2024-05-08 Nr. AB-7609-3-61-3-01823-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1524-629/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01823-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. J., S. D. ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vingio turtas“ apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. J. ir S. D. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus miesto skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Vingio turtas“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjos J. J. ir S. D. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (ankstesnis pavadinimas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius, atsakovas) Komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti (toliau – ir Komisija) 2020 m. sausio 16 d. posėdžio protokolą Nr. 49-PRT-1-(14.49.101.) (toliau – ir Protokolas); 2) panaikinti NŽT 2020 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 1T-16-(7.5.) „Dėl J. J. skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas1); 3) panaikinti NŽT 2020 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 1T-17-(7.5.) „Dėl S. D. skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas2); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjos skunde nurodė:

2.1. NŽT Vilniaus miesto skyrius Komisijos 2017 m. liepos 3 d. posėdžio protokolu Nr. 49PRT-18-(14.49.101.) (toliau – ir 2017 m. Komisijos protokolas) pripažino kad Miškinių rėžinį kaimą sudarė trys atskiri žemės masyvai: 162,1923 ha žemės plotas, nustatytas paliekant galioti 2003 m. vasario 28 d. (patikslinta 2004 m. vasario 26 d.) atliktas Miškinių rėžinio kaimo kartografijos metu nustatytas ribas ir plotą, bei 28,9283 ha ir 7,1617 ha žemės plotai dešinėje Neries upės pusėje papildomai kartografuoti remiantis archyviniais planais. Buvo nustatyta, kad Miškinių rėžinio kaimo apytikslis plotas 198,2823 ha. Tokia išvada buvo priimta išanalizavus visus pateiktus papildomus dokumentus, tarp jų ir išlikusius archyvinius planus, t. y. 1849 m. Vilniaus gubernijos ir Panerių valstybės žemės valdos detalųjį planą, 1911 m. kovo 24 d. Vilniaus gubernijos ir Vilniaus Vilkpėdės vienkiemio žemės sklypo planą (patvirtintas 1929 m.), 1927 m. liepos 29 d. Vilniaus miesto planą, 1928 m. miesto tarybos sprendimą, dėl teritorijos naudojimo nustatymo plano, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos 1942 m. planą. Taigi buvo priimta išvada, kad Miškinių rėžinis kaimas iki 1940 m. nacionalizacijos susidėjo iš atskirų dalių, kurias skyrė Neries upė. Apie tai, kad 2017 m. buvusio Miškinių rėžinio kaimo kartografija buvo atlikta tinkamai išanalizavus visus reikiamus dokumentus, yra galiojanti, neginčyta ir tiksli, NŽT buvo patvirtinusi ir 2018 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. 1SS-2478-(9.5.).

2.2. 2017 m. NŽT patikslinus buvusio Miškinių rėžinio kaimo kartografiją ir nustačius šio buvusio kaimo plotą bei ribas, Miškinių rėžinio kaimo pretendentai pareiškė ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-4408-866/2018. Kadangi ginčo žemės sklypas pateko į buvusio Miškinių (Liesniki) rėžinio kaimo teritoriją, buvo ginčijama valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis juridiniam asmeniui. Prasidėjus šios bylos nagrinėjimui, pareiškėjai gavo iš NŽT Vilniaus miesto skyriaus pranešimus, jog NŽT Vilniaus miesto skyrius organizuoja ir vykdo (atnaujina) buvusio Miškinių (Liesniki) rėžinio kaimo ribų ir ploto kartografijos keitimo administracinę procedūrą.

2.3. Protokolas ir NŽT 2020 m. balandžio 20 d. Sprendimas1 ir Sprendimas2 (toliau – ir Sprendimai) buvo priimti pažeidžiant ne tik Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, tačiau ir to paties įstatymo 27 straipsnio 5 dalį bei Lietuvos Respublikos žemės ir miško ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintus Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos (toliau – ir Metodika, Metodiniai nurodymai). Taigi buvo pakankamas pagrindas pripažinti skundžiamą Protokolą ir NŽT Sprendimus nepagrįstais, neteisėtais ir juos panaikinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais.

2.4. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2019 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 49SF-3284-(14.49.104.), kuriuo pareiškėjos buvo informuotos, kad remiantis „naujai“ surastu 1869 m. Vilniaus gubernijos ir apskrities valstybinio Panerių dvaro Liesniki kaimo planu (toliau – ir 1869 m. planas), ruošiamasi pakartotinai atlikti buvusio Miškinių rėžinio kaimo teritorijos ribų ir ploto kartografavimą, dėl ko 2019 m. lapkričio 15 d. bus organizuojamas (duomenys neskelbtini), ribų ir ploto nustatymas vietoje. Pareiškėjos 2019 m. lapkričio 4–5 d. su skundais kreipėsi į NŽT dėl neteisėtų NŽT Vilniaus miesto skyriaus veiksmų, kuriais siekiama pakeisti Miškinių (Liesniki) kaimo kartografiją, kai prieš tai ta pati NŽT jau yra priėmusi sprendimą to nedaryti. Pareiškėjos prašė panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 49SF-3284-(14.49.104.). Taip pat, nesutikdamos su NŽT Vilniaus miesto skyriaus organizuojama ir vykdoma buvusio Miškinių (Liesniki) rėžinio kaimo ribų ir ploto kartografijos keitimo administracine procedūra, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eI-5789-811/2019). Pareiškėjų teigimu, NŽT Vilniaus miesto skyrius pradėtą buvusio Miškinių rėžinio kaimo kartografijos keitimo administracinę procedūrą privalėjo nutraukti (sustabdyti) VAĮ 27 straipsnio 5 dalies pagrindu. Nepaisant to, NŽT Vilniaus skyrius tęsė pradėtą buvusio Miškinių rėžinio kaimo kartografijos keitimo administracinę procedūrą. 2019 m. lapkričio 15 d. įvyko NŽT Vilniaus miesto skyriaus organizuotas buvusio Miškinių rėžinio kaimo ploto ir ribų nustatymas vietoje (kartografijos keitimo administracinė procedūra). Liudytoja V. R. žodžiu nupasakojo buvusio Miškinių (Liesniki) kaimo ribas, o su jos liudijimu sutiko ir kiti liudiję asmenys (šie liudijimai patvirtino, kad 2017 m. Miškinio rėžinio kaimo kartografija yra tiksli).

2.5. 2019 m. gruodžio 13 d. buvo suorganizuotas susitikimas, po kurio buvo priimtas skundžiamas Protokolas, kuris, priešingai nei 2017 m. Komisijos protokolas, nebuvo siunčiamas Miškinių rėžinio kaimo pretendentams. Pareiškėjų nuomone, Protokolas yra klaidingas, visa planinė medžiaga neišnagrinėta, daromos prielaidos prieštarauja 2017 m. Komisijos protokolui. Taip pat Protokolas priimtas pažeidžiant Metodikos 3.4 ir 5 punktų reikalavimus.

2.6. Nors Protokole buvo nurodyta, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2019 m. spalio 22 d. raštu (registracijos Nr. 49GJ-5795) NŽT skyriui pateikė 1869 m. Vilniaus Gubernijos ir apskrities valstybinio Panerių dvaro Liesniki kaimo plano (šaltinis Lietuvos valstybės istorijos archyvas F.526 Ap.3 B341) kopiją ir Lietuvos centrinis archyvas 2019 m. spalio 28 d. raštu (registracijos Nr. 49GJ-5909) pateikė Valstybinių geležinkelių Vilniaus apygardos direkcijos archyviniame fonde, esančio Vilniaus miesto ir apylinkių 1936 m. plano (F.1161, ap. 10, b. 116) kopiją, tačiau vėliau archyvas informavo, kad minėtų prašomų dokumentų archyvas NŽT Vilniaus miesto skyriui nėra išdavęs. Taigi 1869 m. planas yra gautas ne iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, o iš TGS Baltic advokatės, kuri atstovauja UAB „Vingio turtas“.

2.7. Protokole nenurodyta, kad NŽT Vilniaus skyrius pakartotinai atlieka buvusio Miškinių rėžinio kaimo teritorijos ribų ir ploto kartografiją, tačiau nenurodomas ir konkretus Metodikos punktas. Metodika nereglamentuoja kartografinės medžiagos (rėžinio kaimo ploto ir ribos) pildymo / keitimo procedūros.

2.8. Šiuo atveju buvo pažeisti Metodikos 3.1., 3.3. ir 3.4. punktai, nes atsirado aiškūs nuomonių skirtumai dėl fakto, o Metodika aiškiai nustato, kad, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių žemės sklypų ar kaimų ribos, turi būti užtikrintas reikiamas žemės sklypų bei kaimų ribų kartografavimas, žemės sklypų bei kaimų plotų nustatymas pagal planus. Be to, nors Protokole nurodoma, kad Komisijos posėdžio metu buvo pakartotinai peržiūrėti 2017 m. birželio 9 d. nagrinėti dokumentai bei po 2017 m. gauti tiek institucijų tiek piliečių pateikti archyviniai duomenys, t. y. visa archyvinė dokumentacija, susijusi su Miškinių rėžinio kaimo ribomis, tačiau minėti dokumentai nebuvo peržiūrėti. Protokole neįvardijama, kokiais archyviniais duomenimis remiamasi, o tai neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

2.9. Nebuvo aišku, kokiais duomenis remiantis daroma išvada apie tariamos nausėdijos nepriskyrimą Miškinių rėžiniam kaimui. Priešingai, 2015 m. sausio 27 d. Lietuvos istorijos instituto UAB „GEO Baltija“ analizė dėl 1849 m. Vilniaus Gubernijos ir Panerių valstybės žemės valdos detaliojo plano, pažymoje nustatytas bendras Miškinių rėžinio kaimo plotas 223,0196 ha žemės. Kadangi 1849 m. planas turi archyviniam dokumentui būdingų rekvizitų (upė), jame yra koordinačių, pagal kurias šį planą galima patikimai įbraižyti į dabartinius žemės sklypų planus, kreipėsi į UAB „GEO Baltija“ dėl 1849–1902 m. Vilniaus gubernijos ir Panerių valstybinės žemės valdos detalaus plano analizės ir užnešimo ant dabartinės vietos Vilniaus miesto teritorijos. Iš archyvo buvo gautas Vilniaus gubernijos Vilniaus valsčiaus Valstybinio Panerių dvaro geometrinis inventorius, kuriame yra aprašytas kiekvienas sklypo rėžis pagal žemės paskirtį ir pažymėtas skaičiais. Liesniki žemių geometriniame inventoriuje yra pažymėta, kad dalis kaimo yra „kitoje Neries upės pusėje“. Tame pačiame dokumente yra nurodyta, kad kitoje upės pusėje buvo kaimas ir viensėdis Liesniki Viensėdis (arba viensėdija) – kaimo gyvenvietė, paprastai susidedanti arba kilusi iš vienos sodybos. Nuo vienkiemių, atsiradusių per kaimų skirstymą, skiriasi tuo, kad turi tikrinį vardą (pavadinimą) ir savarankiškos gyvenvietės statusą. Taigi, priešingai nei teigiama Protokole, šioje išvadoje buvo nurodoma, kad pagal pateiktus planus matyti, jog Liesniki (Miškinių) viensėdis yra neatskiriama Liesniki (Miškinių) kaimo dalis.

2.10. Protokolas yra parengtas grubiai pažeidžiant Metodikos nuostatas, nes jame pateikta informacija yra išgalvota ir klaidinanti. Toks Protokolas negali būti pripažintas kaip atitinkantis VAĮ 3, 8, 27 straipsnių reikalavimų.

2.11. NŽT, priimdama Sprendimus, iš esmės perrašė naikintino Protokolo argumentaciją, tačiau išsamiai ir visapusiškai nenagrinėjo archyvinės medžiagos, susijusios su Miškinių rėžinio kaimo ribų ir ploto nustatymu, o taip pat neatsakė ir į pareiškėjų skundų argumentus. NŽT, išanalizavusi 1869 m. planą, dar 2018 m. gruodžio 7 d. nematė jokio pagrindo tikslinti Miškinių rėžinio kaimo kartografiją. Tačiau prasidėjus Miškinių rėžinio kaimo pretendentų ir verslo subjektų teisminiams ginčams, NŽT tuo pačiu pagrindu (1869 m. planu) nusprendė, kad 2017 m. kartografija yra netiksli ir ją pakeitė įtakingų verslo subjektų naudai. NŽT nusprendė, kad išlikęs 1869 m. planas, tai vienintelis dokumentas, kuris tiksliai nusako Miškinio rėžinio kaimo ribas, bei nustatė, kad Miškinių rėžinio kaimo apytikslis plotas yra 182,81 ha. Pareiškėjų nuomone, tokia NŽT išvada yra ne tik klaidinga, bet ir prieštarauja kitiems jau ištirtiems įrodymams (archyvinei medžiagai, 2017 m. Komisijos Protokolui, istoriniams planams, liudytojų parodymams). Pagal Metodikos 3.4 punktą, esant dėl atskiro fakto nuomonių skirtumui, atliekamas papildomas tyrimas, tačiau joks tyrimas nebuvo atliktas, todėl tokiais veiksmais taip pat buvo pažeisti Metodikos 3.1., 3.3. ir 3.4. papunkčių taip pat VAĮ 8 straipsnio nuostatos.

3. Atsakovas NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas atsilepime nurodė:

4.1. Pagal pateiktus archyvinius dokumentus Miškinių rėžiniame kaime pageidaujama atkurti nuosavybės teises (natūra) į 19 buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę. Bendras grąžintinos žemės plotas pagal likusią atkurti turėtos žemės dalį – 98,1724 ha, į kuriuos pretenduoja 74 Miškinių rėžinio kaimo pretendentai.

4.2. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. vasario 28 d. (patikslinta 2003 m. balandžio 14 d. ir 2004 m. vasario 26 d.) atliko iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio Miškinių kaimo kartografiją ir remdamasis 1925 m. žemės mokesčių mokėtojų sąrašu, Pieno gamintojų 1941 m. sąrašu bei liudininkų parodymais nustatė, kad kaimas yra rėžinis. Pagal 1925 m. žemės mokesčių mokėtojų sąrašą 23 savininkai iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise Miškinių rėžiniame kaime turėjo 147 dešimtinių žemės plotą. Remiantis Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti 2007 m. kovo 30 d. protokolu Nr. R-5-4, nustatytas iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo plotas 162,1923 ha, o prašymų atkurti nuosavybės teises pateikta į 19 žemės savininkų turėtą 121,7750 ha žemės plotą.

4.3. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3572-968/2016 Vilniaus miesto skyrius buvo įpareigotas iš naujo spręsti klausimą dėl buvusio Miškinių rėžinio kaimo, pagal dabartinį administracinį – teritorinį susiskirstymą, esančio iki 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje, ribų kartografavimo. Vykdant šį teismo sprendimą, Vilniaus miesto skyriuje 2017 m. birželio 9 d. įvyko posėdis dėl Komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti, kuriame pakartotinai buvo svarstyta buvusio Miškinių rėžinio kaimo nustatytų ribų ir ploto kartografavimo dokumentacija.

Komisijos posėdžio metu (2017 m. Komisijos protokolas) buvo nutarta pripažinti, kad Miškinių rėžinį kaimą sudarė trys atskiri žemės masyvai: 162,1923 ha žemės plotas, nustatytas paliekant galioti 2003 m. vasario 28 d. (patikslinta 2004 m. vasario 26 d.) atliktos Miškinių rėžinio kaimo kartografijos metu nustatytas ribas ir plotą, bei 28,9283 ha ir 7,1617 ha žemės plotai dešinėje Neries upės pusėje papildomai kartografuoti remiantis archyviniais planais: 1849 m. Vilniaus Gubernijos ir Panerių valstybės žemės valdos detalusis planas (F. 526, ap. 7 b. 378, 1.1), 1911 m. kovo 24 d.

Vilniaus gubernijos ir Vilniaus Vilkpėdės vienkiemio žemės sklypo planas (patvirtintas 1929 m.) (F. 130, ap. 1, b. 18829, 1. 25a, 34, 38); 1927 m. liepos 29 d. Vilniaus miesto plano nuorašas (F. 884, ap. 1, b. 223); 1928 m. miesto tarybos sprendimas dėl teritorijos naudojimo nustatymo planas, žemėlapių kolekcija (F. 64, ap. 8, b. 135,1. 47), Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos 1942 m. planas. Nustatyta, kad Miškinių rėžinio kaimo apytikslis plotas sudaro 198,2823 ha žemės. Apie tai Miškinių rėžinio kaimo pretendentai buvo informuoti Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. liepos 12 d. raštu Nr. 49SF-1325.

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 49SDP-146-(14.49.23.) patikslintą kartografinę medžiagą pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriui dėl natūra grąžintinos žemės sklypų suformavimo. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2017 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. A.51-63224/17(2.14.2.12-MP8) informavo, kad teritorija ties (duomenys neskelbtini), kuri kartografuota kaip buvusi Miškinių rėžinio kaimo dalis, prieštarauja šios teritorijos 1938 m. planui bei kartu su šiuo raštu pateikė Vilniaus miesto GIS-o duomenų fragmentą.

Vilniaus miesto skyrius, atsižvelgdamas į Administracijos išdėstytas pastabas dėl netikslios Miškinių rėžinio kaimo kartografuotos dešinėje Neries upės pusėje ribos, 2017 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 49SDP-214-(14.49.23.) kreipėsi, prašydamas Administracijos pateikti visą turimą archyvinę planinę medžiagą, taip pat ir 1938 m. planą, pagal kurį galėtų įvertinti, ar teisingai atlikta bei patikslinta Miškinių rėžinio kaimo kartografija. Administracijos Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyrius 2018 m. sausio 31 d. raštu Nr. A.51-8944/18 (2.14.2.12-MP8) „Dėl iki 1940 metų nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo kartografinės medžiagos ir archyvinio plano pateikimo“ ir 2018 m. vasario 7 d. raštu Nr. A.51-10711/18 (2.14.2.12-MP8) „Dėl iki 1940 metų nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo kartografinės medžiagos ir archyvinio plano pateikimo“ Vilniaus miesto skyriui pateikė tik Vilniaus gubernijos ir apskrities valstybinio Panerių dvaro Liesniki kaimo plano nepatvirtintą archyvo kopiją, sudarytą 1869 m. bei teritorinio planavimo suvestinio žemėlapio ištrauką (skaitmeninis žemėlapis M1:9000).

Remiantis tuo, kad Administracija Vilniaus miesto skyriui nepateikė prašomos archyvin4s planin4s medžiagos, Vilniaus miesto skyrius 2017 m. birželio 19 d. raštu Nr. 49SJ-257-(14.49.105.) „Dėl tarnybinės pagalbos“ kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą bei į Lietuvos valstybės istorijos archyvą dėl turimos planinės medžiagos apie buvusį Miškinių (Liesniki) rėžinio kaimo pateikimo. Lietuvos valstybės istorijos archyvas 2018 m. gegužės 9 d. raštu Nr. R10(4.3)-566 „Dėl informacijos apie Panerių dvaro Liesniki kaimo 1869 metų plano paieškos“ Vilniaus miesto skyrių informavo, kad atsisako atlikti paiešką dėl neproporcingai didelių laiko ir darbo sąnaudų bei patarė Vilniaus miesto skyriaus darbuotojams savarankiškai ieškoti dominančių dokumentų archyvo skaitykloje.

NŽT Vilniaus miesto skyrius, gavęs informaciją, kad Lietuvos valstybės istorijos archyve yra Liesniki kaimo planas, sudarytas 1869 m. (Pagrindas: F.526, ap.3, B. 341), siekdamas nustatyti, ar pateikta informacija yra teisinga, 2019 m. spalio 7 d. raštu Nr. 49SJ-300-(1.4.49.105.) „Dėl tarnybinės pagalbos“ pakartotinai kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, prašydamas pateikti Vilniaus gubernijos ir apskrities valstybinio Panerių dvaro Liesniki kaimo plano, sudaryto 1869 m., kopiją (Pagrindas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas F. 526 ap. 3, B. 341).

Lietuvos valstybės istorijos archyvas 2019 m. spalio 17 d. raštu Nr. R10(8.12)-948 „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė Panerių dvaro Liesniki kaimo 1869 m. plano (Pagrindas: F.526, ap.3, B. 341) teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją (gauta 2019 m. spalio 22 d., Reg. Nr. GJ-5795), kuriame pažymėtos buvusio Miškinių rėžinio kaimo ribos. 2017 m. birželio 9 d. Komisijos posėdyje buvo nagrinėti archyviniai dokumentai ir nustatytas Miškinių rėžinio kaimo plotas ir ribos, tačiau 2019 m. spalio 17 d. paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y.

Lietuvos valstybės istorijos archyvui pateikus 1869 m. planą ir atsižvelgiant į tai, kad šis dokumentas 2017 m. birželio 9 d. Komisijos posėdžio metu pakartotinai svarstant buvusio Miškinių rėžinio kaimo ribas nebuvo nagrinėjamas, Vilniaus miesto skyrius nusprendė pakartotinai 2019 m. lapkričio 15 d. 13 val. atlikti buvusio Miškinių rėžinio kaimo teritorijos ribų ir ploto kartografavimą. 2019 m. gruodžio 13 d. įvyko Komisijos posėdis, kuriame iš naujo buvo apsvarstyti buvusio iki 1940 m. nacionalizacijos Miškinių rėžinio kaimo nustatytų ribų ir ploto kartografavimo dokumentai.

Komisija, išnagrinėjusi visus svarstytinus dokumentus ir įvertinusi archyvinius planus, Protokolu nutarė pripažinti, kad Miškinių rėžinį kaimą sudarė 2 atskiri masyvai: 175,57 ha ir 7,24 ha, o išlikęs Miškinio rėžinio kaimo 1869 m. planas – vienintelis dokumentas, kuris tiksliai nusako Miškinio rėžinio kaimo ribas bei nustatė, kad Miškinių rėžinio kaimo apytikslis plotas yra 182,81 ha.

4.4. Atsakovo teigimu, buvo išnagrinėta visa surinkta medžiaga, tačiau buvusio Miškinių rėžinio kaimo ribos buvo nurodytos tik 1869 m. plane, o 1869 m. šis kaimas priklausė valstybiniam Panerių dvarui.

4.5. 2019 m. Komisija, remdamasi 1869 m. planu, padarė išvadą, kad 2017 m. kartografuojant buvusio Miškinių rėžinio kaimo ribas, nepagrįstai buvo kartografuotas ir Miškinių rėžiniam kaimui priskirtas 28,9283 ha žemės plotas, nes pagal 1869 m. planą minėtas žemės plotas nepatenka į buvusio Miškinių rėžinio kaimo ribas. Be kita ko, 1849 m. plane ši teritorija įvardyta kaip Miškinių nausėdija, o ne kaip Miškinių kaimas, todėl buvo priimta išvada, kad Miškinių nausėdija ir Miškinių kaimas pažymėti 1849 m. plane buvo du skirtingi administraciniai vienetai. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika nuosavybės teisių atkūrimo bylose, o būtent tuo, kad nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal iki 1940 m. liepos 22 d. išduotus ir arčiausiai šios datos esančius nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) 13 punkte taip pat reglamentuojama, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Kaip ir šiuo atveju, nustatant buvusio Miškinių rėžinio kaimo ribas, buvo vadovaujamasi Lietuvos valstybės istorijos archyvo su 2019 m. spalio 17 d. raštu Nr. R10(8.12)-948 pateiktu 1869 m. planu, kuriame nurodytos buvusio Miškinių rėžinio kaimo ribos (vėlesniuose planuose šio rėžinio kaimo riba nėra nurodyta), pagal kurį ir buvo nustatyta, kad 2017 m. kartografuotas 28,9283 ha žemės plotas nepatenka į buvusio Miškinių rėžinio kaimo ribas. Tuo pagrindu Komisija nutarė pripažinti, kad Miškinių rėžinį kaimą sudarė 2 atskiri masyvai: 175,57 ha ir 7,24 ha, o išlikęs 1869 m. planas – vienintelis dokumentas, kuris tiksliai nusako Miškinio rėžinio kaimo ribas, bei nustatė, kad Miškinių rėžinio kaimo apytikslis plotas yra 182,81 ha (Protokolas). Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, šiame plane buvo pažymėtos Miškinių kaimo, kuris 1869 m. priklausė valstybinei Panerių valdai, ribos.

4.6. 1869 m. plano pavadinimas „Vilniaus gubernijos Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus valstybinei Panerių valdai priklausančio Miškinių (Liesniki) kaimo planas“ patvirtino faktą, kad minėtas kaimas 1869 m. priklausė valstybinei Panerių valdai. 1869 m. plane nėra jokių įrašų, patvirtinančių, kad jame pažymėtas dešiniajame Neries upės krante esantis 7,24 ha plotas priklausė Miškinių kaimui. Šio kaimo planas buvo sudarytas 1869 m., o žemės reforma Rusijos imperijos europinėje dalyje, kuriai priklausė ir Vilniaus kraštas, pradėta vykdyti XX a. pradžioje. Šios reformos, kuri vadinama Stolypino reforma, metu vyko kaimų išskirstymas į vienkiemius, žemės priskyrimas valstiečiams, sudarant galimybę pirkti žemę.

4.7. NŽT direktorius, priimdamas skundžiamus Sprendimus, įvertino pagrindinius nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus – 1923 m. Riešės valsčiaus žemės sklypų sąrašą, kuriame Miškinių rėžinio kaimo plotas – 147,0 ha (LCVA F.55, ap. 9, b.27, L256a); 1924 m. Žemės mokesčių mokėtojų sąrašą, kuriame Miškinių rėžinio kaimo plotas – 147,0 ha (LCVA F.55, ap. 9, b.27, L22ap) bei papildomą dokumentą 1941 m. pieno gamintojų sąrašą, kuriame Miškinių rėžinio kaimo plotas yra apie 140,9 ha (LCVA F.R 685, ap. 4, B.378, L.l), bei nusprendė, kad buvusio Miškinių rėžinio kaimo plotas yra apie 147,0 ha, o pagal 1869 m. planą nėra pagrindo teigti, kad iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiam Miškinių rėžiniam kaimui galėjo priklausyti du plane nurodyti plotai, nes šie plotai 1869 m. priklausė valstybinei Panerių valdai, o ne iki 1940 m. buvusiam Miškinių rėžiniam kaimui, todėl Komisiją įpareigojo pakartotinai įvertinti, koks buvo buvusio Miškinių rėžinio kaimo plotas iki 1940 m. nacionalizacijos, remiantis vėliausiai išduotais Lietuvos valstybės centrinio archyvo dokumentais.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vingio turtas“ (toliau – ir Bendrovė) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė:

6.1. VAĮ 27 straipsnio 5 dalies norma nereglamentavo byloje aktualių teisinių santykių ir todėl netaikytina. Ši norma reglamentuoja tik administracinės procedūros, pradėtos skundo pagrindu, nutraukimą dėl tapataus skundo teismui. Skunde nebuvo pagrįsta nei viena šios normos taikymo sąlyga, nes byloje ginčijami NŽT skyriaus veiksmai pradėti ne skundo pagrindu.

6.2. Skundo teiginiai apie tariamą negalimumą tikslinti Miškinių rėžinio kaimo kartografiją naujai gautos archyvinės medžiagos pagrindu neatitiko teisinio reguliavimo, teismų praktikos, net ir teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo bei pačių pareiškėjų ankstesnės pozicijos. Tiek teisinis reguliavimas, tiek ir teismų praktika patvirtina pareigą vertinti naujai gautą archyvinę medžiagą bei jos pagrindu nustatyti (tikslinti) rėžinio kaimo ribas.

6.3. Ne tik Protokole nurodyta, bet ir Komisijos 2019 m. gruodžio 13 d. posėdžio garso įraše užfiksuota, taip pat ir tiesioginis įrodymas pagrindė, kad patvirtinta 1869 m. plano kopija buvo gauta iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo. Pareiškėjos daugybę kartų tiek žodžiu, tiek raštu buvo informuotos, kad 1869 m. plano kopija gauta būtent iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo, todėl kito archyvo raštu neigiant šio dokumento gavimo faktą yra akivaizdžiai siekiama suklaidinti teismą. Pareiškėjų teiginiai dėl to, kad neaišku, kada buvo sudarytas 1869 m. planas, akivaizdžiai prieštaravo tiek šio plano, tiek ir pačių pareiškėjų pateiktų įrodymų turiniui.

6.4. Skundo teiginiai dėl tariamo Metodinių nurodymų procedūrinių nuostatų pažeidimo nepagrįsti bei nesudarė pagrindo naikinti teisėtų ir pagrįstų sprendimų. Taip pat skundo teiginiai, kuriais kvestionuojamos Komisijos išvados Protokole, grindžiami dokumentais, kurie tiek dėl sudarymo datos, tiek dėl savo turinio, tiek ir dėl teisinės galios negalėjo paneigti pagrįstų ir teisėtų Komisijos išvadų, kaip tai, kad skundo teiginiai, susiję su 1849 m. planu, buvo teisiškai nereikšmingi bei negalėjo paneigti vėlesnio 1869 m. plano ir XX a. archyvinių dokumentų. Skundo teiginiai, jog 2017 m. Komisijos protokolu nustatytos Miškinių rėžinio kaimo kartografijos teisingumą patvirtino 1931 m. sudarytas žemėlapis, ne tik buvo nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi, bet ir leido daryti priešingą išvadą. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, liudininkų parodymai, pagal teismų praktiką, negali paneigti archyvinių dokumentų turinio, be to, net ir jie patvirtina Protokolu įforminto sprendimo teisingumą. Naujai gautas 1869 m. planas, XX a. archyviniai dokumentai, teisinis reguliavimas ir teismų praktika patvirtino Protokolu įforminto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

7. Pareiškėjų atstovas 2023 m. spalio 2 d. pateikė teismui papildomus rašytinius įrodymus. Pažymėjo, kad papildomi dokumentai patvirtino, jog Lesniki (Miškiniai) rėžinio kaimas buvo tiek kairėje, tiek dešinėje Neries upės pusėje. Taip pat, remdamasis specialisto išvada, teigė, jog Miškinių rėžinis kaimas ir Miškinių nausėdija buvo tas pats administracinis vienetas.

8. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė 2023 m. spalio 3 d. pateikė teismui papildomus rašytinius įrodymus. Teigė, kad papildomi dokumentai pagrindė, jog: 1) Miškinių rėžinis kaimas viename Neries upės krante ir Miškinių nausėdija kitame upės krante (dabartinio Vingio parko pusėje) buvo skirtingi administraciniai vienetai; 2) buvusi Miškinių nausėdija dabartinio Vingio parko pusėje nuo XX a. antro dešimtmečio tapo Vilniaus miesto dalimi; 3) 1940 m. nacionalizacijos metu ginčo masyvas (28,9283 ha plotas dabartinio Vingio parko pusėje) Miškinių rėžiniam kaimui nepriklausė.

9. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas 2023 m. lapkričio 14 d. pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pareiškėjos pateikti įrodymai nepatvirtino, jog ginčo masyvas aktualiu laikotarpiu priklausė Miškinių kaimui. Visų pirma, pareiškėja nepagrįstai teigė, kad jos pateikta 2021 m. rugsėjo 20 d. asist. dr. R. (R.) G. išvada patvirtina, jog Miškinių kaimas aktualiu laikotarpiu buvo abiejose Neries pusėse. Ši išvada neišsami, joje buvo vertinami išskirtinai pareiškėjos pateikti dokumentai, tačiau joje nėra įvertinti kiti byloje esantys įrodymai, pavyzdžiui, 1869 m.

Vilniaus gubernijos ir apskrities valstybinio Panerių dvaro Lesniki (Miškinių) kaimo planas, kuriuo NŽT rėmėsi Protokole ir Sprendimuose. Išvadoje taip pat nėra įvertinti Bendrovės pateikti, prieš pat 1940 m. nacionalizaciją sudaryti oficialūs dokumentai, patvirtinantys, kad ginčo masyvas Miškinių kaimui nepriklausė. Be to, 2021 m. rugsėjo 20 d. išvados pagrįstumą paneigė ir humanitarinių mokslų daktaro, istoriko K. K. ataskaita „Dėl Vilniaus miesto ribos šiandieninio Vingio parko apylinkėse 1919–1942 m. laikotarpiu“ (toliau – ir Ataskaita), kurioje išsamiai ir motyvuotai pagrįsta, kad iki 1940 m. sovietų nacionalizacijos dabartinė Vingio parko teritorija ir gretima teritorija buvo Vilniaus miesto teritorijoje, ji nepriklausė Miškinių kaimui.

Lyginant asist. dr. R. G. išvadą ir humanitarinių mokslų daktaro K. K. ataskaitą galima matyti, kad Ataskaita yra kur kas išsamesnė, labiau motyvuota, joje buvo tiriama daugiau patikimų istorinių šaltinių, todėl šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi būtent Ataskaitoje nurodytomis išvadomis. Antra, pareiškėjos pateikti įrodymai, kuriuose tik užsimenama apie Miškinių (Lesniki) kaimą, taip pat nepatvirtino, kad Miškinių kaimas apėmė ginčo masyvą. Pareiškėjos pateiktame Riešės valsčiaus plane buvo vertimo klaidų, todėl šiais įrodymais negalėjo būti vadovaujamasi.

Byloje turėjo būti vertinamas Bendrovės pateiktas patikslintas (teisingas) Riešės valsčiaus plano vertimas. Be to, pareiškėja nepagrįstai teigė, kad Riešės valsčiaus planas ir Rudaminos valsčiaus planas yra vienas kito dalimi, kadangi taip nėra. Akcentavo, kad 2023 m. spalio 2 d. lydraščio priede Nr. 4 yra sujungti tarpusavyje nesusiję dokumentai. Trečia, pareiškėja pateikė dokumentus, kuriuose netgi nėra pasisakoma dėl Miškinių rėžinio kaimo ribų pasiskirstymo ir ploto dydžio, todėl įrodymai niekaip nepagrindė pareiškėjos teiginių, kad ginčo masyvas aktualiu laikotarpiu neva buvo Miškinių rėžinio kaimo dalimi.

Taigi, Miškinių rėžinis kaimas viename Neries upės krante ir Miškinių nausėdija kitame upės krante (dabartinio Vingio parko pusėje) buvo skirtingi administraciniai vienetai ir negalėjo būti sutapatinami. Buvusi Miškinių nausėdija (dabartinio Vingio parko pusėje) nuo XX a. antro dešimtmečio tapo Vilniaus miesto dalimi, todėl ji net objektyviai negalėjo būti Miškinių kaimo dalimi.

10. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas 2023 m. sausio 19 d. pateikė teismui papildomus rašytinius įrodymus.

II. 11. Regionų administracinio teismas 2024 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjų J. J. ir S. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą ir priteisė trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vingio turtas“ naudai iš pareiškėjos S. D. 7 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

12. Teismas nustatė, kad:

12.1. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. vasario 28 d. (patikslinta 2003 m. balandžio 14 d. ir 2004 m. vasario 26 d.) atliko iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio Miškinių kaimo kartografiją ir, remdamasis 1925 m. žemės mokesčių mokėtojų sąrašu, Pieno gamintojų 1941 m. sąrašu bei liudininkų parodymais, nustatė, kad kaimas yra rėžinis. Pagal 1925 m. žemės mokesčių mokėtojų sąrašą 23 savininkai iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise Miškinių rėžiniame kaime turėjo 147 dešimtinių žemės plotą. Remiantis Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus Komisijos 2007 m. kovo 30 d. protokolu Nr. R-5-4 buvo nustatytas iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo plotas 162,1923 ha. Prašymų atkurti nuosavybės teises buvo pateikta į 19 žemės savininkų turėtą 121,7750 ha žemės plotą.

12.2. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3572-968/2016 NŽT Vilniaus miesto skyrius buvo įpareigotas iš naujo spręsti klausimą dėl buvusio Miškinių rėžinio kaimo pagal dabartinį administracinį / teritorinį susiskirstymą, esančio iki 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje, ribų kartografavimo. Vykdant teismo sprendimą NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2017 m. birželio 9 d. įvyko posėdis, kuriame pakartotinai buvo svarstyta buvusio Miškinių rėžinio kaimo nustatytų ribų ir ploto kartografavimo dokumentacija. Komisijos posėdžio metu (NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. liepos 3 d. posėdžio protokolas Nr. 49PRT-18-(14.49.101.)) buvo nutarta pripažinti, kad Miškinių rėžinį kaimą sudarė trys atskiri žemės masyvai: 162,1923 ha žemės plotas, nustatytas paliekant galioti 2003 m. vasario 28 d. (patikslinta 2004 m. vasario 26 d.) atliktos Miškinių rėžinio kaimo kartografijos metu nustatytas ribas ir plotą, bei 28,9283 ha ir 7,1617 ha žemės plotai dešinėje Neries upės pusėje, kurie papildomai kartografuoti remiantis archyviniais planais: 1849 m. Vilniaus gubernijos ir Panerių valstybės žemės valdos detaliuoju planu (F. 526, ap. 7 b. 378, 1.1), 1911 m. kovo 24 d. Vilniaus gubernijos ir Vilniaus Vilkpėdės vienkiemio žemės sklypo planu (patvirtintas 1929 m.) (F. 130, ap. 1, b. 18829, 1. 25a, 34, 38); 1927 m. liepos 29 d. Vilniaus miesto plano nuorašu (F. 884, ap. 1, b. 223); 1928 m. miesto tarybos sprendimu dėl teritorijos naudojimo nustatymo, žemėlapių kolekcija (F. 64, ap. 8, b. 135,1. 47), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos 1942 m. planu. Buvo nustatyta, kad Miškinių rėžinio kaimo apytikslis plotas sudaro 198,2823 ha žemės. Apie tai Miškinių rėžinio kaimo pretendentai buvo informuoti 2017 m. liepos 12 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus raštu Nr. 49SF-1325.

12.3. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 49SDP-146-(14.49.23.) „Dėl informacijos pateikimo apie laisvą (neužstatytą) žemę iki 1940 metų buvusiame Miškinių rėžiniame kaime, Vilniaus mieste suteikimo“ patikslintą kartografinę medžiagą pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl natūra grąžintinos žemės sklypų suformavimo.

12.4. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas, išnagrinėjęs NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 16 d. raštą Nr. 49SDP-146-(14.49.23.), 2017 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. A.51-63224/17(2.14.2.12-MP8) „Dėl patikslinto iki nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo kartografinės medžiagos išnagrinėjimo“ informavo, kad teritorija ties (duomenys neskelbtini), kuri kartografuota kaip buvusi Miškinių rėžinio kaimo dalis, prieštarauja šios teritorijos 1938 m. planui, ir kartu su šiuo raštu pateikė Vilniaus miesto GIS-o duomenų fragmentą.

12.5. NŽT Vilniaus miesto skyrius, atsižvelgdamas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išdėstytas pastabas dėl netikslios Miškinių rėžinio kaimo kartografuotos dešinėje Neries upės pusėje ribos, 2017 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 49SDP-214-(14.49.23.) „Dėl patikslintos iki 1940 metų nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo kartografinės medžiagos išnagrinėjimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pateikti visą turimą archyvinę planinę medžiagą, taip pat ir 1938 m. planą, pagal kurį galėtų įvertinti, ar teisingai atlikta bei patikslinta Miškinių rėžinio kaimo kartografija.

12.6. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyrius 2018 m. sausio 31 d. raštu Nr. A.51-8944/18 (2.14.2.12-MP8) „Dėl iki 1940 metų nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo kartografinės medžiagos ir archyvinio plano pateikimo“ ir 2018 m. vasario 7 d. raštu Nr. A.51-10711/18 (2.14.2.12-MP8) „Dėl iki 1940 metų nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo kartografinės medžiagos ir archyvinio plano pateikimo“ NŽT Vilniaus miesto skyriui pateikė tik Vilniaus gubernijos ir apskrities valstybinio Panerių dvaro Lesniki kaimo plano nepatvirtintą archyvo kopiją, sudarytą 1869 m., bei teritorinio planavimo suvestinio žemėlapio ištrauką (skaitmeninis žemėlapis M1:9000).

12.7. NŽT Vilniaus miesto skyrius papildomai kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą bei į Lietuvos valstybės istorijos archyvą dėl turimos planinės medžiagos apie buvusį Miškinių (Lesniki) rėžinį kaimą pateikimo.

12.8. NŽT Vilniaus miesto skyrius, gavęs informaciją, kad Lietuvos valstybės istorijos archyve yra Lesniki kaimo planas, sudarytas 1869 m. (Pagrindas: F.526, ap.3, B. 341), siekdamas nustatyti, ar pateikta informacija yra teisinga, 2019 m. spalio 7 d. raštu Nr. 49SJ-300-(1.4.49.105.) „Dėl tarnybinės pagalbos“ pakartotinai kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, prašydamas pateikti Vilniaus gubernijos ir apskrities valstybinio Panerių dvaro Lesniki kaimo plano, sudaryto 1869 m., kopiją (Pagrindas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas F. 526 ap. 3, B. 341). Lietuvos valstybės istorijos archyvas 2019 m. spalio 17 d. raštu Nr. R10(8.12)-948 „Dėl informacijos pateikimo“ NŽT Vilniaus miesto skyriui pateikė Panerių dvaro Lesniki kaimo 1869 m. plano (Pagrindas: F.526, ap.3, B. 341) teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją su pažymėtomis buvusio Miškinių rėžinio kaimo ribomis.

12.9. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y. Lietuvos valstybės istorijos archyvui pateikus Vilniaus gubernijos ir apskrities valstybinio Panerių dvaro Lesniki kaimo planą, sudarytą 1869 m., ir atsižvelgiant į tai, kad šis dokumentas 2017 m. birželio 9 d. Komisijos posėdžio metu pakartotinai svarstant buvusio Miškinių rėžinio kaimo ribas nebuvo nagrinėjamas, NŽT Vilniaus miesto skyrius nusprendė 2019 m. lapkričio 15 d. 13 val. pakartotinai atlikti buvusio Miškinių rėžinio kaimo teritorijos ribų ir ploto kartografavimą. Apie tai pareiškėjos ir kiti buvusio Miškinių rėžinio kaimo pretendentai buvo informuoti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. spalio 28 d. raštu Nr. 49SF-3284-(14.49.104.) „Dėl kvietimo dalyvauti atliekant buvusio Miškinių rėžinio kaimo pakartotinį kartografavimą“.

12.10. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2019 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 49SF-3469-(14.49.104.) „Dėl buvusio Miškinių rėžinio kaimo ribų kartografavimo ir dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti komisijos“ pareiškėjas ir kitus Miškinių rėžinio kaimo pretendentus, pageidaujančius atkurti nuosavybės teises buvusiame Miškinių rėžiniame kaime, 2019 m. gruodžio 13 d. pakvietė atvykti į Komisijos posėdį, kuriame buvo pakartotinai svarstomi minėto kaimo kartografavimo darbų dokumentai.

12.11. Komisija, išnagrinėjusi visus svarstytinus dokumentus ir įvertinusi archyvinius planus, 2020 m. sausio 16 d. posėdžio protokolu Nr. 49PRT-l-(14.49.101.) nutarė pripažinti, kad Miškinių rėžinį kaimą sudarė 2 atskiri masyvai: 175,57 ha ir 7,24 ha, o išlikęs Miškinio rėžinio kaimo 1869 m. planas yra vienintelis dokumentas, kuris tiksliai nusako Miškinio rėžinio kaimo ribas. Komisija nustatė, kad Miškinių rėžinio kaimo apytikslis plotas yra 182,81 ha.

12.12. Pareiškėjos, nesutikdamos su 2020 m. sausio 16 d. Komisijos posėdžio protokolu Nr. 49PRT-l-(14.49.101.) ir schema, pateikė skundus NŽT direktoriui, kuris 2020 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. lT-17-(7.5.) „Dėl S. D. skundo nagrinėjimo“ ir 2020 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. lT-16-(7.5.) „Dėl J. J. skundo nagrinėjimo“ pareiškėjų skundus dėl 2020 m. sausio 16 d. posėdžio protokolo Nr. 49PRT-l-( 14.49.101.) ir prie protokolo pridėtos schemos, kurioje nustatytos buvusio Miškinių rėžinio kaimo ribos bei plotas, kuris sudaro 182,81 ha, panaikinimo pripažino nepagrįstais. NŽT direktorius taip pat įpareigojo NŽT Vilniaus miesto skyrių pakartotinai įvertinti Vilniaus gubernijos Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus valstybinei Panerių valdai priklausančio Miškinių (Lesniki) kaimo planą, sudarytą 1869 m., pagrindinius bei papildomus dokumentus, patvirtinančius iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio Miškinių kaimo ribas.

12.13. Pareiškėjos, nesutikdamos su Komisijos Protokolu ir Sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamos juos panaikinti.

12.14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-455-809/2022 atmetė pareiškėjų skundą.

12.15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-456-575/2023 nutarė, be kita ko, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta pareiškėjos S. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą, panaikinti, ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat nutarė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjos J.

J. palikti nepakeistą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 14 d. papildomo sprendimo dalį, kuria teismas nuspendė priteisti trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vingio turtas“ naudai iš pareiškėjos S. D. 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, panaikinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 14 d. papildomo sprendimo dalį dėl pareiškėjos J. J. palikti nepakeistą. LVAT konstatavo, kad NŽT galutinai apsisprendė, jog, įvertinus 1869 m. planą, nėra pagrindo teigti, kad iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiam Miškinių rėžiniam kaimui galėjo priklausyti du plane nurodyti plotai ir kad buvusio Miškinių rėžinio kaimo plotas yra apie 147 ha.

Be to, 7,24 ha žemės plotas iki 1940 m. nacionalizacijos nepriklausė Miškinių rėžiniam kaimui. Šios NŽT galutinės išvados NŽT Vilniaus miesto skyriui privalomos, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad visi ginčo kaimo ribų klausimai dar bus svarstomi, nes Komisija įpareigota pakartotinai įvertinti 1869 m. planą, neatitinka skundžiamų aktų turinio. LVAT pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl pareiškėjos S. D. skundo argumentų, susijusių su procedūriniais protokolo pažeidimais.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, tačiau LVAT atkreipė dėmesį, jog šioje byloje nėra ginčo dėl nuosavybės. Pirmosios instancijos teismo minimas 1869 m. planas nėra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, nes jis nenurodo, kiek ir koks asmuo iki 1940 m. turėjo nuosavybės, o tai tik vienas iš dokumentų, rodančių Miškinių rėžinio kaimo ribas. Akivaizdu, kad būtina tirti ir vertinti dokumentų dėl rėžinio kaimo ribų visumą, kas pirmosios instancijos teismo nebuvo atlikta.

13. Teismas akcentavo, kad atsižvelgiant į LVAT išaiškinimus, šioje byloje bus vertinamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus Komisijos 2020 m. sausio 16 d. posėdžio protokolo Nr. 49-PRT-1-(14.49.101.) ir NŽT 2020 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 1T-17-(7.5.) „Dėl S. D. skundo nagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

14. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo, kad, remiantis NŽT Vilniaus miesto skyriaus archyve saugoma nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byla Nr. 1648 ir vadovaujantis Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. liepos 17 d. pažyma Nr. 967 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, S. S. (D.) yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. Š. iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame Miškinių rėžiniame kaime valdytą žemę. Taip pat, remiantis ta pačia nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byla Nr. 1648 ir vadovaujantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. gegužės 25 d. pažyma Nr. 220 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, J. B. (J.) yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. Š. iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame Miškinių rėžiniame kaime valdytą žemę. S. S. (D.) turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,5833 ha buvusio savininko valdytos žemės, iš kurio nuosavybės teisės atkurtos į 0,0801 ha žemės plotą, likęs neatkurtas žemės plotas – 0,5032 ha. J. B. (J.) turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,5833 ha buvusio savininko valdytos žemės, iš kurio nuosavybės teisės atkurtos į 0,1542 ha žemės plotą, likęs neatkurtas žemės plotas – 0,4291 ha.

15. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad, nors Komisijos 2017 m. birželio 9 d. buvo nagrinėti archyviniai dokumentai ir nustatytas Miškinių rėžinio kaimo plotas bei ribos, t. y. kad Miškinių rėžinį kaimą sudarė trys atskiri žemės masyvai: 162,1923 ha žemės plotas, nustatytas paliekant galioti 2003 m. vasario 28 d. (patikslinta 2004 m. vasario 26 d.) atliktos Miškinių rėžinio kaimo kartografijos metu nustatytas ribas ir plotą, bei 28,9283 ha ir 7,1617 ha žemės plotai dešinėje Neries upės pusėje, tačiau 2019 m. spalio 17 d. paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y. atsižvelgus į Lietuvos valstybės istorijos archyvo pateiktą Vilniaus gubernijos ir apskrities valstybinio Panerių dvaro Lesniki kaimo planą, sudarytą 1869 m. (Pagrindas: F.526 Ap.3 B.341) ir atsižvelgiant į tai, kad šis dokumentas 2017 m. birželio 9 d. Komisijos posėdžio metu pakartotinai svarstant buvusio Miškinių rėžinio kaimo ribas nebuvo nagrinėjamas, Komisijos 2020 m. sausio 16 d. posėdžio protokolu Nr. 49PRT-l-(14.49.101.) buvo nuspręsta, kad Miškinių rėžinį kaimą sudarė 2 atskiri masyvai: 175,57 ha ir 7,24 ha. Komisija rėmėsi vėliausiai išlikusiu Miškinių rėžinio kaimo 1869 m. planu, kuris, kaip teigė atsakovas, vienintelis tiksliai nusako Miškinių rėžinio kaimo ribas. Taigi, Komisija nustatė, kad dar 2017 m. birželio 9 d. atlikta Miškinių rėžinio kaimo kartografija prieštarauja 1869 m. plane Miškinių rėžinio kaimo pavaizduotoms riboms.

16. Išklausęs į bylą pateiktus garso įrašus teismas nustatė, kad tiek susirinkimo (susitikimo) metu 2019 m. lapkričio 15 d., tiek 2019 m. gruodžio 13 d. Komisijos posėdžio metu buvo pristatyta dalyvaujančių asmenų (specialistų, Komisijos) sudėtis, patikrinti dalyvaujančių asmenų asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, įgaliojimai, atstovavimo sutartys, taip pat buvo paviešinta susirinkimo (susitikimo) ir Komisijos posėdžio esmė. Iš 2019 m. lapkričio 15 d. garso įrašo teismas nustatė, jog buvo paviešinta, dėl kokių priežasčių daroma pakartotinė kartografija, kadangi NŽT gavo naujų dokumentų, planų, kurių anksčiau nebuvo gavusi ir nebuvo nagrinėjusi, priimdama 2017 m. sprendimus; pareiškėjų atstovui paprašius leisti susipažinti su 1869 m. planu, jam buvo leista susipažinti su papildomais dokumentais, įskaitant su 1869 m. planą, ir jokių pretenzijų jis šiuo klausimu neišreiškė.

Iš 2019 m. lapkričio 15 d. garso įrašo buvo girdėti, kad NŽT specialistai ne kartą klausė, ar dalyvaujantys asmenys turi klausimų, pastabų, pretenzijų, buvo leista pasisakyti, o dėl klausimų, kurių atsakyti nebuvo galimybės, ar dokumentų, kurių susirinkimo metu pateikti neįmanoma, buvo siūloma kreiptis į NŽT Raštinės skyrių raštu. NŽT atsisakė priimti naujus dokumentus iš asmenų, paaiškindamas, jog susirinkimo metu nėra galimybės užregistruoti naujų dokumentų, todėl jie turėtų būti teikiami taip pat NŽT Raštinės skyriui.

Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjų teiginiai, jog jų atstovui nebuvo leista pasisakyti ar užduoti klausimų, susipažinti su dokumentais, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Taip pat, išklausęs 2019 m. lapkričio 15 d. garso įrašą, teismas nustatė, kad dalyvaujantiems asmenims buvo išaiškinta, jog grįžę į savo darbo vietą specialistai užpildys protokolą, tačiau dalyvaujančiųjų nebuvo prašoma ar juolab reikalaujama pasirašyti tuščius lapus, priešingai, buvo leista nepasirašyti ir pasirašyti vėliau, t. y. tik užpildžius protokolą bei kitus dokumentus, kuriuos reikalinga pildyti pagal procedūrą.

Be to, buvo paaiškinta, kad asmenys pasirašo tik dėl savo dalyvavimo fakto, o ne dėl priimtų sprendimų. Todėl pareiškėjų argumentai, kad asmenų buvo reikalaujama pasirašyti tuščius lapus, teismo atmesti kaip niekuo nepagrįsti. 2019 m. lapkričio 15 d. susirinkimo pabaigoje buvo paklausta, ar asmenys turi klausimų, pageidavimų, tačiau niekas tokių neišreiškė, visi sutiko, kad galima susirinkimą baigti. Taip pat teismas akcentavo, kad 2019 m. lapkričio 15 d. susirinkimo metu buvo apklausti liudytojai, kai kurie jų buvo apklausiami rusų kalba, kadangi patys to pageidavo, tačiau atkreipė dėmesį, jog šioje administracinėje byloje liudytojų parodymai vertinti visų byloje surinktų įrodymų kontekste, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad NŽT privalėjo vadovautis tik liudytojų parodymais ir jų apklausos metu duotais paaiškinimais.

17. Pareiškėjų atstovo argumentai, kad Komisija 2019 m. gruodžio 13 d. susirinkimo metu nenagrinėjo dokumentų ir apskritai nieko nesprendė posėdžio metu, teismo atmesti kaip visiškai nepagrįsti, kadangi iš 2019 m. gruodžio 13 d. garso įrašo buvo nustatyta, jog Komisija dar posėdžio pradžioje paklausė, ar yra pageidaujančių, jog būtų garsinami archyviniai duomenys, kurie bus nagrinėjami posėdžio metu, buvo prašoma pakelti rankas, tačiau niekas neatsiliepė, todėl Komisija užfiksavo, kad pageidaujančių nėra, laikydama, jog visi yra susipažinę su rašytine medžiaga. Pažymėjo, kad vienam iš dalyvaujančių asmenų pageidavus pagarsinti dokumentus, gautus po 2017 m. sprendimų priėmimo, Komisijos dalyvė tai padarė juos išvardydama.

18. Teismas pažymėjo, kad įvertinus 2019 m. lapkričio 15 d. ir 2019 m. gruodžio 13 d. susirinkimų garso įrašus nebuvo nustatyta procedūrinių pažeidimų, kurie leistų prieiti prie išvados, kad tokie buvo padaryti, dėl kurių toks susirinkimas (susitikimas) ar Komisijos posėdis turėtų būti pripažintas kaip pažeidžiantis teisės aktus, todėl kiti skundo argumentai dėl šių susirinkimų ir posėdžio neatitikimo teisės aktams, teismo atmesti kaip nepagrįsti, kadangi jie nekeitė esminės išvados.

19. Teismas nurodė, kad aptariamu atveju buvo aktualus skundo teismui tapatumo klausimas. Pakartotinio kartografavimo procedūros tikslas yra konkrečios teritorijos ploto ir ribų nustatymas; byloje nustatyta, kad Komisija dėl to tik 2020 m. sausio 16 d. posėdyje protokolu Nr. 49-PRT-1-(14.49.101.) priėmė sprendimą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų teismas nustatė, kad administracinėje byloje Nr. eI-5789-811/2019 (Nr. eI-1379-811/2020) buvo nagrinėjamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr. 49SF-1691-(14.49.104.), kuriuo pareiškėjoms buvo atsakyta į prašymą atkurti nuosavybės teises į 0,8585 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), teisėtumas bei NŽT 2019 m. lapkričio 6 d. rašto Nr. 1SS-2143-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjos prašymą pripažinti, kad 8585/140453 dalys žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio ties (duomenys neskelbtini), atitinka laisvos (neužstatytos) iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose teisinę padėtį ir natūra gali būti grąžinama teisė atkurti nuosavybės teises turintiems asmenims, teisėtumas. Tuo tarpu išvados dėl 1869 m. plano aktualumo, kaip minėta, priimtos tik 2020 m. sausio 16 d. Komisijos posėdžio protokole Nr. 49PRT-l-(14.49.101.). Taigi, kaip buvo matyti, nors tiek teisme, tiek NŽT buvo keliami ginčo klausimai, susiję su pareiškėjų teise atkurti nuosavybės teises, tačiau administracinė byla Nr. eI-5789-811/2019 (Nr. eI-1379-811/2020) buvo pradėta kitais klausimais, todėl stabdyti ar nutraukti administracinę procedūrą, remdamasis VAĮ 27 straipsnio 5 dalimi, atsakovas neturėjo pagrindo, taip pat administracinė byla, pradėta dėl kito klausimo, negalėjo būti pagrindu stabdyti Komisijos kompetencijai priskirto sprendimo priėmimo procedūrą.

20. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad nebuvo nustatyta, jog NŽT, rengdama skundžiamą Protokolą, būtų pažeidusi susirinkimų ar Protokolo parengimo teisės aktus, todėl pareiškėjų skundas šiuo klausimu atmestas kaip nepagrįstas.

21. Tvarkos 1061 punkte, Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634. 3.3 papunktyje įtvirtintos miestų teritorijose esančių žemės sklypų ar kaimų ribų kartografavimo paskirtis – nustatyti žemės sklypų ar kaimų ribas pagal planus gerai susipažinus su visa dokumentacija (Metodikos 3.1 papunktis). Taigi šiai viešojo administravimo procedūrai keliami specialūs reikalavimai, jos rezultatą lemia turimų ir papildomai gautų iš valstybinių archyvų dokumentų vertinimas (Metodikos 3.6 papunktis).

22. Teismas pažymėjo, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius kartu su atsiliepimu 2020 m. birželio 30 d. teismui pateikė priedus, iš kurių buvo matyti, jog Lietuvos valstybės istorijos archyvas 2019 m. spalio 17 d. raštu Nr. R10(8.12)-948 „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė NŽT Vilniaus miesto skyriui Panerių dvaro Lesniki kaimo 1869 m. plano (Pagrindas: F.526, ap.3, B. 341) teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją (gauta 2019 m. spalio 22 d., Reg. Nr. GJ-5795). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad egzistuoja Miškinių rėžinio kaimo 1869 m. planas, Komisija, vadovaudamasi Tvarkos 13 punkto ir 1061 punkto nuostatomis, turėjo teisinį pagrindą vertinti šį planą kitų surinktų įrodymų apimtyje, o nustačiusi, kad šis planas nebuvo anksčiau vertintas ir buvo naujai pateiktas dokumentas, kuriame pavaizduotos Miškinių rėžinio kaimo ribos ir plotas, turėjo pagrindą šiuo dokumentu vadovautis. Vadovaudamasi minėtu planu ir kitais dokumentais, Komisija 2020 m. sausio 16 d. posėdžio protokolu Nr. 49PRT-l-(14.49.101.) nusprendė, kad Miškinių rėžinį kaimą sudarė tik 2 atskiri masyvai: 175,57 ha ir 7,24 ha. Tokiu savo sprendimu Komisija iš esmės paneigė 2017 m. birželio 9 d. atliktos Miškinių rėžinio kaimo kartografijos teisėtumą, tačiau aptariamu aspektu dėl pakartotinės kartografavimo procedūros atlikimo gavus papildomos informacijos teismo laikyti neturinčiais reikšmės pareiškėjų argumentai, jog kartografavimas jau buvo atliktas anksčiau ir negalėjo būti atliekamas pakartotinai. Teismas pažymėjo, kad dėl pakartotinio buvusio Miškinių rėžinio kaimo teritorijos ir ploto kartografavimo pareiškėjos ir kiti suinteresuoti asmenys buvo informuoti, taip pat ir apie pakartotinio kartografavimo pagrindą – gautą 1869 m. planą, kuris Komisijos 2017 m. birželio 9 d. posėdžio metu nebuvo nagrinėjamas. Taigi administracinė procedūra buvo pakartojama atsiradus naujiems faktams, kuriuos Komisija siekė įvertinti. Teismas nustatė, jog pareiškėjų skunde nebuvo nurodyta argumentų, kad 1869 m. planas jau buvo vertintas anksčiau, sprendžiant dėl Miškinių rėžinio kaimo kartografijos.

23. Pareiškėjos savo skunde rėmėsi 2021 m. rugsėjo 20 d. specialisto asist. dr. R. G. išvada, kuri neva patvirtino, jog Miškinių kaimas aktualiu laikotarpiu buvo abiejose Neries pusėse. Tačiau teismas pažymėjo, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius nėra įpareigotas remtis būtent pareiškėjų pasamdyto specialisto išvada; tokia išvada gali būti kaip papildomas dokumentas, vertinant visų dokumentų kontekste, tačiau tai nebuvo pagrindas teiginiui, jog NŽT privalėjo vadovautis šio specialisto išvada, spręsdama dėl Miškinių rėžinio kaimo ribų.

24. Teismas vertindamas ginčijamą NŽT 2020 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 1T-17-(7.5.) „Dėl S. D. skundo nagrinėjimo“ konstatavo, kad atsakovas pateikė įvykių, susijusių su ginčo žemės sklypu, seką, t. y. nurodė visus dokumentus, kuriais kreipėsi informacijos į įvairias institucijas, įskaitant ir Lietuvos valstybės istorijos archyvą, Lietuvos centrinį valstybės archyvą, siekdamas surinkti turimą informaciją apie buvusio Miškinių rėžinio kaimo ribas. Sprendime2 taip pat nurodyta, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius įpareigojamas pakartotinai įvertinti 1869 m. planą, kitus aktualius dokumentus bei spręsti klausimą dėl Komisijos 2020 m. sausio 16 d. posėdžio protokolo Nr. 49PRT-l-(14.49.101.) ir prie jo pridėtos schemos, kurioje nustatytos buvusio Miškinių rėžinio kaimo ribos bei plotas, kuris sudaro 182,81 ha, patikslinimo. Taigi, įvertinęs NŽT Sprendimo2 turinį, teismas darė išvadą, kad jame yra išsamiai įvertintos ir išnagrinėtos su pareiškėjų prašymu susijusios aplinkybės bei motyvuotai paaiškinta, dėl ko pareiškėjų keliamas klausimas galės būti sprendžiamas dar kartą įvertinus papildomus dokumentus, t. y. kiek įmanoma tiksliau nustačius Miškinių rėžinio kaimo ribas.

25. Teismas, vertindamas Sprendimą2, konstatavo, jog atsakovas ginčijamame Sprendime2 tinkamai įvertino objektyvius ir subjektyvius elementus, o šiuo atveju pareiškėjos skundo argumentai, jog NŽT Vilniaus miesto skyrius neatsižvelgė į kitas aplinkybes, išsamiai nevertino susidariusios situacijos bei atkartojo Protokolo motyvus, pripažinti nepagrįstais, nes, kaip buvo matyti iš Sprendimo, priešingai nei įrodinėjo pareiškėja, jame išdėstyti visi ginčui reikšmingi motyvai, leidžiantys suprasti viešojo administravimo subjekto valią ir padarytą išvadą ginčo keliamu klausimu. Apibendrindamas teismas pripažino, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

26. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nebuvo esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėjo.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vingio turtas“ prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju teismas neginčijamai nustatė, kad šios bylos baigtis neabejotinai turės įtakos UAB „Vingio turtas“ teisėms ir teisėtiems interesams. Bendrovė procesiniuose dokumentuose palaikė atsakovo poziciją ir siekė būtent tokios bylos baigties, kokia patvirtinta šiuo teismo sprendimu.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vingio turtas“ pateikė prašymą priteisti 53 763,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Teismas pažymėjo, kad LVAT administracinėje byloje Nr. eA-456-575/2023, atsižvelgiant į tai, jog byla pareiškėjos S. D. atžvilgiu pirmosios instancijos teismui perduodama nagrinėti iš naujo, t. y. bylos nagrinėjimas nėra pasibaigęs, nesprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš pareiškėjos S. D. klausimo. Pažymėjo, kad minėtoje byloje LVAT trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vingio turtas“ prašymą priteisti iš pareiškėjos J. J. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas išsprendė galutinai, t. y. įvertinęs tai, jog trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vingio turtas“ apeliacinis skundas atmetamas, teismas atmetė prašymą priteisti iš pareiškėjos J. J. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Trečiojo suinteresuoto asmens naudai iš J. J. jau buvo priteista 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų ir teismas šioje byloje nevertino priimto sprendimo jos atžvilgiu.

29. Teismo vertinimu, nors šioje byloje keliamo ginčo pobūdis pagal esmę, apimtį yra gana platus, byloje buvo pateikta ir analizuojama taip pat ir istorinė medžiaga, kurios analizei buvo reikalingos didesnės laiko sąnaudos, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad byloje keliami ginčo klausimai nebuvo tokio pobūdžio, kuriems išnagrinėti būtų reikalinga ypatingai sudėtinga teisinė analizė, taip pat praktika bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo iš esmės jau yra suformuota, įvertinęs tai, kad prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra itin didelė, didelė dalis išlaidų laikytos perteklinėmis, kurių teismui neįmanoma patikrinti ir įvertinti (susitikimas su klientu, analizė, komandos susitikimas apsitarimui dėl tolesnių veiksmų byloje ir pan.), todėl teismas sprendė, kad už Bendrovei suteiktas teisines paslaugas priteistina suma iš pareiškėjos S. D. bendrai yra 5 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme ir 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, taigi iš viso – 7 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. 30. Pareiškėjos J. J. ir S. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 22 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

31. Pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

31.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas ir nors teismas pasisakė apie kai kuriuos argumentus dėl procedūrinių pažeidimų, tačiau esminius ignoravo. Teismas nepateikia nei vieno motyvo apie pareiškėjų pateiktus didelius kiekius dokumentų, kurie pagrindžia, jog Miškinių rėžinis kaimas buvo iš abiejų Neries upės pusių. Pats teismas prieš nagrinėdamas bylą teismo posėdyje vertė bylos šalis teikti visus turimus įrodymus, o šalys juos ir teikė, tačiau vėliau jų išvis nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Pasisakydamas dėl specialisto išvados teismas nesuprato, ką jis nagrinėja, nes specialisto išvada yra parengta 2021 m. rugsėjo 20 d. (beveik vieneri metai ir 9 mėnesiai po administracinio sprendimo priėmimo), todėl kaip NŽT Vilniaus miesto skyrius, anot teismo, galėjo ja vadovautis priimdamas 2020 m. sausio 16 d. protokolą (administracinį sprendimą kuris yra skundžiamas šioje byloje), taip ir lieka neaišku. Pareiškėjos skunde nesirėmė 2021 m. rugsėjo 20 d. specialisto asist. dr. R. G. išvada, nes pareiškėjų skundas buvo pateiktas teismui ankščiau, o minima išvada, vėlgi, priimta į šią bylą tik po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tai įpareigojo padaryti, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą. Specialisto išvada turėjo būti vertinta kartu su kitais byloje esančiais dokumentais (įrodymais). Taigi, teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 84 str. 4 d. pažeidimas), teismas pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus (ABTĮ 86 str. 1, 2 d. pažeidimas).

31.2. Priimant šioje byloje skundžiamus administracinius sprendimus, viešojo administravimo subjektas klaidingai interpretavo ir taikė teisės aktų nuostatas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 13 punktą, ko pasekmėje, šie turėjo būti naikinami, nes juos priimant, nebuvo vertinami kiti dokumentai, nustatantys Miškinių rėžinio kaimo ribas – VAĮ 10 straipsnio pažeidimas. Teismas turėjo panaikinti skundžiamus administracinius sprendimus, tačiau apie tai nieko nepasisakė (ABTĮ 84 str. 4 d. ir 86 str. 1-4 d. pažeidimas).

31.3. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nors ir ėmėsi vykusių dviejų „procedūrų“ turinio analizės, tačiau pažeidimo nepagrįstai nenustatė.

31.3.1. 2019 m. lapkričio 15 d. įvyko NŽT Vilniaus miesto skyriaus organizuotas buvusio Mikšinių rėžinio kaimo ploto ir ribų nustatymas vietoje (kartografijos keitimo administracinė procedūra). Nors administracinė procedūra ir vadinama ribų ir ploto nustatymas vietoje, tačiau NŽT Vilniaus skyrius jokių ribų ir ploto nematavo jokiais prietaisais bei jokių aktų neužpildė, susirinkimo metu tik buvo išklausyti liudininkai. Taigi, 2019 m. lapkričio 15 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus organizuoto Miškinių rėžinio kaimo ploto ir ribų nustatymas vietoje, kurio pagrindu vėliau priimamas ir Komisijos Protokolas, yra atliktas grubiai pažeidžiant Metodikos 3.6.2 punktą. Be to, teismas tariamai perklausė garso įrašą, tačiau nieko nepasakė, kodėl mano, jog aptartas Metodikos punktas nėra pažeistas. Argumentų nėra teismo sprendime.

31.3.2. Po 2019 m. lapkričio 15 d. tariamo susirinkimo, Miškinių rėžinio kaimo pretendentai savo iniciatyva NŽT teikia prašymus, skundus ir papildomus dokumentus, kurie įrodo, kad 2017 metų Miškinio rėžinio kaimo kartografija yra tiksli, o 2019 m. gruodžio 13 d. įvyksta kitas susirinkimas, iš kurio eigos akivaizdu, kad jame buvo sprendžiama, ar reikia tikslinti, ar nereikia tikslinti Miškinių rėžinio kaimo kartografiją, tačiau nebuvo sprendžiamas klausimas, kaip ją reikia keisti, jokie planai nebuvo analizuojami ir pretendentai dėl to net nepasisakė. Dalies dokumentų pavadinimų perskaitymas, nėra jų analizavimas, tapatinimas, lyginimas ir pan. Pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl šių pažeidimų, kuriais rėmėsi pareiškėjos: 1) dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus padaryto Metodikos 3.4 ir 5 punktų pažeidimo; 2) dėl Komisijos Protokole nenurodytų Metodikos punktų, nes Metodika nereglamentuoja kartografinės medžiagos (rėžinio kaimo ploto ir ribos) pildymo / keitimo procedūros; 3) dėl NŽT Vilniaus skyriaus pozicijos (veiksmų), vertinant pareiškėjų su 2019 m. lapkričio 21 d. prašymu pateiktus įrodymus, kadangi joks tyrimas neatliktas, todėl, manytina, kad tokiais veiksmais buvo pažeisti Metodikos 3.1., 3.3. ir 3.4. punktai; 4) dėl NŽT Vilniaus skyriaus nenoro remtis liudytojų parodymais, kadangi nei vienas iš liudytojų parodymų nebuvo gretinamas tarpusavyje, tuo labiau, su planine medžiaga ar tebegaliojančiu 2017 metų Komisijos protokolu, taip pažeidžiant Metodikos 3.1. ir 3.5. punktus; 5) dėl NŽT Vilniaus skyriaus nurodytų melagingų faktinių aplinkybių. Pareiškėjų nuomone, teismas selektyviai pasirinko, į kuriuos pareiškėjų keliamus argumentus pasisakyti, o kuriuos ignoruoti. Pareiškėjų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas elgėsi formaliai, nesigilindamas į tikrąjį NŽT sprendimų turinį, pasuko lengviausiu keliu – skundą atmetė, o pareiškėjos esminių argumentų dėl Miškinių rėžinio kaimo kartografijos teisėtumo tiek procedūriniu, tiek materialiuoju aspektu nenagrinėjo.

31.4. Teisėjų taryba 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) patvirtino Rekomenduojamus teismų procesinių sprendimų kokybės standartus, kuriuose nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisingas ir teisėtas, įtikinimas, sklandus, aiškus ir suprantamas, nuoseklus, o jo motyvai – pakankami, sprendimas turi turėti aiškią struktūrą ir formą, būti lingvistiškai ir teisiškai korektiškas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo sprendimas neišlaikė nei Konstitucinio Teismo, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijos egzamino.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vingio turtas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 22 d. sprendimo dalį, kuria UAB „Vingio turtas“ naudai buvo priteista 7 000 Eur bylinėjimosi išlaidų ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – UAB „Vingio turtas“ naudai priteisti 51 263,16 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme pirmą kartą (9 198,48 Eur). Taip pat prašo priteisti visas kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį patvirtinantys dokumentai teismui bus pateikti vėliau.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nurodo:

33.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad viena iš pareiškėjų – J. J., anksčiau yra teista už nusikalstamas veikas, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu, o ši byla yra tik dar vienas pareiškėjų nesąžiningo proceso inicijavimas, siekiant nepagrįstai pretenduoti į nuosavybės teises, kurios joms nepriklauso. Tuo tarpu Bendrovė turėjo gintis nuo tokių pareiškėjų nepagrįstų bandymų ir tik tai lėmė, kad Bendrovė patyrė dideles bylinėjimosi išlaidas.

33.2. Bendrovei buvo priteista vos 15 proc. jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Vien toks žymus Bendrovės faktiškai patirtų ir priteistų bylinėjimosi išlaidų skirtumas patvirtina, kad teismas Bendrovei priteisė per mažas bylinėjimosi išlaidas.

33.3. Teismas tinkamai neįvertino išskirtinio bylos sudėtingumo. Byla yra itin sudėtinga, jos metu reikėjo (reikia) analizuoti istorinius šaltinius, pasitelkti ekspertus, bylos medžiaga yra didelė. Ginčo metu taip pat keitėsi aktualus teisinis reguliavimas.

33.4. Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti dalį Bendrovės patirtų bylinėjimosi išlaidų už susitikimus, aktualias analizes ir kitus teisinius veiksmus, nes Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nenumato baigtinio sąrašo teisinių paslaugų, už kurias yra kompensuojamos bylinėjimosi išlaidos.

33.5. Bendrovei nepagrįstai priteistos itin mažos bylinėjimosi išlaidos už bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka. Bendrovė bylą nagrinėjant apeliacine tvarka turėjo pati rengti apeliacinį skundą (dėl bylinėjimosi išlaidų) ir atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, o teismas to neįvertino.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vingio turtas“ atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo nutraukti bylą pagal J. J. ir S. D. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 22 d. sprendimo, o netenkinus šio prašymo, prašo atmesti J. J. ir S. D. apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bei priteisti UAB „Vingio turtas“ naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo:

35.1. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjų skundą, išsamiai išdėstė ginčui aktualias faktines aplinkybes, įvertino ginčo esmei reikšmingus įrodymus, pateikė ginčo teisinį kvalifikavimą, išnagrinėjo visus pareiškėjų keltus reikalavimus byloje. Teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, jis yra pagrįstas teisiniais ir faktiniais argumentais. Teismas išnagrinėjo visus aspektus, kuriuos įpareigojo išanalizuoti LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi, bylą grąžinęs nagrinėti iš naujo. Bylą nagrinėdamas iš naujo, teismas sudarė galimybes pareiškėjoms teikti papildomus įrodymus ir pareiškėjos šiuos įrodymus, įskaitant ir R. G. išvadą, pateikė su 2023 m. spalio 2 d. lydraščiu. Pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus priėmė. Vien tai, kad teismas nesivadovavo R. G. išvada ir kitais pareiškėjų pateiktais dokumentais, nereiškia, kad šių dokumentų nevertino. Pareiškėjų pateikti dokumentai yra neobjektyvūs, nepatikimi ir neišsamūs, todėl ir vadovautis jais nebuvo jokio pagrindo. Atitinkamai, teismas neturėjo pareigos jų visų aprašinėti. Be to, teismas išsamiai aprašė ginčui aktualias faktines aplinkybes, nurodė reikalingus įrodymus, pagrindžiančius, kad ginčo masyvas į Miškinių rėžinį kaimą nepateko ir nepatenka. Teismas taip pat išsamiai analizavo ir pasisakė dėl pareiškėjų deklaruotų procedūrinių pažeidimų.

35.2. Pareiškėjų pateiktas apeliacinis skundas, iš esmės, yra grindžiamas tik nesutikimu su pačiu skundžiamu teismo sprendimo rezultatu (pareiškėjų reikalavimų atmetimu), teismo atliktu ginčo faktinių aplinkybių vertinimu. Tačiau tokios aplinkybės (argumentai) nėra ir negali būti pagrindu naikinti teismo sprendimą.

35.3. Apeliacinis skundas yra grindžiamas deklaratyviais ir nepagrįstais pareiškėjų samprotavimais, su ginčo esme nesusijusiais argumentais. Be to, pareiškėjos nebeturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi – byla dėl pareiškėjų apeliacinio skundo turėtų būti nutraukta. Pareiškėjų teisinis suinteresuotumas byloje (siekis panaikinti Protokolą ir Sprendimus) iš esmės yra (buvo) grindžiamas tuo, kad pareiškėjos neva turi teisę natūra atsikurti nuosavybės teises į joms neva priklausančias žemes ginčo masyve, t. y. pareiškėjos byloje siekia, kad Protokolas ir Sprendimai būtų panaikinti ir ginčo masyvas būtų pripažintas Miškinių rėžinio kaimo dalimi, o pareiškėjos vėliau galėtų pretenduoti atkurti nuosavybės teises natūra į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo (ginčo masyvo) žemę. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės mero 2024 m. sausio 2 d. Potvarkis vienareikšmiškai patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybėje daugiau nebėra laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos valstybės žemės nuosavybės teisėms atkurti ir žemės sklypų atkūrimo natūra procesas Vilniaus miesto savivaldybėje yra baigtas. Taigi, šiuo atveju net ir tenkinus pareiškėjų skundą ir panaikinus Protokolą bei Sprendimus, pareiškėjoms jokie materialieji teisiniai padariniai nekiltų.

35.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Protokolas ir Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pagrįstai atmetė pareiškėjų argumentus dėl neva buvusių procedūrinių pažeidimų. Aktualūs ir patikimi įrodymai patvirtina, kad Protokolu buvo teisingai nustatyta, jog ginčo masyvas nepriklausė ir nepriklauso Miškinių kaimui. Protokolas yra išsamiai motyvuotas, jame buvo pasiremta itin dideliu kiekiu patikimų ir objektyvių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjų pateikta 2021 m. rugsėjo 20 d. asist. dr. R. G. išvada, neva patvirtinančia, jog Miškinių kaimas aktualiu laikotarpiu buvo abejose Neries pusėse. Ši išvada yra neišsami, joje buvo vertinami išskirtinai pareiškėjų pateikti dokumentai, bei joje nėra įvertinti kiti byloje esantys įrodymai. Teismas taip pat pagrįstai nesirėmė pareiškėjos pateiktais neišsamiais, neobjektyviais ir nepatikimais įrodymais, kuriuose tik užsimenama apie Miškinių (Lesniki) kaimą. Pareiškėjos pateikti dokumentai yra neišsamūs, fragmentiški, juose nėra tinkamai vertinamos Miškinių kaimo ribos. Pateikti planai bet kokiu atveju nepaneigia 1869 m. Plano, istoriko dr. K. K. Ataskaitos, Bendrovės pateiktų (prieš pat 1940 m. nacionalizaciją sudarytų oficialių ir patikimų dokumentų) ir kitų byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo masyvas Miškinių kaimui nepriklausė ir objektyviai negalėjo priklausyti. Be to, pareiškėjos po bylos grąžinimo pateikė eilę apskritai bylai nereikšmingų dokumentų. Bendrovė atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų nurodomi (neva buvę) procedūriniai pažeidimai yra ne tik nepagrįsti, bet ir aiškiai „pritempti“, pareiškėjos apeliaciniame skunde net nebando pagrįsti, kad jų deklaruojami pažeidimai buvo esminiai. Tad pačios pareiškėjos supranta, kad jų deklaruojami procedūriniai pažeidimai (net jei tokie pasitvirtintų, su kuo Bendrovė kategoriškai nesutinka) nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto Protokolo.

35.5. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas neišnagrinėjo aplinkybių, dėl kurių LVAT bylą grąžino nagrinėti iš naujo, taip pat nepagrįstai teigiama, kad buvo padaryti ABTĮ 84 straipsnio 4 dalies ir 86 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimai. Nes teismas, atmetęs pareiškėjų skundus, išsamiai išdėstė ginčui aktualias faktines aplinkybes, įvertino ginčo esmei reikšmingus įrodymus, pateikė ginčo teisinį kvalifikavimą, išnagrinėjo visus pareiškėjų keltus reikalavimus byloje. Teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, jis yra pagrįstas teisiniais ir faktiniais argumentais. Teismas išnagrinėjo visus aspektus, kuriuos įpareigojo išanalizuoti LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi, bylą grąžinęs nagrinėti iš naujo. Taip pat teismas nepažeidė įrodymų vertinimo reikalavimų, visus įrodymus įvertino tinkamai, o sprendimas taip pat yra motyvuotas tinkamai ir išsamiai.

36. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus prašo S. D. ir J. J. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o dėl UAB „Vingio turtas“ apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.

37. Atsakovas dėl pareiškėjų apeliacinio skundo nurodo, kad:

37.1. NŽT nesutinka su pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, mano, kad jie yra nepagrįsti, kadangi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino visus proceso dalyvių pateiktus įrodymus, išklausė 2019 m. lapkričio 15 d. vykusio Miškinių rėžinio kaimo kartografijos susirinkimo (susitikimo) bei 2019 m. gruodžio 13 d. Komisijos posėdžio garso įrašus, kurie paneigia pareiškėjų argumentus dėl teisės aktų pažeidimo atliekant Miškinių rėžinio kaimo kartografiją ir vykdant Komisijos posėdį.

37.2. NŽT, atlikdama Miškinių rėžinio kaimo kartografiją, vadovaujantis Metodinių nurodymų bei Tvarkos nuostatomis, atliko Miškinių rėžinio kaimo kartografiją pagal planus (2020 m. vasario 26 d. Savininko (kaimo) turėtos žemės valdos ribų nustatymo aktas Nr. 49KAR-1), o bendrą kaimo plotą nustatė įvertinęs tiek planinę medžiagą, tiek iki 1940 m. nacionalizacijos archyvinius duomenis apie Miškinių rėžinį kaimą, kurie išvardinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. sausio 16 d. Komisijos posėdžio protokole Nr. 49PRT-1-(14.49.101.). Todėl atsakovas sutinka su teismo argumentais dėl Miškinių rėžinio kaimo kartografijos darbų atlikimo bei 2019 m. gruodžio 13 d. susirinkimo organizavimo ir dėl to, kad vykstant šiems susitikimams (susirinkimas) nebuvo procedūrinių pažeidimų. Dėl to pareiškėjų argumentai, kad NŽT klaidingai interpretavo ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, taip pat tai, kad „Vilniaus skyrius jokių ribų ir ploto nematavo jokiais prietaisais bei jokių aktų neužpildė“, „iš viso susirinkimo akivaizdu, kad jame buvo sprendžiama, ar reikia tikslinti, ar nereikia tikslinti Miškinių rėžinio kaimo kartografiją, tačiau nebuvo sprendžiama klausimas, kaip ja reikia keisti, taigi, jokie planai nebuvo analizuojami ir pretendentai dėl to net nepasisakė“ yra visiškai nepagrįsti.

37.3. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų prašomi panaikinti Sprendimai ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus Komisijos sprendimas yra priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, tiek Sprendimai, tiek NŽT Vilniaus miesto skyriaus Komisijos priimti sprendimai yra motyvuoti, motyvai išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai, priimti tinkamai įvertinus pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes bei priimti kompetentingos institucijos, todėl pareiškėjoms nepateikus pagrįstų įrodymų, kad buvo pažeistos ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies nuostatos, nėra pagrindo naikinti šių administracinių aktų ir vien jau dėl to pareiškėjų apeliacinis skundas yra atmestinas.

38. Atsakovas dėl trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo nurodo, kad NŽT vertinimu, teismas, nagrinėdamas apeliacinio skundo pagrįstumą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, turėtų įvertinti ne tik advokato darbo laiko sąnaudas, bet ir tai, kad nagrinėjama byla yra sudėtinga, reikalaujanti specialių žinių, UAB „Vingio turtas“ į nagrinėjamą bylą buvo teiktos analizės bei specialistų išvados, taip pat analizuoti archyviniai duomenys, kurie reikalauja didelių laiko sąnaudų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2020 m. sausio 16 d. posėdžio protokolo Nr. 49-PRT-1-(14.49.101.), NŽT 2020 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 1T-16-(7.5.) „Dėl J. J. skundo nagrinėjimo“ ir NŽT 2020 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 1T-17-(7.5.) „Dėl S. D. skundo nagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

40. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjų J. J. ir S. D. skundą atmetė.

41. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 14 d. papildomu sprendimu iš dalies tenkino trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vingio turtas“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisė iš pareiškėjų po 2 500 Eur jo naudai.

42. Pareiškėja S. D. apeliaciniuose skunduose prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui, bei panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 14 d. papildomą sprendimą ir atmesti trečiojo suinteresuoto asmens prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas praleidus terminą. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vingio turtas“ apeliaciniame skunde prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą, priteisiant iš pareiškėjų S. D. ir J. J. trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vingio turtas“ pirmosios instancijos teisme patirtas 25 025,81 Eur bylinėjimosi išlaidas. Taip pat UAB „Vingio turtas“ prašė iš pareiškėjų priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

43. LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-456-575/2023 trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vingio turtas“ apeliacinį skundą atmetė; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta pareiškėjos S. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą, panaikino, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjos J. J. paliko nepakeistą; pareiškėjos S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 14 d. papildomo sprendimo patenkino iš dalies; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 14 d. papildomo sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė priteisti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vingio turtas“ naudai iš pareiškėjos S. D. 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, panaikino; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 14 d. papildomo sprendimo dalį dėl pareiškėjos J. J. paliko nepakeistą.

44. Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas šią bylą pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą ir priteisė trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vingio turtas“ naudai iš pareiškėjos S. D. 7 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, šioje byloje vertino Komisijos Protokolo ir NŽT Sprendimo2 teisėtumo ir pagrįstumo klausimus. Teismas įvertinęs 2019 m. lapkričio 15 d. ir 2019 m. gruodžio 13 d. susirinkimų garso įrašus, nenustatė procedūrinių pažeidimų, bei konstatavo, kad nebuvo nustatyta, jog NŽT, rengdama skundžiamą Protokolą, būtų pažeidusi susirinkimų ar Protokolo parengimo teisės aktus. Teismas pripažino, kad skundžiamas Sprendimas2 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

45. Pareiškėjos nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, prašydamos panaikinti šį sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjos teigia, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir teismas pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus. Trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, taip pat pateikė apeliacinį skundą, prašydamas teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų panaikinti ir priimti naują sprendimą – UAB „Vingio turtas“ naudai priteisti 51 263,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą (9 198,48 Eur).

46. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjų skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

47. LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi konstatavo, kad NŽT galutinai apsisprendė, jog, įvertinus 1869 m. planą, nėra pagrindo teigti, kad iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiam Miškinių rėžiniam kaimui galėjo priklausyti du plane nurodyti plotai ir kad buvusio Miškinių rėžinio kaimo plotas yra apie 147 ha. Be to, 7,24 ha žemės plotas iki 1940 m. nacionalizacijos nepriklausė Miškinių rėžiniam kaimui. Šios NŽT galutinės išvados NŽT Vilniaus miesto skyriui privalomos, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad visi ginčo kaimo ribų klausimai dar bus svarstomi, nes Komisija įpareigota pakartotinai įvertinti 1869 m. planą, neatitinka skundžiamų aktų turinio. LVAT pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl pareiškėjos S. D. skundo argumentų, susijusių su procedūriniais Protokolo pažeidimais. Be to, pareiškėja teikė įrodymus, siekdama pagrįsti Miškinio rėžinio kaimo dydį, tačiau teismas nenurodė motyvų, kodėl šie įrodymai atmetami. LVAT atkreipė dėmesį, jog minimas 1869 m. planas nėra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, nes jis nenurodo, kiek ir koks asmuo iki 1940 m. turėjo nuosavybės, o tai tik vienas iš dokumentų, rodančių Miškinių rėžinio kaimo ribas. Sprendė, kad būtina tirti ir vertinti dokumentų dėl rėžinio kaimo ribų visumą, kas nebuvo atlikta. LVAT vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nepriimdamas specialių žinių subjekto parengtos išvados, pažeidė pareiškėjos S. D. procesines teises.

48. Pareiškėjos apeliaciniame skunde teigia, kad NŽT, priimdama Protokolą, padarė procedūrinius pažeidimus, kurių pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino.

49. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, išklausius į bylą pateiktus garso įrašus nustatyta, kad tiek susirinkimo (susitikimo) metu 2019 m. lapkričio 15 d., tiek 2019 m. gruodžio 13 d. Komisijos posėdžio metu buvo pristatyta dalyvaujančių asmenų (specialistų, Komisijos) sudėtis, patikrinti dalyvaujančių asmenų asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, įgaliojimai, atstovavimo sutartys, taip pat buvo paviešinta susirinkimo (susitikimo) ir Komisijos posėdžio esmė. Iš 2019 m. lapkričio 15 d. garso įrašo nustatyta, jog buvo paviešinta, dėl kokių priežasčių daroma pakartotinė kartografija, kadangi NŽT gavo naujų dokumentų, planų, kurių anksčiau nebuvo gavusi ir nebuvo nagrinėjusi, priimdama 2017 m. sprendimus; pareiškėjų atstovui paprašius leisti susipažinti su 1869 m. planu, jam buvo leista susipažinti su papildomais dokumentais, įskaitant ir su 1869 m. planu, ir jokių pretenzijų jis šiuo klausimu neišreiškė.

Iš 2019 m. lapkričio 15 d. garso įrašo girdėti, kad NŽT specialistai ne kartą klausė, ar dalyvaujantys asmenys turi klausimų, pastabų, pretenzijų, buvo leista pasisakyti, o dėl klausimų, į kuriuos atsakyti nebuvo galimybės, ar dokumentų, kurių susirinkimo metu pateikti neįmanoma, buvo siūloma kreiptis į NŽT Raštinės skyrių raštu. NŽT atsisakė priimti naujus dokumentus iš asmenų, paaiškindama, jog susirinkimo metu nėra galimybės užregistruoti naujų dokumentų, todėl jie turėtų būti teikiami taip pat NŽT Raštinės skyriui.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų teiginius, jog jų atstovui nebuvo leista pasisakyti ar užduoti klausimų, susipažinti su dokumentais. Iš 2019 m. lapkričio 15 d. garso įrašo teismas taip pat nustatė, kad dalyvaujantiems asmenims buvo išaiškinta, jog grįžę į savo darbo vietą specialistai užpildys protokolą, tačiau dalyvaujančiųjų nebuvo prašoma ar juolab reikalaujama pasirašyti tuščius lapus, priešingai, buvo leista nepasirašyti ir pasirašyti vėliau, t. y. tik užpildžius protokolą bei kitus dokumentus, kuriuos reikalinga pildyti pagal procedūrą.

Be to, buvo paaiškinta, kad asmenys pasirašo tik dėl savo dalyvavimo fakto, o ne dėl priimtų sprendimų. Todėl pareiškėjų argumentai, kad asmenų buvo reikalaujama pasirašyti tuščius lapus, pagrįstai atmesti kaip niekuo nepagrįsti. 2019 m. lapkričio 15 d. susirinkimo pabaigoje buvo paklausta, ar asmenys turi klausimų, pageidavimų, tačiau niekas tokių neišreiškė, visi sutiko, kad galima susirinkimą baigti. 2019 m. lapkričio 15 d. susirinkimo metu buvo apklausti liudytojai.

50. Pirmosios instancijos teismas iš 2019 m. gruodžio 13 d. garso įrašo nustatė, jog Komisija dar posėdžio pradžioje paklausė, ar yra pageidaujančių, jog būtų garsinami archyviniai duomenys, kurie bus nagrinėjami posėdžio metu, buvo prašoma pakelti rankas, tačiau niekas neatsiliepė, todėl Komisija užfiksavo, kad pageidaujančių nėra, laikydama, jog visi yra susipažinę su rašytine medžiaga. Vienam iš dalyvaujančių asmenų pageidavus pagarsinti dokumentus, gautus po 2017 m. sprendimų priėmimo, Komisijos dalyvė tai padarė juos išvardydama.

51. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog iš 2019 m. lapkričio 15 d. ir 2019 m. gruodžio 13 d. susirinkimų garso įrašų nenustatyta procedūrinių pažeidimų, kurie leistų prieiti prie išvados, kad tokie buvo padaryti, dėl kurių toks susirinkimas (susitikimas) ar Komisijos posėdis turėtų būti pripažintas kaip pažeidžiantis teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai įvertino, jog nėra pagrindo išvadai, kad NŽT, rengdama skundžiamą Protokolą, būtų pažeidusi susirinkimų ar Protokolo parengimo teisės aktus, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl pažeistų Metodikos punktų yra nepagrįsti.

52. Byloje nustatyta, kad pareiškėjų atstovas 2023 m. spalio 2 d. pateikė teismui papildomus rašytinius įrodymus ir pažymėjo, kad papildomi dokumentai patvirtina, jog Lesniki (Miškiniai) rėžinio kaimas buvo tiek kairėje, tiek dešinėje Neries upės pusėje, taip pat, remdamasis specialisto išvada, teigė, jog Miškinių rėžinis kaimas ir Miškinių nausėdija buvo tas pats administracinis vienetas. Pirmosios instancijos teismas šiuos dokumentus priėmė ir juos vertino, atskirai neišskirdamas jų kitų dokumentų dėl Miškinio rėžinio kaimo ribų visumoje, taip pat nurodydamas, jog 2021 m. rugsėjo 20 d. specialisto asist. dr. R. G. išvada, gali būti vertinamas kaip papildomas dokumentas visų dokumentų vertinimo kontekste, tačiau tai nėra pagrindas teiginiui, jog NŽT privalėjo vadovautis šio specialisto išvada, spręsdama dėl Miškinių rėžinio kaimo ribų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos padaryta išvada, todėl kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nesirėmė pareiškėjų pateiktais įrodymais.

53. Pasisakant dėl Sprendimo2 atitikimo VAĮ nuostatoms, pažymėtina, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalis, be kita ko, nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Skundžiamame atsakovo Sprendime2 yra išsamiai įvertintos ir išnagrinėtos su pareiškėjos prašymu susijusios aplinkybės bei motyvuotai paaiškinta, dėl kokių priežasčių pareiškėjos keliamas klausimas galės būti sprendžiamas dar kartą įvertinus papildomus dokumentus. Iš šio administracinio sprendimo turinio aišku, kokiu būdu yra išspręstas pareiškėjos prašymas ir kokios teisinės pasekmės atsiranda pareiškėjai po tokio sprendimo priėmimo. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Sprendimas2 neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų.

54. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjų skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai surinko ir įvertino byloje esančius įrodymus bei skundo argumentus.

55. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjų argumentų neišnagrinėjimu, sprendimo nemotyvuotumu, yra abstraktūs ir nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjų pareikštais esminiais skundo reikalavimais, priėmė pareiškėjų teiktus papildomus dokumentus, įvertino pareiškėjų nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti Sprendimus ir Protokolą, taip pat buvo išnagrinėti ir įvertinti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimai ir papildomi paaiškinimai, kurie pripažinti pagrįstais (ir jais pagrindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas), t. y. sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91)). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų ar yra nemotyvuotas.

56. Kiti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės, siekiant teisingai išnagrinėti bylą, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

57. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens prašymas priteisti jam iš pareiškėjos S. D. 7 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. UAB „Vingio turtas“ teigia, kad Bendrovei buvo priteista vos 15 proc. jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, teismas tinkamai neįvertino išskirtinio bylos sudėtingumo, nes jos nagrinėjimo metu reikėjo (reikia) analizuoti istorinius šaltinius, pasitelkti ekspertus, bylos medžiaga yra didelės apimties, ginčo metu taip pat keitėsi aktualus teisinis reguliavimas. Teismas taip pat nepagrįstai atsisakė priteisti dalį Bendrovės patirtų bylinėjimosi išlaidų už susitikimus, aktualias analizes ir kitus teisinius veiksmus.

58. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 str. 3 d.).

59. Nagrinėjamu atveju yra apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, todėl pagrįstai nustatyta, jog jam turi būti atlygintos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

60. Sprendžiant klausimą dėl priteistinų advokato atstovavimo išlaidų dydžio, pažymėtina, kad šių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).

61. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

62. Pažymėtina, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.).

63. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Rekomendacijų 8 punkte nustatyti maksimalūs užmokesčiai už konkrečius advokato atliktus procesinius veiksmus.

64. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino trečiojo suinteresuoto asmens atstovo suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, plačią apimtį ir didesnes darbo laiko sąnaudas, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, atsižvelgė į tai, kad byloje keliami ginčo klausimai nebuvo tokio pobūdžio, kuriems išnagrinėti būtų reikalinga ypatingai sudėtinga teisinė analizė, taip pat praktika bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo iš esmės jau yra suformuota, bei įvertino tai, kad prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra itin didelė, didelė dalis išlaidų laikomos perteklinėmis, priteisdamas 5 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme ir 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, taigi iš viso – 7 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

65. Teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvienu atveju sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo ir racionalumo, yra vertinamas individualios bylos aplinkybės, t. y. konkrečioje byloje teiktų procesinių dokumentų turinys ir apimtis, suteiktos teisinės paslaugos, specialių žinių reikalingumas ir kitos aplinkybės.

66. Teisėjų kolegija, įvertinusi trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentus, jo atstovo suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, taip pat bylos trukmę ir jos procesinę baigtį, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, sutinka su pirmosios instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma, kuri šiuo atveju, atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus ir yra proporcinga. UAB „Vingio turtas“ naudai prašomos priteisti 51 263,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ir 9 198,48 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą, sumos laikytinos neproporcingai didelėmis ir nepripažintinos būtinomis ir racionaliomis.

67. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias proceso ir materialiosios teisės normas. Pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

68. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vingio turtas“ atstovas pateikė prašymą priteisti 11 712,70 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliaciniame teisme. Visų pirma pažymėtina, kad trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas yra atmetamas, todėl jam nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos susijusios su apeliacinio skundo parengimu (ABTĮ 40 str. 1 d.). Už UAB „Vingio turtas“ atsiliepimo į pareiškėjų apeliacinį skundą parengimą iš Suteiktų paslaugų ataskaitos SF numeris MA Nr. 2024-04-039 matyti, kad buvo paskaičiuota 7 580 Eur (be PVM) suma, o šios sumos (9 171,80 Eur su PVM) apmokėjimą patvirtina Swedbank 2024 m. gegužės 7 d. Mokėjimo nurodymas Nr. MRIJ01733. Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio koeficientais yra 1.3. Ši paslauga buvo apmokėta 2024 m. II ketvirtį, Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis užpraėjusio ketvirčio (2023 m. IV ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 2 110,30 Eur, todėl maksimali rekomenduojama priteisti užmokesčio suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 2 743,39 Eur (1,3 x 2 110,3). Kadangi trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti 9 171,80 Eur suma viršija maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydį, todėl atsižvelgiant į tai, taip pat į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, UAB „Vingio turtas“ prašoma priteisti suma yra mažinama ir priteisiama – 2 743,39 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų J. J., S. D. ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vingio turtas“ apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vingio turtas“ naudai iš pareiškėjos S. D. 2 743,39 Eur (du tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt tris eurus ir 39 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Beata Martišienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė