2017-12-14 Nr. AB-23569-3-61-3-01502-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2315-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01502-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

2017 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2016 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 6-12N-1987 „Dėl M. K. teisės į ligos pašalpą“ (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-1955 „Dėl ligos pašalpos“ (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių paskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai priklausančią ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d.; 4) priteisti iš atsakovo 28 Eur žyminį mokestį.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. vasario 26 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d., tačiau skundžiamu VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai), 19.2 papunkčiu, 58 punktu, VSDFV Vilniaus skyrius nusprendė neskirti pareiškėjai ligos pašalpos už minėtą laikinojo nedarbingumo laikotarpį, nes ji neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo.

Nesutikdama su tokiu sprendimu pareiškėja kreipėsi į VSDFV, kuri skundžiamu VSDFV sprendimu konstatavo, jog VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai pareiškėjai neskyrė ligos pašalpos motyvuojant tuo, kad teisės į ligos pašalpą nustatymo dienai pareiškėja neturėjo reikalaujamo stažo, o skirti ligos pašalpą pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį taip pat nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėja nėra baigusi studijų programos (dar studijuoja). Su tokiais sprendimais pareiškėja nesutiko motyvuodama tuo, kad atsakovas ir VSDFV netinkamai taikė teisės aktų, reglamentuojančių ligos pašalpos už laikiną nedarbingumą skyrimą, nuostatas.

Vadovaudamasi Įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi teigė, jog įstatymų leidėjas antrajai sąlygai yra nustatęs dvi išimtis, viena jų tai, kad ligos pašalpą turi teisę gauti ir apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgijo šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal dieninės arba nuolatinės formos studijų programas, jeigu laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą).

Analogiškas ligos pašalpos reglamentavimas nustatytas ir Nuostatų 19.1, 19.2 ir 19.3 papunkčiuose.

3. Pareiškėja nurodė, jog 2014 m. liepos 11 d. ji baigė Šiaulių Simono Daukanto gimnaziją ir tą pačią vasarą įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Vadybos informacinių sistemų specialybės dienines studijas (nuolatines studijas), kuriose studijas tebetęsia. 2015 m. rugpjūčio 4 d. pradėjo dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Maxima LT“ ir dirbo iki 2016 m. kovo 31 d. Atsižvelgiant į tai, nors pareiškėja ir neturėjo Įstatymo nustatyto socialinio draudimo stažo ligos metu, tačiau tuo metu ji mokėsi bendrojo lavinimo bei aukštojoje mokykloje pagal dieninę studijų formą, todėl turėjo teisę į ligos pašalpą laikinojo nedarbingumo laikotarpiu.

4. Teigė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2016 m. kovo 15 d. nutarimu buvo konstatuota, kad Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalis ir Nuostatų (2013 m. spalio 23 d. redakcija) 38.4 papunktis prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

5. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsakovas vadovavosi Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Nuostatų 19.1, 19.2, 19.3 papunkčiais bei 53 punktu ir nurodė, jog šiai bylai reikšminga Įstatyme numatyta mokymosi (studijų) forma ir reikšmingas atskaitos taškas – mokslo baigimas (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja laikinai nedarbinga buvo nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d. Pagal Registro duomenis, pareiškėjos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas ligos pašalpai skirti iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos, per paskutinius 12 mėnesių buvo 2 mėnesiai ir 18 dienų, per paskutinius 24 mėnesius – 3 mėnesiai ir 8 dienos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neturėjo Įstatyme numatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo ligos pašalpai skirti ir vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Nuostatų 19.2 papunkčiu, 58 punktu, buvo priimtas skundžiamas atsakovo sprendimas. Teigė, jog skirti pareiškėjai ligos pašalpą neturint reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo teisinio pagrindo, kadangi pareiškėja, teikdama prašymą skirti ligos pašalpą, nepateikė mokslo baigimą įrodančio dokumento, o pareiškėjos pateikta pažyma apie tai, kad ji studijuoja Vilniaus universitete, neįrodo, jog mokymasis dieniniame skyriuje yra baigtas. Pažymėjo, jog Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, kad išimtis gali būti taikoma tik atitinkamą mokyklą baigusiems ir per 6 mėnesius tapusiems apdraustaisiais (įsidarbinusiems) asmenims. Laikotarpis nuo pareiškėjos bendrojo lavinimo mokyklos baigimo (2014 m. liepos 11 d. ji baigė Šiaulių Simono Daukanto gimnaziją) iki pareiškėja tapo apdraustąja, viršija 6 mėnesių terminą (ji UAB „Maxima“ įsidarbino tik 2015 m. rugpjūčio 4 d.).

8. Atsakovo nuomone, pareiškėjos skunde minėto Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti taikomos, kadangi Konstitucinis Teismas šiame nutarime nesprendė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies bei Nuostatų 19.1, 19.2, 19.3 papunkčių, kurių pagrindu pareiškėjai buvo priimtas sprendimas neskirti ligos pašalpos, konstitucingumo klausimo.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, o atsiliepimą grindė tais pačiais esminiais argumentais, kaip ir atsakovas.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjos M. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat atmetė pareiškėjos M. K. prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11. Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.), ir analogiškas nuostatas, įtvirtintas Nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) 19.2 ir 19.3 papunkčiuose.

12. Nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja laikino nedarbingumo laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d., neturėjo 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo ir nebuvo baigusi mokslų. Tačiau teismas nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad ji yra įgijusi teisę į laikinojo nedarbingumo pašalpą, nes tik baigusi mokslus pagal bendrojo ugdymo programą, tą pačią vasarą ji pradėjo studijas aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje ir mokslus tęsia iki šiol.

13. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, jog ligos pašalpą iki laikinojo nedarbingumo pradžios, neįgijus Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, galima gauti esant šių sąlygų visumai: 1) amžius iki 26 metų; 2) šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytas stažas iki laikinojo nedarbingumo pradžios nebuvo įgytas dėl mokymosi nustatyta tvarka įregistruotose bendrojo lavinimo ar profesinėse mokyklose pagal dieninę mokymo formą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą; 3) pertrauka nuo mokslo pabaigos (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą) iki tampant apdraustuoju asmeniu neturi viršyti 6 mėnesių. Pareiškėja prašymo skirti ligos pašalpą pateikimo metu atitiko 1 ir 2 sąlygas. Tačiau 3-ioji sąlyga negalėjo būti patenkinta, nes 6 mėnesių terminas yra siejamas su mokslo pabaigos data. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos ligos pirmą dieną ji dar nebuvo baigusi studijų, taigi nagrinėjamu atveju nebuvo įmanoma 3-iosios sąlygos atitiktis. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis galėtų būti taikoma tik jei pareiškėjos situacija atitiktų visas šioje teisės normoje numatytas sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju 3-ioji nurodyta sąlyga negali būti pripažinta patenkinta, kitų sąlygų atitikimas nėra pakankamas.

14. Teismas taip pat pažymėjo, jog įstatymų leidėjo Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis siejama su reikiamo socialinio draudimo stažo neįgijimu dėl tos priežasties, kad asmuo mokėsi (studijavo) atitinkamose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą, tačiau mokslą yra baigęs ir tapo apdraustuoju per 6 mėnesius nuo mokymosi pabaigos. Teismo vertinimu, taip aiškinant Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, nėra pažeidžiamas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas, nes minėtoje normoje įstatymų leidėjas nustato konkrečias sąlygas, kurias atitinkančiam asmeniui yra taikoma išimtis ir iš jo nereikalaujama turėti Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto stažo.

15. Dėl pareiškėjos argumento, jog šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT9-N6/2016 pažymėjo, jog jis šioje byloje nėra aktualus, nes jame nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl Įstatymo 8 straipsnio atitikties Konstitucijos nuostatoms. Nors tuo metu galiojusi Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcija (redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) buvo panaši į nagrinėjamam ginčui aktualią Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies redakciją, tačiau joje pašalpos skyrimas yra nesiejamas su įsidarbinimu per tam tikrą laikotarpį po mokslų (studijų) baigimo. Būtent ši Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatos dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o likusi dalis, kuri yra tapati Įstatymo 8 straipsnio 2 daliai nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

16. Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl pašalpos skyrimo laikinojo nedarbingumo metu, o VSDFV skundžiamu sprendimu pagrįstai atsakovo sprendimą paliko nepakeistą. Nustatęs, jog skundžiami sprendimai yra pagrįsti, teismas kaip išvestinio netenkino ir pareiškėjos reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių paskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai priklausančią ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d.

III. 17. Pareiškėja M. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Taip prašė priteisti iš atsakovo 43 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

18. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl teisės aktų, reglamentuojančių ligos pašalpos už laikiną nedarbingumą skyrimą, nuostatų taikymo ir dėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

19. Nesutinka su teismo argumentais, jog nagrinėjamu atveju nėra pažeidžiamas konstitucinis visų asmenų lygybės principas. Pareiškėja mano, kad būtent Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimtinės sąlygos, kai teisę gauti ligos pašalpą įgyja tik asmenys, kurių laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą), pažeidžia konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui principą. Nes būtent tokiu atveju asmuo įsidarbinęs ir turintis mokslo baigimą įrodantį dokumentą, ir asmuo įsidarbinęs, tačiau dar besimokinantis ir todėl negavęs tai įrodančio dokumento, būtų nepateisinamai skirtingai traktuojami remiantis vien tuo, jog pastarieji nustatyto stažo neįgijo dėl to, kad mokėsi. Taigi, tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančių reikalavimų, kartu ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

20. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies ir ginčui aktualios Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatos skiriasi tuo, kad Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje pašalpos skyrimas yra nesiejamas su įsidarbinimu per tam tikrą laikotarpį po mokslų (studijų) baigimo. Atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju reguliavimas buvo analogiškas ir pašalpos skyrimas buvo siejamas būtent su įsidarbinimu per tam tikrą laikotarpį po mokslų (studijų) baigimo. Todėl mano, kad teismo argumentai, jog Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios yra tapačios Įstatymo 8 straipsnio 2 daliai nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, neatitinka Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. KT9-N6/2016 išvadų.

21. Pažymi, kad nors Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, spręsdamas klausimą dėl motinystės pašalpos skyrimo, tačiau tiek motinystės pašalpos skyrimui, tiek ligos pašalpos skyrimui, Įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintas analogiškas reguliavimas.

22. Atsiliepime į pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Nesutikdamas su apeliaciniu skundu, atsakovas pažymi, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas, pažeidžia konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui principą ir konstitucinį teisinės valstybės principą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiuo klausimu.

24. Išsakydamas savo nesutikimą su pareiškėjos argumentais, jog nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT9-N6/2016, atsakovas sutinka su teismo argumentais, kad minėtas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas nagrinėjamu atveju nėra aktualus, nes jame nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl Įstatymo 8 straipsnio atitikties Konstitucijos nuostatoms. Pažymi, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo kitaip vertinti ir taikyti ginčui aktualių teisės aktų nuostatų, todėl pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus.

25. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

26. Atsiliepime į pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pritaikė bei aiškino ginčui aktualias teisės normas, dėl to jo sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.

28. Atsiliepime VSDFV dėsto iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

30. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

31. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

32. Apeliaciniame skunde pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu teisės aktų aiškinimu bei taikymu.

33. Ginčijamu atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“, 19.2 papunkčiu, 58 punktu, VSDFV Vilniaus skyrius nusprendė neskirti pareiškėjai ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d., nes ji neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo.

34. Dėl nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjos stažas per 12 mėnesių laikotarpį buvo 2 mėn. 18 dienų, o per 24 mėnesių laikotarpį – 3 mėn. 8 dienos sprendimo priėmimo momentui, ginčas tarp šalių nekyla.

35. Pagal ginčui aktualios redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išvardyti apdraustieji asmenys, jeigu jie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų, taip pat jeigu tuo laikotarpiu jie negauna ligos pašalpos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, ir iki laikonojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. Straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ligos pašalpą turi teisę gauti ir apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgijo šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal dieninės arba nuolatinės formos studijų programas, jeigu laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą).

36. Pritartina teismo išvadai, kad ligos pašalpą iki laikinojo nedarbingumo pradžios, neįgijus Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, galima gauti esant šių sąlygų visumai: 1) amžius iki 26 metų; 2) šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytas stažas iki laikinojo nedarbingumo pradžios nebuvo įgytas dėl mokymosi nustatyta tvarka įregistruotose bendrojo lavinimo ar profesinėse mokyklose pagal dieninę mokymo formą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą; 3) pertrauka nuo mokslo pabaigos (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą) iki tampant apdraustuoju asmeniu neturi viršyti 6 mėnesių.

37. Teisės normos turi būti aiškinamos sistemiškai ir taikomos atsižvelgiant į konstitucinius principus. Todėl laikinojo nedarbingumo pradžios susiejimą su bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimu Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje reikia suprasti ne kaip savarankišką sąlygą, o kaip įstatymų leidėjo nustatytą maksimalų (vėliausią) terminą iki kada apdraustasis asmuo iki 26 metų amžiaus, neįgijęs reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo dėl aptarto mokymosi, gali tapti laikinai nedarbingu ir dėl to turėti teisę į ligos pašalpą. Taigi, apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgijo šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal dieninės arba nuolatinės formos studijų programas, teisę gauti ligos pašalpą turi ir paminėto mokymosi bei studijų metu.

38. Kitoks teisės aiškinimas prieštarautų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylantiems reikalavimams, kartu ir konstituciniams teisingumo, darnios visuomenės imperatyvams, taigi ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (inter alia (be kita ko) Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2016 m. kovo 15 d. nutarimai). Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia (be kita ko) Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2016 m. kovo 15 d. nutarimai).

39. Byloje nustatyta, kad pareiškėja, būdama apdraustąja iki 26 metų amžiaus, neįgijo reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo dėl studijų universitete ir 2015 m. spalio 21 d. tapo nedarbinga bestudijuodama, todėl pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį turi teisę gauti ligos pašalpą.

40. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, bei pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį administracinį ginčą, netinkamai aiškino ir taikė mateialinės teisės normas. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikinamas, o nauju sprendimu pareiškėjos skundas turi būti tenkinamas, panaikinant atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens sprendimus bei įpareigojant atsakovą paskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai priklausančią ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d.

41. Pareiškėja M. K. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

42. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o nauju sprendimu pareiškėjos skundas tenkinamas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja turi teisę gauti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų, nagrinėjant bylą teisme, atlyginimą.

43. Į bylą pateikti mokėjimo nurodymų nuorašai patvirtina, kad pareiškėja už skundą ir apeliacinį skundą sumokėjo 43 Eur žyminio mokesčio. Ši suma priteisiama iš atsakovo pareiškėjos naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjos M. K. skundą patenkinti. Panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 6-12N-1987 „Dėl M. K. teisės į ligos pašalpą“, panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-1955 „Dėl ligos pašalpos“, įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių paskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai priklausančią ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d.

Priteisti pareiškėjos M. K. naudai iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 43 Eur (keturiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė