2019-02-06 Nr. AB-3401-3-61-3-02722-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3258-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02722-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. R. (O. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. R. (O. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. R. (O. R.) (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir atsakovas) 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00572 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbiami) piliečiui O. R.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti jo prašymą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB)„Glaspirium“ (toliau – ir bendrovė) darbuotojai įdarbinti bendrovėje dirbti nuotoliniu būdu, todėl A. B., nurodydamas Departamentui, kad nežino, ar bendrovė turi biurą, jokios melagingos informacijos nepateikė. E. P. į atsakovo organizuotą apklausą negalėjo atvykti, nes sirgo jos vaikas. Nors B. U. deklaruotu gyvenamosios vietos adresu durų neatidarė, tačiau tai nereiškia, kad ji durų būtų neatidariusi ir kitą dieną, o kitų jos kontaktų Departamento pareigūnai galėjo pasiteirauti bendrovės vadovo P. L..

3. Pareiškėjas nurodė, kad pareiškėjo bendrovėje visos sutartys su fiziniais asmenimis buvo tinkamai vykdomos, o Departamento argumentai, kad trūksta kai kurių rekvizitų, nepagrindžia to, kad bendrovė veiklos nevykdė. Sąskaitos išrašai ir buhalteriniai duomenys parodo, kad bendrovė realiai vykdė veiklą. Atkreipė dėmesį, kad darbų atlikimo aktas tarp A. L. ir bendrovės nebuvo pateiktas, nes darbai nebuvo baigti, todėl tokio akto ir negalėjo būti.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas išanalizavus pareiškėjo pateiktus dokumentus, apklausus UAB „Glaspirium“ akcininką O. S., įmonės darbuotoją A. B., kitus asmenis. Atsakovo manymu, kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktos sutarčių kopijos nepatvirtina, kad bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki šio užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, nes dokumentai nepasirašyti, nenurodyti kitos sutarties šalies pasirašančio asmens duomenys, pareiškėjas nepateikė apmokėjimo dokumentų, patvirtinančių sutarčių vykdymą, pateiktas sutartis, kaip UAB „Glaspirium“ direktorius, pasirašė P. L., kuris tuo metu dar net nebuvo paskirtas įmonės direktoriumi.

5. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai ne verslui vykdyti, o leidimui laikinai gyventi gauti teisėtos veiklos pagrindu, šiame straipsnyje nurodytos sąlygos yra vienodos visiems užsieniečiams. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4000-602/2018) paliko galioti Departamento sprendimą, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi kitam UAB „Glaspirium“ akcininkui.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo O. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad advokatė E. V. pareiškėjo vardu 2018 m. sausio 10 d. Departamentui pateikė prašymą bendra tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pateikė bendrovės verslo planą, 2017 m. spalio 31 d. bendrovės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, trijų bendrovės darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, darbo sutartis ir kitus dokumentus. Departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, ginčijamu sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Departamentas konstatavo, kad pateikti UAB „Glaspirium“ dokumentai neįrodo, kad bendrovė realiai vykdo veiklą, be to, yra požymių, kad darbuotojų įdarbinimas bendrovėje yra fiktyvus, taip pat konstatavo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

8. Teismas nustatė, kad UAB „Glaspirium“ 2018 m. verslo plane nurodyta, kad bendrovė užsiima mobiliųjų programėlių kūrimu, programų dizaino kūrimu, teikia programų palaikymo paslaugas. Įmonė registruota (duomenys neskelbiami), Vilniuje ir priklauso trims asmenims: pareiškėjui, O. S. ir M. B. (M. B.). Departamento teigimu, šis adresas žinomas kaip adresas, kuriuo registruojamos užsieniečių, siekiančių gauti leidimus laikinai gyventi, įmonės (dažniausiai fiktyvios).

9. Nustatyta, kad valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, įmonės įstatinis kapitalas 45 000 Eur, pareiškėjas šios bendrovės akcininku tapo nuo 2016 m. kovo 8 d., jam priklauso po 15 000 vnt. vardinių paprastųjų akcijų, o vienos akcijos nominali vertė 1 Eur. Iš valstybės įmonės Registrų centro juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad įmonė juridinių asmenų registre įregistruota 2014 m. vasario 25 d., jos vadovu nuo 2017 m. balandžio 3 d. paskirtas P. L..

10. Taip pat nustatyta, kad Pareiškėjo prašymo pateikimo metu bendrovėje dirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai: A. B., E. P. ir B. U.. Iš 2018 m. rugpjūčio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų matyti, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu bendrovėje nedirbo nė vienas darbuotojas, visi minėti darbuotojai atleisti 2018 m. vasario mėnesį, t. y. po to, kai pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Iš pateiktos A. B. 2016 m. kovo 7 d. darbo sutarties Nr. 4 matyti, kad jis bendrovėje buvo įdarbintas vadybininku. Iš 2017 m. spalio 2 d. darbo sutarčių matyti, kad E. P. įdarbinta bendrovės direktoriaus pavaduotoja, o B. U. – buhaltere. Taigi, nors UAB „Glaspirium“ 2018 m. verslo plane deklaruoja, kad bendrovė užsiima mobiliųjų programėlių kūrimu, programų dizaino kūrimu, teikia programų palaikymo paslaugas, tačiau bendrovėje nebuvo įdarbintas nė vienas programuotojas ar informacinių technologijų specialistas.

11. Byloje pateiktas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto 2017 m. gruodžio 19 d. tarnybinis pranešimas Nr. 10-PR2-51844, kuriame nurodyta, kad, atliekant UAB „Glaspirium“ veiklos patikrinimą, bendrovės darbuotojas A. B. paaiškino, kad bendrovėje jis įdarbintas kurjeriu, tačiau nuo įdarbinimo nieko nėra vežiojęs, kolegų nepažįsta, alga jam faktiškai nebuvo mokama, taip pat nežino, ar įmonė turi biurą; E. P. į apklausą neatvyko, o B. U. ir P. L. deklaruotais gyvenamosios vietos adresais durų niekas neatidarė.

12. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad A. B. įdarbintas nuotoliniu būdu ir galėjo nežinoti, ar įmonė turi biurą bei tai, kad B. U. Departamento patikrinimo durų neatidarė, nereiškia, kad jų negalėjo atidaryti kitą dieną, įvertinti kaip deklaratyvūs ir nepaneigiantys Departamento nustatytų aplinkybių. Pažymėjo, kad A. B. ne tik kad nežinojo, ar įmonė turi biurą, bet taip pat klaidingai nurodė savo pareigas, be to, jo teigimu, alga nebuvo mokama, jis darbinių funkcijų neatliko, o B. U. įdarbinta dirbti bendrovėje nuotoliniu būdu, tačiau patikrinimo metu jos darbo vietoje nebuvo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sutiko su Departamento išvada, kad minėti darbuotojai bendrovėje realiai nedirba, o įdarbinti tik tam, kad pareiškėjas atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti.

13. Teismas padarė išvadą, kad byloje pateikti duomenys patvirtina Departamento nustatytas aplinkybes, jų pareiškėjas objektyviais įrodymais nepaneigė. Pareiškėjo argumentai, kad sutarys buvo vykdomos, o tam tikrų rekvizitų nebuvimas neįrodo, kad įmonė veiklos nevykdė, įvertinti kritiškai. Nurodė, kad remiantis LVAT praktika, būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą. Šiuo atveju pareiškėjo atsakovui pateiktos programinės įrangos testavimo nepasirašytos sutartys, ar sutartys, pasirašytos neįgaliotų atstovų, kelia pagrįstų abejonių dėl jų autentiškumo, patikimumo ir bendrovės veiklos įrodomosios reikšmės. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas, įvertinęs jam pateiktas sutartis ir kitus dokumentus, pagrįstai konstatavo, kad jie neįrodo bendrovės ne mažiau kaip per pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, o jais buvo siekiama tik imituoti realią bendrovės veiklą, t. y. bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte keliamų reikalavimų.

14. Atkreipė dėmesį, kad Departamento atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neatima galimybės pareiškėjui būti UAB „Glaspirium“ akcininku ir dalyvauti bendrovės veikloje. Pridūrė, kad LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonę.

15. Departamento nustatytos aplinkybės, teismo nuomone, įrodė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo pagrįstumą, nes pareiškėjas tik formaliai siekė atitikti leidimo išdavimo (keitimo) pagrindus.

16. Apibendrindamas pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat vertino, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą, todėl netenkinus pastarojo, išvestinis reikalavimas taip pat neturėtų būti tenkintinas.

III. 17. Pareiškėjas O. R. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –grąžinti klausimą dėl 2018 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjo skundo tenkinimo bei dėl pareiškėjo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje spręsti iš naujo. Nurodo, kad Departamento patikrinimo metu apklaustas bendrovės darbuotojas A. B. nurodė, kad nežino, ar bendrovė turi biurą, nes įmonės adresas yra virtualaus ofiso pobūdžio, kas reiškia, kad smulkiojo verslo įmonės veiklą vykdo nuotoliniu būdu, veiklai vykdyti perkamos virtualaus vadybininko ir virtualios sekretorės paslaugos, virtualiu būdu tvarkoma korespondencija, gaunami pranešimai apie siuntas ir pan., t. y. šiai veiklai nereikalingas fizinis biuras. Nurodė, kad Lietuvos pilietis vykdydamas ūkinę-komercinę veiklą, darbuotoją priima tada, kai darbuotojas yra reikalingas įmonei, o ne privalomai. Pareiškėjo teigimu, Departamentas prašė aiškiai perteklinių duomenų bendrovės veiklai pagrįsti, o reikalavimai bendrovės veiklai traktuotini kaip diskriminaciniai pilietybės atžvilgiu, nes Lietuvos Respublikos piliečiams nėra keliami tokie aukšti reikalavimai veiklos vykdymui.

18. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos sprendimą palikti nepkeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tapačiais argumentais, kaip ir atsiliepime į skundą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodė, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų ar teisinių pagrindų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Atkreipė dėmesį, kad visi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai jau buvo įvertinti kitose administracinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjami bendrovės akcininkų skundai dėl Departamento sprendimų atsisakyti išduoti jiems leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, pripažinęs, jog bendrovė, kurios akcininkas yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte keliamų reikalavimų.

21. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo argumentų dėl bendrovės veiklos nuotolinio pobūdžio, o nepasirašytos sutartys su verslo parneriais neįrodo bendrovės veiklos realaus nevykdymo.

22. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. ABTĮ 145 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kai apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo: kai sprendimas panaikinamas šio įstatymo 146 straipsnyje nurodytais pagrindais (t. y. pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas); bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

23. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo Departamentui pateiktą 2018 m. sausio 10 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu, t. y. jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje , būdamas UAB „Glaspirium“ akcininku.

24. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

26. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose įtvirtintais pagrindais, t. y. išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui buvo atsisakyta, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...> (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).

27. Kiekviename iš šių punktų nustatytas pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas atsakovui priimti sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju visi jie yra glaudžiai susiję su UAB „Glaspirium“ veikla, nes pareiškėjas savo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi grindė būtent ketinimu toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

28. Pažymėtina, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Pareiškėjas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl įmonės UAB „Glaspirium“ veiklos realumo, iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu byloje, tačiau nepateikia naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad teismas, vertindamas byloje Departamento nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

29. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad Departamentas yra vienas iš subjektų, kontroliuojančių užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taigi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam Įstatymu suteikta kompetencija ir įgalinimai priimti administracinius sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties, šiuo tikslu atlikti reikiamų duomenų rinkimą, aplinkybių tyrimą bei faktų patikrinimą (Įstatymo 4 str. 2 d., 29 str. 1 d., 3 str. 3 d., kt.).

30. Aptariamu atveju reikšmingais laikytini Departamento nustatyti faktai – kad įmonė nurodytu adresu 6 mėn. nevykdo realios veiklos, numatytos verslo plane (mobiliųjų programėlių kūrimas, programų dizaino kūrimas, programų palaikymo paslaugos), neturi įdarbintų veiklai vykdyti tinkamo pasirengimo darbuotojų (programuotojų ar informacinių technologijų specialistų), apie realiai įmonės vykdomą veiklą nepavyko gauti duomenų nė iš vieno įdarbinto asmens, apelianto nurodomi susitarimai su Estijos bendrove OU „Nitgroup“, privačiais asmenimis kėlė pagrįstas abejones jų tikrumu dėl to, kad nebuvo tinkamai pasirašyti, nebuvo patikimų duomenų apie jų vykdymą, t. y. jų pagrindu suteiktas paslaugas ir atsiskaitymus, nebuvo sumokėti visi privalomi mokesčiai VSDFV biudžetui ir VMI, bei kt.

31. Teismas, nagrinėdamas bylą, nesprendžia viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų klausimų iš naujo, tik patikrina, ar atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, veikė įstatymu apibrėžtos kompetencijos ribose, ar konkrečiu atveju atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi lėmusios aplinkybės egzistuoja, ar jos buvo nustatytos remiantis objektyviais duomenimis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir buvo įvertintas pareiškėjo argumentų, kuriais jis nesutinka su Departamento priimtu administraciniu sprendimu, pagrįstumas. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė iš esmės daugiau jokių reikšmingų aplinkybių dėl įmonės veiklos realumo, kurios paneigtų Departamento nustatytus faktus – kad bendrovė veiklą faktiškai vykdė tik su įmone UAB „Planner5D“ pagal 2017 m. balandžio 13 d. paslaugų sutartį, kuri 2017 m. rugpjūčio 31 d. šalių susitarimu buvo nutraukta, dokumentų apie bendrovės veiklos vykdymą po šios sutarties nutraukimo Departamentui nebuvo pateikta. Taigi Departamento nustatytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Glaspirium“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių kriterijų bei pagrįstai buvo įvertinta kaip įmonė, kurios veikla buvo tik imituojama, fizinių asmenų įdarbinimas buvo formalus, duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, siekdamas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitiko tikrovės. Apelianto argumentai dėl įmonės virtualaus veiklos tipo, asmenų darbo nuotoliniu būdu niekaip negali paneigti minėtų išvadų, nes Departamentui nebuvo pateikti ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius bendrovės realią veiklą ir jos rezultatus patvirtinantys įrodymai.

32. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).

33. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius. Tačiau diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais. Tačiau konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą, 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimą, 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).

34. Pareiškėjo argumentai, susiję su užsieniečių diskriminacija dėl jiems nustatytų nekonkurencingų veiklos vykdymo sąlygų, teisėjų kolegijos vertintini kaip nepagrįsti, kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais (žr., pvz., 2017 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje bylos eA-4983-624/2017).

35. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. R. (O. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius