2016-03-22 Nr. AB-6604-3-64-3-00551-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-924-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00551-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Č. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl laisvės apribojimo buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, dėl to patyrė neturtinę žalą – emocinę depresiją, patyčias, buvo sutrikęs miegas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 m. birželio 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d., reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie tariamą jo teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d., konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Iš Šiaulių TI pareiškėjas išvyko 2009 m. rugsėjo 29 d., todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Įvertinus minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 23 d., teismas sprendė, jog pareiškėjas visą jo laikymo Šiaulių TI laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip penkiems metams po išvykimo iš Šiaulių TI, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Pareiškėjas skunde nenurodė, kodėl jis delsė kreiptis į teismą, taip pat jokių senaties termino praleidimo priežasčių, neprašė senaties termino atnaujinti, o teismo posėdžio metu nurodė, kad civilinėms byloms nėra jokių senaties terminų, todėl jie negali būti taikomi, anksčiau į teismą nesikreipė, nes nemokėjo rašyti skundų ir nežinojo, kur rašyti. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pripažinta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, padaryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti. Toks ilgas pareiškėjo delsimas kreiptis į teismą dėl tariamai jam padarytų nuoskaudų kompensavimo pinigų sumokėjimo būdu taip pat leidžia daryti prielaidą, kad skunde jo nurodyti kaip patirti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška.

III. Pareiškėjas A. Č. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą peržiūrėti ir tenkinti jo skundą. Pareiškėjas nurodo, kad anksčiau nesikreipė į teismą dėl to, jog nežinojo kreipimosi į teismą tvarkos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovo manymu, apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir yra reiškiami tik siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos (3 000 Eur) atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, motyvuojant netinkamomis įkalinimo sąlygomis, buvo atmestas, kadangi pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). Taip pat dėmesys atkreiptinas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo reikalavimą kildina iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo ir prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri turi ekonominį turinį, pareiškėjo argumentas, jog jo reikalavimui senaties termino apskritai nebuvo galima taikyti, pagrįstai atmestas.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d., o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2015 m. vasario 23 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz., 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008 ir kt.).

Akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ir jis yra galimai laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus išsiuntė tik 2015 m. vasario 23 d. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats pareiškėjas nurodo, jog dėl nurodytų pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl yra akivaizdu, kad jis turėjo suvokti, jog jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas yra galimai pažeidžiamos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimo pobūdį, sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to jis patiria neturtinę žalą.

Atsakovo atstovas Šiaulių TI prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje galbūt netinkamomis sąlygomis minėtu laikotarpiu turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo galimybe kreiptis į teismą, laikantis įstatymų reikalavimų, bei priežastimis, dėl kurių pareiškėjas laiku nesikreipė į teismą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, o pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis – tai, kad jis nežinojo kreipimosi į teismą tvarkos, – nėra pakankama priežastis šį terminą atnaujinti.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį šioje byloje ir sprendė, jog nėra pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti. Kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas dėl to, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo išsamiai ir visapusiškai tirti aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindė skundo reikalavimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan