėja    Â

Virginija Žindulienė