2018-10-11 Nr. AB-18275-3-64-3-00835-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2851-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00835-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. K. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. kovo 21 d. buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose trūko ploto, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nesudarytos tinkamos sąlygos drabužių skalbimui ir džiovinimui, nebuvo atliktas remontas, gyvenamosiose patalpose nepašalintas grybelis, neužtikrinta saugi gyvenamoji aplinka – neįrengti evakuaciniai išėjimai, gyvenamieji pastatai nepritaikyti žmonių pertekliniam apgyvendinimui, sudaromos antisanitarinės sąlygos, nebuvo suteikiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, nebuvo ugdymo ir užimtumo sąlygų, nesuteiktas tinkamas gydymas, pareiškėjas nebuvo tinkamai supažindintas su vidaus tvarka, kamerose buvo pertekliniai baldai, gyvenamojoje zonoje naudojamas asbestas. Akcentavo, kad kamerose ploto tekdavo žymiai mažiau, nei reglamentuota teisės aktuose, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas. Dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama pakankama judėjimo laisvė. Teigė, kad kameroje buvo daug kartų viršijamas drėgmės lygis, nėra įrengta papildomos vėdinimo sistemos, žiemos metu netinkamas apšildymas, o per langus vėdinimas nepakankamas. Vasaros metu sienos drėgnos, o žiemos metu ties langais apšerkšnijusios, laikosi nuolatinis pelėsis, sienos vietomis pažeistos, todėl byra tinkas. Pabrėžė, kad sanitarinis mazgas nėra atitvertas ir nėra atskiros vėdinimo sistemos, todėl nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kamerose nėra įrengtas mygtukas pareigūnui iškviesti, gultai netvarkingi, pasenę, netinkami naudojimui. Pareiškėjas dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių, nebuvo užtikrinamas jo užimtumas, o pasivaikščioti kiemeliuose galėjo tik 1 valandą per dieną.

3. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad laikino sulaikymo kameros neatitiko teisės aktų reikalavimų, sanitarinis mazgas buvo atviras, kamerose daug asmenų ir mažai vietos, kamerų būklė antisanitarinė, ventiliavimo sistema kėlė didelį triukšmą, buvo sena, veikė netinkamai, nebuvo užtikrintas švaraus oro kiekio ir oro judėjimo reikalavimas, jose buvo nuolat rūkoma. Pareiškėjui nebuvo suteikti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai su šeimos nariais.

4. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė papildomus psichologinius išgyvenimus, fizinius skausmus, tai jį labai sukrėtė, sukėlė sunkumus, baimę, nepilnavertiškumo jausmą, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,65 kv. m iki 18,5 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu, pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas patvirtina, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas 2016 m. rugsėjo 16 d. atliko kameros Nr. 46 patikrinimą, kurio metu nustatyta, jog dirbtinis apšvietimas atitiko nustatytas higienos normas, o pelėsio kameroje nematyti. Kamerų Nr. 86, Nr. 44 ir Nr. 28 patikrinimas užfiksuotas 2016 m. lapkričio 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-447. Tik kameroje Nr. 86 matomas pelėsis, o kamerose Nr. 86 ir Nr. 44 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko normas, kameroje Nr. 28 mikroklimato parametrai nevertinti, nes patikrinimo metu kameroje buvo atidarytas langas. Dirbtinis apšvietimas visose kamerose atitiko nustatytas higienos normas. Akcentavo, kad kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams. Teigė, kad kamera Nr. 28 suremontuota 2015 m. balandžio mėn. – išlygintos, izoliuotos, išklijuotos plytelėmis grindys, ištinkuotos ir išdažytos sienos, taip pat demontuota tupykla, įrengtas naujas klozetas, sumontuota pertvara, pagamintos naujos lovos, kėdės, grotos, suolas bei lentynos. Be to, 2015 m. lapkričio mėn. kameroje Nr. 10 taip pat demontuota tupykla, sumontuotas naujas klozetas ir įrengta pertvara. Mano, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), reikalavimus.

8. Atsakovo nuomone, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentu dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai priklauso nuo pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbų. Mano, kad pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl ginčo laikotarpio atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

II. 9. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. sausio 3 d. Kadangi pareiškėjas skunde nurodė skirtingus laikotarpius, teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, sprendė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 11 d. ir nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. kovo 21 d. Šiaulių TI nebuvo. Teismas vertino, kad šiai bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. sausio 3 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

11. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo byloje pateiktus duomenis apie kamerų plotus, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, padarė išvadą, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimus, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

12. Vertindamas pareiškėjo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams pagrįstumą teismas atsižvelgė į Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktus Nr. PA.6-361, Nr. PA.6-312, Nr. PA.6-447, Nr. PA.6-552 ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. EP-239. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kamerose Nr. 86 ir Nr. 98 nustatyti higienos normos HN 134:2015 39 punkto pažeidimai, t. y. ant sienų ir lubų paviršių vizualiai matomas pelėsis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 86 ir Nr. 98, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu Šiaulių TI kamerose, buvo pažeidžiamas jo privatumas. Atsižvelgdamas į tai, jog sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, teismas pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus, jog nebuvo organizuojamos socialinės reabilitacijos programos, nebuvo užtikrinamas užimtumas, jis nebuvo tinkamai supažindintas su vidaus tvarka, gyvenamojoje zonoje buvo asbesto, jam nebuvo suteiktas pasimatymas su šeimos nariais vertino kaip abstrakčius, pareiškėjas nedetalizavo, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 29 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktu, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl per trumpo pasivaikščiojimo laiko ir signalizacijos mygtuko nebuvimo kamerose. Teismas, vadovaudamasis Higienos normos HN 134:2015 40 ir 44 punktais, Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintu Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), atsižvelgdamas į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-361 (19.4.1. 6.12) išvadas, taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl neturėjimo galimybės išsiplauti savo asmeninius rūbus ir naudojimosi dušu tik vieną kartą per savaitę 15 minučių.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog jam nebuvo suteikiamas tinkamas gydymas, teismas pažymėjo, kad dėl turtinės ar neturtinės žalos, kurią patyrė dėl netinkamo ir nekokybiško gydymo, pareiškėjas turi teisę pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio nuostatas su pareiškimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Dėl pareiškėjo argumento, jog jam pablogėjo sveikata, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir sveikatos istoriją, padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI ginčo laikotarpiu.

16. Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, sprendė, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Dėl nurodytų priežasčių teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

III. 17. Pareiškėjas M. K. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti iš atsakovo atstovo naujus įrodymus, t. y. kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nuteistųjų judėjimo grafiką; Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-285 „Dėl Kalėjimo departamento ekstremalių situacijų valdymo plano patvirtinimo“ dėl „Galimų pavojų rizikos įvertinimo“ duomenis gaisrų ir užkrečiamųjų ligų rizikos nustatymo lentelę; kiekvieno inventoriaus buvusio kameroje išmatavimus.

18. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, taip pat netinkamai įvertino priteistinos neturtinės žalos būdą.

19. Pareiškėjo teigimu, teismas, vertindamas ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantį minimalų kameros plotą, turėjo atsižvelgti į kameroje esančių miegamųjų vietų skaičių, kadangi atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kameroje esančius asmenis yra netikslūs. Be to, teismas iš bendro ploto turėjo išskaityti sanitarinio mazgo ir kameroje esančio inventoriaus išmatavimus. Pažymi, kad minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui yra laisvas grindų plotas, be inventoriaus ir sanitarinio mazgo.

20. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas byloje pateiktus duomenis vertino atsakovo atstovo naudai. Mano, kad tikslus nuteistųjų, ginčo laikotarpiu kalintų kameroje kartu su pareiškėju, skaičius gali būti nustatytas tik išreikalavus iš atsakovo asmenų judėjimo grafiko sąrašą. Pažymi, kad nustatytas teisinis reglamentavimas, kai įkalinimo / arešto įstaigose nustatytas skirtingas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, išskiria vienų asmenų teisinę padėtį iš kitų.

21. Pareiškėjo įsitikinimu, ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos reikalavimas buvo pažeistas, kadangi jam teko nuo 0,7 iki 1,91 kv. m kameros ploto. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Šiaulių TI užtikrino pareiškėjui švarias ir higienos normas atitinkančias sąlygas. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai vertino, jog signalizacijos nebuvimą kamerose reglamentuoja teisės aktai, kadangi minėto mygtuko nebuvimas pareiškėjui sukėlė nemažai nepatogumų, nesaugią ir pavojingą aplinką kiekvieną dieną. Pažymi, kad galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, neatitinka higienos rekomendacijų ir sudaro didelę riziką plisti ligoms. Akcentuoja, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjo užimtumo už kameros ribų, kas pripažįstama Konvencijos 3 straipsnio normų pažeidimu.

22. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netinkamai įvertino jam padarytą skriaudą, patirtus nepatogumus ir išgyvenimus, kurie turėjo įtakos jo fizinei sveikatai ir psichologinei būsenai.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus procesinius veiksmus, todėl priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad teismas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą paskaičiavo atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą. Mano, kad teismo nustatyti pažeidimai yra nežymūs, todėl pasirinktas neturtinės žalos atlyginimo būdas atitinka priteistinos žalos nustatymo kriterijus.

25. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog ginčo laikotarpiu dėl teismo nustatytų Šiaulių TI pažeidimų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, taip pat pareiškėjas neteikė Šiaulių TI administracijai skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti kalinamųjų judėjimo kamerose grafikus, gaisrų ir užkrečiamų ligų rizikos lentelę ir kiekvieno inventoriaus kamerose užimamus plotus. Informacija, susijusi su kalinamųjų judėjimu kamerose, pareiškėjo ir atsakovo atstovo yra pateikta byloje, gaisrų ir užkrečiamų ligų rizikos lentelė šio ginčo išsprendimui nėra reikšminga, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl šių įrodymų išreikalavimo nėra. Prašymo išreikalauti įrodymus dėl kamerose inventoriaus užimamo ploto nebuvo pareiškęs pirmosios instancijos teismui, todėl jis taip pat netenkinamas.

28. Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

29. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

30. Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

31. Bylos duomenimis nustatyta, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. sausio 3 d., atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, 41 dieną pareiškėjui teko nuo 3.37 kv. m iki 3,55 kv. m kameros ploto, t. y. teko nežymiai mažiau ploto, nei teisės aktai nustato. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui.

32. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, iš tualeto sklido blogas kvapas bei tinkamai nebuvo užtikrintas asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumas. Pažymėtina, jog vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

33. M. K. skunde pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė, kad kameros, kuriose buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo organizuojamos socialinės reabilitacijos programos ir užtikrinamas užimtumas, per mažai skiriama laiko pasivaikščiojimui gryname ore, gyvenamojoje zonoje buvo asbesto, kamerose nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nebuvo galimybės išsiplauti rūbus, dušu galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 min., nebuvo suteiktas pasimatymas su šeimos nariais, nebuvo tinkamai supažindintas su vidaus tvarka bei nesuteiktas tinkamas gydymas. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų Šiaulių TI galimai neteisėtų veiksmų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatyta. Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

34. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sieja su pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

35. Teisėjų kolegija vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

36. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

37. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose (dėl Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo) priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3579-502/2017), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

38. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (41 dieną nežymiai nebuvo užtikrinta pareiškėjui minimali teisės aktais numatyta gyvenamojo ploto norma bei 145 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu)), taip pat neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 600 Eur suma.

39. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 600 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimas keistinas, priteisiant M. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui M. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitoje dalyje Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė