2018-11-14 Nr. AB-20831-3-61-3-02574-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1419-968/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02574-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. Č. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja Z. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) viršininko 2016 m. gegužės 24 d. įsakymą Nr. 10-TE-423 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajai inspektorei Z. Č.“ (toliau – Įsakymas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, jog atsakovas, atsižvelgdamas į Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyriaus tarnybinio patikrinimo išvadą, Įsakymu skyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas. Tarnybinis patikrinimas pareiškėjos atžvilgiu pradėtas po to, kai atsakovas gavo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus prokuroro G. V. 2018 m. kovo 8 d. raštą, kad pareiškėja 2018 m. kovo 8 d. apie 10 val. 30 min. paskambino jam telefonu ir agresyviai nusiteikusi pradėjo priekaištauti dėl priimto sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00032-16, o vėliau atvykusi į prokuratūrą pateikė prašymą susipažinti su visais jos atžvilgiu 2015 m. sausio 1 d.

– 2016 m. kovo 1 d. laikotarpiu V. F. ir R. F. pateiktais pareiškimais bei gauti jų kopijas. Už kelių minučių kitas asmuo – L. Ž., pateikė du prašymus, kurie yra susiję su pareiškėjos teiktu prašymu. Vilniaus AVPK, išnagrinėjęs prokuroro pareiškimą, padarė išvadą, kad pareiškėja, būdama policijos pareigūnė, tarnybos metu skambino prokurorui, priekaištavo jam dėl L. Ž. atžvilgiu priimto procesinio sprendimo, rašė pareiškimus dėl galbūt pažeistų L. Ž. interesų, tokiais savo veiksmais pažeisdama Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo (toliau – VPIDVTĮ) 12 straipsnio 2 dalį.

Be to, pareiškėja paskambinusi prokurorui elgėsi nesantūriai ir netaktiškai, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos generalinio policijos komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 4.13 bei 4.28 punktus. Pareiškėja su tokia atsakovo išvada nesutiko, nurodė, kad jos veiksmuose nėra VPIDVTĮ 12 straipsnio 2 dalies bei Etikos kodekso 4.13 bei 4.28 punktų pažeidimo sudėties. Pareiškėjos teigimu, pareiškimą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ji rašė savo vardu ir dėl savo, o ne L.

Ž. interesų, t. y. dėl to, jog per vaizdo konferenciją V. F. netiesiogiai ją apkaltino talkininkavimu nuteistajam asmeniui, taip pat dėl to, kad pareiškėją žemina jos atžvilgiu inicijuojami tarnybiniai patikrinimai. Lietuvos Respublikos Konstitucija visiems piliečiams garantuoja žodžio laisvę, kuria naudojasi pareiškėja. Niekas negali riboti jos ketinimų teisėtais būdais ginti savo interesus. Be to, pareiškėja, kaip policijos pareigūnė, matydama, jog galbūt yra daroma nusikalstama veika, naudojasi savo teisėmis ir pareigomis, nustatytomis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Pareiškėja skunde taip pat pažymėjo, kad paskambinusi prokurorui su juo bendravo etiškai ir korektiškai, tarnybinio patikrinimo metu prokuroras apklaustas nebuvo, byloje nėra pokalbio garso įrašų, o prokuroro pareiškime nurodytos aplinkybės yra jo subjektyvi reakcija į jam nepatogų pokalbį. Atsakovas visais būdais siekia susidoroti su pareiškėja, per paskutiniuosius metus pareiškėja buvo tris kartus bausta drausmine tvarka.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad apeliavimas į piliečiams garantuojamą žodžio laisvę nesuteikia teisės būnant policijos pareigūne, tiriančia nusikaltimus, atstovauti asmenų, figūruojančių ikiteisminiame tyrime, interesus, net jei, pareiškėjos manymu, jie galėtų būti pagrįsti. Konstitucija ir įstatymai suteikia pakankamas priemones savo interesų gynybai teisinėmis priemonėmis ir savo vardu asmenims, kurie mano, kad jų teisės yra pažeistos. Statutinėje valstybės tarnyboje asmuo, atlikdamas jam pavestas funkcijas, atstovauja valstybę ir turi veikti tiek, kiek funkcijų jam yra suteikta. Pareiškėja, viršijo jai suteiktus įgaliojimus ir jai suteiktą diskreciją, kadangi turėdama atitinkamą statusą veikė kito asmens interesais, tokiais savo veiksmais neginčytinai supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Tai 2016 m. gegužės 19 d. raštu Nr. S-824-(1.5) patvirtino Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – VTEK), šis komisijos sprendimas yra prejudicinis, Vilniaus AVPK privalėjo juo vadovautis. Pateiktame rašte prokuroras detaliai išdėstė visas pokalbio aplinkybes, todėl papildoma jo apklausa iš esmės nieko nebūtų pakeitusi. Pareiškėja neginčija jokių kitų tarnybinio patikrinimo metu surinktų įrodymų, o tik pateikia asmeninį jų vertinimą. Atsiliepime taip pat pažymėta, jog VPIDVTĮ reikalavimų pažeidimas laikomas šiukščiu tarnybiniu nusižengimu. Vilniaus AVPK viršininkas, vadovaudamasis VTEK sprendimu bei atsižvelgęs į tarnybinio patikrinimo metu nustatytas atsakomybės taikymui aktualias aplinkybes, priėmė sprendimą netaikyti griežčiausios tarnybinės nuobaudos ir paskyrė švelnesnę tarnybinė nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas. Paskirta nuobauda nėra per griežta padarytam nusižengimui, Įsakymas priimtas gavus Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, panaikino Vilniaus AVPK viršininko Įsakymą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Vilniaus AVPK 2016 m. kovo 9 d. gavo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus 2016 m. kovo 8 d. prašymą Nr. 2.S-(208811)-11571 „Dėl tyrėjos Z. Č. elgesio įvertinimo“, kuriame prokuroras G. V. nurodė, kad jam 2016 m. kovo 8 d. apie 10.30 val. paskambino agresyviai nusiteikusi pareiškėja ir prieštaravo, kad buvo priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00032-16 ir kad pareiškėja šioje byloje nebuvo apklausta kaip liudytoja, pareiškėja emocionaliai dėstė savo nuomonę, pati padėjo ragelį; Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyrius atliko tarnybinį pareiškėjos veiksmų patikrinimą, surašė 2016 m. gegužės 9 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-79-112 (toliau – Išvada), kurioje konstatavo, kad pareiškėja, būdama policijos pareigūnė, tarnybos metu skambino prokurorui ir priekaištavo jam dėl priimto sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuris buvo atliktas pagal L. Ž. pareiškimą, elgėsi nesantūriai ir netaktiškai, rašė pareiškimus dėl galbūt pažeistų L. Ž. interesų, todėl siūlė pareiškėjai skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą; VTEK 2016 m. gegužės 19 d. sprendime Nr. S-824-(1.5) „Dėl Z. Č. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados vertinimo“ konstatavo, kad atliktas pareiškėjos veiksmų įvertinimas atitinka VPIDVTĮ nuostatas; Vilniaus AVPK, remdamasis Išvada ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 33 straipsnio 1 ir 2 dalimis, priėmė Įsakymą, kuriuo pareiškėjai paskyrė tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas.

6. Įvertinęs Išvados turinį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad joje yra nurodyta, jog pareiškėjos atžvilgiu jau buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, t. y. nurodyta, kad 2015 m. liepos 29 d. Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyrius atliko tarnybinį pareiškėjos patikrinimą pagal V. F. pareiškimą. Minėto patikrinimo rezultatai buvo pateikti 2015 m. liepos 29 d. išvadoje Nr. 10-IS-114, kuri buvo tikslinta 2015 m. rugpjūčio 19 d. teikime Nr. 10-IL-15005. Iš šių Išvadoje pateiktų duomenų teismas sprendė, kad 2015 m. rugpjūčio 19 d. teikimas dėl 2015 m. liepos 29 d. išvados Nr. 10-IS-114 patikslinimo buvo parengtas po to, kai buvo pateikti pareiškėjos 2015 m. kovo 10 d. bei 2015 m. rugpjūčio 11 d. pareiškimai, dėl kurių buvo atliktas anksčiau minėtas tarnybinis patikrinimas. Taigi iš nagrinėjamoje byloje surašytos Išvados turinio nėra aišku, ar joje minimi pareiškėjos 2015 m. kovo 10 d. ir 2015 m. rugpjūčio 11 d. pareiškimai buvo vertinti atliekant nagrinėjamą tarnybinį patikrinimą, ar sprendžiant klausimą dėl ankstesnės 2015 m. liepos 29 d. išvados patikslinimo. Išvadoje taip pat yra minimas pareiškėjos 2016 m. kovo 14 d. prašymas Generalinei prokuratūrai, kuriuo pareiškėja prašė inicijuoti tyrimą / tyrimus V. F. ir R. F. atžvilgiu dėl ilgalaikių pareiškėjos pažeminimų, paniekinimų, grasinimų, inicijuotų tarnybinių patikrinimų, pareiškėją šmeižiančių V. F., R. F. skundų, ir 2016 m. kovo 24 d. elektroniniu paštu gautas pareiškėjos laiškas, kuriame ji išreiškė nuomonę dėl prokuroro priimto procesinio sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Nors Išvadoje yra minimi pareiškėjos teikti dokumentai, rašyti laiškai, tačiau nėra atliktas išsamus tyrimas ir nėra pateikti aiškūs argumentai, kokie konkretūs pareiškėjos teikti dokumentai ir su jų pateikimu susiję pareiškėjos veiksmai vertinami kaip VPIDVTĮ 12 straipsnio 2 dalies pažeidimas. Išvadoje tik abstrakčiai nurodoma, kad pareiškėja rašė pareiškimus dėl galbūt pažeistų L. Ž. interesų ir tokiu būdu pažeidė VPIDVTĮ 12 straipsnio 2 dalį, tačiau Išvadoje nėra aiškiai nurodyta, kokias faktines aplinkybes vertinant buvo priimta tokia išvada ir kokie konkretūs pareiškėjos veiksmai yra kvalifikuojami kaip VPIDVTĮ 12 straipsnio 2 dalies pažeidimas.

7. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog 2016 m. kovo 14 d. prašyme pareiškėja nurodė, kad ji pati patyrė ilgalaikius pažeminimus, grasinimus, šmeižiančius skundus iš V. F. ir R. F., todėl nėra aišku, ar šis pareiškėjos prašymas ir kokiais argumentais remiantis buvo vertinamas kaip VPIDVTĮ 12 straipsnio 2 dalies pažeidimas. Be to, Išvadoje apskritai nebuvo tirti pranešimai bei pareiškėjos 2016 m. kovo 8 d. prašymai, nurodyti prokuroro pranešime, pagal kurį ir buvo pradėtas pareiškėjos tarnybinis tyrimas, todėl nėra aišku, ar šie pareiškėjos prašymai taip pat buvo vertinami kaip VPIDVTĮ 12 straipsnio 2 dalies pažeidimas.

8. Ištyręs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Vilniaus AVPK nesurinko pakankamai objektyvių įrodymų, leidžiančių padaryti galutines išvadas ir dėl pažeistų Etikos kodekso 4.13 ir 4.28 punktų. Vilniaus AVPK, tirdamas Etikos kodekso pažeidimus ir nustatydamas pareiškėjos kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes, padarinius ir pan., rėmėsi tik prokuroro pateiktu rašytiniu susidariusios situacijos aprašymu, nors privalėjo visapusiškai išsiaiškinti visas tariamo nusižengimo padarymo aplinkybes (vertinti pokalbio garso įrašą, jei toks buvo darytas, apklausti asmenis, girdėjusius pokalbį tarp pareiškėjos ir prokuroro ir pan.). Nustatyti Etikos kodekso pažeidimai, nepagrįsti patikimais ir pakankamais įrodymais, o tai yra esminis procedūrinis pažeidimas, kuris užkirto kelią objektyviai ir visapusiškai ištirti faktines aplinkybes ir įvertinti bei pagrįsti sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus AVPK atsiliepime nurodytos tarnybinės nuobaudos paskyrimo priežastys negali būti laikomos Įsakymo, kaip individualaus administracinio teisės akto, kuris pareiškėjai sukelia realias teisines pasekmes, dalimi. Iš paties Įsakymo turi būti aišku, už kokius Išvadoje nustatytus VPIDVTĮ ir Etikos kodekso pažeidimus pareiškėja yra patraukta atsakomybėn ir dėl kokių priežasčių jai paskirta tam tikro pobūdžio tarnybinė nuobauda. Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo Įsakymo nėra aišku, už kokius Išvadoje nustatytus pažeidimus pareiškėja yra traukiama atsakomybėn ir kokiais argumentais remiantis jai skiriama tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas. VTEK 2016 m. gegužės 19 d. rašte Nr. S-824-(1.5) taip pat nėra aiškiai nurodoma, kokiais konkrečiais rašytiniais pareiškimais (dokumentais) ir su jais susijusiais pareiškėjos veiksmais buvo padaryti VPIDVTĮ 12 straipsnio 2 dalies pažeidimai. Šiame rašte formuluojamos bendro pobūdžio išvados, kurios nagrinėjamu atveju taip pat negali pagrįsti nurodytų galbūt padarytų VPIDVTĮ pažeidimų.

III. 10. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

11. Apeliaciniame skunde Vilniaus AVPK palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, papildomai nurodo, kad pareiškėjos tarnybinio patikrinimo ribas apibrėžė pranešime apie nusižengimą nurodyti inkriminuoti epizodai, t. y. kad pareiškėja nemandagiai bendravo su prokuroru bei reiškė priekaištus dėl tyrimo, kuriame ji nėra šalimi; taip pat kad būdama policijos pareigūnė, pareiškėja atstovavo privataus asmens interesus rašydama pareiškimus bei teikdama skundus byloje, kurioje ji nėra šalis.

Atsakovas pažymi, kad pagal 2015 m. liepos 29 d. tarnybinio patikrinimo išvadą buvo priimtas Vilniaus AVPK viršininko 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymas Nr. 10-TE-619, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Ši nuobauda jau buvo apskųsta teismui, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2434-520/2016 pripažinta, kad nuobauda paskirta teisėtai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįsigilino į tai, kad aplinkybėmis apie 2015 m. liepos 29 d. tarnybinio patikrinimo išvados surašymą buvo grindžiamas pareiškėjos veiksmų tęstinumas, liudijantis tolesnį įstatymų pažeidimą.

Teismas netinkamai nustatė tarnybinės atsakomybės taikymo ribas ir vertino kitoje byloje jau ištirtas faktines aplinkybes, kaip tyrimo objektą, o ne kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei tokiais veiksmais sudarė prielaidas nepagrįsto sprendimo priėmimui. Teismas neįsigilino į bylos medžiagą, teismo posėdyje nesiėmė priemonių neaiškumams pašalinti ar patikslinti aplinkybes, todėl bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai, be to, nepagrindė ir nemotyvavo priimto sprendimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime klaidingai konstatavo, jog Išvadoje nebuvo tirti pareiškėjos 2016 m. kovo 8 d. prašymai, kadangi Išvadoje nurodyta, jog toks prašymas buvo pateiktas, nurodytas jo turinys ir konstatuotas nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nustatytas vertinimas, kad pareiškėja teikė pareiškimus dėl trečiojo asmens teisių pažeidimo, o ne dėl savo interesų.

Be to, iš 2016 m. kovo 24 d. elektroniniu paštu Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyriui išsiųsto laiško matyti, kad pareiškėja siekė daryti įtaką bylos tyrimui gindama L. Ž. interesus. Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoruoja kitus netiesioginius įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos neetišką bendravimą, t. y. prokuroro oficialiame rašte išdėstytus teiginius, taip pat kad pati pareiškėja tą pačią dieną po pietų atnešė prašymą ir šiuos veiksmus atliko tarnybos laiku ne tarnybos tikslais. Abejodamas įrodymų pakankamumu, teismas galėjo pats liudytoju apklausti prokurorą.

Vilniaus AVPK pareigūnams, tyrusiems pareiškėjos veiksmus, atsižvelgiant į pareiškėjos bendravimo būdą, dėl prokuroro teiginių abejonių nekilo. Atsakovo įsitikinimu, teismas visiškai ignoravo įstaigos vadovo diskreciją pasirinkti nuobaudos rūšį ir nepateikė argumentų, kodėl Vilniaus AVPK viršininkas negalėjo skirti švelnesnės tarnybinės nuobaudos. Panaikindamas Įsakymą, o ne sušvelnindamas ar palikdamas paskirtą tarnybinę nuobaudą, teismas iš esmės konstatavo, kad pareiškėja veikė teisėtai bei tuo paneigė VTEK sprendimą.

12. Pareiškėja Z. Č. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pažymi, kad apeliaciniame skunde nenurodytas nė vienas iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnyje įtvirtintų procesinių teisės normų pažeidimų, dėl kurių teismo sprendimas turėtų būti pripažintas negaliojančiu, taip pat nėra pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti pagal ABTĮ 147 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas įsigilino į visas bylos aplinkybes, bylą išnagrinėjo remdamasis šalių pateiktais įrodymais, juos tinkamai įvertino. Atsakovas neteikė papildomų įrodymų, neprašė juos išreikalauti, nepageidavo apklausti kokius nors liudytojus. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, prejudicinę reikšmę turi ir iš naujo neįrodinėjami tik tie faktai, kurie yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje (ABTĮ 57 str. 2 d.), todėl jokie prokurorų nutarimai neturi prejudicinės galios administraciniams teismams nagrinėjant šių teismų kompetencijai priskirtas bylas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Vilniaus AVPK viršininko Įsakymo, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino, konstatavęs, jog Išvada yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjos veiksmai, kuriais ji galbūt pažeidė VPIDVTĮ 12 straipsnio 2 dalį (joje įtvirtinti teisės atstovauti apribojimai ir nustatyta, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesų valstybės ar savivaldybių institucijose, išskyrus atvejus, kai jis veikia kaip atstovas pagal įstatymą; skundų ir pareiškimų nagrinėjimas, tyrimas ir svarstymas nelaikomas atstovavimu privačioms grupėms ar asmenims), nėra aiškiai nurodomi, Etikos kodekso 4.13 ir 4.28 punktų (pagal juos policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi su asmenimis bendrauti mandagiai ir dalykiškai, visose situacijose išlikti santūrus ir taktiškas (4.13 p.), vadovautis visuotinai priimtomis moralės normomis, savo elgesiu stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims (4.28 p.)) pažeidimai, jie nepagrįsti patikimais ir pakankamais įrodymais, o paskirta tarnybinė nuobauda nemotyvuota.

15. Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo surinkta pakankamai tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, pareiškėjai inkriminuoti pažeidimai buvo išsamiai aptarti Išvadoje, pareiškėjos tarnybinį nusižengimą tyrusiems Vilniaus AVPK pareigūnams dėl jų nekilo abejonių, o pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai, priimto sprendimo nepagrindė ir nemotyvavo.

16. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

17. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir pagal byloje esančius įrodymus neteisingai nustatė aplinkybes, kurios bylai turi esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, o apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai ir priimto sprendimo nepagrindė bei nemotyvavo, atmeta kaip nepagrįstus. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados.

19. Paminėtina, jog LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad: tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis, tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1368/2010, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012, 2016 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-463-662/2016, 2018 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018, 2018 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-689-552/2018); tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje, kurioje būtina tarnybinį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012, 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-565/2013, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015, 2018 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-689-552/2018).

20. Taigi būtent tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada privalo būti grindžiama tyrimo metu surinktais įrodymais, patvirtinančiais ar paneigiančiais tiriamo pareigūno nusižengimo faktą, jo kaltę ir kitas reikšmingas aplinkybes.

21. Įvertinusi Išvados turinį visų byloje surinktų įrodymų kontekste, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo teiginiams, kad Išvadoje neaiškiai ir abstrakčiai nurodyti pareiškėjos veiksmai, kuriais ji galbūt pažeidė VPIDVTĮ 12 straipsnio 2 dalį, ir kad Vilniaus AVPK nesurinko patikimų ir pakankamų įrodymų dėl konstatuotų Etikos kodekso 4.13 ir 4.28 punktų pažeidimų. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, jog pareiškėjai inkriminuoti pažeidimai buvo išsamiai aptarti Išvadoje, atmestini kaip nepagrįsti. Kartu kaip nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi atmestini apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Įsakymą, o ne sušvelnindamas ar palikdamas paskirtą tarnybinę nuobaudą, iš esmės konstatavo, jog pareiškėja veikė teisėtai bei tuo paneigė VTEK 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde nurodytas VTEK 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos tyrimo dalykas, jame nustatytos faktinės aplinkybės neturi prejudicinės galios, o pačio VTEK 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo buvimas savaime nepaneigia konstatuotų aplinkybių, kad Išvadoje neaiškiai ir abstrakčiai nurodyti pareiškėjos veiksmai, kuriais ji galbūt pažeidė VPIDVTĮ 12 straipsnio 2 dalį, ir kad Vilniaus AVPK nesurinko patikimų ir pakankamų įrodymų dėl konstatuotų Etikos kodekso 4.13 ir 4.28 punktų pažeidimų.

22. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus AVPK pareigūnams, tyrusiems pareiškėjos veiksmus, atsižvelgiant į pareiškėjos bendravimo būdą, dėl prokuroro teiginių abejonių nekilo, o abejodamas įrodymų pakankamumu, pirmosios instancijos teismas galėjo pats liudytoju apklausti prokurorą. Nustatyta, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prokuroras G. V. teismo iniciatyva liudytoju apklaustas nebuvo, tokio pobūdžio prašymų nereiškė ir proceso šalys. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog tarnybinį tyrimą atlikusi pareigūnė, surašydama Išvadą, vadovavosi išimtinai prokuroro G. V. 2018 m. kovo 8 d. rašte nurodyta informacija, su šiuo prokuroru ji nesusisiekė, jo rašte nurodytų aplinkybių netikrino, nesurinko duomenų, kuriais remiantis būtų galima patvirtinti ar paneigti minėtame prokuroro rašte nurodytą informaciją. Šie Išvados turinio trūkumai yra esminiai, tiesiogiai susiję su tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikusio pareigūno pareiga tarnybinio patikrinimo metu surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo pareigūno nusižengimo faktą, jo kaltę, nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti tarnybinio patikrinimo išvadoje. Esant tokioms aplinkybėms, prokurorą G. V. apklausus teismo posėdyje, paminėti Išvados turinio trūkumai, kuriuos, be kita ko, sąlygojo neišsamiai atliktas tarnybinis patikrinimas, negalėtų būti paneigti. Šiame kontekste paminėtina, kad LVAT, aiškindamas asmens teisę prašyti šaukti liudytoją, ne kartą yra konstatavęs, kad toks prašymas turi būti pagrįstas, kad šio reikalavimo neišpildžius, teismas gali prašymo netenkinti, kad aptariamo prašymo tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai ir į nustatytas kitas bylai reikšmingas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad tai, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prokuroras G. V. teismo iniciatyva nebuvo apklaustas liudytoju, šiuo atveju nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

24. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti 200 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas buvo patenkintas, o Vilniaus AVPK apeliacinis skundas atmestas, todėl pareiškėja turi teisę į savo išlaidų atlyginimą.

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos atstovas advokatas Dmitrijus Fomkinas (Fomkin) 2017 m. balandžio 4 d. LVAT pateikė atsiliepimą į Vilniaus AVPK apeliacinį skundą, už kurio parengimą pareiškėja šiam advokatui sumokėjo 200 Eur (2016 m. gegužės 27 d. atstovavimo sutartis, 2017 m. kovo 30 d. sąskaita už paslaugas Nr. 26, 2017 m. kovo 30 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 824596).

26. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau –Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – koeficientas). Pagal Rekomendacijų nuostatas, už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinas maksimalus koeficientas yra 1,3 (8.11 p.).

27. Atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo advokato parengtas 2017 metų antrąjį ketvirtį, todėl šiuo atveju aktualus 2016 metų ketvirto ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 822,8 Eur. Taigi, maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 069,64 Eur (1,3 × 822,8 Eur). Pareiškėja už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą prašo priteisti 200 Eur, t. y. ženkliai (daugiau nei penkis kartus) mažesnę sumą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašoma priteisti suma atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas bei bylos sudėtingumą, todėl priteistina pareiškėjai iš Vilniaus AVPK.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi ir 41 straipsniu teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjos Z. Č. prašymą dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo tenkinti ir priteisti jai iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas