e26f2a8a-47c0-463d-833f-dd8beb1e2e98 · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                     Civilinė byla Nr. 2-814/2013        Procesinio sprendimo kategorija: 110.4; 122.2 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. balandžio 25 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas ArtÅ«ras Driukas, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Sabenavita“ atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nutarties, kuria iÅ¡ dalies tenkintas ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Conlitus“ praÅ¡ymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-3638-467/2014 pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Conlitus“ ieÅ¡kinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Sabenavita“ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs atskirÄ jį skundÄ n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas UAB „Conlitus“ 2014 m. vasario 11 d. pareiÅ¡kė reikalavimÄ iÅ¡kelti atsakovui UAB „Sabenavita“ bankroto bylÄ ir prašė taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones – iki nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ ar atsisakyti jÄ iÅ¡kelti įsiteisėjimo, areÅ¡tuoti UAB „Sabenavita“ nuosavybės teise priklausantį turtÄ , turtines teises bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovÄ arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant jais disponuoti bei leidžiant iÅ¡mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius į valstybės iždÄ ; taip pat sustabdyti UAB „Sabenavita“ turto (lėšų) realizavimÄ ir (ar) iÅ¡ieÅ¡kojimÄ bei paskirstymÄ pagal teismų ir kitų institucijų sprendimus ir pagal juos iÅ¡duotus vykdomuosius dokumentus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė           Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartimi praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iÅ¡ dalies: areÅ¡tavo UAB „Sabenavita“ nuosavybės teise priklausantį turtÄ , turtines teises bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovÄ arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant jais disponuoti, bet leidžiant iÅ¡mokėti darbuotojams darbo užmokestį ir leidžiant mokėti mokesčius į valstybės biudžetÄ .

             IÅ¡ pateiktų duomenų (atsakovo įsiskolinimo pareiÅ¡kėjui dydžio, pretenzijų reiÅ¡kimo trukmės), teismas sprendė, jog, siekiant apsaugoti atsakovo kreditorių interesus, yra tikslinga taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones iki nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ ar atsisakyti jÄ kelti įsiteisėjimo – viso atsakovo turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų, esančių pas atsakovÄ arba trečiuosius asmenis, areÅ¡tÄ , uždraudžiant jais disponuoti bei leidžiant iÅ¡mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius į valstybės iždÄ .             Teismas pažymėjo, kad pagal Ä®monių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalį teismui priėmus pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos iÅ¡duoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal Å¡iuos vykdomuosius dokumentus gali bÅ«ti areÅ¡tuojamas, tačiau Å¡io turto realizavimas ir (ar) iÅ¡ieÅ¡kojimas sustabdomas.

Taigi turto realizavimas ir (ar) iÅ¡ieÅ¡kojimas pagal vykdomuosius dokumentus sustabdomas įstatymo pagrindu ir tam teismo procesinis sprendimas nereikalingas. Minėtų procesinių veiksmų vykdymo procese sustabdymÄ Ä¯statymas sieja su pareiÅ¡kimo dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo priėmimu teisme, dėl ko teismo procesinis sprendimas, priimtas Å¡iuo klausimu, nesukeltų jokių teisinių pasekmių. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Sabenavita“ praÅ¡o panaikinti 2014 m. vasario 13 d. nutartį ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – panaikinti atsakovo UAB „Sabenavita“ turto areÅ¡tÄ .

AtskirÄ jį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:Laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu gali bÅ«ti taikomos tik tuomet, kai teismui pateikiami preliminariai pagrįsti duomenys apie atsakovo nemokumÄ . Jeigu tokie įrodymai nepateikiami, nėra pagrindo iÅ¡ esmės apsunkinti mokios įmonės veiklÄ .IÅ¡ pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas apskritai nevertino atsakovo finansinės padėties.Kaip matyti iÅ¡ vieÅ¡ame Juridinių asmenų registre esančios informacijos, atsakovo turtas 2012 m. gruodžio 31 d. sudarė net 17 021 176 Lt, iÅ¡ jų 8 358 757 Lt ilgalaikis turtas, įmonė gavo 404 335 Lt grynojo pelno.

PreliminarÅ«s 2013 m. rezultatai taip pat patvirtina gerÄ Ä¯monės finansinę padėtį: iÅ¡ 2013 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad įmonės turtas sudaro 19 722 331 Lt, per 2013 metus įmonė gavo net 2 184 828 Lt pelno. IeÅ¡kovas į teismÄ kreipiasi dėl bankroto bylos atsakovui iÅ¡kėlimo, tačiau realiai jis siekia atgauti savo skolÄ â€“ 300 010, 28 Lt. Atsižvelgiant į gerÄ atsakovo finansinę bÅ«klę, Å¡i ieÅ¡kovo reikalavimo suma negali bÅ«ti vertinama kaip didelė ir kelianti grėsmę ieÅ¡kovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Byloje sprendžiamas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas iÅ¡ dalies tenkino ieÅ¡kovo UAB „Conlitus“ praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo UAB „Sabenavita“ turto atžvilgiu, teisėtumo klausimas. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų praÅ¡ymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu Å¡ie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieÅ¡kinio reikalavimÄ ir nesiėmus Å¡ių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

Ä®monių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad teismas, gavęs pareiÅ¡kimÄ iÅ¡kelti bankroto bylÄ , savo iniciatyva ar suinteresuoto asmens praÅ¡ymu gali taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ ar atsisakyti jÄ kelti įsiteisėjimo.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu paprastai siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieÅ¡kovui palankaus sprendimo realų ir tinkamÄ Ä¯vykdymÄ , todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali bÅ«ti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus Å¡ių priemonių, bÅ«simo galimo ieÅ¡kovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).

Nesant pagrįstų prielaidų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nėra, laikinosios apsaugos priemonės neturi bÅ«ti taikomos, o pritaikytas laikinÄ sias apsaugos priemones tokiu atveju yra pagrindas panaikinti.Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimÄ , visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikÅ¡tus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar iÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės, galėtų bÅ«ti priimtas ieÅ¡kovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

Teismui atlikus ieÅ¡kovo pareikÅ¡tų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimÄ ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieÅ¡kovui palankus teismo sprendimas galės bÅ«ti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas. Tuo tarpu, jeigu preliminariai įvertinęs pareikÅ¡tus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieÅ¡kovui palankus sprendimas galėtų bÅ«ti priimtas, turėtų bÅ«ti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sÄ lygos, bÅ«tinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2011, 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012).

Teismų praktikoje laikoma, jog preliminariai vertinant ieÅ¡kinio pagrįstumÄ ir sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo, pagrįstos abejonės dėl ieÅ¡kovui palankaus sprendimo priėmimo yra tuomet, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieÅ¡kovui nepalankus teismo sprendimas, nors Å¡is sprendimas ir neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-780/2012, 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1682/2012).

Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikyti paprastai nėra pagrindo tais atvejais, kai, iÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės, priimamas ieÅ¡kovui nepalankus teismo sprendimas. Tuo atveju, jeigu laikinosios apsaugos priemonės konkrečioje byloje yra pritaikytos, o ieÅ¡kinys iÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės atmestas, teismas turi pagrindÄ laikinÄ sias apsaugos priemones panaikinti remdamasis Å¡ia preliminaraus ieÅ¡kinio nepagrįstumo taisykle. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pritaikė laikinÄ sias apsaugos priemones, motyvuodamas tuo, kad yra poreikis apsaugoti galimai bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

IeÅ¡kovas Å¡ioje byloje kreipėsi į teismÄ nurodydamas, kad atsakovo įsiskolinimas ieÅ¡kovo atžvilgiu sudaro iÅ¡ viso 300 010, 28 Lt ir prašė iÅ¡kelti atsakovui bankroto bylÄ . Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi atsisakė iÅ¡kelti atsakovui UAB „Sabenavita“ bankroto bylÄ . Teismas nustatė, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai nevirÅ¡ija pusės į atsakovo balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės, todėl atsakovas, prieÅ¡ingai, nei teigia ieÅ¡kovai, nėra nemokus.

Teismas nustatė, kad įmonė 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo turto iš viso už 17 021 176 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 3 708 511 Lt, 2013 m. gruodžio 31 d. turėjo turto iš viso už 19 722 331 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 495 254 Lt. Įmonės veikla davė pelno tiek 2012 m., tiek 2013 m. (atitinkamai 404 335 Lt ir 2 184 828 Lt). Dalies kitų kreditorių nurodomų atsakovo įsiskolinimų atsakovas nepripažįsta (juos ginčija), todėl jie, laikantis teismų praktikos, neįskaičiuojami į pradelstų įsipareigojimų masę.

Ä®vertinęs aplinkybę, kad byla iÅ¡nagrinėta iÅ¡ esmės ir priimtas atsakovo atžvilgiu palankus teismo sprendimas netenkinant ieÅ¡kovo reikalavimo iÅ¡kelti atsakovui bankroto bylÄ , nepaisant to, kad Å¡is teismo sprendimas neįsiteisėjęs, apeliacinės instancijos teismas taiko anksčiau minėtÄ prima facie doktrinÄ ir daro iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys yra preliminariai nepagrįstas. Teismas atkreipia dėmesį, jog pats ieÅ¡kinys (ieÅ¡kovų reikalavimų pagrįstumas) Å¡iuo procesiniu sprendimu nėra nagrinėjamas iÅ¡ esmės ir teismas netiria bei nevertina ieÅ¡kinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginÄÄ iÅ¡ esmės, o ne sprendžiant klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ iÅ¡ esmės, pats panaikino 2013 m. vasario 13 d. nutartimi pritaikytas laikinÄ sias apsaugos priemones.

Tačiau tiek pagal minėtÄ Ä®BÄ® 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatÄ , tiek pagal CPK 150 straipsnio 2 dalį, priėmus tokį pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu galiotų iki Å¡is sprendimas įsiteisės. Tuo tarpu nustačius, kad ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys preliminariai nepagrįstas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu pažeidžia atsakovo interesus, neatitinka įstatymo bei teismų praktikos suformuluotų taisyklių reikalavimų, todėl atsakovo atžvilgiu pritaikyti suvaržymai – nuosavybės teise priklausančio turto, turtinių teisių bei piniginių lėšų, esančių pas atsakovÄ arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant jais disponuoti, areÅ¡tas – turi bÅ«ti panaikintas nedelsiant.

Esant Å¡ioms aplinkybėms, apelianto atskirasis skundas tenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas iÅ¡sprendžiamas iÅ¡ esmės – ieÅ¡kovo praÅ¡ymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo turto atžvilgiu atmetamas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį panaikinti ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – atmesti ieÅ¡kovo UAB „Conlitus“ praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių UAB „Sabenavita“ turto atžvilgiu taikymo.

Teisėjas                                                                              Artūras Driukas