2021-05-12 Nr. AB-10405-3-61-3-03948-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-396-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03948-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2019 m. birželio 26 d. jis buvo laikomas Vilniaus PN pažeidžiančiomis jo teises sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, 1 095 paras nebuvo užtikrintas jo privatumas, kadangi kamerose, kuriose jis buvo laikomas, tualetas buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele, o nuo 2017 m. – ir užuolaida. Todėl jį galėjo stebėti pareigūnai, kurie be perspėjimo galėjo užeiti į kamerą, taip pat per stebėjimo langelį. Dėl to pareiškėjas teigė jautęs diskomfortą, pažeminimą, tokie išgyvenimai buvo nepertraukiami. Pareiškėjas nurodė, kad tiek nacionaliniai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai įpareigoja, jog būtų užtikrinta privatumo teisė.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo teigimu, pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, todėl prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Atsakovas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Tose gyvenamosiose kamerose, kuriose nebuvo įrengta sanitarinio mazgo kabina, sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele bei uždengtas užuolaida, kuri užtikrina matomumą nuo kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Be to, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovas pabrėžė, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad skundas teismui pateiktas 2019 m. lapkričio 20 d., išsiųstas 2019 m. lapkričio 19 d. Teismas pažymėjo, kad apie pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimą nuo 2016 m. birželio 26 d. pareiškėjui buvo žinoma iš karto, t. y. nuo pat 2016 m. birželio 26 d., ir buvo žinoma visą laikotarpį iki kreipimosi į teismą dienos. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neneigia, jog apie savo teisių galimą pažeidimą objektyviai turėjo žinoti ir suvokti, kuomet, jo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nurodytų skunde, buvo pažeidžiamos jo teisės. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodo, jokių pagrįstų aplinkybėmis ir rašytiniais įrodymais argumentų, dėl ko yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 5 dalimi ir konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2016 m. lapkričio 19 d. pareikšti. Teismas nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpį laikė nuo 2016 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. birželio 26 d.

7. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerų ir jose esančio sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Todėl, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių taisyklės) 14.5 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų taisyklės) 16.5 punktu, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo vietos įrengimas atitiko sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus. Siekiant gerinti nuteistųjų sąlygas, sanitariniam mazgui uždengti buvo įrengtos užuolaidos. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra numatyta, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Be to, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 6 p.).

Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei nepažeidė bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Teismas taip pat neturėjo pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių, siekė pažeminti pareiškėją, nepagrįstai jį stebėdami.

Be to, sanitarinis mazgas uždengtas užuolaida. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktų ar įvykių (kada, kokiomis aplinkybėmis buvo užtiktas besinaudojantis sanitariniu mazgu ir pan.), lėmusių jo teisės į privatumą pažeidimą šiuo aspektu. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė tik tai, kad pareigūnai ir kiti asmenys galėjo jį stebėti, besinaudojantį sanitariniu mazgu, tačiau išsamesnių paaiškinimų, aplinkybių dėl šio pažeidimo (kada tokie įvykiai buvo, kaip konkrečiai pasireiškė ir pan.) nenurodė.

Teismas rėmėsi Tardymo izoliatorių taisyklių 14.2 papunkčiu ir pažymėjo, kad nėra numatyta, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis dėl konkrečių jo teisių pažeidimo galimai jį stebint atliekantį gamtinius reikalus kitų asmenų per stebėjimo akutę kameros duryse.

8. Nors teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Teismas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir sprendė, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. birželio 26 d.), tuo metu, kada pareiškėjas buvo kamerose su dar kitu asmeniu, jam nebuvo pilnai užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais 202 paras.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų atsakovo atstovo pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 202 paras, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 400 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį, vertino tai, kad didžiąją dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, taip pat tai, kad kiti pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai. Be to, šiuo atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

III. 10. Pareiškėjas V. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti jam iš atsakovo 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, nurodo, kad priteista pinigų suma yra neadekvati ir neteisinga. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

12. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors tiek EŽTT jurisprudencijoje, tiek ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama nurodoma praktika yra tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau teisės aktuose tokie standartai nėra numatyti. Atsakovas pažymi, kad Tardymo izoliatorių taisyklės ir Pataisos įstaigų taisyklės nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Be to, sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Tardymo izoliatorių taisyklėse nėra numatyta, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Be to, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

13. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, atsakovas teigia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovo manymu, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi tapatūs atsakovo apeliaciniame skunde nurodomiems argumentai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neužtikrinus jam privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl sprendė, kad pareiškėjui nebuvo pilnai užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais 202 paras, ir vertino, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga ir protinga suma yra 400 Eur.

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu, pateikė apeliacinį skundą. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinų valstybės civilinės (viešosios) atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos, dėl to pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nebuvo pagrindo tenkinti.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Lukiškių TI-K 202 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo likusios kameros ploto buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neužtikrina reikiamo asmens privatumo.

22. Taigi Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas), yra nepagrįsti.

23. Pasisakydama dėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

24. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas, kuris truko 202 paras, neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, šiuo atveju privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi tarp nurodyto atsakovo atstovo pažeidimo ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

26. Pasisakydama dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (202 paros), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 400 Eur suma yra pakankama jo patirtiems išgyvenimams kompensuoti ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui už nustatytą pažeidimą turi būti priteistas būtent nurodytas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomos administracinės bylos Nr. A-461-575/2015, kurioje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis, ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa, todėl remtis ja nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. B. (V. B.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius