2018-07-24 Nr. AB-13386-3-61-3-00741-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-508-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00741-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 28 d. raginimą Nr. (7.5) R-21213; 2) panaikinti VSDFV 2018 m. sausio mėnesio raštą; 3) priteisti turtinę ir neturtinę žalą; 4) atnaujinti nusikalstamai nutraukto elektros energijos jo gyvenamajam butui tiekimą dėl nusikalstamų veikų vykdymo ir panešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų vykdymo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 26 d. nutartimi pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą laikė nepaduota, kitą skundo dalį atsisakė priimti.

Pareiškėjas 2018 m. balandžio 30 d. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2018 m. gegužės 18 d. atskirojo skundo trūkumams pašalinti: paduoti prašymą atnaujinti praleistą terminą atskirajam skundui paduoti, nurodant priežastis, dėl kurių praleistas terminas, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teismas nurodė, kad pareiškėjui 2018 m. kovo 26 d. teismo nutartis registruotąja pašto siunta buvo įteikta 2018 m. kovo 31 d., todėl pareiškėjas 21 diena praleido 7 kalendorinių dienų terminą atskirajam skundui dėl 2018 m. kovo 26 d. teismo nutarties paduoti.

Pareiškėjas 2018 m. gegužės 18 d. padavė teismui raštą dėl 2018 m. gegužės 3 d. nutarties ir prašymą atnaujinti praleistą terminą atskirajam skundui paduoti. Pareiškėjas minėtuose procesiniuose dokumentuose paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį gavo 2018 m. kovo 31 d., t. y. Didįjį šeštadienį, todėl tuo metu jam nerūpėjo teisminiai dalykai ir laiškas su nutartimi nusimetė. Pareiškėjas nurodė, kad apie 2018 m. kovo 26 d. nutartį sužinojo tik ją gavęs su grąžinamu jo 2018 m. kovo 1 d. skundu (galbūt 2018 m. balandžio 21 d., nors pareiškėjas procesiniame dokumente parašė 2015 m. balandžio 21 d.), todėl nustebo, kad nėra jos gavęs, bei nustebo dėl skundo grąžinimo, todėl per įstatymo nustatytą terminą pateikė 2018 m. balandžio 30 d. atskirąjį skundą.

Pareiškėjo nuomone, teismas elgiasi atsainiai, aplaidžiai bei nusikalstamai, todėl nėra prasmės tikslinti 2018 m. balandžio 30 d. atskirojo skundo. Pareiškėjas teigė, kad teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva. Svarbios termino praleidimo priežastys yra visiškai aiškios, kaip tai nurodyta procesiniuose dokumentuose, ir kituose procesiniuose dokumentuose, kuriuos teisėja nagrinėjo kitose administracinėse bylose. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, kadangi jam kaprizingai siekiama sutrumpinti terminą kreiptis į teismą net keliomis dienomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi neatnaujino atskirojo skundo padavimo teismui termino ir pareiškėjo S. F. 2018 m. balandžio 30 d. atskirąjį skundą atsisakė priimti (ABTĮ 138 str. 3 d. 1 p.).

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartis, kurią apeliacine tvarka skundžia pareiškėjas, pareiškėjui registruotąja pašto siunta buvo įteikta 2018 m. kovo 31 d. Teismas nurodė, kad minėta teismo nutartis, vadovaujantis ABTĮ 65 straipsnio 4 dalimi, 152 straipsnio 3 dalimi, įsiteisėjo 2018 m. balandžio 10 d., todėl paskutinė diena atskirajam skundui paduoti dėl minėtos teismo nutarties apskundimo buvo 2018 m. balandžio 9 d. Pareiškėjas atskirąjį skundą teismui padavė 2018 m. balandžio 30 d., t. y. 21 diena praleidęs 7 kalendorinių dienų terminą atskirajam skundui paduoti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo ir nurodė, kad terminas atskirajam skundui pateikti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo praleistas terminas atskirajam skundui paduoti, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, konstatavo, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido ne dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, bet dėl paties laisva valia pasirinkto elgesio modelio – pasyviai dalyvauti savo galbūt pažeistų teisių gynimo procese. Tai, kad pareiškėjas teismo nutartį gavo 2018 m. kovo 31 d., t. y. Didįjį šeštadienį, kuomet, pareiškėjo teigimu, jam nerūpėjo jokie teisminiai dalykai, teismas laikė nuo pareiškėjo valios priklausiusia aplinkybe. Kitų objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios galėjo lemti atskirojo skundo padavimo termino praleidimą, teismas nenustatė. Teismas sprendė, kad skundo padavimo termino praleidimą lėmė subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, todėl pareiškėjo prašymo netenkino, neatnaujino atskirojo skundo padavimo termino ir pareiškėjo 2018 m. balandžio 30 d. atskirąjį skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas S. F. atskirajame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) pranešti prokurorui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos V. P. veiksmų ir padarytų pažeidimų nagrinėjant skundo priėmimo klausimą ir priimant skundžiamą 2018 m. gegužės 21 d. nutartį bei kitas susijusias ankstesnes nutartis; 3) Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės J. M. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko G. K. teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjai V. P..

Pareiškėjas nurodo, kad skundžiama nutartis neteisinga, neteisėta, nepagrįsta, nemotyvuota, niekinė ir negaliojanti nuo jos priėmimo momento. Pareiškėjo teigimu, nutartis priimta pažeidus materialiosios ir proceso teisės normas, neteisingai nustačius faktines aplinkybes. Pareiškėjo prašymas atnaujinti išgalvotą praleistą atskirojo skundo padavimo teismui terminą buvo nepatenkintas nepagrįstai.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamą nutartį priėmusi Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja V. P. veikė aplaidžiai, formaliai, o nutartis varžo pareiškėjo veiksmų laisvę, trukdo naudotis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teise į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. nutarties dėl to, kad jis paduotas praleidus nustatytą atskirojo skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujintas (ABTĮ 138 str. 3 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas atskirojo skundo padavimo teismui termino neatnaujino, nustatęs, kad pareiškėjas terminą praleido ne dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, bet dėl paties laisva valia pasirinkto elgesio modelio – pasyviai dalyvauti savo galbūt pažeistų teisių gynimo procese. Pareiškėjas su tokia teismo pozicija nesutinka, jo teigimu, išgalvotas praleistas atskirojo skundo padavimo teismui terminas neatnaujintas nepagrįstai, be to, pareiškėjas prašo imtis veiksmų dėl galbūt neteisėtų skundžiamą nutartį priėmusios teisėjos veiksmų.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pažymėtina, kad bylininkai, įgyvendindami teisę kreiptis į teismą, pateikdami ieškinius, apeliacinius skundus ir pan., turi tikėtis egzistuojančių formalių proceso taisyklių taikymo (žr. 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimą byloje S. ir N. K. A. prieš Graikiją).

ABTĮ nustato tikslią ir aiškią terminų sistemą, leidžiančią asmenims tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų kilusį ginčą. Nagrinėjamu atveju aktualios ABTĮ nuostatos, reglamentuojančios atskirųjų skundų nagrinėjimo administraciniuose teismuose tvarką. ABTĮ 151 straipsnis nustato, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio įstatymo IV skyriuje nustatytas išimtis. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punktą apeliacinis skundas (nagrinėjamu atveju – atskirasis skundas) nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu jis paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-567-552/2015).

Vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą su atskiruoju skundu, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis neturėtų prarasti vienos iš pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių.

Nagrinėjant klausimą, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis su skundu (atskiruoju skundu) į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011). Todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

Nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 30 d. atskiruoju skundu skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartį gavo 2018 m. kovo 31 d. (b. l. 10–13), o atskirąjį skundą dėl jos padavė 2018 m. balandžio 30 d. (b. l. 15). ABTĮ 152 straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad jeigu skundžiama nutartis, įstatymo nustatyta tvarka priimta nagrinėjant bylą proceso šalims nedalyvaujant, atskirasis skundas gali būti paduodamas per 7 kalendorines dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos (nuorašo) įteikimo dienos. Taigi paskutinė diena atskirajam skundui dėl 2018 m. kovo 26 d. nutarties paduoti buvo 2018 m. balandžio 9 d. Kadangi pareiškėjas atskirąjį skundą padavė 2018 m. balandžio 30 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas 21 dieną praleido ABTĮ 152 straipsnio 3 dalyje nustatytą 7 kalendorinių dienų nuo nutarties patvirtintos kopijos (nuorašo) įteikimo dienos terminą, ir pagrįstai 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi nustatė atskirojo skundo trūkumus bei pasiūlė pareiškėjui paduoti prašymą atnaujinti praleistą terminą atskirajam skundui paduoti, nurodant priežastis, dėl kurių praleistas terminas, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas 2018 m. gegužės 18 d. pateiktame rašte dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutarties ir prašyme atnaujinti praleisti atskirojo skundo padavimo teismui terminą nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį gavo 2018 m. kovo 31 d., t. y. Didįjį šeštadienį, todėl tuo metu jam nerūpėjo teisminiai dalykai ir laiškas su nutartimi nusimetė. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad apie 2018 m. kovo 26 d. nutartį sužinojo tik ją gavęs su grąžinamu jo 2018 m. kovo 1 d. skundu (galbūt 2018 m. balandžio 21 d., nors pareiškėjas parašė 2015 m. balandžio 21 d.), todėl nustebo, kad nėra jos gavęs, taip pat nustebo dėl skundo grąžinimo, todėl, jo nuomone, per įstatymo nustatytą terminą padavė 2018 m. balandžio 30 d. atskirąjį skundą (b. l. 27–29).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodomos atskirojo skundo padavimo teismui termino praleidimo priežastys negali būti pripažįstamos svarbiomis. Pareiškėjas pats patvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartį gavo 2018 m. kovo 31 d., tačiau jam nerūpėjo teisminiai reikalai, nes buvo Didysis šeštadienis ir nutartis nusimetė. Taigi pareiškėjas iš esmės pats pasirinko tokį elgesio modelį, kuomet į teismą su atskiruoju skundu kreipėsi 21 dieną praleidęs ABTĮ 152 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, nebuvo pakankamai operatyvus, rūpestingas ir atidus, negalima pripažinti, kad jis per protingą terminą su atskiruoju skundu kreipėsi į teismą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 11 straipsnio 2 dalis nustato proceso dalyviams pareigą sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad egzistavo kitos, objektyvios ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios priežastys ar atsitiktinės aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas negalėjo įstatymo nustatytu terminu kreiptis į teismą su atskiruoju skundu, kad pareiškėjas, naudodamasis jam suteikiamomis procesinėmis teisėmis, laikėsi ABTĮ 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo ir neatnaujino atskirojo skundo padavimo teismui termino. Kadangi pareiškėjui terminas paduoti skundą neatnaujintas, todėl pagrįstai atskirąjį skundą atsisakyta priimti ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Teisėjų kolegija, vertindama kitus pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytus prašymus, pažymi, kad teisėjos, priėmusios skundžiamą nutartį, veiksmuose nenustatyta nusikalstamų veikų požymių, todėl, vadovaujantis ABTĮ 111 straipsniu, apie tai pranešti prokurorui nėra pagrindo.

Vertinant pareiškėjo prašymą, adresuotą Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkei ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui, teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo teisėjai, priėmusiai pareiškėjo skundžiamą nutartį, pažymėtina, kad teisėjo drausminės atsakomybės klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesinis klausimas, jis nėra susijęs su pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimais, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo atskirąjį skundą, plačiau nurodytu klausimu nepasisako.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė