2016-08-04 Nr. AB-15613-3-61-3-04891-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1916-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04891-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 37.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. V. (K. A. W.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. V. ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai K. A. V. (toliau – ir pareiškėjas) ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Darbo ekspresas“ kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–11) prašydami: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. SPRE-1606; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2014 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. (1.45)I-8151; 3) įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui K. A. V. socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad yra Lenkijos Respublikos pilietis, Lenkijoje dirba savarankiškai, o 2014 m. vasario 1 d. įsidarbino UAB „Darbo ekspresas“, kurios buveinė yra Vilniuje. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. kovo 26 d. pareiškėjui laikinai nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. ir 2014 m. gegužės 6 d. raštu apie tai informavo Tarnybą. Tarnyba, siekdama nustatyti, kur vykdoma „didelė darbo laiko dalis“, 2014 m. birželio 23 d. raštu pareikalavo pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjas dokumentų apie gaunamas pajamas pagal savarankišką veiklą nepateikė, kadangi, jo įsitikinimu, šiuo atveju nėra reikšminga jo veiklos apimtis, nes vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi yra taikoma valstybės, kurioje vykdomas darbas pagal darbo sutartį, socialinės sistemos teisė (lex loci laboris principas). Kadangi Tarnyba per 2 mėnesius neinformavo Lenkijos kompetentingos įstaigos apie tai, kad ji nesutinka su nustatymu arba laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu, pagal Reglamento (EB) 987/2009 16 straipsnio 3 dalį laikinas Lietuvos Respublikos taikomų teisės aktų nustatymas tapo galutiniu. Be to, atsižvelgiant į VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 18 p., sąvoka „didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje bei tuo pačiu metu vykdo savarankišką veiklą kitoje valstybėje, o Tvarkos aprašo 27 punktas skirtas situacijai, kai asmuo vienu metu pagal darbo sutartį dirba Lietuvoje ir kitoje Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje bei tuo pačiu vykdo savarankišką veiklą arba vykdo savarankišką veiklą keliose ES valstybėse bei dar dirba pagal darbo sutartį.

Pareiškėjas akcentavo, kad Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5b dalies nuostatą reikia interpretuoti taikant sisteminį jos aiškinimą, atsižvelgiant į minėto Reglamento 14 straipsnio 5 dalį bei visą Reglamento kontekstą. Pareiškėjo nuomone, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalį reikia interpretuoti kaip papildomą nuostatą, įgyvendinančią Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį, bet nesusijusią su šio reglamento 13 straipsnio 3 dalies sakinio pirma dalimi. Atkreipė dėmesį, kad 2012 m. lapkričio mėn. Europos Komisijos paruoštame Teisės aktų, taikomų darbuotojams Europos Sąjungoje, Europos ekonominėje erdvėje ir Šveicarijoje, praktiniame vadove taip pat išaiškinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai skirtingose valstybėse narėse, taikomi valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Nurodė, kad tokiu aiškinimu vadovaujasi ir Lenkijos teismai.

Pareiškėjo teigimu, kompetentingos Lenkijos įstaigos sprendimas taikyti Lietuvos teisę yra galiojantis, nes Tarnyba nepasinaudojo Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje nustatyta procedūra.

Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime (b. l. 57–61) į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Reglamento (EB) Nr. 465/2012 2 straipsnyje įtvirtinta, jog Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalis iš dalies keičiama taip, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio Reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Atsakovės teigimu, sistemiškai ir lingvistiškai analizuojant Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies nuostatas bei jų pakeitimus galima daryti išvadą, jog Reglamento (EB) Nr. 465/2012 2 straipsnyje įtvirtinti Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalies pakeitimai yra aktualūs (imperatyvūs) ne tik taikytinų teisės aktų nustatymo atvejais, įtvirtintais Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje (kai asmuo paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių), bet ir kitais to paties reglamento 13 straipsnyje, tarp kurių ir 13 straipsnio 3 dalyje, nustatytais atvejais.

Atsakovė pažymėjo, kad ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje. Tvarkos aprašo 27 punkte nurodoma, kad Lietuvoje ir kitoje ES valstybėje narėje vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir / ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo pateikia Tarnybai patvirtintos formos prašymą bei kitus dokumentus.

Tarnyboje 2014 m. balandžio 3 d. gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos (Zaklad Ubezpieczen Spolecznych, Oddzial w (duomenys neskelbtini)) raštas, kuriame informuojama, kad vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnio nuostatomis pareiškėjui nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Tarnyba 2014 m. balandžio 7 d. raštu kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą, prašydama įvertinti, ar pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Darbo ekspresas“, apimtis, lyginant su savarankiškos veiklos, vykdomos Lenkijoje, apimtimi, gali būti vertinama, kaip nedidelės apimties veikla bei iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų socialinio draudimo teisės aktų nustatymo. Tarnyboje 2014 m. gegužės 19 d. gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos raštas, kuriame Lenkijos kompetentinga įstaiga nurodė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d., remiantis darbo laiko kriterijumi, nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Turimais Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, pareiškėjas nuo 2014 m. vasario 1 d. draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, kaip UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojas.

Vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 883 ir Tvarkos aprašo nuostatomis Tarnyba 2014 m. birželio 23 d. raštu kreipėsi į pareiškėją ir Lenkijos kompetentingą įstaigą dėl nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų bei informacijos apie Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje vykdomą veiklą pateikimo, tačiau prašymas ir dokumentai pateikti nebuvo. Tarnyba, vadovaudamasi Tvarkos aprašo 31 punktu, išnagrinėjo turimus duomenis ir nustatė, kad jie yra nepakankami nustatant, ar pareiškėjui galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento Nr. 883 13 straipsnio 3 dalį, todėl atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą. Teigia, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, nustatant taikytiną teisę nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje, kadangi šiuo atveju asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Nurodė nesutinkanti su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, taip pat su pareiškėjo faktų ir aplinkybių vertinimu ir interpretavimu, nes pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktame atsiliepime (b. l. 39–42) į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis iš esmės analogiškais kaip ir atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis nustatė, kad pareiškėjas yra Lenkijos Respublikos pilietis, kuris Lenkijos Respublikoje užsiima savarankiška veikla, o Lietuvos Respublikoje jis 2014 m. vasario 1 d. pradėjo dirbti pagal su UAB „Darbo ekspresas“ sudarytą darbo sutartį. Lenkijos kompetentinga įstaiga, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą išduoti A1 pažymėjimą dėl socialinio draudimo taikytinos teisės, 2014 m. kovo 26 d. raštu Nr. OU130000/D/2014-000734/001 pranešė pareiškėjui dėl jam taikomų teisės aktų pagal Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalį nustatymo. Šiame rašte nurodoma, kad pareiškėjui, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio nuostatomis, nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Taikytinos teisės nustatymas yra laikino pobūdžio. Raštas parengtas remiantis pareiškėjo pateiktais dokumentais ir jis gali būti atšauktas, jeigu pareiškėjo profesinėje veikloje įvyktų esminių pakitimų arba kompetentinga Lietuvos institucija turėtų esminių pastabų dėl nustatytų įstatymų taikymo. Pažymėta, kad Lietuvos įstatymų taikymas pareiškėjui bus nustatytas galutinai per du mėnesius nuo Lietuvos kompetentingos socialinio draudimo įstaigos pranešimo apie tai dienos, jei minėta institucija neturės pastabų dėl nustatytų įstatymų taikymo. Pareiškėjui buvo nurodyta kreiptis į Lietuvos kompetentingą instituciją dėl A1 formos pažymos išdavimo. Lenkijos kompetentingos įstaigos 2014 m. kovo 26 raštas Tarnyboje gautas 2014 m. balandžio 3 d.

Tarnyba 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. (7.16) S2-12345 kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą, prašydama įvertinti, ar pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Darbo ekspresas“, apimtis, lyginant su savarankiškos veiklos vykdomos Lenkijoje apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla bei iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų socialinio draudimo teisės aktų nustatymo konstatavus realias šio asmens pajamas iš jo savarankiškos veiklos, registruotos Lenkijoje. Tarnyboje 2014 m. gegužės 19 d. gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos raštas, kuriame nurodoma, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d., remiantis darbo laiko kriterijumi (darbo laiko dydis), nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Pažymėta, kad pagal (duomenys neskelbtini) socialinio draudimo skyriaus turimus dokumentus apie atitinkamų įstatymų taikymą, tarp jų - ir darbo sutartį, sudarytą pareiškėjo su Lietuvoje esančiu darbdaviu UAB „Darbo Ekspresas“, bei Tarnybos 2014 m. balandžio 7 d. rašto turinį nustatyta, kad minėtas asmuo dirba Lietuvoje ir jo darbo laikas sudaro 16 valandų per mėnesį, o vidutinės bendrosios mėnesio pajamos 2014 metais buvo 150 Lt. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo Lietuvoje pagal darbo sutartį atliekamas darbas, atsižvelgiant į išdirbtą laiką, antraeiliu darbu nelaikomas. Pažymėta, kad toks sprendimas priimtas pagal šio darbuotojo faktiškai išdirbto darbo laiko ir visą darbo laiką dirbančių darbuotojų darbo laiko santykį. Informacijos apie pareiškėjo iš ūkinės veiklos gaunamas pajamas neturi.

Tarnyba 2014 m. birželio 23 d. raštu Nr. (7.16) S2-21169, adresuotu pareiškėjui ir Lenkijos kompetentingai įstaigai, vadovaudamasi Tvarkos aprašo 27 punktu, kreipėsi į pareiškėją su prašymu iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. pateikti šiuos dokumentus: 1) prašymą išduoti nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m sausio 31 d. pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje; 2) asmens dokumento patvirtintą kopiją; 3) savarankiškos veiklos Lenkijoje registravimą NIP/Regon įrodančių dokumentų patvirtintas kopijas; 4) sudarytos darbo sutarties nuo 2014 m. vasario 1 d. su UAB „Darbo ekspresas“, patvirtintą kopiją; 5) nurodyti, kiek dienų per mėnesį nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. pareiškėjas faktiškai vykdė savarankišką veiklą Lenkijoje; 6) pateikti dokumentus apie pareiškėjo faktines pajamas, gautas nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje (Lenkijos mokesčių inspekcijai ar kitai mokesčius administruojančiai įstaiga teiktų faktinių ataskaitų patvirtintas kopijas; išrašytų sąskaitų - faktūrų arba bankinių išrašų apie atsiskaitymus vykdant savarankišką veiklą, patvirtintas kopijas; sutarčių dėl savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje patvirtintas kopijas). Taip pat nurodoma, kad tuo atveju, jeigu visų reikalaujamų dokumentų pareiškėjas nepateiks iki nurodyto termino, pažymos apie taikytinus teisės aktus išdavimo klausimas bus sprendžiamas remiantis Tarnyboje turima informacija.

Pareiškėjui nurodytu terminu nepateikus prašomų pateikti dokumentų, Tarnyba 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. SPRE-1606 nusprendė neišduoti nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. socialinio draudimo pažymėjimo A1 pareiškėjui. Minėtame sprendime nurodoma, kad Tarnyba 2014 m. birželio 23 d. raštu kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų dokumentų bei informacijos apie Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje vykdomą veiklą pateikimo, tačiau dokumentai pateikti nebuvo, o Tarnyboje turimi duomenys nepakankami nustatyti, ar pareiškėjui galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalį. Tarnybos 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. SPRE-1606 buvo siunčiamas pareiškėjui ir Lenkijos kompetentingai įstaigai.

Pareiškėjas Tarnybos Sprendimą apskundė Valdybai, kuri 2014 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. (1.45) I-8151 pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas yra dviejose valstybėse narėse dirbantis asmuo: Lenkijos Respublikoje jis užsiima savarankiška veikla, o su Lietuvoje registruota įmone UAB „Darbo ekspresas“ yra sudaręs darbo sutartį. Reglamento (EB) Nr. 883 II antraštinės dalies „Taikytinų aktų nustatymas“ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pareiškėjo situaciją pasirenkant taikytiną teisę apibūdina Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis, pagal kurią asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Pati Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio konstrukcija rodo, jog pagal 1 dalies taisykles taikytina teisė nustatoma, kai asmuo keliose valstybėse dirba pagal darbo sutartis, 2 dalis, kai asmuo keliose valstybėse verčiasi savarankiška veikla, o 3 dalis apima atvejus, kai asmuo dirba ir pagal darbo sutartį ir verčiasi savarankiška veikla. Taigi pareiškėjui taikytinos tik 13 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pareiškėjas su tuo sutinka.

Teismas pažymėjo, kad Procedūra, pagal kurią nustatoma taikytina teisė, nustatyta Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnyje. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad dviejose ar daugiau valstybių narių vykdantis veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Nagrinėjamu atveju Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. kovo 26 d. pranešimu Nr. OU130000/D/2014-000734/001 įgyvendino Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisę. Laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu (Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnio 3 dalis). Tarnyba 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. (7.16) S2-12345 pranešė Lenkijos kompetentingai įstaigai apie savo nesutikimą dėl taikytinos teisės nustatymo ir paprašė pateikti informaciją apie pareiškėjo individualią veiklą ir darbą pagal darbo sutartį (b. l. 67-68). Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. gegužės 19 d. raštu atsakė į Tarnybos 2014 m. balandžio 7 d. rašte Nr. (7.16) S2-12345 suformuluotus paklausimus nurodydama, kad pareiškėjas Lenkijoje vykdo ūkinę veiklą, yra mokesčių mokėtojas, tačiau šios veiklos mastas nėra aiškus.

Teismas, remdamasis Tvarkos aprašo 27, 30 punktų nuostatomis, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė Tarnybai 2014 m. birželio 23 d. rašte Nr. (7.16) S2-21169 nurodytų dokumentų, todėl Tarnyba skundžiamą sprendimą priėmė remdamasi turimais duomenimis konstatavusi, kad jie yra nepakankami nustatyti, ar pareiškėjui galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalį. Pažymėjimo A1 išdavimo klausimas yra išspręstas skundžiamais Sprendimais, kuriuose nurodytas jų faktinis ir teisinis priėmimo pagrindas.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas formaliai atitinka Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies sąlygą, pagal kurią jam galėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktai. Tvarkos aprašo 15 punktas, nustatant asmens statusą, nukreipia į Reglamentą (EB) Nr. 883, nurodydamas, kad socialinio draudimo pažymėjimas A1 išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį (šiuo atveju – Lietuvoje) ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje – Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis. Pareiškėjas teisingai nurodo, kad sprendžiant dėl Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies taikymo nėra taikoma didelės veiklos dalies vykdymo sąlyga. Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 dalies b papunktis taikomas tik įgyvendinant Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 dalį. Tai nurodyta šio straipsnio 5 dalyje, kurioje pabrėžta, kad norma svarbi taikant pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį, kai asmuo „paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių“. Taip pat nurodyta ir Reglamento (EB) Nr. 465, kuriuo buvo pakeista Reglamento (EB) Nr. 897 14 straipsnio 5 dalis, preambulės 5 punkte.

Teismas akcentavo, kad Tvarkos aprašo 27 punkte nurodyti reikalautini dokumentai, taip pat minėtame teisės akte įtvirtintas reikalavimas pateikiant prašymą pateikti ir dokumentus, aplinkybė, jog pareiškėjui buvo pateiktas atsakovės 2014 m. birželio 23 d. raštas Nr. (7.16) S2-21169, kuris kartu buvo siunčiamas ir Lenkijos kompetentingai įstaigai, šiame rašte pareiškėjui nurodant sąlygą dėl dokumentų pateikimo ir pasekmes jų nepateikus, leidžia Lietuvos kompetentingai įstaigai įsitikinti, ar asmens darbas pagal darbo sutartį nėra formalus.

Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, tačiau netaikomas, kai asmuo vien tik formaliai yra sudaręs darbo sutartį. Pareiškėjo sudarytos darbo sutarties turinys patvirtina, kad jis įdarbintas regionų vadybininku kontrolieriumi, tačiau dirba tik 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), atlyginimas – 300 Lt (86,89 Eur). Netgi įvertinant tai, kad pareiškėjas į darbo vietą atvežamas nemokamai, ką teisme teigė liudytoju apklaustas UAB “Darbo ekspresas“ direktorius M.

S. Ž., dėl kelionėje sugaištamo laiko trukmės iš gyvenamosios vietovės (duomenys neskelbtini), Lenkijoje į Lietuvą, sulygtas darbo užmokestis ekonomiškai abejotinai pateisinamas (b. l. 22-24). Tokios aplinkybės kelia pagrįstas abejones, kad pareiškėjo veiksmai atliekami ne siekiant pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet siekiant kitų neatskleidžiamų tikslų. Reglamento (EB) Nr. 883 preambulė nustato, kad šis Reglamentas reguliuoja nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisykles, priklausančias laisvo asmenų judėjimo sričiai, ir siekia padėti kelti asmenų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas.

Galimai mokestinių ar kitokių lengvatų gavimas yra nesusijęs su Reglamento (EB) Nr. 883 tikslais ir nepaisant teisingumo ir protingumo kriterijų neturi būti ginamas remiantis šio reglamento nuostatomis. Kadangi pareiškėjas nepateikė atsakovei jos prašytų pateikti dokumentų, o Lenkijos kompetentinga įstaiga taip pat nepateikė dokumentų, kurie galėtų patvirtinti, jog pareiškėjas siekia įsidarbinti Lietuvoje naudodamasis asmenų judėjimo laisve, teismas sprendė, kad atsakovė neturėjo galimybių galutinai nustatyti, ar pareiškėjo Lenkijos kompetentingai įstaigai deklaruota veikla pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje yra reali, o negalėdama patvirtinti šio fakto, nors ir ėmėsi teisės akte nustatytų procedūrų, atsakovė pagrįstai atsisakė taikyti pareiškėjui Lietuvos Respublikos teisę.

Pareiškėjo teiginius, kad Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimu, gautu Tarnyboje 2014 m. gegužės 6 d., jam nustatytas laikinas Lietuvos Respublikos taikomų teisės aktų nustatymas tapo galutinis, kadangi Tarnyba per Reglamento (EB) 987/2009 16 straipsnio 3 dalyje nustatytą 2 mėnesių terminą neinformavo Lenkijos kompetentingos įstaigos apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu, laikė nepagrįstais, kadangi byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad Tarnybos Sprendimas priimtas nepažeidžiant tokio sprendimo priėmimui keliamų procedūrinių reikalavimų.

Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą išduoti socialinio draudimo pažymėjimą A1 laikė išvestiniu iš reikalavimo dėl Tarnybos ir Valdybos sprendimų panaikinimo, todėl nesant pagrindo naikinti ginčijamus sprendimus, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo reikalavimus tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad sprendžiant dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo nėra skaičiuojama veiklos apimtis, nes Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punktas taikomas tik įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Pažymi, kad teiginys dėl ekonominės naudos nebūvimo dirbant UAB „Darbo ekspresas“ yra nepagrįstas, nes jo atlyginimas sudarė 300 Lt sumą per mėnesį dirbant tik 16 val., į darbą atvykdavo darbdavio organizuojamu transportu, todėl kelionės išlaidų pareiškėjas nepatyrė. Darbas Lietuvoje jam gali būti naudingas net ir negaunant atlyginimo, jei pavyktų susirasti klientų savarankiškai vykdomai veiklai.

Pareiškėjas akcentuoja, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkto nuostata lietuvių kalba skiriasi nuo kitų to paties straipsnio kalbinių versijų: jame kalbama ne apie nedidelės veiklos apimti, bet apie labai nedidelės veiklos apimtį. Be to, Europos Komisijos praktiniame vadove yra nurodyta, kad labai nedidelės apimties veikla yra skaičiuojama taikant pagrindinio Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, būtinybė vienodai taikyti ir aiškinti Bendrijų teisės nuostatas neleidžia, kad, kilus abejonių, nuostatos tekstas kuria viena iš versijų būtų nagrinėjamas atskirai, ir reikalauja, kad jis būtų aiškinamas bei taikomas atsižvelgiant į kitas versijas oficialiomis kalbomis.

Pareiškėjas nurodo, kad esant teisės normos kolizijai, ES teisė turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus, todėl pareiškėjui turi būti išduotas A1 pažymėjimas vadovaujantis Tvarkos aprašo 15 punktu. „Didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, todėl nėra pagrindo taikyti Tvarkos aprašo 27 punktą. Pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes taikant Reglamento 987/2009 16 straipsnio nuostatas, o ypač 4 punkto nuostatas, nes neįžvelgė Tarnybos veiksmuose Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsnio, 16 straipsnio 4 dalies pažeidimų. Atsakovė nepagrįstai reikalauja vertinti veiklos apimtį bei apkrauna papildomais reikalavimais, kurie nagrinėjamu atveju neturi įtakos nustatant socialinio draudimo taikomąją teisę. Pareiškėjo vertinimu, laikinas Lietuvos socialinės sistemos teisės taikymas tapo galutiniu.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad palikus galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjas liks be socialinės apsaugos, o tai prieštarauja ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principui.

Atsakovė Tarnyba pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas argumentais tapačiais išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalimi, iškilus abejonėms valstybių narių įstaigos turi palaikyti ryšius, o asmeniui taikomi teisės aktai nustatomi bendru susitarimu, atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnį ir Reglamento (EB) Nr. 465/2012 14 straipsnį. Pažymėjo, kad sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 152 straipsnyje nustatyta, kad ES, atsižvelgdama į nacionalinių sistemų įvairovę, pripažįsta ir remia socialinių partnerių vaidmenį savo lygiu, o 152 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal 153 straipsnio nuostatas priimtas reguliavimas neturi įtakoti valstybių narių teisės nustatyti pagrindinius savo socialinio draudimo sistemų principus ir neturi didesniu mastu paveikti jų finansinės pusiausvyros. Akcentavo, kad apeliantas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 181–185) į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas iš esmės yra grindžiamas argumentais, kurie išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad su teismo sprendimu sutinka, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad sprendžiant dėl Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies taikymo nėra taikoma didelės veiklos dalies vykdymo sąlyga. Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 dalies b papunktis taikomas tik įgyvendinant Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas klaidingai Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5b dalį palaikė Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 dalies papunkčiu, todėl padarė klaidingą išvadą, kad ji taikoma įgyvendinant tik Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo išvados klaidingumą įrodo Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 465/2012 2 straipsnio 2 dalis, kurios a punktu pakeičiama Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 dalis, o b punktu Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnis papildomas 5a ir 5b dalimis. Tai įrodo, kad Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 b dalis yra atskira nuo šio reglamento 14 straipsnio 5 dalies, todėl Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5b dalies nuostatos taikomos įgyvendinant visas Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio dalis. Analogiškai Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5a dalies pirmoji pastraipa taikoma įgyvendinant Reglamento (EB) Nr. 883 II antraštinę dalį, o ne tik 13 straipsnio 1 dalį, tą patvirtina ir formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Akcentuoja, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. SPRE-1606, kuriuo Tarnyba nusprendė laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo, kadangi asmuo nepateikė papildomų dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, ir įpareigojimo išduoti A1 pažymėjimą nurodytu laikotarpiu. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV 2014 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. (1.45)I-8151, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamas ginčas kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Pareiškėjas, kaip matyti iš jo apeliacinio skundo turinio, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Tarnyba 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. SPRE-1606 nusprendė neišduoti pareiškėjui nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. A1 pažymėjimo, kadangi jis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

Šiuo atveju aktualios Reglamentų (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatos, reglamentuojančios taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla. Pagal Pagrindinio reglamento 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 straipsnyje, įtvirtinančiame bendrąsias taisykles, 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis skirtas Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Įgyvendinimo reglamente iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta „5b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Įgyvendinimo reglamento pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai, o ne tik šio straipsnio 1 daliai, kaip teigiama pirmosios instancijos teismo sprendime. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio nuostatos.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas K. A. V. (gyvenantis (duomenys neskelbtini)) Lenkijos Respublikoje užsiima savarankiška veikla, o Lietuvos Respublikoje jis 2014 m. vasario 1 d. pradėjo dirbti pagal su UAB „Darbo ekspresas“ sudarytą darbo sutartį (b. l. 22-24). Darbo sutartyje nustatyta darbo trukmė 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), darbdavys įsipareigojo mokėti 300 Lt darbo užmokestį. Byloje nėra duomenų, kad tokios apimties asmens veikla (16 valandų per mėnesį) valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje), kurioje sudaryta darbo sutartis, gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos atžvilgiu galėtų būti vertinama kitaip nei nedidelės apimties veikla.

Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis nustato Pagrindinio reglamento 13 straipsnio taikymo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį dviejose ar daugiau valstybių narių vykdydamas veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Pagal šio straipsnio 2 dalį paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į Pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal aptariamo straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Tarnyba 2014 m. balandžio 3 d. gavo Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos 2014 m. kovo 26 d. raštą, pateiktą vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 2 dalimi, kuriuo pranešama, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. turi būti taikomi Lietuvos įstatymai. Rašte taip pat nurodyta, kad Lietuvos įstatymų galiojimas nustatomas laikinai ir taps galutiniu per du mėnesius, jeigu Tarnyba neturės pastabų.

Tarnyba, atsakydama į 2014 m. kovo 26 d. raštą, 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. (7.16)S2-12345 kreipėsi į Lenkijos Respublikos kompetentingą įstaigą, prašydama įvertinti, ar pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Darbo ekspresas“, apimtis, lyginant su savarankiškos veiklos vykdomos Lenkijoje apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla bei iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų socialinio draudimo teisės aktų nustatymo konstatavus realias šio asmens pajamas iš jo savarankiškos veiklos, registruotos Lenkijoje (b. l. 67-68). Tarnyba pažymėjo, kad remiantis 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies pakeičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (OL 2012 L 149), 2 straipsnio 5(b) dalimi, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio Reglamento 12 straipsnį, yra neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, UAB „Darbo ekspresas“ darbo sutartimi su K. A. V. bei kita informacija nustatyta, kad: 1) deklaratyvus/nepatikrintas aukščiau nurodyto asmens darbo valandų Lietuvoje skaičius per vieną mėnesį vidutiniškai paprastai nurodytas darbo sutartyje - apie 16 valandų per vieną mėnesį; 2) 2014 m. aukščiau nurodyto asmens gautos pajamos sudarė vidutiniškai po 300 Lt iki mokesčių per 1 mėnesį; 3) Tarnyba neturi įrodančių duomenų, kad aukščiau nurodytas asmuo, gyvenantis Lenkijoje adresu: (duomenys neskelbtini), faktiškai važiuotų dirbti į Lietuvos Respubliką - Vilniaus miestą. Tai pakankamai tolimas atstumas, o šios galimos kelionės sąnaudos, palyginus su jo gaunamomis pajamomis Lietuvoje, yra neadekvačios; 4) apie minėtą asmenį neturima duomenų, kokio dydžio faktines pajamas Lenkijos Respublikoje jis gauna iš savarankiškos veiklos, todėl nėra teisinio pagrindo be faktinių aplinkybių sutikti su Lenkijos kompetentingos įstaigos nustatytu laikinu socialinio draudimo taikytinos teisės nustatymu, neįvertinus nedidelės apimties veiklos buvimo / nebuvimo.

Tarnyboje 2014 m. gegužės 19 d. gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos raštas Nr. 130000/511/3/80/2014/UBS-UE, kuriuo atsakoma į Tarnybos 2014 balandžio 7 d. rašte Nr. (7.16) S2-12345 suformuluotą paklausimą (b. l. 69-70, 71). Minėtame rašte nurodoma, kad K. A. V. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d., remiantis darbo laiko kriterijumi (darbo laiko dydis), nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Tarnyba 2014 m. birželio 23 d. raštu Nr. (7.16) S2-21169, adresuotu pareiškėjui ir Lenkijos kompetentingai įstaigai, vadovaudamasi Tvarkos aprašo 27 punktu, kreipėsi į pareiškėją su prašymu iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. pateikti šiuos dokumentus:

1) užpildytą prašymą išduoti nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje;

2) asmens dokumento patvirtintą kopiją;

3) savarankiškos veiklos Lenkijoje registravimą NIP/Regon įrodančių dokumentų patvirtintas kopijas;

4) sudarytos darbo sutarties nuo 2014 m. vasario 1 d. su UAB „Darbo ekspresas“ patvirtintą kopiją;

5) nurodyti, kiek dienų per mėnesį nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. pareiškėjas faktiškai vykdė savarankišką veiklą Lenkijoje;

6) pateikti dokumentus apie pareiškėjo faktines pajamas, gautas nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje: 6.1 Lenkijos mokesčių inspekcijai ar kitai mokesčius administruojančiai įstaiga teiktų faktinių ataskaitų nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. patvirtintas kopijas; 6.2 nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. išrašytų sąskaitų - faktūrų arba bankinių išrašų apie atsiskaitymus vykdant savarankišką veiklą, patvirtintas kopijas; 6.3 sutarčių dėl savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d., patvirtintas kopijas (b. l. 72-73).

Atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad prašymo 10 punkte būtina nurodyti, ar darbo sutarties su Lietuvos Respublikos darbdaviu galiojimo laikotarpiu pareiškėjas dirbo Lietuvos darbdavio naudai tik Lenkijos Respublikos teritorijoje ar Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat nurodoma, kad tuo atveju, jeigu visų reikalaujamų dokumentų pareiškėjas nepateiks iki nurodyto termino, pažymos apie taikytinus teisės aktus išdavimo klausimas bus sprendžiamas remiantis Tarnyboje turima informacija.

Minėtame Tarnybos rašte prašomi pateikti dokumentai yra susiję su veiklos pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos apimčių nustatymu, nes, kaip jau buvo minėta, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje įtvirtinta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Pareiškėjas neneigia gavęs Tarnybos 2014 m. birželio 23 d. raštą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Tarnyba negavo pareiškėjo užpildyto prašymo nei prašomų pateikti dokumentų. Tarnyba 2014 m. rugpjūčio 12 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-1606, kuriame nurodė, kadangi papildomai prašomi dokumentai apie pareiškėjo savarankiškos veiklos vykdymą Lenkijoje nebuvo pateikti, o Tarnyboje turimi bei Tarnybai pateikti duomenys, nustatant ar pareiškėjui galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, nepakankami, nusprendė neišduoti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. A1 pažymėjimo.

Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad jo veiklos apimtis darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje – Lietuvos Respublikoje (16 valandų per mėnesį) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje, nėra nedidelės apimties, t. y., kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį netaikytinas Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodyto „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir Įgyvendinimo reglamente nustatytas taikymo taisykles.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime išdėstyta nuomone dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų aiškinant Įgyvendinimo reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 b dalies taikymą ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis taikoma tik įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis taikoma įgyvendinant ne tik Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį, bet visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas iš esmės taikė teisingai, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Netenkinus skundo reikalavimų, netenkinamas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. A. V. (K. A. W.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė