2016-10-10 Nr. AB-19355-3-63-3-00909-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1749-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00909-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovams J. P. ir A. P. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir KRATC, pareiškėjas) prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų J. P. ir A. P. 314,43 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas prašyme nurodo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426 patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai, kuriuose nustatyta, kad už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinė rinkliava skaičiuojama tiems asmenims, kurie nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdo nekilnojamąjį turtą, o konkretus dydis apskaičiuojamas priklausomai nuo nekilnojamojo daikto pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties. Vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas KRATC, o Klaipėdos savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 9 d. Koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu KRATC suteikta teisė organizuoti ir vykdyti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Nurodo, kad atsakovai nėra sumokėję pareiškėjui 314,43 Eur dydžio vietinės rinkliavos už turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėda, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui solidariai iš atsakovų J. P. ir A. P. 260,56 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Kitoje dalyje prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintais Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisinį reglamentavimą.

Remdamasis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, teismas nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, nuosavybes teise priklauso atsakovams. Teismas nurodė, kad atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdant nekilnojamąjį daiktą, jie yra vietinės rinkliavos mokėtojai, todėl pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai atsakovams apskaičiavo vietinę rinkliavą ir pateikė mokėjimo pranešimą sumokėti vietinę rinkliavą. Pažyma apie įsiskolinimą dėl vietinės rinkliavos Nr. (8.2)-5R-1917 patvirtino, kad atsakovai laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėję 314,43 Eur vietinės rinkliavos.

Tačiau teismas pažymėjo, kad Rinkliavų įstatyme nėra įtvirtintas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą išieškojimo terminas, todėl, sprendžiant senaties klausimą, vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalį tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Atsižvelgęs į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, teismas nustatė, kad MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Pareiškėjas į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo kreipėsi 2015 m. birželio 30 d. todėl ši data laikytina MAĮ 68 straipsnyje nustatyto termino skaičiavimo pradžia.

Be to, teismas pabrėžė, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio.

Vadovaujantis nustatytomis nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava apskaičiuojama už einamuosius metus (2015 metus) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus pagal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. Teismas įvertinęs, kad vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 1 d., yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, prašymą priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį laikė nepagrįstu ir atmestinu.

III. Pareiškėjas KRATC apeliaciniu skundu prašė pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas priteisti vietinės rinkliavos skolą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 1 d.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, prašymą tenkindamas iš dalies, neteisingai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią mokestį apskaičiuoti ir perskaičiuoti galima ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti ir perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pareiškėjas pažymėjo, kad kreipimosi į teismą dieną jis ne apskaičiuoja ir ne perskaičiuoja vietinę rinkliavą, o kreipiasi į teismą dėl atitinkamais metais jau apskaičiuotos rinkliavos priteisimo, nes rinkliavos mokėtojas nevykdo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pareiškėjo nuomone, aptartas Mokesčių administravimo įstatymo straipsnis šiuo atveju negali būti taikomas. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu analogiškoje byloje Nr. A-309-442/2015 ieškinio senaties netaikė ir priteisė vietinės rinkliavos skolą nuo jos atsiradimo dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovų J. P. ir A. P. už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui solidariai iš atsakovų J. P. ir A. P. 260,56 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, iš esmės argumentuodamas tuo, jog teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą senaties terminą ir nepriteisė vietinės rinkliavos skolos, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės nėra ginčo dėl atsakovų pareigos mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovės apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo ir teisėtumo, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako: Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai (netinkamai) jo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo taikė MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą senaties terminą.

ABTĮ 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti pagal analogiją turi būti taikomos MAĮ nuostatos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012, 2015 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1498-442/2015). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-485/2005; 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015, 2015 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-807-602/2015). Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, netinkamai taikė MAĮ nuostatas, atmestini kaip nepagrįsti.

Be to, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios vyraujančios praktikos analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1201-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-556/2015, 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-602/2015, 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1056-602/2015, 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1712-442/2015 ir kt.). Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo aktualios ir vyraujančiuos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams pagrįstai ir teisingai taikė MAĮ nuostatas, reglamentuojančias mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senaties terminą. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. birželio 26 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas