2021-10-13 Nr. AB-20889-3-61-3-00906-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1981-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00906-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija), dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja V. P. (toliau – ir pareiškėja), kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Akreditavimo tarnyba, atsakovas) 2020 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. T1-229-(1.1.) „Dėl V. P. gydytojo ortodonto profesinės kvalifikacijos nepripažinimo“ (toliau – ir Įsakymas) bei įpareigoti Akreditavimo tarnybą pakartotinai įvertinti pareiškėjos profesinę kvalifikaciją.

2. Pareiškėja nurodė, kad yra baigusi Tarptautinėje medicinos kolegijoje Duisburgo-Eseno universitete (Vokietija) ortodontijos studijas. Ji įgijo magistro kvalifikacinį laipsnį. Pareiškėja 2019 m. lapkričio 11 d. raštu kreipėsi į Akreditavimo tarnybą dėl gydytojo ortodonto profesinės kvalifikacijos pripažinimo, o 2019 m. lapkričio 27 d. raštu, atsakydama į atsakovo raštą, nurodė Akreditavimo tarnybai papildomus duomenis, reikalingus nagrinėjant jos prašymą.

3. Pareiškėja manė, kad jos pateikti formalios kvalifikacijos įgijimą įrodantys dokumentai atitinka automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principą, o kompetentinga institucija pripažinti pareiškėjos įgytą profesinę kvalifikaciją yra Duisburgo-Eseno universitetas, todėl ji Akreditavimo tarnybai nurodė visais klausimais dėl pateiktų dokumentų kylančių abejonių kreiptis į minėtą universitetą. Pareiškėjos teigimu, teisės aktuose nenustatyta, kad dėl kvalifikacijos pripažinimo besikreipiantis asmuo privalo tiesiogiai gauti pažymą iš kompetentingų institucijų. Tokią pažymą, kuri yra suderinta su Vokietijos odontologų rūmais, pareiškėjai išdavė universitetas, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymas (toliau – Įstatymas) ir 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (toliau – ir Direktyva).

4. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas siuntė paklausimus Vokietijos odontologų rūmams ir negavo jokio atsakymo, kad pareiškėjos formalios kvalifikacijos įrodymai neatitinka automatinio pripažinimo principo, tačiau Akreditavimo tarnyba 2020 m. vasario 12 d. priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo nepripažino pareiškėjos gydytojo ortodonto profesinės kvalifikacijos. Pareiškėjos teigimu, skundžiamame Įsakyme išdėstyti tikrovės neatitinkantys faktai. Pareiškėjai nesuprantama, kodėl ji turėtų būti įtraukta į Vokietijos odontologų rūmų elektroninę sistemą, nes ji neplanuoja dirbti Vokietijoje ir ten niekada neprašė licencijos.

5. Pareiškėja manė, kad Akreditavimo tarnyba netinkamai įvertino jos pateiktus dokumentus prašomai kvalifikacijai pripažinti, įskaitant ir pažymą, kuri buvo pateikta kartu su kitais kvalifikacijos įgijimą įrodančiais dokumentais bei gauta taip, kaip to reikalauja teisės aktai, todėl skundžiamas Įsakymas turi būti panaikintas.

6. Atsakovas Akreditavimo tarnyba atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindė šiais argumentais:

6.1. Atsakovas paaiškino, kad tiek Direktyva, tiek Įstatymas numato įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimą remiantis formalios kvalifikacijos įrodymais, todėl priimančioji valstybė narė įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo procese nekvestionuoja kitoje valstybėje narėje baigto rengimo, t. y. specialios žinios, patirtis, sugebėjimai pripažįstant jau įgytą profesinę kvalifikaciją nėra vertinami, vertinami tik rengimą patvirtinantys atitinkami formalios kvalifikacijos įrodymai.

6.2. Atsakovas nurodė gavęs pareiškėjos paraišką dėl profesinės kvalifikacijos pripažinimo norint Lietuvos Respublikoje dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, išskyrus vaistininko ir vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) profesijas, priskiriamą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos kuravimo sričiai (toliau – Paraiška), kuria ji prašė pripažinti gydytojo ortodonto profesinę kvalifikaciją po jos Tarptautinėje medicinos kolegijoje Duisburgo-Eseno universitete (Vokietija) baigtų ortodontijos mokymų.

6.3. Akreditavimo tarnyba nurodė 2019 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. D2-11722-(6.51) informavusi pareiškėją, kad ji užpildė ir pateikė ne tą paraiškos formą, kad turėjo pateikti paraiškos dėl gydytojo odontologo profesinės kvalifikacijos pripažinimo norint dirbti pagal gydytojo odontologo profesiją Lietuvos Respublikoje formą (toliau – Paraiška dėl gydytojo odontologo profesinės kvalifikacijos pripažinimo), bei nepateikė kilmės valstybės narės kompetentingosios institucijos išduoto dokumento, patvirtinančio, kad jos formalios kvalifikacijos įrodymams taikoma Direktyva.

6.4. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėja pateikė paraiškos formą, kuri skirta pripažinti toms gydytojo odontologo specialisto profesinėms kvalifikacijoms, dėl kurių rengimo valstybės narės nėra susitarusios Direktyvoje ir tų profesinių kvalifikacijų pripažinimui nėra taikomas automatinio pripažinimo principas. Gydytojų odontologų specialistų ortodontijos specializacijos (kurios pripažinimo siekė pareiškėja), kaip ir burnos chirurgijos specializacijos, rengimas yra aptartas Įstatyme ir Direktyvoje ir šių specialistų profesinės kvalifikacijos pripažinimui yra taikomas automatinio pripažinimo principas, todėl pareiškėjos buvo paprašyta pateikti atitinkamą paraiškos formą. Be to, pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina, kad ji neatitinka Įstatyme nustatytos minimalios ortodontijos specialistų rengimo trukmės.

6.5. Atsakovas nurodė, kad į Akreditavimo tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. raštą pareiškėja atsakė skundu, adresuotu Akreditavimo tarnybos direktorei ir sveikatos apsaugos ministrui, kuriame teigė, kad Akreditavimo tarnybos prašomą pažymą ji pateikė kartu su paraiška ir pasiūlė atsakovei pačiai kreiptis į Vokietijos kompetentingas institucijas. Atsakovas 2019 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. D2-13797-(6.51) atsakė pareiškėjai ir nurodė, kad gydytojų odontologų ortodontijos specializacijos specialistų formalios kvalifikacijos įrodymas Vokietijoje nuo 1980 m. sausio 28 d. yra įvardintas Fachzahnärztliche Anerkennung für Kieferorthopädie, o tokį įrodymą išduodanti institucija – Landeszahnärztekammer.

Šiuo raštu pareiškėja taip pat buvo informuota, kad atsakovas, siekdamas išsiaiškinti, ar tarp pareiškėjos pateiktų dokumentų, kaip teigia pareiškėja, yra Vokietijos kompetentingos institucijos išduotas dokumentas, atitinkantis nurodytąjį Įstatymo 3 priedo 3.3.3 punkto 1 lentelės 4-oje eilutėje (atitinkamai Direktyvos V priede 5.3.3 lentelės 4-oje eilutėje), Europos komisijos Vidaus rinkos informacinėje sistemoje, kreipėsi į atitinkamų Vokietijos žemių kompetentingas institucijas, pateikdamas joms užklausas. Atsakovas 2019 m. gruodžio 9 d. išsiuntė užklausą Odontologų rūmams Šiaurės Reine, pridėdamas pareiškėjos pateiktus dokumentus, ir gavo atsakymą, kad automatinis pripažinimo principas netaikomas, V.

P. jiems nėra žinoma, jokių dokumentų jai nėra išdavę bei pasiūlė kreiptis į Odontologų rūmus Vestfalijos-Lipės (Zahnärztekammer Westfalen-Lippe (Nordrhein-Westfalen). Pastaroji įstaiga taip pat atsakė, kad V. P. jiems nėra žinoma, jokios informacijos apie ją neturi ir jokių dokumentų jai nėra išdavę. Akreditavimo tarnyba pridėjo pareiškėjos pateiktą dalyvavimo pažymėjimą ir paprašė paaiškinti, ką reiškia V. P. dalyvavimo pažymėjime esantis įrašas, jog Odontologų rūmai Vestfalijos-Lipės yra informuoti kaip atitinkama institucija.

Akreditavimo tarnybai buvo atsakyta, kad Odontologų rūmai Vestfalijos-Lipės informuoti nebuvo, bei pasiūlė kreiptis į Odontologų rūmus Šiaurės Reine (Landeszahnärztekammer, Zahnärztekammer Nordrhein (Nordrhein-Westfalen). Siekdama įsitikinti dėl Vidaus rinkos informacinėje sistemoje gautų atsakymų, Akreditavimo tarnyba 2020 m. vasario 3 d. savo iniciatyva dar kartą kreipėsi į minėtas Vokietijos žemių kompetentingas institucijas, išsiųsdama paklausimus el. paštu ir prašydama dar kartą atsakyti į pateiktus klausimus, tačiau iš Odontologų rūmų Šiaurės Reine vėl gavo atsakymą, kad reikia kreiptis į Odontologų rūmus Vestfalijos-Lipės, o iš pastarųjų atsakymo negavo.

6.6. Akreditavimo tarnyba nurodė 2020 m. vasario 5 d. raštu Nr. D2-1238-(6.51) informavusi pareiškėją, kad Vokietijos kompetentinga institucija nepatvirtino, kad pareiškėjos baigtiems ortodontijos mokymams ir juos patvirtinantiems dokumentams taikomas automatinis pripažinimo principas, ir kad Akreditavimo tarnyba ne vėliau kaip 2020 m. vasario 12 d., numato priimti sprendimą – nepripažinti gydytojo ortodonto profesinės kvalifikacijos. Reaguodama į šį raštą, pareiškėja atsakovui pateikė savo paaiškinimus apie Direktyvos sąvokų apibrėžimus bei automatinio pripažinimo principą. Atsakovas 2020 m. vasario 11 d. raštu Nr. D2-1548-(6.51) pareiškėją dar kartą informavo, kad Vokietijos institucija, išduodanti gydytojo odontologo specialisto – gydytojo ortodonto, formalios kvalifikacijos įrodymą, yra Landeszahnärztekammer, o ne Duisburgo-Eseno universitetas.

6.7. Akreditavimo tarnyba nurodė 2020 m. vasario 12 d. priėmusi skundžiamą Įsakymą, kuriuo nusprendė nepripažinti V. P. gydytojo ortodonto profesinės kvalifikacijos, atsižvelgdama į Vokietijos kompetentingų institucijų gautus atsakymus bei į tai, kad pareiškėja nepateikė kilmės valstybės narės (Vokietijos) kompetentingos institucijos išduoto dokumento.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, bei teigia, kad Akreditavimo tarnyba priėmė teisėtą, motyvuotą ir pagrįstą Įsakymą, kurio nėra pagrindo naikinti.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjos V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą, bei priteisė iš pareiškėjos V. P. atsakovui 100,67 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėja 2019 m. lapkričio 11 d. raštu kreipėsi į Akreditavimo tarnybą dėl gydytojo ortodonto profesinės kvalifikacijos pripažinimo. Kartu su šiuo raštu pareiškėja pateikė Paraišką, dokumento apie suteiktą akademinį laipsnį, dalyvavimo ir egzaminavimo pažymėjimų, diplomo bei jo priedo su vertimais kopijas ir kitus dokumentus.

10. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų turinio teismas nustatė, kad Akreditavimo tarnyba, siekdama išsiaiškinti, ar tarp pareiškėjos pateiktų dokumentų yra Vokietijos kompetentingos institucijos išduotas dokumentas, atitinkantis nurodytąjį Įstatymo 3 priedo 3.3.3 p. 1 lentelės 4-oje eilutėje (atitinkamai Direktyvos V priede 5.3.3 lentelės 4-oje eilutėje), Europos komisijos Vidaus rinkos informacinėje sistemoje ir el. paštu kreipėsi į Vokietijos kompetentingas institucijas – Odontologų rūmus Šiaurės Reine (Landeszahnärztekammer, Zahnärztekammer Nordrhein (Nordrhein-Westfalen) ir į Odontologų rūmus Vestfalijos-Lipės (Zahnärztekammer Westfalen-Lippe (Nordrhein-Westfalen), pateikdama joms užklausas.

11. Nagrinėjamu atveju teismas vertino, ar Akreditavimo tarnyba pagrįstai atsisakė pripažinti pareiškėjos įgytą gydytojo ortodonto profesinę kvalifikaciją, siekiant taikyti automatinį profesinės kvalifikacijos pripažinimą pagal pateiktus dokumentus.

12. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsniu, 33 straipsniu, Direktyvos 35 straipsniu, nustatė, kad vadovaujantis automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principu, gydytojo ortodonto profesinė kvalifikacija pripažintina tik tuo atveju, jei asmuo turi formalios kvalifikacijos įrodymą, kurį išduoda valstybės narės kompetentinga institucija, patvirtinantį gydytojo odontologo specialisto būtiniausių rengimo reikalavimų, nurodytų Įstatymo 33 straipsnyje, atitiktį.

13. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad formalios kvalifikacijos įrodymas – kompetentingos institucijos išduotas diplomas, pažymėjimas ar kitas dokumentas, kuriais patvirtinama, kad įgyta profesinė kvalifikacija ar paprastai valstybėse narėse sėkmingai baigtas profesinio rengimo kursas, arba trečiosios valstybės institucijos išduotas diplomas, pažymėjimas ar kitas dokumentas, pripažįstami valstybės narės, jeigu jo turėtojas valstybėje narėje turi tam tikros profesijos trejų metų patirtį ir ta patirtis joje pripažįstama. Pagal Direktyvos V priedo „Pripažinimas remiantis minimalių mokymo sąlygų koordinavimu“ 5.3.3 lentelę nuo 1980 m. sausio 28 d. Vokietijoje įgytą gydytojų odontologų specialistų oficialią kvalifikaciją patvirtina institucijos Landeszahnärztekammer išduotas dokumentas įvardintas Fachzahnärztliche Anerkennung für Kieferorthopädie. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Įstatymo 3 priedo 3.3.3 papunkčio 1 lentelės 4-oje eilutėje

14. Teismas pažymėjo, kad Gydytojo odontologo ir gydytojo odontologo specialisto – ortodonto profesinei kvalifikacijai, įgytai kitoje valstybėje narėje, pripažinti taikoma procedūra yra reglamentuota Gydytojo odontologo profesinės kvalifikacijos pripažinimo norint dirbti pagal gydytojo odontologo profesiją ar laikinai ir kartais teikti odontologinės priežiūros (pagalbos) paslaugas Lietuvos Respublikoje tvarkos aprašu, patvirtintu Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2019 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. T1-1683-(1.1.) „Dėl Ministerijos kuravimo sričiai priskiriamų reglamentuojamų profesijų, išskyrus vaistininko ir vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) profesijas, pripažinimo“ (toliau – ir Aprašas).

15. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų turinio teismas sprendė, jog pareiškėja siekia, kad jai būtų pripažinta gydytojo ortodonto profesinė kvalifikacija po jos Tarptautinėje medicinos kolegijoje Duisburgo-Eseno universitete (Vokietija) baigtų ortodontijos mokymų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja atsakovui pateikė užpildytą paraiškos dėl profesinės kvalifikacijos pripažinimo norint Lietuvos Respublikoje dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, išskyrus vaistininko ir vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) profesijas, priskiriamą Ministerijos kuravimo sričiai formą, kuria ji prašė pripažinti minėtą profesinę kvalifikaciją, tačiau iš apžvelgto teisinio reglamentavimo teismas sprendė, kad pareiškėja, siekdama gydytojo odontologo specialisto ortodontijos specializacijos profesinės kvalifikacijos pripažinimo, Akreditavimo tarnybai turėjo pateikti užpildytą Aprašo 1 priede nurodytą paraiškos dėl gydytojo odontologo profesinės kvalifikacijos pripažinimo norint dirbti pagal gydytojo odontologo profesiją Lietuvos Respublikoje formą, tačiau šios formos nepateikė. Teismas sprendė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja užpildė ir atsakovui pateikė ne tą paraiškos formą.

16. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Aprašo nuostatomis, kartu su paraiška pareiškėja turėjo pateikti Aprašo 10 punkte nurodytus dokumentus. Vienas iš tokių dokumentų, kurį pareiškėja privalėjo pateikti atsakovui – kilmės valstybės narės, kurioje baigė ortodontijos mokymo programą, kompetentingos institucijos, t. y. Vokietijos kompetentingosios institucijos patvirtinimą apie jos įgytą gydytojo ortodonto formalią kvalifikaciją (Aprašo 10.14 papunktis), kas reikštų, kad jos baigti specializuoti ortodontijos mokymai atitinka Direktyvos reikalavimus, keliamus gydytojo odontologo specialisto rengimui ir įgyta gydytojo ortodonto profesinė kvalifikacija pripažįstama automatiškai.

17. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėja su Paraiška atsakovui pateikė dalyvavimo pažymėjimą (angl. Certificate of participation), išduotą Tarptautinės medicinos kolegijos Duisburgo-Eseno universitete (angl. International Medical College University of Duisburg-Essen). Tačiau iš apžvelgto teisinio reglamentavimo teismas sprendė, kad gydytojų odontologų ortodontijos specializacijos specialistų formalios kvalifikacijos įrodymą išduodanti kompetentingoji institucija Vokietijoje yra Landeszahnärztekammer, o ne Duisburgo-Eseno universitetas. Teismas iš byloje esančių pareiškėjos atsakovui pateiktų dokumentų nustatė, kad nei vienas jų nėra išduotas Vokietijos kompetentingosios institucijos Landeszahnärztekammer, byloje nėra gydytojo ortodonto kvalifikacijos įgijimą patvirtinančio dokumento – Fachzahnärztliche Anerkennung für Kieferorthopädie. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja skunde teigia, kad tokią pažymą, kuri yra suderinta su Vokietijos odontologų rūmais jai išdavė universitetas, kaip tai nustato Įstatymas ir Direktyva, tačiau į bylą nėra pateikta tokia pareiškėjos minima pažyma.

18. Teismas nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad šiuo atveju kompetentinga institucija, turinti išduoti formalios kvalifikacijos įrodymus yra Duisburgo-Eseno universitetas (Vokietija), kadangi jis prieštarauja teisiniame reglamentavime įtvirtintoms nuostatoms, bei padarė išvadą, kad pareiškėja atsakovui pateikė ne tos institucijos, kuri tiek Įstatyme (Įstatymo 3 priedo 3.3.3 papunkčio 1 lentelės 4-oje eilutėje), tiek Direktyvoje (Direktyvos V priede 5.3.3 papunkčio lentelės 4-oje eilutėje) yra nustatyta kaip kompetentinga išduoti formalios kvalifikacijos įrodymą, dokumentus.

19. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padaro išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai nustatė trūkumus, susijusius su Paraiška ir kartu pateiktais dokumentais, kuriuos pareiškėjos buvo paprašyta pašalinti. Teismas akcentavo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtinta, kad pareiškėja minėtus dokumentų trūkumus pašalino.

20. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančio pareiškėjos atsakovui pateikto minėto dalyvavimo pažymėjimo matyti, kad pareiškėjos specializuotosios ortodontijos mokymai truko nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2019 m. spalio 19 d., t. y. vienerius metus ir aštuonis mėnesius, tačiau pagal aptartą teisinį reglamentavimą (Įstatymo 33 straipsnio 3 dalį, Direktyvos 35 straipsnio 2 dalį) minimali ortodontijos specialistų rengimo trukmė turi būti ne trumpesnė kaip treji metai, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina, kad ji neatitinka minėtuose teisės aktuose nustatytos minimalios ortodontijos specialistų rengimo trukmės.

21. Iš atsakovės susirašinėjimo su kilmės valstybės narės (Vokietijos) kompetentingomis institucijomis teismas nustatė, kad iš tiesų Vokietijos kompetentinga institucija (Odontologų rūmai Šiaurės Reine – Landeszahnärztekammer, Zahnärztekammer Nordrhein (Nordrhein-Westfalen)), atsakydama į atsakovės paklausimą Vidaus rinkos informacinėje sistemoje, nepatvirtino, kad pareiškėjos baigtiems specializuotos ortodontijos tęstiniams mokymams ir juos patvirtinančiam pareiškėjai išduotam Tarptautinės medicinos kolegijos Duisburgo-Eseno universiteto (Vokietija) dokumentui, suteikiančiam specializuotos ortodontijos magistro laipsnį (Master of Science (M. Sc.) in Specialized orthodontics), taikomas automatinis pripažinimo principas.

22. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos atsakovui pateikti gydytojo ortodonto profesinės kvalifikacijos įgijimą įrodantys dokumentai nepatvirtina, kad jos atveju gali būti taikomas automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo principas, todėl nusprendė, kad Akreditavimo tarnyba skundžiamu Įsakymu teisėtai ir pagrįstai nusprendė nepripažinti pareiškėjos V. P. gydytojo ortodonto profesinės kvalifikacijos. Akreditavimo tarnybos Įsakymas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek specialųjį teisinį reglamentavimą – Direktyvos ir Įstatymo bei Aprašo nuostatas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Netenkinus pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti skundžiamą Įsakymą, teismas antrojo išvestinio reikalavimo įpareigoti Akreditavimo tarnybą pakartotinai įvertinti pareiškėjos profesinę kvalifikaciją taip pat netenkino.

23. Netenkinus pareiškėjos skundo, teismas iš pareiškėjos atsakovo naudai priteisė jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su dokumentų vertimu.

III. 24. Pareiškėja V. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir grąžinti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pakartotiniam nagrinėjimui, išsamiai įvertinant visus byloje pateiktus dokumentus, bei panaikinti mokestinį reikalavimą padengti Akreditavimo tarnybos teismo išlaidas, kurias sudaro mokestis už nekokybišką vertimą.

25. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo tokius argumentus:

25.1. Vilniaus Administracinis teismas neįsigilino ir netinkamai taikė Aprašą, kadangi šis Aprašas taikomas gydytojo, gydytojo odontologo, bendrosios praktikos slaugytojo, akušerio profesinėms kvalifikacijoms pripažinti, jeigu, vadovaujantis Įstatymo 18 straipsniu, jų pripažinimui negali būti taikomas automatinis profesinės kvalifikacijos pripažinimo principas, ir visais atvejais taikomas visų kitų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos kuravimo sričiai priskiriamų reglamentuojamų profesijų, išskyrus vaistininko ir vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) profesijas, profesinėms kvalifikacijoms pripažinti. Pareiškėja pažymi, kad tarp Apraše išvardintų specialybių nėra minimas gydytojas odontologas specialistas.

25.2. Pareiškėja nesutinka, kad ji, siekdama gydytojo odontologo specialisto ortodontijos specializacijos profesinės kvalifikacijos pripažinimo, Akreditavimo tarnybai turėjo pateikti Aprašo 1 priede nurodytą paraiškos dėl gydytojo odontologo profesinės kvalifikacijos pripažinimo norint dirbti pagal gydytojo odontologo profesiją Lietuvos Respublikoje formą, kuri skirta gydytojo odontologo profesinei kvalifikacijai pripažinti, bei pažymi, jog ji neprašė tokio pripažinimo, kadangi turi Lietuvoje galiojančią gydytojo odontologo licenciją.

25.3. Pareiškėja pažymi, kad Akreditavimo tarnyba per Europos Sąjungos vidaus rinkos informacinę sistemą pateikė užklausą Vokietijos odontologų rūmams apie pareiškėjos Vokietijoje įgyto aukštojo mokslo diplomo autentiškumą (toliau – ir Užklausa), ir Užklausos pirmame punkte yra parašyta, kad automatinis pripažinimas nevyksta. Kadangi Vokietija griežtai laikosi Europos bendrijos direktyvos 2005/36/EB tai kiekvienas licencijuotas bendrosios praktikos gydytojas odontologas gali atlikti visų rūšių odontologinį gydymą įskaitant ortodontinį ir chirurginį gydymą. Pareiškėja pažymi, kad jos įgytam ortodonto magistro diplomui atskiro pripažinimo Vokietijoje nereikia.

25.4. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija yra išleidusi korupcinį teisės aktą t. y. MN42:2015, kuris draudžia bendrosios praktikos gydytojui odontologui užsiimti ortodontiniu gydymu, todėl yra nesilaikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos2005/36/EB. Šios direktyvos 4 skirsnio 36 straipsnis 3 dalyje nurodoma: “Valstybės narės užtikrina, kad gydytojai odontologai paprastai galėtų užsiimti dantų, burnos, žandikaulių ir gretimų audinių anomalijų ir ligų profilaktikos, diagnostikos ir gydymo veikla, reikiamai atsižvelgus į normines nuostatas ir profesinės etikos taisykles V priedo 5.3.2 punkte nurodytomis ataskaitos datomis“.

25.5. Pareiškėja pažymi, jog antrame Užklausos punkte Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės odontologų rūmai patvirtina, kad pareiškėjai yra suteikta ortodonto specializacija, taip pat gautame atsakyme yra teigiama, kad pareiškėja nepriklauso Vokietijos odontologų rūmams.

25.6. Pareiškėja nurodo, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/55/ES, III A skyrių, taikant bendrąją rengimo struktūrą, bet kurios valstybės narės piliečiai gali siekti tokiai struktūrai priklausančios profesinės kvalifikacijos, prieš tai nereikalaujant, kad jie taptų profesinės organizacijos nariais ar joje prisiregistruotų.

25.7. Pareiškėjos nuomone, Akreditavimo tarnyba, užduodama tokius klausimus, patvirtina, kad nežino, kaip vertinti pareiškėjos pateiktą pažymą, ir nors iš Vokietijos tarnybų jokio paneigimo negauna, savavališkai nusprendžia, kad pareiškėja reikiamos pažymos nepateikė, ir nepripažįsta jos įgytos kvalifikacijos. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Akreditavimo tarnybos teismui pateikti vertimai yra be vertimo biuro antspaudo ir vertėjo parašo, prie jų nepridėti originalai, todėl kyla abejonės, kad Akreditavimo tarnyba pateikia teismui tikrovės neatitinkančius dokumentus. Pareiškėja pažymi, jog Akreditavimo tarnyba jai pateikė 3 lapus per Europos Sąjungos vidaus rinkos informacinę sistemą gautus susirašinėjimo raštų, o teismui buvo pateikta 16 lapų vertimo be originalų.

25.8. Pareiškėja akcentuoja, kad teismas, konstatavęs, kad pareiškėjos studijos truko vienerius metus ir aštuonis mėnesius, įsigilino ne į visus Universiteto išduotus dokumentus. Pareiškėja pažymi, kad priedo prie diplomo 3.3 punkte yra išdėstytos priėmimo sąlygos, kur nurodoma, kad norint įstoti ir studijuoti specializuotosios ortodontijos magistrą, yra reikalingos praktinės ir teorinės parengiamosios ortodontijos studijos. Parengiamasis kursas truko du metus, pareiškėja nurodo pasirinkusi mokymus Lenkijoje, ir nurodo privalėjusi pateikti kursų baigimo pažymėjimą universitetui. Pareiškėja akcentuoja, kad pagal Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/55/ES 49 a straipsnio 2c dalį, bendrą žinių, įgūdžių ir kompetencijų rinkinį sudaro bent trečdalyje valstybių narių švietimo ir rengimo sistemose reikalaujamos žinios, įgūdžiai ir kompetencijos. Nesvarbu, ar žinios, įgūdžiai ir kompetencijos valstybėse narėse įgyjami kaip bendrojo rengimo dalis universitete ar aukštojo mokslo institucijoje, ar kaip profesinio rengimo kursų dalis. Pareiškėja pažymi, jog jos studijos truko trejus metus ir aštuonis mėnesius.

25.9. Pareiškėja akcentuoja, jog teisės aktai nenurodo, kad dėl kvalifikacijos pripažinimo besikreipiantis asmuo privalo tiesiogiai gauti pažymą iš kompetentingų institucijų, bei pažymi, kad tokią pažymą, kuri yra suderinta su Vokietijos Odontologų rūmais, jai išdavė universitetas, kaip numato Lietuvos teisės aktai ir Europos bendrijos direktyva 2005/36/EB, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas šio dokumento nevertino, savo nutartyje konstatuodamas, kad pareiškėja tokios pažymos nepateikė.

25.10. Pareiškėjos nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas neįsigilino į pateiktus dokumentus, buvo šališkas ir savo nutartį priėmė remdamasis Akreditavimo tarnybos atsiliepimu, o ne bendrai visais pateiktais dokumentais.

26. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, bei nurodo tokus atsiliepimo argumentus:

26.1. Atsakovas pakartoja pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime nurodytas skundžiamo Įsakymo priėmimo aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą.

26.2. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja klaidingai aiškinasi Direktyvos straipsnių nuostatas: jos minimos Direktyvos 36 straipsnio nuostatos taikomos gydytojams odontologams, o gydytojams odontologams specialistams (ortodontams bei burnos chirurgams) taikomos Direktyvos 35 straipsnio nuostatos. Atsakovo manymu, pareiškėja, teigdama, jog Odontologų rūmų Šiaurės Reine atsakymas reiškia, kad jai yra „suteikta ortodonto specializacija“, neteisingai interpretuoja šios institucijos atsakymą ir neteisingai aiškina pateiktus klausimus ir gautus atsakymus IMI sistemoje. Akreditavimo tarnyba pažymi, kad nei viena iš Vokietijos kompetentingų institucijų savo atsakymuose nepatvirtino, kad pareiškėjos baigti specializuoti ortodontijos mokymai atitinka Direktyvos reikalavimus, keliamus gydytojo odontologo specialisto rengimui, ir įgyta gydytojo ortodonto profesinė kvalifikacija pripažįstama automatiškai.

26.3. Akreditavimo tarnyba nesutinka su pareiškėjos vertinimu, jog Akreditavimo tarnybai nebuvo žinoma, kaip vertinti jos pateiktą pažymą, bei pažymi jog Akreditavimo tarnyba dėjo maksimalias pastangas, stengdamasi išsamiai išnagrinėti pareiškėjos atvejį ir pašalinti bet kokias abejones dėl pareiškėjos įgytos profesinės kvalifikacijos, o vertinant pareiškėjos profesinės kompetencijos pripažinimo klausimą, buvo atlikta daugiau veiksmų, negu Akreditavimo tarnybai priklauso siekiant tinkamai įvertinti asmens, siekiančio jo užsienyje įgytos profesinės kompetencijos pripažinimo Lietuvoje.

26.4. Atsakovas pažymi, jog kartu su dokumentų vertimais pateikė vertimus atlikusios įmonės sąskaitą-faktūrą ir mokėjimo patvirtinimą, o dokumentai originalo kalba buvo pateikti su Akreditavimo tarnybos atsiliepimu. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nepateikia dokumentų vertimo klaidų ar neatitikimų, netgi priešingai, cituoja juos kaip sau palankias išvadas, todėl argumentas, jog Akreditavimo tarnyba pateikė teismui neatitinkančius dokumentus, laikytinas nepagrįstu.

26.5. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai buvo pateikta jos prašyme nurodyta informacija, ji buvo informuota apie susirašinėjimą per Europos Komisijos Vidaus rinkos informacinę sistemą ir per šią sistemą gautą informaciją, taip pat buvo informuota, jog į institucijas, į kurias buvo kreiptasi per sistemą, buvo kreiptasi ir elektroniniu paštu, šio susirašinėjimo kopija pareiškėjai buvo pateikta.

26.6. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjos teiginių apie jos mokymosi trukmę, akcentuoja, kad pareiškėja Akreditavimo tarnybai nėra pateikusi dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos mokymąsi parengiamuosiuose kursuose Varšuvoje ir mokymų baigimą bei profesinės kvalifikacijos įgijimą. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nei Akreditavimo tarnyba, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas neprivalėjo nagrinėti, kiek iš tikrųjų truko pareiškėjos mokymasis ortodontijos srityje, kadangi pareiškėjas pateikė ne tos institucijos, kuri tiek Įstatyme (Įstatymo 3 priedo 3.3.3 papunkčio 1 lentelės 4-oje eilutėje), tiek Direktyvoje (Direktyvos V priede 5.3.3 papunkčio lentelės 4-oje eilutėje) yra nustatyta kaip kompetentinga, išduotą formalios kvalifikacijos įrodymą.

26.7. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos pateiktos nuorodos į Direktyvos 2013/55/ ES 49ª straipsnio 2c dalies nuostatas nėra susijusios su jos profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūra. Vadovaujantis Aprašo 10.14 papunkčiu, pareiškėja Akreditavimo tarnybai turėjo pateikti kilmės valstybės narės (pareiškėjos atveju – Vokietijos) kompetentingosios institucijos išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad jos formalios kvalifikacijos įrodymams taikoma Direktyva. Įstatymo 3 priedo 3.3.3 punkto 1 lentelės 4 eilutėje (atitinkamai Direktyvos V priede (5.3.3) lentelės 4 eilutėje) nurodyta, kad šį dokumentą, įvardintą kaip Fachzahnärztliche Anerkennung für Kieferorthopädie, išduodanti institucija Vokietijoje yra Landeszahnärztekammer. Pareiškėja pateikė Dalyvavimo pažymėjimą (angl. Certificate of participation), išduotą Tarptautinės medicinos kolegijos (International Medical College, tai yra ne tos institucijos, kuri Direktyvoje yra nustatyta kaip kompetentinga.

26.8. Akreditavimo tarnyba nesutinka su pareiškėjos teiginiu, jog nagrinėdamas bylą Vilniaus administracinis teismas neįsigilino į pateiktus dokumentus, buvo šališkas ir savo nutartį priėmė, remdamasis Akreditavimo tarnybos atsiliepimu, o ne bendrai visais pateiktais dokumentais. Atsakovas pažymi, kad teismo sprendimo konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta teismo motyvacija, cituojami ir vertinami byloje reikšmingi teisės aktai. Teismas vertino, kokia tvarka turėjo būti vykdoma pareiškėjos profesinės kompetencijos pripažinimo vertinimo procedūra, kurie dokumentai galėjo ir turėjo būti vertinami, siekiant nustatyti, ar pareiškėjos įgytas išsilavinimas atitinka Direktyvoje nurodytus reikalavimus profesinės kompetencijos pripažinimui.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, bei nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

27.1. Teismas 2020 m. rugsėjo 3 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas, kaip nepagrįstas. Šis sprendimas priimtas nustačius, kad pareiškėja, siekdama gydytojo odontologo specialisto ortodontijos specializacijos profesinės kvalifikacijos pripažinimo, Akreditavimo tarnybai pateikė užpildytą paraiškos dėl profesinės kvalifikacijos pripažinimo norint Lietuvos Respublikoje dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, išskyrus vaistininko ir vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) profesijas, priskiriamą Ministerijos kuravimo sričiai formą, kuria ji prašė pripažinti minėtą profesinę kvalifikaciją, tačiau Akreditavimo tarnybai ji turėjo pateikti užpildytą Aprašo 1 priede nurodytą paraiškos dėl gydytojo odontologo profesinės kvalifikacijos pripažinimo norint dirbti pagal gydytojo odontologo profesiją Lietuvos Respublikoje formą, tačiau šios formos nepateikė.

27.2. Pareiškėja kartu su paraiška VASPVT turėjo pateikti Aprašo 10 punkte nurodytus dokumentus, tarp jų – ir kilmės valstybės narės, kurioje baigė ortodontijos mokymo programą, kompetentingos institucijos, t. y. Vokietijos kompetentingosios institucijos patvirtinimą apie jos įgytą gydytojo ortodonto formalią kvalifikaciją, tačiau pareiškėja dokumento, išduoto Vokietijos kompetentingosios institucijos Landeszahnärztekammer nepateikė. Pareiškėja nepateikė gydytojo ortodonto kvalifikacijos įgijimą patvirtinančio dokumento - Fachzahnärztliche Anerkennung für Kieferorthopädie.

27.3. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neteisingai užpildė paraišką, nepateikė visų reikiamų dokumentų atsakovui, o nustatytų trūkumų nepašalino per nustatytą terminą, atsakovas 2020 m. vasario 12 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą įsakymą Nr. T1-229-(1.1.) „Dėl V. P. gydytojo ortodonto profesinės kvalifikacijos nepripažinimo, kuriuo nusprendė nepripažinti pareiškėjos profesinės kvalifikacijos, o teismas 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pagrįstai konstatavo, kad aplinkybių, įgalinančių jį panaikinti skundžiamą Įsakymą, nenustatyta, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Akreditavimo tarnybos 2020 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. T1-229-(1.1.) „Dėl V. P. gydytojo ortodonto profesinės kvalifikacijos nepripažinimo“ (toliau – ir Įsakymas), teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog Akreditavimo tarnyba skundžiamu Įsakymu teisėtai ir pagrįstai nusprendė nepripažinti pareiškėjos V. P. gydytojo ortodonto profesinės kvalifikacijos. Akreditavimo tarnybos Įsakymas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek specialųjį teisinį reglamentavimą – Direktyvos ir Įstatymo bei Aprašo nuostatas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

30. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktus, nenustatė visų bylos nagrinėjimui svarbių faktinių aplinkybių, todėl priėmė netinkamą sprendimą.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Ginčui aktualūs teisės aktai - Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymas bei 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo reglamentuoja automatinį profesinės kvalifikacijos įgytos kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje pripažinimą, tačiau jo taikymui asmuo turi pateikti nustatytos formos prašymą, formalios kvalifikacijos įrodymą, kurį išduoda valstybės narės kompetentinga institucija ir kitus dokumentus. Tokių formalios kvalifikacijos įrodymų pavadinimų ir juos išduodančių institucijų sąrašas pateiktas Įstatymo 3 priede ir Direktyvos V priede. Asmenys, Vokietijoje baigę gydytojo ortodonto studijas ir įgiję tokią profesinę kvalifikaciją turėtų atitinkamai pateikti Vokietijos kompetentingosios institucijos „Landeszahnärztekammer“ ( valstybės odontologų rūmų) išduotą`dokumentą – „Fachzahnärztliche Anerkennung für Kieferorthopädie“( ortodonto specialisto pažymėjimą) .

33. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėja, prašydama pripažinti jos gydytojo ortodonto profesinę kvalifikaciją, pateikė Tarptautinės medicinos kolegijos Duisburgo-Eseno universitete išduotą pažymą apie baigtą ortodontijos mokymą. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tokia pažyma neatitinka teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjos mokymosi įstaiga nėra priskirta prie Vokietijos institucijų, kompetetingų išduoti formalios kvalifikacijos įrodymus ir atsakovas pagrįstai netaikė automatinio profesinės kvalifikacijos pripažinimo. Pažymėtina, kad atsakovas ėmėsi papildomų priemonių, kad įsitikintų pareiškėjos įgyta kvalifikacija, siuntė užklausas į atskirų Vokietijos žemių odontologų rūmus, tačiau byloje surinkti rašytinių įrodymų visuma nepatvirtina, jog pareiškėjos pateikti dokumentai būtų pakankami gydytojo ortodonto profesinei kvalifikacijai pripažinti.

34. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, tačiau pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Pirmosios instancijos teismas šių taisyklių laikėsi, įvertino ne vien pareiškėjos pateiktą pažymą, bet ir kitus byloje surinktus rašytinius įrodymus ginčui spręsti aktualių teisės normų požiūriu ir padarė pagrįstą išvadą dėl pareiškėjos pateiktų dokumentų neatitikimo automatiniam profesinės kvalifikacijos pripažinimo principui.

35. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ginčui spręsti Gydytojo odontologo profesinės kvalifikacijos pripažinimo norint dirbti pagal gydytojo odontologo profesiją ar laikinai ir kartais teikti odontologinės priežiūros (pagalbos) paslaugas Lietuvos Respublikoje tvarkos aprašo, patvirtinto Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2019 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. T1-1683-(1.1.) nuostatas, nes šiame Apraše nėra tiesiogiai minimas gydytojas odontologas specialistas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka, nes Aprašas taikomas visiems gydytojams odontologams, norintiems pripažinti bendrą ar specializuotą profesinę kvalifikaciją. Net ir tuo atveju, jei pareiškėja turi Lietuvoje pripažintą gydytojo odontologo profesinę kvalifikaciją, norėdama gauti tam tikros specializacijos gydytojo odontologo (endodontologo, ortodonto, odontologo ortopedo, periodontologo, burnos chirurgo, burnos, veido ir žandikaulių chirurgo, vaikų odontologo) profesinės kvalifikacijos pripažinimą, ji turėjo vadovautis Aprašu ir pildyti jame numatytą paraiškos formą, kas tiesiogiai pažymėta minėtame Apraše. Be kita ko, pripažinus, jog ne tos formos paraiškos pateikimas negalėjo atsakovui sukliudyti iš esmės nagrinėti pareiškėjos prašymo, tai situacijos iš esmės nepakeistų, nes, kaip minėta šios nutarties 33 pastraipoje, pareiškėja nepateikė tinkamo formalios kvalifikacijos įrodymo.

36. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjos studijų trukmės, teigiama, kad pareiškėja prieš studijuodama Vokietijoje, Duisburgo-Eseno universitete, išklausė praktinės ir teorinės parengiamosios ortodontijos studijų dvejų metų kursą Lenkijoje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., LVAT 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011). Pažymėtina, kad pareiškėja atsakovui nebuvo pateikusi dokumento, patvirtinančio, jog parengiamosios ortodontijos mokėsi Lenkijoje. Apeliantės minimas Diplomo priedo 3.3 punktas apibrėžia įvairias priėmimo sąlygas, tarp jų ir rašytinį įrodymą, kad pageidaujantis studijuoti asmuo turi parengiamasias ortodontijos žinias: išklausė ortodontijos kursą, turėjo specialų tvarkaraštį ar kelis metus dirbo ortodontijos klinikoje. Kokį įrodymą Duisburgo Eseno universitetui pateikė pareiškėja, kad būtų priimta studijuoti, byloje nėra nustatyta, pareiškėja tokių įrodymų nėra pateikusi. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino pareiškėjos ortodontijos studijų trukmę pagal byloje surinktus įrodymus.

37. Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Pažymėtina, kad Lietuvos administraciniame procese vyrauja bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015). Taigi tuo atveju, kai teisminiame ginče galutinis rezultatas yra palankus atsakovui, pareiškėjui kyla pareiga atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Tai, ar išlaidos turėtų būti priteisiamos kaip išlaidos, susijusios su administracinės bylos nagrinėjimu, kiekvienu atveju įvertina teismas, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013;). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

38. Nagrinėjamu atveju atsakovo patirtos dokumentų vertimo iš vokiečių kalbos 100,67 Eur išlaidos yra pagrįstos byloje pateiktais mokejimo dokumentais ir realiai patirtos,vykdant bylą nagrinėjusio teismo nurodymą pateikti dokumentų užsienio kalba vertimus į lietuvių kalbą, t.y. tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu. Jų dydis nepažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl pirmosios instancijos teismas jas pagrįstai priteisė iš pareiškėjos. Apeliantės nusiskundimai vertimo kokybe nėra argumentuoti ir konkretūs, kitų argumentų, leidžiančių mažinti priteistinų išlaidų dydį, ji nepateikė.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Virginija Volskienė