2023-05-31 Nr. AB-11113-3-62-3-00775-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-279-556/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00775-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo (Kauno tardymo izoliatoriaus teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos), ir Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kalėjimų tarnybai (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos) dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimas) direktoriaus pavaduotojo 2021 m. vasario 22 d. raštą „Dėl pasimatymų suteikimo“ Nr. 49-83 (toliau – ir Raštas) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba) 2021 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 2S-1211 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento sprendimas), kuriais atmestas pareiškėjo 2021 m. vasario 9 d. prašymas suteikti ilgalaikį pasimatymą (reg. Nr. 46-713); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2020 metų pradžios jam nepagrįstai buvo nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine. Skundžiamuose sprendimuose nebuvo išnagrinėta jo individuali situacija, atsakymai grindžiami abstrakčiais neteisiniais motyvais. Pareiškėjas buvo suimtas itin ilgą laiką (trejus metus), todėl jo socialinių ryšių su šeima negalima lyginti su asmenų, esančių laisvėje, ryšiais, o pagarba šeimos gyvenimui taip, kaip ji suprantama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje, negali būti ribojama nepagrįstais ir neatitinkančiais pareiškėjo situacijos motyvais.

Laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 17 d. iki 2020 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ pakeitimo ilgalaikiai pasimatymai nebuvo suteikiami, nors jokio imperatyvaus draudimo suteikti tokius pasimatymus nebuvo. Dėl šio pareiškėjo skundo argumento Kalėjimų departamentas savo sprendime apskritai nepasisakė. Suimtieji visą laikotarpį nuo 2020 m. vasario–kovo mėnesio buvo etapuojami (konvojuojami) į teismų procesus tiesioginiuose posėdžiuose baudžiamosiose bylose, vykdavo procesiniai veiksmai ikiteisminiuose tyrimuose, taigi buvo neribotas kiekis tiesioginių kontaktų.

Galimybė nuteistajam ar suimtajam pageidaujant vietoje vieno ilgalaikio pasimatymo suteikti tris trumpalaikius pasimatymus arba penkis vaizdo arba telefoninius skambučius buvo priverstinė, nes suimtasis neturėjo galimybės nesutikti su tokiu neišvengiamu siūlymu, kadangi nesutikus nebūtų suteikta net ir tų garso / vaizdo skambučių. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bet koks kišimasis į asmens šeimos ir privatų gyvenimą, kuris negali būti pateisinamas pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, gali būti laikomas kėsinimusi į Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje saugomą teisę.

Teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų, kuriuos aiškiai nurodo Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. Skundžiamų sprendimų motyvai nesuderinami su teismų praktika. Valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nevykdymu ar netinkamu vykdymu.

Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nerimu, nusivylimu, ypač dėl to, kad tarptautiniai teisės aktai leidžia jam tikėtis nepatirti Konvencijos prasme kankinančio elgesio, o atsakovas nevykdo jam priklausančios pozityviosios pareigos nereaguodamas į jo raštus ir prašymus.

3. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Kauno TI nurodė, jog ilgalaikių pasimatymų ribojimas pradėtas vykdyti Vyriausybei 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl COVID-19 ligos plitimo grėsmės. Atsižvelgdamas į tai, Kalėjimų departamentas 2020 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-57 „Dėl koronaviruso (COVID-19) karantino paskelbimo“ iki ekstremaliosios situacijos Lietuvos Respublikoje atšaukimo apribojo asmenų, laikomų įkalinimo įstaigose, ilgalaikius pasimatymus. Ilgalaikių pasimatymų suteikimas buvo apribotas ir vėlesniais Vyriausybės nutarimais. Kauno TI, ginčui aktualiu laikotarpiu nesuteikdamas įstaigoje laikomiems asmenims ilgalaikių pasimatymų, vykdė teisės aktų reikalavimus siekdamas suvaldyti ligos plitimą. Nuteistojo ar suimtojo pageidavimu vietoje vieno ilgalaikio pasimatymo buvo sudaryta galimybė gauti tris trumpalaikius pasimatymus (kai juos buvo leidžiama vykdyti) arba penkis vaizdo ar telefoninius skambučius, to neginčija ir pareiškėjas, todėl galimybė palaikyti socialinius ryšius pareiškėjui buvo sudaryta. Atsakovas nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl nėra būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo R. B. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. vasario 9 d. pateikė prašymą Kauno TI dėl ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine. Kauno TI 2021 m. vasario 22 d. raštu „Dėl pasimatymų suteikimo“ Nr. 49-83 (Raštas) atsisakė suteikti ilgalaikį pasimatymą. Pareiškėjui Raštą apskundus Kalėjimų departamentui išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, Raštas Kalėjimų departamento 2021 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. 2S-1211 buvo paliktas galioti.

7. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas turėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus, tačiau ilgalaikių pasimatymų ribojimas šalies įkalinimo įstaigose pradėtas Vyriausybei 2020 m. vasario 26 d. priėmus nutarimą Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ ir paskelbus valstybės lygio ekstremalią situaciją dėl COVID-19 ligos plitimo grėsmės. Atsižvelgdamas į tai, Kalėjimų departamentas 2020 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. V-57 „Dėl koronaviruso (COVID-19) karantino paskelbimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-57) 2.5 papunkčiu iki ekstremalios situacijos Lietuvos Respublikoje atšaukimo apribojo asmenų, laikomų įkalinimo įstaigose, ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus. Vyriausybės 2020 m. liepos 29 nutarimo Nr. 837 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ pakeitimo“ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d.) 4.3 papunktyje nurodyta, kad apribojamas ilgalaikių pasimatymų pataisos įstaigose ir tardymo izoliatoriuose organizavimas ir vykdymas. Vyriausybė 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbė karantiną ir 2.2.12 papunkčiu apribojo trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų pataisos įstaigose ir tardymo izoliatoriuose organizavimą ir vykdymą. Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-167 patvirtintų Rekomendacijų Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžioms įstaigoms, užtikrinant sklandžią šių įstaigų veiklą valstybės lygio ekstremalios situacijos, paskelbtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152, metu (toliau – ir Rekomendacijos) 15 punkte buvo nurodyta iki atskiro Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose neorganizuoti nuteistųjų ir suimtųjų ilgalaikių pasimatymų.

8. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) (redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. birželio 20 d.) 119 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl Kalėjimų departamento direktoriaus įgaliojimų Lietuvos Respublikoje arba atskirose jos dalyse paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, karantiną arba įvedus nepaprastąją padėtį, ir nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. V-241 pakeistas Rekomendacijų 15 punktas, kuriame nustatyta, kad iki atskiro Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose neorganizuoti nuteistųjų ir suimtųjų ilgalaikių pasimatymų. Nuteistojo ar suimtojo pageidavimu vietoj vieno ilgalaikio pasimatymo suteikti tris trumpalaikius pasimatymus arba penkis vaizdo ar telefoninius skambučius (1.2 p.). Rekomendacijų 16 punkte nustatyta, kad iki atskiro Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose leisti organizuoti tik bekontakčius iki keturių valandų trunkančius trumpalaikius pasimatymus užtikrinant, kad atvykstantiesiems būtų matuojama kūno temperatūra, reikalaujama dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones). Lankytojams šių priemonių neturint, pagal galimybes jomis aprūpina įstaiga. Įtvirtintas nurodymas užtikrinti šių pasimatymų trukmės kontrolę taip, kad trumpalaikių pasimatymų laikas būtų skaičiuojamas nuo nuteistojo ar suimtojo susitikimo su lankytojais pradžios, o ne nuo asmens išvedimo į pasimatymą (1.4 p.).

9. Teismas įvertino EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo Konvencijos 8 straipsnio taikymo kontekste ir pažymėjo, kad vertinant pareiškėjo individualią situaciją matyti, jog pareiškėjas Kauno TI laikomas jau ilgą laiko tarpą, t. y. nuo 2019 m. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas turi šeimą, su kuria palaiko glaudžius socialinius ryšius. Susipažinęs su skundžiamų sprendimų turiniu, teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvo vertinta individuali jo situacija dėl socialinių ryšių pobūdžio ir intensyvumo, o atsakymai grindžiami vien argumentais apie bendrą šalies situacijos sudėtingumą ir išdėstant teisinį reglamentavimą dėl karantino ribojimų taikymo. Tačiau teismas vertino, kad tai savaime nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus administracinius aktus. Atsakovas atsisakė suteikti ilgalaikį pasimatymą vadovaudamasis nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, pagal kurį Lietuvos Respublikoje paskelbus ekstremaliąją situaciją dėl pandemijos buvo ribojamas ilgalaikių pasimatymų suteikimas. Kalėjimų departamentas 2021 m. kovo 24 d. raštu iš esmės pritarė Kauno TI sprendime išdėstytiems motyvams. Abejuose administraciniuose aktuose minėtas reglamentavimas yra detaliai nurodytas.

10. Teismas, įvertinęs ginčijamų sprendimų turinį ir bylai aktualų reglamentavimą, sprendė, jog ginčijami Raštas ir Kalėjimų departamento sprendimas, nors juose ir neišdėstytas pareiškėjo individualios situacijos vertinimas, iš esmės yra teisingi, kadangi pagrįsti tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, dėl ekstremalios situacijos šalyje ribojančiomis galimybę suimtiesiems ir nuteistiesiems gauti ilgalaikius pasimatymus su šeima. Teismo vertinimu, individualios pareiškėjo situacijos vertinimas nagrinėjamu atveju nebūtų tikslingas, kadangi dėl minėto reglamentavimo, kurio atsakovas pagrįstai laikėsi, pareiškėjo prašymas dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo bet kuriuo atveju negalėtų būtų patenkintas. Ginčijamuose sprendimuose teisinis pagrindas ir objektyvios aplinkybės dėl bendros situacijos šalyje ir su tuo susijusių ribojimų yra detaliai išdėstytos, todėl pareiškėjo subjektinė teisė žinoti bei suprasti ginčijamų sprendimų esmę bei turinį iš esmės nebuvo suvaržyta, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingus administracinius aktus.

11. Teismas konstatavo, kad Konvencijos 8 straipsnio požiūriu, nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti asmens šeimos bei privataus gyvenimo pažeidimo, kadangi tam tikras privataus gyvenimo suvaržymas yra galimas, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje siekiant teisėtų tikslų ir atliekama vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Pagal nuo 2020 m. birželio 20 d. galiojusią BVK 119 straipsnio 2 dalies redakciją, Lietuvos Respublikoje paskelbus ekstremalią situaciją dėl pandemijos, Kalėjimų departamentui buvo suteikta teisė ne ilgiau kaip iki valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, karantino arba nepaprastosios padėties atšaukimo, visose arba dalyje pataisos įstaigų sustabdyti arba apriboti nuteistųjų teises Vyriausybės nutarimų pagrindu, siekiant teisėto tikslo – apsaugoti nuteistųjų sveikatą. Be to, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė bendrauti su šeima nuotolinio ryšio priemonėmis arba gauti trumpalaikius pasimatymus (kai jie buvo leidžiami pagal šalyje galiojančius teisės aktus). Iš bylos duomenų matyti, kad teise į trumpalaikius pasimatymus pareiškėjas aktyviai naudojosi.

12. Teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai, jog ilgalaikių pasimatymų ribojimas buvo netikslingas, kadangi suimtieji visą laikotarpį nuo 2020 m. vasario–kovo mėnesių buvo etapuojami į teismų procesus tiesioginiuose posėdžiuose baudžiamosiose bylose, todėl turėjo daug kitų tiesioginių kontaktų, atmestini, kadangi Vyriausybės ir Kalėjimų departamento direktoriaus priimtų norminių teisės aktų, kuriais atsakovas vadovavosi, teisėtumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, be to, administracinis teismas nevertina teisės aktų politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju ginčijami sprendimai buvo priimti vadovaujantis šalyje galiojančių teisės aktų nuostatomis, kurių tikslingumo teismas šioje byloje nevertina ir negalėtų vertinti. Todėl teismas pareiškėjo skundo reikalavimus panaikinti Raštą ir Kalėjimų departamento sprendimą atmetė.

13. Teismas konstatavo, kad nenustačius vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų – viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų – valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III. 14. Pareiškėjas R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti.

15. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas turėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus, tinkamai teisiškai neinterpretavo. Teismas privalėjo vertinti skundžiamus sprendimus tiek jų atitikties nacionalinei teisei, tiek ir Konvencijos 8 straipsnio 1 daliai aspektu, taip pat turėjo būti vertinamas ir įvestų apribojimų bei individualių administracinių teisės aktų, priimtų pareiškėjo atžvilgiu, proporcingumas, kadangi Konvencijos požiūriu bet koks žmogaus teisių ribojimas galimas tik tuo atveju, jeigu jis yra būtinas (neišvengiamas) demokratinėje visuomenėje bei proporcingas keliamiems tikslams.

16. Pareiškėjas teigia, kad teismo motyvai dėl aktualaus ir taikytino reguliavimo dėl pandemijos ribojimų bei tokio reguliavimo įtakos individualiai pareiškėjo padėčiai teisingi tik iš dalies. Visu itin ilgu laikotarpiu, kuriuo pareiškėjui nebuvo teikiami ilgalaikiai pasimatymai, buvo ir tokių laikotarpių, kuriais nebuvo jokio pagrindo riboti pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Pareiškėjo prašymo suteikti jam ilgalaikį pasimatymą teikimo metu – 2020 m. vasario 9 d. (pareiškėjo teigimu, teismo sprendime klaidingai nurodoma, kad prašymas buvo teikiamas 2021 m. vasario 9 d., o netinkamas datos nustatymas galėjo nulemti neteisėto sprendimo priėmimą) Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo ir Vyriausybės nutarimų dėl ilgalaikių pasimatymų ribojimo dar nebuvo priimta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. vasario 28 d. įsakyme Nr. V-57 2.5 punkte nurodoma: „apriboti asmenų, laikomų įkalinimo įstaigoje, ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus“. Formuluotė „apriboti“ nereiškia visiško ilgalaikių pasimatymų uždraudimo. Tokia formuluotė gali reikšti ilgalaikių pasimatymų trukmės ribojimą, ilgesnius tarpus tarp suteikiamų ilgalaikių pasimatymų, ribojantis administravimas gali būti taikomas konkrečiose (ne visose) laisvės atėmimo įstaigose ir ne ilgiau, nei tai būtina. Gero viešojo administravimo ir Konvencijos požiūriu teisės ribojimas turi būti proporcingas ir ne didesnis, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Rašto surašymo metu jokio COVID-19 atvejo Kauno TI nebuvo, todėl toks ribojimas buvo visiškai neproporcingas ir teismo negalėjo būti toleruojamas.

17. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino, jog Kalėjimų departamento direktorius 2020 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-167 (2020 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. V-219 redakcija) 15 punkte nurodė: „iki atskiro Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose neorganizuoti nuteistųjų ir suimtųjų ilgalaikių pasimatymų“. Toks įsakymas yra teisiškai ydingas, nes juo buvo sukurtas neterminuotas laikotarpis, kuriuo neteisėtai panaikinama nuteistųjų ir suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus, ir jeigu ankstesniu teisiniu reguliavimu ilgalaikiai pasimatymai nebuvo draudžiami, tačiau pareiškėjui jie nebuvo teikiami net ir po to, kai jis pakartotinai kreipėsi su rašytiniu prašymu.

18. Pareiškėjo nuomone, teismas be pagrindo nevertino ir skirtingo teisinio režimo, taikytino laisvės atėmimo bausmę vykdančiose įstaigose ir tardymo izoliatoriuose, nors pareiškėjas tokiu motyvu rėmėsi. Kauno TI yra suėmimą vykdanti įstaiga. Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. V-167 15 punkto normos adresatas yra visiškai kitas ir negali būti aiškinamas plečiamai.

19. Pareiškėjas teigia, kad Kauno TI direktorius 2020 m. vasario 13 d. priėmė įsakymą Nr. 1-48, kuriame rėmėsi Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. A-510 „Dėl gripo epidemijos paskelbimo“. Be kita ko, tai reiškia, kad netgi ir iki tokio įsakymo priėmimo pareiškėjui dar galėjo būti suteiktas ilgalaikis pasimatymas. Net ne COVID-19, o įprasta liga – gripas, buvo priežastimi, dėl kurios buvo neleistinai apribota pareiškėjo konstitucinė ir konvencinė teisė.

20. Pareiškėjo vertinimu, teismas netinkamai aiškino teisę, faktiškai teigdamas, kad visu laikotarpiu, kuriuo pareiškėjui nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, galiojo visiškas tokių pasimatymų uždraudimas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Net atsakovui pripažįstant, kad Lietuvos Respublikoje bent jau kurį laiką karantino nebuvo, pareiškėjui ilgalaikiai pasimatymai vis tiek suteikti nebuvo.

21. Pareiškėjas teigia, kad Rekomendacijos nei Kalėjimų departamentui, nei jam pavaldžioms įstaigoms negalėjo turėti jokio imperatyvaus pobūdžio ir sukelti pareiškėjui neigiamų teisinių pasekmių. Dėl šio pareiškėjo skundo motyvo Kalėjimų departamento sprendime nepasisakyta, klaidingai pasiremta Šiaulių tardymo izoliatoriui taikytinais motyvais. Todėl teismo argumentacija, kad skundžiami sprendimai yra teisingi, netinkama, kadangi individuali pareiškėjo situacija privalėjo būti vertinama.

22. Pareiškėjo nuomone, teismas, sureikšmindamas Rekomendacijų teisinę galią ir pripažindamas Rekomendacijas imperatyviu teisiniu reguliavimu, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos 2021 m. lapkričio 10 d. nutartyje Nr. TA-1321-968/2021, kurioje pripažinta, kad nuteistajam padaryta neturtinė žala, kuomet tardymo izoliatorius ginčui aktualiu laikotarpiu atsisakė išleisti nuteistąjį į trumpalaikę išvyką, ir toks Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsisakymas buvo grindžiamas tais pačiais teisės aktais, kuriais savo poziciją grindė atsakovas bei pirmosios instancijos administracinis teismas (taip pat ir BVK).

23. Pareiškėjas nurodo, kad BVK 119 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama plečiamai. Šioje normoje konkretizuojamas galimas konkrečių nuteistųjų teisių ribojimas, tačiau teisė į ilgalaikius pasimatymus nėra nurodoma. Šios dalies 6-ajame punkte pasisakoma apie „kitas teises, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti laikinai ribojamos valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, karantino arba nepaprastosios padėties metu, įgyvendinimą“. Todėl teisė į ilgalaikius pasimatymus galėjo būti ribojama tik įstatymu ir niekaip kitaip; jokiu žemesnės teisinės galios teisės aktu tokia teisė negalėjo būti ribojama.

24. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jo skundo argumentą dėl suimtųjų etapavimo (konvojavimo) 2020 m. vasario–kovo mėnesiais į teismų procesus tiesioginiuose posėdžiuose, suimtųjų iš kitų įstaigų laikino apgyvendinimo Kauno TI ir dėl to buvusių daugelio tiesioginių kontaktų. Esant tokiai situacijai teigti, jog ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas buvo būtinas ar neišvengiamas nėra jokio pagrindo. Jokio politinio ar ekonominio aspekto individualiuose administraciniuose aktuose, nei pareiškėjo teisėtuose siekiuose nebuvo būtina vertinti. Teismas, nevertindamas ribojimų proporcingumo, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, be pagrindo nevertino skundžiamų administracinių aktų proporcingumo aspektu.

25. Pareiškėjas kaip nepagrįstus ir prieštaringus vertina teismo sprendimo motyvus, kad trumpalaikių pasimatymų forma kompensuoja ilgalaikių pasimatymų draudimą. Suimtajam neturėjo galimybės nesutikti su tokiu neišvengiamu atsakovo siūlymu, kadangi nesutikus nebūtų suteikta net ir tų garso / vaizdo skambučių ar trumpalaikių pasimatymų. Teismas šiuo atveju netinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-397-822/2021. Teismo motyvai, kad pareiškėjas suimtas buvo itin ilgą laiko tarpą (pareiškėjas iš tikrųjų buvo sulaikytas ir suimtas nuo 2018 m. balandžio 17 d.), kad palaiko glaudžius socialius ryšius su šeima, priimant skundžiamą sprendimą nebuvo tinkamai teisiškai interpretuoti ir tai nulėmė neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimą.

26. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai nesirėmė to paties teismo praktika (Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI1-89-422/2022), kurioje pareiškėjo G. B. (pareiškėjo R. B. (duomenys neskelbtini)) skundas dėl tokių pačių aplinkybių buvo tenkintas iš dalies: panaikinti Kauno TI ir Kalėjimų departamento sprendimai bei pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno TI sąlygas.

27. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą (Konvencijos 8 str.) ribojimo klausimas. Teismas rėmėsi bylai neaktualia teismų praktika. Skundžiami aktai nesuderinami su EŽTT ir nacionalinių teismų praktika, o teismas be pagrindo nenustatė viešajai atsakomybei pakankamų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine draudimas, dėl kurio skundėsi pareiškėjas, patenka į Konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį, o pareiškėjo paaiškinimai tinkamas ir leistinas įrodymas, pagrindžiantis patirtos neturtinės žalos padarymo faktą ir apimtį.

28. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiąją teisę, reglamentuojančią valstybės pareigą užtikrinti suimto asmens socialius ryšius, teikiant jam ilgalaikius pasimatymus, taip pat civilinę atsakomybę, jos principus ir normas (CK 6.271 str.), todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas, o pareiškėjo skundas tenkintinas.

29. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo prašymas yra pateiktas 2021 m. vasario 9 d., todėl didžioji dalis pareiškėjo argumentų, nurodytų apeliaciniame skunde, nereikšmingi, nes pareiškėjas apeliacinį skundą grindė klaidingai vadovaudamasis tuo, jog jo prašymas suteikti ilgalaikį pasimatymą buvo pateiktas 2020 m. vasario 9 d. Pareiškėjas dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo į Kauno TI kreipėsi tik du kartus: pirmą kartą – 2020 m. liepos 15 d. prašymu (registruotas 2020 m. liepos 17 d., Nr. 46-1361), o antrą kartą – minėtu 2021 m. vasario 9 d. prašymu. Vadovaujantis Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 17 d. nutartimi pareiškėjas 2020 m. liepos 17 d. buvo paleistas iš Kauno TI, o atgal į įstaigą grąžintas tik 2020 m. rugpjūčio 4 d., t. y. pareiškėjas daugiau nei dvi savaites buvo laisvėje. Rekomendacijų 16 punktas nustatė, kad iki atskiro Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiama organizuoti tik bekontakčius iki keturių valandų trunkančius trumpalaikius pasimatymus užtikrinant, kad atvykstantiesiems būtų matuojama kūno temperatūra, reikalaujama dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones). Ilgalaikių pasimatymų suteikimas Rekomendacijų 15 ir 16 punktu nebuvo leidžiamas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl suimtųjų / nuteistųjų etapavimo į teismus, susitikimų su advokatais ir tyrėjais šios bylos kontekste nėra reikšmingos. Pats pareiškėjas dar 2020 m. kovo 30 d. Kauno TI pateikė prašymą užtikrinti saugias gyvenimo sąlygas dėl COVID-19 ligos plitimo. Aplinkybę, jog Kauno TI tinkamai kovojo su COVID-19 ligos plitimu patvirtina ir tai, jog pareiškėjas buvimo įstaigoje metu šia liga nesusirgo. Laisvės atėmimo vietų įstaigų sąvoka apima visus tardymo izoliatorius ir pataisos namus, todėl Rekomendacijos taikytinos ir Kauno TI. Pareiškėjo minimoje (duomenys neskelbtini) byloje teismo sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs, todėl teismo precedentas nebuvo sukurtas.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Kalėjimų departamentas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad Vyriausybės ir Kalėjimų departamento direktoriaus priimtų norminių teisės aktų, kuriais atsakovas vadovavosi, teisėtumas nebuvo šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, be to, administracinis teismas nevertina teisės aktų politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Ginčijami sprendimai buvo priimti vadovaujantis šalyje galiojančių teisės aktų nuostatomis, kurių tikslingumo teismas šioje byloje nevertino ir negalėjo vertinti. Pareiškėjo skundas pagrįstai atmestas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Ginčas byloje kilo Kauno TI Rašto, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui R. B. ilgalaikius pasimatymus dėl COVID-19 pandemijos ribojimų, Kalėjimų departamento sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Rašto, pagrįstumo ir teisėtumo bei dėl 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad skundžiamais sprendimais ilgalaikius pasimatymus pareiškėjui atsisakyta suteikti pagrįstai, taip pat netenkintas ir reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nenustačius valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų buvo pažeista jo teisė į privataus gyvenimo apsaugą, įtvirtinta Konvencijos 8 straipsnyje, laikosi pozicijos, kad ilgalaikiai pasimatymai nesuteikti nepagrįstai, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus nei netinkamai taikė teisės normas, taip pat nepagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas.

36. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

37. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

38. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo laikomas suimtas nuo 2019 m. spalio 11 d. iki 2020 m. liepos 17 d. ir nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d. iki 2021 m. gegužės 4 d. Pareiškėjas teigė, kad jam ilgalaikiai pasimatymai nebuvo suteikiami nuo 2020 m. pradžios, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad dėl ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine suteikimo pareiškėjas su prašymu į Kauno TI kreipėsi ne 2020 m. vasario 9 d., kaip teigia apeliaciniame skunde, o 2021 m. vasario 9 d. Išnagrinėjus minėtą pareiškėjo prašymą ir buvo priimtas byloje skundžiamas Kauno TI Raštas, kuriuo suteikti ilgalaikį pasimatymą atsisakyta motyvuojant Vyriausybės ir Kalėjimų departamento priimtais teisės aktais dėl ribojimų esant ekstremaliai situacijai dėl COVID-19 pandemijos. Pažymėtina, kad dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo pareiškėjas buvo kreipęsis ir anksčiau – 2020 m. liepos 15 d. prašymu, į kurį jam buvo atsakyta Kauno TI 2020 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. 49-308. Minėtu raštu paaiškinta, kad Vyriausybės ir Kalėjimų departamento priimtų teisės aktų pagrindu dėl ribojimų esant ekstremaliai situacijai dėl COVID-19 pandemijos ilgalaikiai pasimatymai laisvės atėmimo vietose nesuteikiami. Duomenų apie tai, kad šis raštas būtų apskųstas BVK nustatyta tvarka, nėra. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad po 2020 m. liepos 15 d. prašymo pateikimo pareiškėjas 2020 m. liepos 17 d. buvo paleistas iš suėmimo ir išvyko į savo gyvenamąją vietą iki suėmimo, o į Kauno TI grįžo 2020 m. rugpjūčio 4 d.

39. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl skundžiamų administracinių aktų nepagrįstumo ir neteisėtumo pažymi, kad reikalavimai administracinio sprendimo turiniui įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.); administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008; 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008; ir kt.). Tokiu teisiniu reglamentavimu iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų administracinių aktų turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nors juose ir neišdėstytas pareiškėjo individualios situacijos vertinimas, tačiau jie iš esmės yra teisingi, pagrįsti tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, dėl Vyriausybės nutarimais ekstremalios situacijos šalyje dėl COVID-19 pandemijos ribojusiomis galimybę suimtiesiems ir nuteistiesiems gauti ilgalaikius pasimatymus su šeima. Skundžiamuose aktuose išsamiai išdėstyti teisiniai pagrindai ir objektyvios aplinkybės dėl bendros situacijos šalyje dėl COVID-19 pandemijos ir su tuo susijusių ribojimų, kuri visiškai atitinka pareiškėjo faktinę situaciją, todėl pareiškėjo subjektinė teisė žinoti bei suprasti ginčijamų sprendimų esmę bei turinį, jam suteikiamų teisių ir pareigų apimtį, nebuvo suvaržyta. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas galėjo įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

42. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų jo teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimo aspektu, pažymi, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

43. EŽTT yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padarytos nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 p.; 2007 m. liepos 17 d. sprendimo byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 p., ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 p.).

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo šeimos bei privataus gyvenimo pažeidimo, kadangi tam tikras privataus gyvenimo suvaržymas yra galimas, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje siekiant teisėtų tikslų ir atliekama vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. BVK 119 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje paskelbus ekstremalią situaciją dėl pandemijos, Kalėjimų departamentui buvo suteikta teisė ne ilgiau kaip iki valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, karantino arba nepaprastosios padėties atšaukimo, visose arba dalyje pataisos įstaigų sustabdyti arba apriboti nuteistųjų teises Vyriausybės nutarimų pagrindu, siekiant teisėto tikslo – apsaugoti nuteistųjų sveikatą. Nustatytiems draudimams buvo taikomos alternatyvos, t. y. vietoj ilgalaikių pasimatymų, kurie buvo uždrausti, nuteistasis ar suimtasis galėjo pasirinkti trumpalaikius pasimatymus (kai jie buvo leidžiami pagal galiojančius teisės aktus) arba vaizdo ir telefoninius skambučius. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas alternatyviomis galimybėmis palaikyti socialinius ryšius su šeimos nariai aktyviai naudojosi, tokia galimybė jam buvo suteikta. Esant Lietuvos Respublikoje neatšauktai ekstremaliai situacijai, ilgalaikiai pasimatymai buvo teisėtai ir pagrįstai ribojami, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tiek skundžiami Kauno TI Raštas, tiek Kalėjimų departamento sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, o Kauno TI, nesuteikdamas pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų, neteisėtų veiksmų neatliko.

45. Kadangi šioje byloje nenustatyti atsakovo atstovo Kauno TI neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas ir pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

46. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė to paties teismo praktika, pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma byla buvo išnagrinėta Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, kuris formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 15 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eTA-228-822/2023 panaikinta Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI1-89-422/2022 dalis, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies bei panaikinti Kauno TI ir Kalėjimų departamento sprendimai ir pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno TI sąlygas, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas, bylos dalis dėl reikalavimo įpareigoti Kauno TI suteikti pareiškėjui ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine nutraukta, o pareiškėjo skundas atmestas.

47. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

48. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi pareiškėjo argumentai dėl skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo bei valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas priėjo prie bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstų išvadų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su ginčo dalyku.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais (taip pat žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius