2021-04-21 Nr. AB-9305-3-61-3-02921-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. P-22-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02921-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. B. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1878-556/2020 pagal pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja J. B. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. S-125 (7-94/2018) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (21.131.-31-5)FR0682-150 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad VMI atliko jos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2018 m. kovo 8 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-104 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame apskaičiavo pareiškėjai į biudžetą mokėtiną 32 787,01 Eur GPM. VMI neatsižvelgė į pateiktas rašytines pastabas ir 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (21.131.-31-5)FR0682-150 Patikrinimo aktą patvirtino bei papildomai nurodė sumokėti 13 915,94 Eur GPM delspinigių bei paskyrė 9 836,08 Eur GPM baudą. Komisija VMI Sprendimą pakeitė – apskaičiuotas GPM bei GPM delspinigių sumas patvirtino, o mokėtiną GPM baudą sumažino iki 3 278,70 Eur.

3. Pareiškėja teigė, kad, teikdama rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto bei skundą dėl VMI Sprendimo, atkreipė dėmesį į netikslumus vertinant jos pajamas ir išlaidas atskirais laikotarpiais, kurie yra labai reikšmingi ir turi įtakos neteisingam mokėtino GPM apskaičiavimui. VMI Sprendime nurodyta, kad patirtų išlaidų suma, kuri viršijo pareiškėjos gautas pajamas bei mokestinio laikotarpio pabaigoje jos turėto pinigų likučio apskaičiavimai yra pateikti Patikrinimo akto prieduose. Komisija savo sprendime faktiškai atkartoja minėtuose prieduose pateiktus duomenis.

4. Pareiškėja nesutiko su Komisijos sprendimo argumentu, kad ji skunde nepateikė pretenzijų dėl nustatytų konkrečių pajamų ir išlaidų sumų. Teigė, kad skunde nurodė, jog būtent Patikrinimo akto priede Nr. 1 yra nurodyta, kad 2013 metais pareiškėja gavo 767 892,51 Lt pajamų ir šio laikotarpio pradžioje turėjo 589,90 Lt pinigų likutį banke. Taigi, pagal mokesčio administratoriaus apskaičiavimą 2013 m. laikotarpiu pareiškėja disponavo 768 482,41 Lt suma. VMI Patikrinimo akto priede taip pat nurodė, kad 2013 metais pareiškėja patyrė 1 022 440,18 Lt išlaidų. Atsižvelgiant į šiuos skaičiavimus, pareiškėjos nuomone, galima būtų teigti, kad 2013 m. laikotarpiu išlaidos viršijo pajamas 253 957,77 Lt suma, tačiau mokesčių administratorius nurodė, jog 2013 metais išlaidos gautas pajamas viršijo 729 653,92 Lt. Pareiškėja nesuprato, kodėl mokesčių administratorius nustatė būtent tokią, net paprasčiausiais aritmetiniais skaičiavimais nepagrįstą sumą, kodėl šią nepagrįstą sumą laiko pareiškėjos asmeninėmis pajamomis ir šia suma didina jos mokesčio bazę, nuo kurios papildomai apskaičiuoja mokėtinas į biudžetą sumas.

5. Pareiškėja nurodė, kad iš Patikrinimo akto neaišku, kokiu būdu mokesčių administratorius nustatė, jog 2013 m. laikotarpio pabaigai pareiškėja sukaupė 474 724,21 Lt likutį.

6. Pareiškėjos nuomone, jos mokestinis patikrinimas buvo atliktas neobjektyviai, Patikrinimo akte pateiktas mokestinės bazės nustatymo būdas yra prieštaringas ir nesuprantamas. Tokie reikšmingi ir klaidinantys Patikrinimo akto duomenys prieštarauja mokestinių patikrinimų tvarką reglamentuojančioms teisės aktų nuostatoms, pažeidžia nustatytus viešojo administravimo principus bei akivaizdžiai riboja pareiškėjos teises ginti savo interesus ir teikti argumentuotus prieštaravimus dėl Patikrinimo akto.

7. Nurodė, kad mokesčių administratorius, siekdamas tinkamai pagrįsti galbūt susidarančias mokestines nepriemokas, privalo atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, kurio metu visi apskaičiavimai turi būti atlikti labai tiksliai ir argumentuotai. Naujame patikrinimo akte turi būti nurodyti išsamūs ir aiškūs duomenys tam, kad mokesčių mokėtojas galėtų suprasti kaip apskaičiuojama jo mokestinė nepriemoka.

8. Pareiškėja nurodė, kad nesutinka ir su Komisijos išvada, jog jos paaiškinimai apie gautas paskolas iš V. O. (V. O.) bei pateikti paskolų rašteliai pajamų gavimo nepagrindžia.

9. Pareiškėja paaiškino, kad iš surinktos medžiagos matyti, jog neatitikimai dėl jos pajamų ir išlaidų balanso iš esmės yra susiję su uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mercury Logistics” finansine veikla. Po to, kai buvo surašytas Patikrinimo aktas bei priimti ginčijami sprendimai, tapo aišku, kad mokesčių administratorius ir Komisija visiškai neatsižvelgė į tai, jog įmonė apyvartinėms lėšoms naudojo skolintas lėšas, kurios paprasčiausiai buvo įnešamos per atskaitingą asmenį, todėl niekaip nėra susijusios su pareiškėjos asmeninėmis pajamomis ar išlaidomis. 2013 metais pareiškėjos vadovaujama UAB „Mercury Logistics“ sparčiai vystėsi, tačiau bendrovės veiklai trūko apyvartinių lėšų, todėl pareiškėja ieškojo galimybių skolintis. Pagal 2013 metų kovo–gegužės mėnesiais surašytus tris paskolos raštelius pareiškėja iš savo artimo draugo V. O. vienerių metų laikotarpiui pasiskolino 100 000 JAV dolerių ir 100 000 Eur. Paskolos rašteliuose pasirašė asmeniškai, tačiau lėšas naudojo tik UAB „Mercury Logistics“ veiklai. Visas skolintas lėšas kreditoriui grąžino laiku, t. y. 2014 metų pradžioje iš lėšų, kurias jai, kaip atskaitingam asmeniui, grąžindavo bendrovė. Komisijai buvo pateikti 2013 m. kovo 2 d., 2013 m. balandžio 7 d. ir 2013 m. gegužės 4 d. pareiškėjos pasirašyti paskolos rašteliai, kurie patvirtina, kad minėtas sumas bendrovės reikmėms pareiškėja pasiskolino iš V. O.

10. Pareiškėjos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog didelėmis piniginėmis sumomis ji asmeniškai nedisponavo, todėl Patikrinimo akte bei ginčijamame Sprendime minimos lėšos negali būti laikomos jos asmeninėmis lėšomis.

11. Pareiškėja pažymėjo, kad Komisija nepagrįstai rėmėsi su byla visiškai nesusijusio asmens 2017 m. balandžio 20 d. paaiškinimu Nr. (21.108-32)FR1047-300. Šios aplinkybės rodo, kad Komisija atmetė reikšmingus įrodymus, neteisingai traktuodama Civilinio kodekso nuostatas ir visiškai nenagrinėja gautų paskolų šios bylos kontekste bei jų įtakos teisingam mokestinės prievolės nustatymui. Komisija skundžiamame sprendime, tvirtindama, kad pareiškėjos pasirašyti paskolos rašteliai nepatvirtina faktiško lėšų perdavimo, neatsižvelgia į tai, jog mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius pats nustatė, kad pareiškėja atitinkamomis lėšų sumomis disponavo, o šių lėšų šaltiniai yra pagrįsti neginčijamais rašytiniais įrodymais.

12. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

13. VMI atsiliepime nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjos 2012–2013 m. patirtos išlaidos grynaisiais pinigais viršijo gautas pajamas 747 166,36 Lt suma (2012 m. – 17 512,44 Lt, 2013 m. – 729 653,92 Lt), todėl konstatuota, jog pareiškėja 2012 ir 2013 metais atitinkamai gavo 17 512,44 Lt ir 729 653,92 Lt kitų, įstatymų nustatyta tvarka nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui nežinomi. Remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 22 straipsnio 3 dalimi pripažinta, kad pareiškėjos 2012–2013 m. gautos kitos pajamos, priskiriamos B klasės pajamoms, kurias ji turėjo deklaruoti 2012 ir 2013 metų metinėse pajamų mokesčio deklaracijose ir nuo jų sumokėti GPM. Pareiškėja minėtų pajamų nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo GPM, todėl konstatuota, kad ji pažeidė GPMĮ 25 straipsnio 1 dalies ir 27 straipsnio 1 dalies nuostatas.

14. VMI nurodė, kad į pareiškėjos sąskaitą banke A. D. (A. D.) 2014 m. vasario 6 d. pervedė 250 Eur (863,20 Lt). Ši suma patikrinimo metu įvertinta kaip gyventojos 2014 m. gautos kitos, su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos, kurios pagal mokesčio mokėjimo tvarką taip pat priskiriamos B klasės pajamoms (GPMĮ 22 str. 3 d.). Taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. lapkričio 11 d. už 10 000 Lt pardavė 100 vnt. UAB „Mercury logistics“ paprastųjų nematerialiųjų vardinių akcijų, kurias ji buvo įsigijusi 2012 m. lapkričio 30 d. už 11 700 Lt. Pažeisdama GPMĮ 25 straipsnio ir 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėja nepateikė metinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2013 m., taigi nedeklaravo minėtų akcijų pardavimo pajamų. Įvertinusi nurodytus pažeidimus, VMI Patikrinimo aktu pareiškėjai papildomai apskaičiavo 113 207 Lt (32 787,01 Eur) mokėtiną GPM sumą (už 2012 m. – 3 152 Lt, už 2013 m. – 109 891 Lt, už 2014 m. – 164 Lt), iš kurios 112 074,95 Lt (32 459,15 Eur) suma apskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, t. y. taikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį.

15. Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu atlikus VMI turimų bei surinktų duomenų analizę laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nustatyta, jog 2005–2011 m. pareiškėja gavo 72 415,87 Lt pajamų ir patyrė 71 680 Lt išlaidų. Įvertinus banko sąskaitų išrašų duomenis iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei minėtą informaciją apie pareiškėjos gautas pajamas ir patirtas išlaidas 2005–2011 metais nustatyta, kad tikrinamo laikotarpio pradžiai, t. y. 2012 m. sausio 1 d. mokesčių mokėtoja galėjo turėti 735,87 Lt grynųjų pinigų likutį. 2012 m. pareiškėja gavo 21 424,95 Lt pajamų, iš jų: 1 452,01 Lt darbo užmokesčio pajamos iš UAB „Magneta LT“; 2 051,63 Lt darbo užmokesčio pajamos iš UAB „Skaitmeninis amžius“; 7 177,12 Lt darbo užmokesčio pajamos iš UAB „Verslas verslui“; 2 711,19 Lt automobilio nuomos pajamos; 50 Lt O. K. grąžinta paskola; 70 Lt L. D. pervedimas į sąskaitą; 913 Lt T. K. grąžinta paskola; 7 000 Lt automobilio pardavimo pajamos. Pareiškėja 2012 m. patyrė 39 083,36 Lt išlaidų, iš jų: 9 301,20 Lt vartojimo išlaidos; 50 Lt O. K. suteikta paskola; 913 Lt T. K. suteikta paskola; 318 Lt draudimo išlaidos; 50 Lt VMI bauda; 8 551,16 Lt kelionės į Turkiją išlaidos; 8 200 Lt automobilio įsigijimo išlaidos; 11 700 Lt UAB „Mercury logistics“ akcijų įsigijimo išlaidos. Įvertinus pareiškėjos 2012 m. sausio 1 d. turėtą 735,87 Lt grynųjų pinigų likutį, 2012 m. gautas 21 424,95 Lt pajamas, patirtas 39 083,36 Lt išlaidas bei 2012 m. gruodžio 31 d. turėtą 589,90 Lt pinigų likutį banke, nustatyta, kad pareiškėjos 2012 m. patirtos išlaidos grynaisiais pinigais 17 512,44 Lt suma viršijo gautas pajamas. Patikrinimo metu konstatuota, jog pareiškėja 2012 m. gavo 17 512,44 Lt kitų įstatymų nustatyta tvarka nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų.

16. VMI taip pat nurodė, kad pareiškėja 2013 m. gavo 767 892,51 Lt pajamų, iš jų: 879,39 Lt darbo užmokesčio pajamos iš UAB „Šilkografijos spaudos centras“; 5 088,81 Lt darbo užmokesčio pajamos iš UAB „Vermont LT“; 5 910,31 Lt darbo užmokesčio pajamos iš UAB „Mercury logistics“; 329 Lt VMI grąžinta mokesčio permoka; 735 017 Lt UAB „Mercury logistics“ grynųjų pinigų išmoka (pagal avansines apyskaitas); 3 000 Lt E. D. suteikta paskola; 10 000 Lt UAB „Mercury logistics“ akcijų pardavimo pajamos; 7 668 Lt B. B. grąžinta suma (už kelionę pareiškėja 2013 m. patyrė 1 022 440,18 Lt išlaidų, iš jų: 9 301,20 Lt vartojimo išlaidos; 1 790,20 Lt grynųjų pinigų perlaida V. B.; 3 000 Lt paskolos grąžinimo E. D. išlaidos; 86,60 Lt draudimo išlaidos; 7 668 Lt kelionės į Bulgariją išlaidos; 1 000 594,18 Lt UAB „Mercury logistics“ atskaitingo asmens išlaidos grynaisiais pinigais (pagal avansines apyskaitas). Įvertinus pareiškėjos 2013 m. sausio 1 d. turėtą 589,90 Lt pinigų likutį banke, 2013 m. gautas 767 892,51 Lt pajamas, patirtas 1 022 440,18 Lt išlaidas bei 2013 m. gruodžio 31 d. turėtą 971,94 Lt pinigų likutį banke, nustatyta, kad pareiškėjos 2013 m. patirtos išlaidos grynaisiais pinigais 729 653,92 Lt suma viršijo gautas pajamas, ir pareiškėja 2013 m. gruodžio 31 d. galėjo sukaupti 474 724,21 Lt grynųjų pinigų likutį. Patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėja 2013 m. gavo 729 653,92 Lt kitų įstatymų nustatyta tvarka nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų.

17. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2014 m. gavo 277 919,79 Lt pajamų, iš jų: 11 181,31 Lt darbo užmokesčio pajamos iš UAB „Šilkografijos spaudos centras“; 199,09 Lt darbo užmokesčio pajamos iš UAB „Mercury logistics“; 99 Lt už prekes grąžinta suma; 863,20 Lt iš A. D. gautos pajamos; 265 577,19 Lt UAB „Mercury logistics“ grynųjų pinigų išmoka (pagal avansines apyskaitas). Pareiškėja 2014 m. patyrė 9 301,20 Lt vartojimo išlaidų. Įvertinus pareiškėjos 2014 m. sausio 1 d. turėtą 971,94 Lt pinigų likutį banke, 2014 m. sausio 1 d. turėtą 474 724,21 Lt grynųjų pinigų likutį, 2014 m. gautas 277 919,79 Lt pajamas, patirtas 9 301,20 Lt išlaidas bei 2014 m. gruodžio 31 d. turėtą 1 776,34 Lt pinigų likutį banke, nustatyta, kad mokesčių mokėtoja turėjo pakankamai pajamų 2014 m. išlaidoms padengti.

18. Pareiškėja nepateikė jokių pagrįstų argumentų ar įrodymų, kurie leistų teigti, kad nagrinėjamu atveju mokesčio bazė nustatyta neteisingai, ar kad mokėtina GPM suma apskaičiuota neteisingai. Pareiškėja neįrodė, kad mokesčių administratorius neįvertino visų apmokestinimui reikšmingų faktinių aplinkybių ir duomenų, neteisingai vadovavosi apmokestinimą GPM bei mokesčių administravimą reguliuojančių teisės aktų nuostatomis.

19. Atsakovas pažymėjo, kad UAB „Mercury logistics“ mokesčių administratoriui pateikė buhalterinės apskaitos dokumentus (darbo užmokesčio žiniaraščius, atskaitingo asmens avansines apyskaitas, apyskaitų suvestines ir kt.). Pagal mokesčių administratoriui pateiktus buhalterinės apskaitos registrus nustatyta, kad pareiškėja, kaip minėtos bendrovės atskaitingas asmuo, 2013 m. naudojo asmenines pinigines lėšas bendrovės reikmėms, taip pat papildė bendrovės sąskaitą grynaisiais pinigais. Pareiškėja grynaisiais pinigais atsiskaitydavo už prekes ir paslaugas, skirtas UAB „Mercury logistics“ veiklai (mokėjimai įmonėms už transporto paslaugas, krovinių pervežimą, įsigytos prekės, apmokėtos ūkio išlaidos ir kt.); šios ūkinės operacijos buvo apskaitytos bendrovės apskaitoje Nr. 243501 sąskaitoje „Atskaitingi asmenys“. UAB „Mercury logistics“ pareiškėjai, kaip atskaitingam asmeniui, 2013 m. išmokėjo 735 017 Lt grynaisiais pinigais (ši suma 2013 m. pajamų – išlaidų balanse įvertinta kaip pareiškėjos 2013 m. gautos pajamos). Pareiškėja 2013 m. bendrovės veiklai panaudojo 1 000 594,18 Lt (ši suma 2013 m. pajamų – išlaidų balanse įvertinta kaip pareiškėjos 2013 m. patirtos išlaidos), t. y. 427 321,70 Lt sumokėjo už prekes ir paslaugas, skirtas bendrovės veiklai, 570 272,48 Lt papildė UAB „Mercury logistics“ sąskaitą grynaisiais pinigais bei 3 000 Lt pervedė bendrovei iš savo asmeninės sąskaitos banke. Bendrovės apskaitos registruose 2013 m. gruodžio 31 d. apskaityta 265 577,18 Lt įsiskolinimas pareiškėjai. UAB „Mercury logistics“ pareiškėjai, kaip atskaitingam asmeniui, 2014 m. iš bendrovės kasos grynaisiais pinigais išmokėjo 265 577,19 Lt (ši suma 2014 m. pajamų – išlaidų balanse įvertinta kaip pareiškėjos 2014 m. gautos pajamos). Pareiškėja, kaip atskaitingas asmuo, 2014 m. su bendrove susijusių išlaidų nepatyrė. UAB „Mercury logistics“ apskaitos registruose 2014 m. vasario 10 d. įsiskolinimų pareiškėjai ir / ar pareiškėjos įsiskolinimų bendrovei neapskaityta.

20. Įvertinus nurodytas aplinkybes, mokestinio patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėja, 2013 m. apmokėdama UAB „Mercury logistics“ išlaidas, naudojo kitas įstatymų nustatyta tvarka nedeklaruotas ir neapmokestintas pajamas.

21. Atsakovas nurodė, kad nesutikdama su minėtomis išvadomis, siekdama pagrįsti nedeklaruotų pajamų šaltinį ir įrodyti, jog aptariamu laikotarpiu ji, kaip atskaitingas asmuo, UAB „Mercury logistics“ veiklai naudojo iš V. O. gautas skolintas lėšas, pareiškėja Komisijai pateikė tris paskolos raštelius: 2013 m. kovo 2 d., kuriame nurodyta, kad pareiškėja iš V. O. pasiskolina 100 000 JAV dolerių; 2013 m. balandžio 7 d., kuriame nurodyta, kad pareiškėja iš V. O. pasiskolina 50 000 Eur ir 2013 m. gegužės 4 d., kuriame nurodyta, kad pareiškėja iš V. O. pasiskolina 50 000 Eur. Pareiškėja informaciją apie šiuos sandorius iki 2014 m. gegužės 1 d. privalėjo pateikti mokesčių administratoriui, užpildydama ir pateikdama nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius formą (duomenys neskelbtini) tačiau jo nepateikė, todėl vadovaujantis MAĮ 421 straipsnio 3 dalimi, aptariamais paskolos sandoriais negali būti pagrindžiami jos turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai.

22. Taigi mokestinio patikrinimo metu, įvertinus pareiškėjos gautas pajamas bei patirtas išlaidas, nustatyta, kad iš viso tikrinamu laikotarpiu mokesčių mokėtojos patirtos išlaidos grynaisiais pinigais viršijo gautas pajamas 747 166,36 Lt suma (2012 m. – 17 512,44 Lt, 2013 m. – 729 653,92 Lt). Pareiškėja nepagrindė savo išlaidų, viršijančių pajamas, juridinę galią turinčiais dokumentais, todėl pagrįstai prieita prie išvados, kad patirtoms išlaidoms padengti pareiškėja 2012–2013 m. turėjo kitų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gautų, nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų.

23. Pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčius, todėl mokesčių administratorius tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias mokestines prievoles, objektyviai bei visapusiškai įvertino surinktus įrodymus ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus.

II. 24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

25. Teismas nustatė, kad VMI 2017 m. rugsėjo 14 d. mokestinio tyrimo ataskaitoje Nr. (21.67-32)FR0686 padarė išvadą, jog įvertinus pareiškėjos gautas pajamas ir patirtas išlaidas nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu (2013 m.) jos patirtos išlaidos viršijo pajamas, ir šioms išlaidoms pagrįsti pareiškėja nepateikė pajamų šaltinio, todėl VMI 2018 m. kovo 8 d. patikrinimo aktu Nr. (21.60-32)FR0680-104 apskaičiavo pareiškėjai mokėtiną 32 787,01 Eur GPM sumą. Pareiškėja 2018 m. balandžio 10 d. pateikė VMI rašytines pastabas, prašydama netvirtinti Patikrinimo akto, mokesčių administratoriui kėlė klausimą dėl pajamų ir išlaidų balanso apskaičiavimų netikslumo. VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5)FR0682-150 patvirtino 2018 m. kovo 8 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32)FR0680-104 ir jame papildomai apskaičiuotą 113 207 Lt (32 787,01 Eur) GPM sumą, iš kurios 112 074,95 Lt (32 459,15 Eur) apskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, apskaičiavo 48 048,96 Lt (13 915,94 Eur) GPM delspinigius ir paskyrė 33 962 Lt (9 836,08 Eur) GPM baudą. Komisija 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. S-125(7-94/2018) pakeitė VMI Sprendimo dalį sumažindama pareiškėjai paskirtą GPM baudą iki 3 278,70 Eur.

26. Teismas nurodė, kad pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, remiasi dviem argumentų grupėmis: netiksliu pareiškėjos 2013 metų pajamų – išlaidų balanso nustatymu ir paskolos sutarčių su V. O. vertinimu.

27. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos 2013 metų pajamų – išlaidų balanso vertinimo, nurodė, kad pareiškėja skunde teigė, jog mokesčių administratorius, nustatydamas 2013 metų pajamų – išlaidų balansą konstatavo aritmetiniais skaičiavimais nepagrįstą sumą – nustatęs, kad 2013 metais pareiškėja gavo 768 482,41 Lt pajamų ir patyrė 1 055 440,18 Lt išlaidų, konstatavo, kad pajamos išlaidas viršijo 729 653,92 Lt suma. Pareiškėjos vertinimu, išlaidos pajamas galėjo viršyti tik 253 957,77 Lt suma (1 022 440,18 Lt – 768 482,41 Lt).

28. Teismas pažymėjo, kad dėl pareiškėjos pajamų ir išlaidų 2013 metais ypač detaliai nurodyta Patikrinimo akto 2 ir 6.2 dalyse, taip pat Patikrinimo akto 2 lentelėje bei Patikrinimo akto 1 ir 2 prieduose. Mokesčių administratorius Patikrinimo akte, nustatęs pareiškėjos pajamas (darbo užmokestis, VMI permoka, E. D. paskola, UAB „Mercury logistics“ akcijų pardavimas, B. B. kelionės išlaidų grąžinimas, grynųjų pinigų išmokėjimas pagal avansines apyskaitas) ir išlaidas (vartojimo išlaidos, perlaida V. B., skolos grąžinimas E. D., automobilio draudimas, kelionė į Bulgariją, atskaitingo asmens išlaidos pagal UAB „Mercury logistics“ avansines apyskaitas) konstatavo, kad pareiškėjos išlaidos viršijo pajamas 729 653,92 Lt suma.

29. Teismas nurodė – kadangi pareiškėja kvestionuoja pajamų – išlaidų balansą tik už 2013 metus, vertinimui yra aktualūs duomenys, užfiksuoti Patikrinimo 2 priedo lentelės dalyje, kurioje yra fiksuoti tokie reikšmingi duomenys, kaip data, pajamų suma ir paskirtis, išlaidų suma ir paskirtis, lėšų likutis bei pajamos, laikytinos kitomis pajamomis. Mokesčių administratoriaus apskaičiuota kitų pajamų suma yra atspindėta šiuose įrašuose: 2013 m. sausio 2 d. – 1 390,20 Lt; 2013 m. kovo 15 d. – 23 202,40 Lt; 2013 m. kovo 18 d. – 25 562,28 Lt; 2013 m. kovo 22 d. – 51 592,00 Lt; 2013 m. kovo 23 d. – 345,28 Lt; 2013 m. kovo 25 d. – 69 056,00 Lt; 2013 m. kovo 26 d. – 10 097,92 Lt; 2013 m. kovo 27 d. – 34 528,00 Lt; 2013 m. kovo 28 d. – 483,39 Lt; 2013 m. kovo 29 d. – 34 573,28 Lt; 2013 m. balandžio 3 d. – 16 918,72 Lt; 2013 m. balandžio 6 d. – 483,39 Lt; 2013 m. balandžio 8 d. – 4 833,92 Lt; 2013 m. balandžio 16 d. – 7 841,44 Lt; 2013 m. balandžio 18 d. – 4 488,64 Lt; 2013 m. balandžio 22 d. – 13 8529,92 Lt; 2013 m. balandžio 25 d. – 359,09 Lt; 2013 m. balandžio 30 d. – 9 740,48 Lt; 2013 m. gegužės 2 d. – 15 5376 Lt; 2013 m. gegužės 6 d. – 285,05 Lt; 2013 m. gegužės 8 d. – 9 800 Lt; 2013 m. gegužės 14 d. – 1 027,03 Lt; 2013 m. gegužės 28 d. – 13 328,20 Lt; 2013 m. gegužės 31 d. – 15 289,00 Lt; 2013 m. birželio 3 d. – 7 596,16 Lt; 2013 m. birželio 6 d. – 51 792,00 Lt; 2013 m. birželio 7 d. – 2 589,60 Lt; 2013 m. birželio 10 d. – 20 344,16 Lt; 2013 m. birželio 12 d. – 9 322,56 Lt; 2013 m. birželio 14 d. – 8 632,00 Lt; 2013 m. birželio 25 d. – 245,81 Lt. Pretenzijų dėl nustatytų konkrečių pajamų ir išlaidų turinio (paskirties) sumų pareiškėja nepateikė.

30. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepagrįstai atlieka aritmetinį skaičiavimą, t. y. iš patirtų išlaidų sumos atima gautų pajamų sumą. Šį aritmetinį veiksmą pareiškėja atlieka visų kalendorinių 2013 metų atžvilgiu, tačiau iš 2013 metų pajamų – išlaidų balanso matyti, kad pareiškėja didžiąją dalį pagrįstų pajamų gavo jau po to, kai patyrė išlaidas (nuo 2013 m. birželio 26 d.), ši aplinkybė leidžia spręsti, kad šioms išlaidoms pareiškėja turėjo kitų pajamų. Vėliau, t. y. po išlaidų gautos pajamos (474 724,21 Eur) pagrįstai priskirtos piniginių lėšų likučiui 2013 m. gruodžio 31 d.

31. Teismas vertino, kad aptarti faktiniai duomenys leidžia spręsti, jog mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir taikydamas Taisyklių 6.3.3 punktą, teisingai nustatė 747 166,36 Lt mokesčio bazę, ir, vadovaudamasis GPMĮ 22 straipsnio 3 dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi, 25 straipsnio 1 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi, šias pajamas priskyrė B klasės pajamoms bei apskaičiavo 112 074,95 Lt (747 166,36 Lt x 15 proc.), t. y. 32 459,15 Eur GPM bei šio mokesčio delspinigius ir baudą.

32. Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl paskolų sutarčių su V. O., teismas nurodė, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti 2013 metų pajamas, mokestinio ginčo metu Komisijai pateikė tris paskolos raštelius dėl: 100 000 USD (2013 m. kovo 2 d.), 50 000 Eur (2013 m. gegužės 4 d.), 50 000 Eur (2013 m. balandžio 7 d.) pasiskolinimo iš fizinio asmens V. O. Pareiškėjos įsitikinimu, Komisija nepagrįstai šių rašytinių įrodymų nevertino kaip tinkamų ir pakankamų pajamoms pagrįsti.

33. Teismas iš Patikrinimo akto nustatė, kad mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nenagrinėjo pareiškėjos paskolos sutarčių su V. O., kadangi jam tokie duomenys nebuvo pateikti. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja ir teikdama rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto šių argumentų nenurodė, o paskolos raštelius pateikė tik nagrinėjant mokestinį ginčą Komisijoje.

34. Teismas pritarė Komisijos vertinimui, kad mokesčių mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, jog jo nurodomi pajamų šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes. Todėl turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamo dydžio pajamos realiai yra gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio, t. y. šaltinis turi būti ne tik realus, bet ir turi būti objektyviais duomenimis patvirtintos aplinkybės, jog lėšos realiai perduotos mokėtojui. Komisija pažymėjo, kad paskolos rašteliuose nesant vienos sandorio šalies – V. O. parašo, o tuo pačiu tinkamai išreikštos šios sandorio šalies valios sudaryti sandorį (Civilinio kodekso 1.63 str. 1 ir 6 d., 1.76 str. 1 d.), nėra pagrindo jų vertinti kaip pareiškėjos ir V. O. 2013 m. kovo–gegužės mėn. sudarytus sandorius patvirtinančių dokumentų ir neįrodo faktinio lėšų perdavimo.

35. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju lemiančia aplinkybe pareiškėjos pajamų iš aptariamų paskolos teisinių santykių nepripažinti yra mokesčių administratoriaus nurodomas teisinis reglamentavimas – MAĮ 421 straipsnio nuostatos. Duomenų, kad pareiškėja minėtas paskolas būtų laiku ar vėliau iki pradedant jos mokestinį patikrinimą deklaravusi, byloje nepateikta. Imperatyvus minėtų MAĮ nuostatų pobūdis suponuoja išvadą, kad nedeklaruodama tariamai iš V. O. gautų pajamų, pareiškėja prarado galimybę jomis grįsti savo pajamų šaltinius.

36. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad tiek mokesčių administratoriaus sprendimas, tiek Komisijos sprendimas yra tinkamai pagrįsti ir teisiškai motyvuoti, todėl juos naikinti nėra pagrindo.

III. 37. Pareiškėja J. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, o skundą tenkinti.

38. Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigė, kad akivaizdu, jog būtent laikotarpiu iki 2013 m. birželio 26 d. įmonės išlaidoms dengti buvo naudojamos gautos iš V. O. lėšos. Pateikti įrodymai patvirtina paskolų 200 000 Eur gavimą. Nurodytos lėšos nebuvo naudojamos asmeniniam turtui įsigyti. MAĮ 421 straipsnis nustato draudimą asmeniui grįsti turto įsigijimui panaudotas lėšas paskolomis, apie kurias nebuvo pranešta mokesčių administratoriui. Teigė, kad pateikdama paskolos sutartis patvirtino faktą, jog įmonė disponavo gautomis iš fizinio asmens per pareiškėją lėšomis. Taigi, nurodė tikslų įmonės veikloje naudotų lėšų gavimo šaltinį, tai, pareiškėjos teigimu, neleidžia apskaičiuoti jai tenkančius mokesčius remiantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kurio nors MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyto mokesčio mokėtojo netinkamo elgesio buvimo konstatavimas savaime dar nereiškia, jog kartu yra konstatuojama, jog yra tokia teisinė situacija, kai mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka, t. y. tiesiogiai.

39. Pareiškėja pažymėjo, kad teismas turėjo pagrindą atsižvelgti į tai, jog buvo vertinamos pajamos bei išlaidos, susijusios ne su jos asmeniniu turtu ar tokio turto įgijimu, tačiau pajamos ir išlaidos buvo siejamos su įmonės veikla. Kitų asmenų lėšų panaudojimas įmonės apyvartinėms lėšoms, kai yra konkrečiai nurodomas asmuo – lėšų davėjas, sudaro pakankamą pagrindą, atlikus priešpriešinį konkrečiai nurodyto asmens mokestinį patikrinimą, spręsti dėl mokestinės bazės nustatymo tiesiogiai.

40. Pareiškėja akcentavo, kad V. O., kaip paskolų įmonei per ją teikėją, nurodė dar mokestinio tyrimo metu, t. y. net būdama gimdymo namuose nurodė šį asmenį, todėl visiškai nepagrįsti teiginiai, jog patikrinimo metu ji neteikė duomenų apie paskolas. Šis teiginys prieštarauja ir Patikrinimo akte nurodytai aplinkybei, kad mokesčių administratorius kvietė ir apklausė V. O. Mokesčių administratoriui pateikė informaciją tinkamai bei laiku, tačiau ne dėl jos kaltės buvo kviečiamas asmuo, kurio duomenys visiškai neatitinka nurodyto V. O. duomenų. Mokesčių administratoriui nurodė ir asmens kodą, ir gyvenamosios vietos adresą, tai sudarė pagrindą apklausti tinkamą asmenį ir patvirtinti pareiškėjos nurodytas aplinkybes apie tai, kad V. O. skolino lėšas būtent įmonės veiklai, o ne jos asmeniniams poreikiams.

41. Pareiškėja teigė, kad patikrinimo metu surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių nustatyti įmonės veikloje naudotų lėšų gavimo šaltinį, todėl manė, jog mokesčių administratorius neturėjo pagrindo mokestinę bazę apskaičiuoti remdamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

42. Nurodė, kad dėl įrodymų vertinimo tos pačios kategorijos bylose (kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai), įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Jokių veiksmų, kurie leistų objektyviai patvirtinti ar paneigti V. O. lėšų naudojimo įmonės veikloje mokesčių administratorius neatliko.

43. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-27/2013 atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas teko vietos mokesčių administratoriui. Pažymėjo, kad tokia mokestiniuose teisiniuose santykiuose taikoma įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė implikuoja ir mokesčių administratoriaus pareigą objektyviai pagrįsti savo sprendimą konkretų asmenį pripažinti atsakingu už atitinkamas mokestines prievoles.

44. Pareiškėja manė, kad mokesčių mokėtojo mokėtini mokesčiai yra apskaičiuojami MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka tik tuo atveju, kai jo pajamų šaltiniai nėra žinomi. Atliekant patikrinimą jos atžvilgiu, mokesčių administratorius turėjo galimybę surinkti bei vadovautis objektyviais įrodymais apie pajamų šaltinį, kad daroma išvada apie mokesčio mokėtoją atitiktų protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus.

45. Patikrinimas buvo atliekamas dėl to, kad buhalterinės apskaitos duomenimis UAB „Mercury logistics“ veikloje buvo naudojamos ne įmonės lėšos. Šis faktas leidžia teigti, kad teismo sprendime nurodytas MAĮ 421 straipsnyje numatytas draudimas grįsti turto įsigijimo pajamomis iš paskolų, apie kurias nebuvo pranešta, negali būti taikomas.

46. Pareiškėja teigė, kad nagrinėjamos bylos faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste mokesčių administratorius savo išvadų dėl nesuteiktų paskolų iš esmės nepagrindė objektyviais duomenimis, mokesčių administratorius nepakankamai pagrindė savo išvadas, nesiėmė būtinų priemonių, jog būtų ištirtos ir įvertintos visos aplinkybės ir įrodymai, būtini tinkamam mokesčio apskaičiavimui, todėl Sprendime nustatyta mokestinė prievolė nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstama pagrįsta, Sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, o mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos bei pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas.

47. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

48. Atsakovas atsiliepime nurodė faktines aplinkybes, nustatytas pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu. Teigė, kad mokestinio patikrinimo metu, taikant GPMĮ, MAĮ ir Taisyklių nuostatas, įvertinus pareiškėjos gautas pajamas bei patirtas išlaidas, nustatyta, jog iš viso tikrinamu laikotarpiu mokesčių mokėtojos patirtos išlaidos grynaisiais pinigais viršijo gautas pajamas 747 166,36 Lt suma (2012 m. – 17 512,44 Lt, 2013 m. – 729 653,92 Lt). Pareiškėja nepagrindė savo išlaidų, viršijančių pajamas, juridinę galią turinčiais dokumentais, todėl prieita prie išvados, kad patirtoms išlaidoms padengti pareiškėja 2012–2013 m. turėjo kitų, iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gautų, nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų.

49. VMI nurodė, kad pagal MAĮ 66 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje (MAĮ V skyrius „Mokesčių apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas“) numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Atsižvelgiant į tai, kad ir 2013 m. pareiškėjos išlaidos grynaisiais pinigais viršijo jos pajamas, patikrinimo metu nustatyta, kad minėtais laikotarpiais ji gavo 747 166,36 Lt (2012 m. – 17 512,44 Lt, 2013 m. – 729 653,92 Lt) kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, kurių nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo GPM, todėl šis mokestis (už nustatytas iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gautas pajamas) buvo apskaičiuotas vienu iš specialių mokesčių apskaičiavimo būdų, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių nuostatomis bei taikant Taisyklėse numatytą išlaidų metodą.

50. Atsakovas, pasisakydamas dėl mokesčių administratoriaus sudaryto pareiškėjos 2013 m. pajamų – išlaidų balanso, t. y. nustatytos gyventojos patirtų išlaidų sumos, kuri viršijo gautas pajamas, bei tuo pačiu nustatyto 2013 m. pabaigoje turėto grynųjų pinigų likučio, atkreipė dėmesį, kad išsamūs minėtų sumų apskaičiavimai pateikti Patikrinimo akto 1 ir 2 prieduose. Pareiškėja nesutikimo motyvų dėl nustatytų konkrečių pajamų ir išlaidų turinio (paskirties) sumų nepateikė, tačiau nesutinka su aritmetiniu mokesčio bazės už 2013 m. apskaičiavimu. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog nustatant jos pajamų – išlaidų balansą už atitinkamą laikotarpį (šiuo atveju už 2013 m.), iš visų per kalendorinius metus patirtų išlaidų turi būti atimamos visos per kalendorinius metus gautos pajamos. VMI pažymėjo, kad tokia mokesčių mokėtojos pozicija yra nepagrįsta, nes mokesčių administratorius, siekdamas kuo tiksliau apskaičiuoti mokestinę prievolę, lygino ne bendras atitinkamais metais (tikrintu laikotarpiu) gautas pajamų ir išlaidų sumas, bet konkrečiomis dienomis išmokėtas sumas lygino su piniginėmis lėšomis, kuriomis pareiškėja disponavo konkrečią dieną. Mokestinio ginčo medžiaga patvirtina, kad tikrinto laikotarpio pareiškėjos pajamų ir išlaidų analizė yra išsami bei objektyvi, taip pat, kad pareiškėja 2012–2013 m., konkrečiomis datomis, disponavo atitinkamomis lėšomis, t. y. 747 166,36 Lt pajamomis, kurių nedeklaravo ir kurių gavimo šaltiniams pagrįsti nepateikė jokių juridinę galią turinčių dokumentų.

51. VMI atkreipė dėmesį, kad MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad sąvoka „pagrįsti“ turi dvejopą reikšmę. Vienu atveju „pagrįsti“ reiškia pateikti pagrįstus argumentus, kad pagal mokesčių administratoriaus turimą ir tirtą medžiagą mokestis apskaičiuotas neteisingai ar neteisingai nustatyta mokesčio bazė arba interpretuotos faktinės aplinkybės, arba taikytos materialiosios teisės normos. Kitu atveju sąvoka „pagrįsti“ reiškia pateikti naujus įrodymus, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, lemiančias nustatytos mokesčio bazės neteisingumą ar mokesčio dydžio apskaičiavimo neteisingumą arba įrodymus apie kitas aplinkybes, kuriomis mokesčių mokėtojas grindžia savo reikalavimą. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė jokių pagrįstų argumentų ar įrodymų, kurie leistų teigti, kad nagrinėjamu atveju mokesčio bazė nustatyta neteisingai.

52. Atsakovas dėl paskolos sutarčių vertinimo nurodė, kad VMI duomenimis, pareiškėjai nuo 2012 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. priklausė 100 proc. UAB „Mercury Logistics“ akcijų. Bendrovė mokesčių administratoriui pateikė buhalterinės apskaitos dokumentus (darbo užmokesčio žiniaraščius, atskaitingo asmens avansines apyskaitas, apyskaitų suvestines ir kt.). Pagal mokesčių administratoriui pateiktus buhalterinės apskaitos registrus nustatyta, kad pareiškėja, kaip bendrovės atskaitingas asmuo, 2013 m. naudojo asmenines pinigines lėšas Bendrovės reikmėms, taip pat papildė bendrovės sąskaitą grynaisiais pinigais. Pareiškėja grynaisiais pinigais atsiskaitydavo už prekes ir paslaugas, skirtas UAB „Mercury Logistics“ veiklai (mokėjimai įmonėms už transporto paslaugas, krovinių pervežimą, įsigytos prekės, apmokėtos ūkio išlaidos ir kt.); šios ūkinės operacijos buvo apskaitytos Bendrovės apskaitoje Nr. 243501 sąskaitoje „Atskaitingi asmenys“. Bendrovė pareiškėjai, kaip atskaitingam asmeniui, 2013 m. išmokėjo 735 017 Lt grynaisiais pinigais (ši suma 2013 m. pajamų – išlaidų balanse įvertinta kaip pareiškėjos 2013 m. gautos pajamos). Pareiškėja 2013 m. bendrovės veiklai panaudojo 1 000 594,18 Lt (ši suma 2013 m. pajamų – išlaidų balanse įvertinta kaip pareiškėjos 2013 m. patirtos išlaidos), t. y. 427 321,70 Lt sumokėjo už prekes ir paslaugas, skirtas bendrovės veiklai, 570 272,48 Lt papildė bendrovės sąskaitą grynaisiais pinigais bei 3 000 Lt pervedė bendrovei iš savo asmeninės sąskaitos banke. Bendrovės apskaitos registruose 2013 m. gruodžio 31 d. apskaityta 265 577,18 Lt įsiskolinimas pareiškėjai. Taip pat bendrovė pareiškėjai, kaip atskaitingam asmeniui, 2014 m. iš bendrovės kasos grynaisiais pinigais išmokėjo 265 577,19 Lt (ši suma 2014 m. pajamų – išlaidų balanse įvertinta kaip pareiškėjos 2014 m. gautos pajamos). Pareiškėja, kaip atskaitingas asmuo, 2014 m. su bendrove susijusių išlaidų nepatyrė, bendrovės apskaitos registruose 2014 m. vasario 10 d. įsiskolinimų pareiškėjai ir / ar pareiškėjos įsiskolinimų bendrovei neapskaityta.

53. Įvertinus nurodytas aplinkybes, mokestinio patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėja, 2013 m. apmokėdama UAB „Mercury Logistics“ išlaidas, naudojo kitas įstatymų nustatyta tvarka nedeklaruotas ir neapmokestintas pajamas.

54. Nesutikdama su minėtomis išvadomis, siekdama pagrįsti nedeklaruotų pajamų šaltinį ir įrodyti, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėja, kaip atskaitingas asmuo, bendrovės veiklai naudojo iš V. O. gautas skolintas lėšas, pareiškėja Komisijai atsiuntė tris paskolos raštelius. Vertinant lėšų, gautų pagal paskolos sutartis realumą, svarbu tai, kad 2012 m. birželio 19 d. buvo priimtas MAĮ 29, 33, 40, 88, 95, 105 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir MAĮ papildymo 421, 1041, 1042 straipsniais įstatymas Nr. XI-2078, kuriuo MAĮ nuo 2013 m. sausio 1 d., be kita ko, buvo papildytas 421 straipsniu, nustačiusiu nuolatiniams Lietuvos gyventojams pareigą pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie jų sudarytus sandorius (atitinkančius šiame straipsnyje nurodytas sąlygas) bei įtvirtinusiu šios pareigos neįvykdymo, t. y. nurodytos informacijos apie sudarytus sandorius nepateikimo teisines pasekmes. VMI pažymėjo, kad pareiškėjos paskolos sandoriai atitiko visas MAĮ 421 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, todėl remiantis šio straipsnio 2 dalimi bei Taisyklių 3, 4, 5 ir 31 punktais, pareiškėja informaciją apie šiuos sandorius iki 2014 m. gegužės 1 d. privalėjo pateikti mokesčių administratoriui, užpildydama ir pateikdama Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius formą (duomenys neskelbtini) Pareiškėja minėtos formos mokesčių administratoriui nepateikė, todėl vadovaujantis MAĮ 421 straipsnio 3 dalimi, paskolos sandoriai, įrodymų leistinumo aspektu, negali būti vertinami kaip įrodymai, kuriuo remiantis gali būti nustatomas mokesčių mokėtojo pajamų pagal pateiktas paskolos sutartis gavimo faktas.

IV. 55. Lietuvos vyriausiasis administracinis 2020 m. lapkričio 4 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

56. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. (21.131.-31-5)FR0682-150 dėl pareiškėjai apskaičiuoto GPM, GPM delspinigių ir baudos bei MGK 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. S-125 (7-94/2018), kuriuo pakeista VMI 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo dalis, sumažinant pareiškėjai paskirtą GPM baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.

57. Iš į bylą pateiktų duomenų teismas nustatė, kad VMI, atlikusi pareiškėjos GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., surašė Patikrinimo aktą, kuriame pareiškėjai papildomai apskaičiavo 32 787,01 Eur mokėtiną GPM, iš šios sumos 32 459,15 Eur suma apskaičiuota taikant MAĮ 70 straipsnį. Skundžiamu VMI Sprendimu patvirtintas Patikrinimo aktas, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota 32 787,01 Eur GPM, 13 915,94 Eur GPM delspinigiai ir paskirta 9 836,08 Eur GPM (30 proc.) bauda. MGK sprendimu VMI sprendimas pakeistas, sumažinant pareiškėjai paskirtą GPM baudą iki 3 278,70 Eur.

58. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjos skunde ir apeliaciniame skunde bei atsakovo atsiliepimuose nurodytus argumentus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos skundo argumentų, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus.

59. Vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru (MAĮ 70 str. 2 d.).

60. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010, 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015, 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016).

61. Iš į bylą pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjos ginčo laikotarpiu išlaidos viršijo jos pajamas. Pareiškėja neginčytinų duomenų, patvirtinančių, kokiomis pajamomis dengė patiriamas išlaidas, mokesčių administratoriui nepateikė. Be to, pareiškėja nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti paaiškinimus bei juridinę galią turinčius dokumentus apie ginčo laikotarpiu įsigytą turtą ir pajamų gavimo šaltinius bei kitus dokumentus, susijusius su pajamų gavimu, turėtomis išlaidomis ir pan. Taigi, LVAT nurodė, kad šios aplinkybės lemia, jog pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas sudarė teisines prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-602/2018). Bylos medžiaga taip pat patvirtino, kad mokesčių administratorius atlikto patikrinimo metu pareiškėjos GPM bazę nustatė vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikęs išlaidų metodą. Nepagrįsti yra pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad mokesčių administratorius netinkamai taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo.

62. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra konstatavęs, kad pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., 2013 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-27-13/2013, 2019 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1342-422/2018). Taigi, LVAT nurodė, kad pareiškėjos tvirtinimas apie tai, jog pinigus jai pagal sudarytas paskolos sutartis, kurios, be kita ko, nepasirašytos neva paskolą suteikusio asmens, paskolino V. O., turėjo būti pagrįstas taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl šių pinigų realumo, tačiau ši pareiga neįvykdyta – pajamų šaltinis nebuvo pagrįstas pakankamais įrodymais. LVAT taip pat pažymėjo, kad tiek MGK, tiek ir pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes bei MGK pateiktas neva pareiškėjos su V. O. sudarytas paskolos sutartis nagrinėjamos bylos kontekste, ir, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai jų nelaikė sudarytus sandorius patvirtinančiais dokumentais. Teisėjų kolegija įvertino, kad pareiškėjos pateiktos paskolos sutartys, kurios nepasirašytos V. O., yra formalios, įformintos siekiant mokestinės naudos – išvengti GPM mokėjimo nuo neapmokestintų pajamų.

63. Teismas pažymėjo ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1345-442/2017, kt.). Tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje A-3363-556/2020).

64. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pagal MAĮ 421 straipsnio 1 dalį nuolatiniai Lietuvos gyventojai (toliau šiame straipsnyje – gyventojas) pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas: gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų (toliau šiame straipsnyje – asmuo); asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija 15 000 eurų; sandoriai nėra notarinės formos ir gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, jeigu ji ir buvo sudariusi minėtas paskolos sutartis, buvo atsiradusi prievolė pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sudarytus sandorius (pranešimo forma (duomenys neskelbtini) (pagal neva paskolų sutartis pareiškėja iš fizinio asmens gavo pinigines lėšas, viršijusias 50 000 Lt (15 000 Eur), sandoriai nebuvo tvirtinami notaro (be notarinės formos), pareiškėja šių pajamų nėra deklaravusi), tokio pranešimo nepateikė. MAĮ 421 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintos tokio pranešimo nepateikimo teisinės pasekmės, t. y., jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą šio Įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą.

65. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 421 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad šio straipsnio 1 dalies sąlygas atitinkančios paskolų sutartys, apie kurias mokesčių mokėtojas nepateikė centriniam mokesčių administratoriui informacijos, įrodymų leistinumo aspektu, negali būti vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pareiškėjo pajamų gavimo faktas. Todėl ginčo situacijoje vien ši byloje nustatyta faktinė aplinkybė, t. y. sandorio nedeklaravimas, teismo vertinimu, yra pagrindas mokesčių administratoriui pareiškėjos nurodytų sandorių nevertinti kaip pareiškėjos pajamų šaltinio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1057-442/2019, 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2019).

66. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko faktinius duomenis, kuriais grindžia pareiškėjai apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Pareiškėjos paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių nepagrįsti faktiniais duomenimis ir negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų. Taigi, LVAT priėjo išvadą, kad pareiškėja nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos nepagrįstai, nepateikė duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais, ar bent suabejoti dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą.

67. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

V. 68. Pareiškėja pateikė patikslintą prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, prašo atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-604-643/2019, atnaujinus procesą byloje priimti naują sprendimą, t. y. pareiškėjos skundą tenkinti pilnai.

69. Pareiškėja mano, kad išnagrinėtoje byloje tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdami mokestinį ginčą, netinkamai aiškino MAĮ 70 straipsnio 1 dalies normą, todėl dėl netinkamo nurodytos teisės normos aiškinimo bei taikymo padarė esminį pažeidimą, dėl ko priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas.

70. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, MAĮ 70 straipsnio 1 dalies normos taikymą argumentavo, darydamas išvadą, jog pareiškėja 2013 m. didžiąją dalį pajamų gavo po to, kai jau patyrė išlaidų, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja turėjo kitų pajamų, todėl mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalį. Teismas nepripažino pareiškėjos nurodyto fakto, kad ji turėjo paskolinius santykius su V. O., todėl taikė MAĮ 421 straipsnio normos nuostatas, draudžiančias grįsti pajamas paskolomis, apie kurias nebuvo pranešta.

71. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, nurodydamas, jog pareiškėja nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti paaiškinimus bei juridinę galią turinčius dokumentus apie ginčo laikotarpiu įsigytą turtą ir pajamų gavimo šaltinius bei kitus dokumentus, susijusius su pajamų gavimu, turėtomis išlaidomis ir pan. Šios aplinkybės lemia, kad pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas sudarė teisines prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

72. Taigi, pareiškėja teigia, kad teismai padarė išvadas, jog MAĮ 70 straipsnio nuostatos turi būti taikomos, nes pareiškėja nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Mano, kad pareiškėjos atžvilgiu MAĮ 70 straipsnio nuostatos negali būti taikomos vien dėl teismo sprendimuose nurodyto nebendradarbiavimo argumento, nes nurodyta norma įpareigoja ne tik mokesčio mokėtoją bendradarbiauti, kad būtų surinkta informacija apie pajamų šaltinius. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytos prievolės ir mokesčių administratoriui elgtis aktyviai tam, kad būtų parinkti teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijai.

73. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nuo pat mokestinio tyrimo pradžios nuosekliai laikėsi pozicijos, kad pagal surašytus tris paskolos raštelius, 2013 metų kovo – gegužės mėnesiais iš savo artimo draugo V. O. vienerių metų laikotarpiui pasiskolino 100 000 JAV dolerių ir 100 000 Eur. Pabrėžia, kad dar savo 2018 m. balandžio 4 d. pastabose dėl patikrinimo akto pareiškėja nurodė, jog neatitikimai dėl jos pajamų ir išlaidų balanso iš esmės yra susiję su UAB „Mercury Logistics“ finansine veikla, nes įmonė apyvartinėms lėšoms naudojo skolintas lėšas, kurios paprasčiausiai buvo įnešamos per pareiškėją kaip atsakingą asmenį.

74. Nagrinėjamos bylos faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste teismas savo išvadų dėl pareiškėjai nesuteiktų paskolų bei jų nepripažinimo gautomis pajamomis iš esmės nepagrindė objektyviais duomenimis, todėl šios konkrečios bylos atveju nebuvo galima daryti išvados, kad V. O. realiai nesuteikė pareiškėjai nurodytų paskolų. Tai reiškia, kad mokesčių administratorius neįvykdė savo pareigos objektyviai nustatyti, ar nedeklaruotos paskolos buvo realiai gautos. Toks neobjektyvumas neatitinka MAĮ 67 straipsnio 1 dalies reikalavimo pagrįsti paskolų negavimą. Mokesčių administratorius privalėjo patikrinti, ar V. O., kurio duomenys pateikti pareiškėjos, skolino pinigus ir turėjo galimybę skolinti. Tokių veiksmų neatlikus, teismo patvirtinta pareiškėjai apskaičiuota mokestinė prievolė nagrinėjamu atveju negalėjo būti pripažįstama pagrįsta, sprendimas negalėjo būti laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

75. Pareiškėja mano, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalies normos reikalavimai turi būti aiškinami ir taikomi sistemiškai, atsižvelgiant į MAĮ 67 straipsnio 1 dalies reikalavimą pagrįsti mokestinės bazės apskaičiavimą bei į Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikalaujančias, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikomas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Pareiškėja nurodo, kad teismai nurodytos normos taikymą, argumentuodami tik tuo, jog pareiškėja tariamai nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, netinkamai aiškino šios normos taikymą bei MAĮ 70 straipsnio 1 dalies normą taikymą taikė nepagrįstai ir neteisėtai. Būtent šis pažeidimas sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

76. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo prašymą atnaujinti procesą atmesti.

77. Atsakovas teigia, kad pareiškėjos prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą. Savo poziciją pareiškėja grindžia argumentu, kad teismas negalėjo ignoruoti fakto, jog mokesčių administratorius nebuvo pakankamai aktyvus bei neapklausė paties V. O. ir dėl to nenustatė esminių aplinkybių, būtinų tinkamam mokestinės prievolės nustatymui. Atsakovas nurodo, kad iš LVAT nutarties (konstatuojamosios dalies 60 – 67 p.) matyti, jog buvo sistemiškai analizuoti byloje surinkti įrodymai, pateikti argumentai ir, atsižvelgiant į LVAT suformuotą praktiką, buvo pagrįstai taikyta MAĮ 42(1) straipsnio 1 ir 3 dalys, 70 straipsnio 1 dalis, t. y. mokesčių mokėtojas, pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas, mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Kita vertus, LVAT pabrėžė, kad šio ginčo situacijoje sandorio nedeklaravimas yra pagrindas mokesčių administratoriui pareiškėjos nurodytų sandorių nevertinti kaip pareiškėjos pajamų šaltinio, todėl nėra pagrįndo sutikti su ja, jog teismas privalėjo aiškinti ir taikyti tik MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgiant į kitas teisės normas. Taigi, šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinkama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teisės normų aiškinimu.

78. Teigia, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su LVAT nuosekliai formuojama teismų praktika dėl minėtų teisės normų aiškinimo ir taikymo, todėl siekia, kad teismas pakeistų savo suformuotą praktiką. Tokiu pagrindu prašymas neatitinka įstatymo nustatytų reikalavimų ir nėra pagrindo jo tenkinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 79. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

80. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pateikdamas argumentus dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reguliavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje S. H. prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

81. Aptariamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-1871-556/2020 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

82. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir panašiai. Proceso atnaujinimo institutą reguliuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl proceso šalies nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

83. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindu, nustatytu ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte.

84. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte yra nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

85. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

86. Pareiškėja mano, kad jos atžvilgiu MAĮ 70 straipsnio nuostatos negali būti taikomos vien dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nurodyto nebendradarbiavimo argumento, nes nurodyta norma įpareigoja ne tik mokesčio mokėtoją bendradarbiauti, kad būtų surinkta informacija apie pajamų šaltinius; MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytos prievolės ir mokesčių administratoriui elgtis aktyviai tam, kad būtų parinkti teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijai. Pareiškėja iš esmės teigia, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdami mokestinį ginčą, netinkamai aiškino MAĮ 70 straipsnio 1 dalies normą, todėl dėl netinkamo nurodytos teisės normos aiškinimo bei taikymo padarė esminį pažeidimą.

87. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje nustatė, kad pareiškėjos ginčo laikotarpiu išlaidos viršijo jos pajamas. Pareiškėja neginčytinų duomenų, patvirtinančių, kokiomis pajamomis dengė patiriamas išlaidas, mokesčių administratoriui nepateikė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti paaiškinimus bei juridinę galią turinčius dokumentus apie ginčo laikotarpiu įsigytą turtą ir pajamų gavimo šaltinius bei kitus dokumentus, susijusius su pajamų gavimu, turėtomis išlaidomis ir pan. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėjo išvadą, kad šios aplinkybės lemia, jog pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas sudarė teisines prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-602/2018). Lietuvos vyriausias administracinis teismas pabrėžė, kad nepagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog mokesčių administratorius netinkamai taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Taigi, teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo (plačiau žr. argumentus dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo LVAT 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties 61–68 p.).

88. Įvertinusi pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytus argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėja nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų ar įtikinamų argumentų dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja iš esmės siekia bylos aplinkybių (duomenų) vertinimo iš naujo, tačiau sprendžiant dėl proceso atnaujinimo bylos aplinkybės (duomenys) nėra vertinami iš naujo, nes proceso atnaujinimo institutas nėra skirtas dar kartą bylą išnagrinėti iš esmės, o yra skirtas tik įvertinti, ar nėra proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Todėl nėra pagrindo vertinti minėtus pareiškėjos argumentus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, t. y., kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Pareiškėjos J. B. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1878-556/2020 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1878-556/2020 pagal pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys