2021-03-24 Nr. AB-5881-3-62-3-01127-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-161-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01127-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės, Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai, Laisvės atėmimo vietų ligoninei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 2017 m. gruodžio 7 d. raštą Nr. 7-2592, 2017 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 7-2626, 2017 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. 7-2705 ir 2018 m. sausio 8 d. raštą Nr. 7-56; 2) panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė, LAVL) 2017 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. 7-1159; 3) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 2S-483; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti; 7) įpareigoti Pravieniškių PN-AK administraciją: taikyti pareiškėjo atžvilgiu Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 6 dalį ir vykdyti 69 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymą 4 dalies pagrindais ar perkelti į Vilniaus pataisos namus; suteikti prieigą prie riboto interneto nustatyta tvarka; grąžinti iš sandėlio Micro 3D informacinę laikmeną; skubos tvarka vykdyti planines užsakytas išvykas pas gydytojus; imtis veiksmų dėl nustatomų kraujyje nukrypimų, taikyti terapiją; griežtai laikytis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 7 punkte nurodytų reikalavimų; 8) įpareigoti Ligoninę: suteikti prieigą prie riboto interneto; pasinaudoti internetine telefonija; skubos tvarka vykdyti užsakytas planines išvykas gydytojų apžiūrai ir/ar konsultacijoms; sudaryti sąlygas dėvėti nuosavus rūbus; gauti ir turėti mineralinio vandens, kavos, sausainių, saldainių; išduoti elektrinį virdulį; griežtai laikytis ir vykdyti CK 6.738 straipsnio, 6.727 straipsnio 1 dalies, 6.729 straipsnio 1 dalies, 6.730, 6.732 straipsnių, 6.734 straipsnio 1 dalies ir 6.735 straipsnio reikalavimus.

2. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2017 m. lapkričio 8 d. atvykus į Pravieniškių PN-AK, jis iš karto patyrė psichinį smurtą, todėl teko kreiptis į Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyr. specialistą G. A., kuris jį izoliavo bei surašė tarnybinį pranešimą. Teigė, kad 2017 m. gruodžio 9 d. jis kreipėsi į įstaigos administraciją, pranešdamas, jog dėl nesaugumo atsisako keltis į bet kokį jam siūlomą lokalinį sektorių bei prašydamas jį izoliuoti nuo kitų nuteistųjų pagal BVK 70 straipsnio 1 ir 6 dalis, taip pat 2017 m. gruodžio 10 d. įteikė prašymą grąžinti jį bausmę tęsti į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K).

3. Pareiškėjas nurodė, kad jo prašymas dėl izoliavimo Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 7 d. raštu nebuvo tenkintas, formaliai nurodant, jog šiuo metu nėra duomenų, kad jis negali gyventi būriuose. Paaiškino, kad 2017 m. gruodžio 13 d. Pravieniškių PN-AK pateikė papildomą prašymą su patikslintomis reikšmingomis aplinkybėmis ir argumentais, tačiau Pravieniškių PN-AK 2018 m. sausio 8 d. vėl pateikė formalų, neteisingą, nepagrįstą, netenkinantį jo prašymo raštą Nr. 7-56.

4. Akcentavo, kad tiek LAVL, tiek Pravieniškių PN-AK nesuteikė jam galimybės naudotis ribota interneto prieiga, taip pat Pravieniškių PN-AK atsisakė jam leisti turėti Micro 3D informacinę laikmeną, be to, 2017 m. lapkričio 14 d., 16 d. ir 17 d. nebuvo įvykdytos planinės išvykos pas gydytojus. Pareiškėjo įsitikinimu, jam Pravieniškių PN-AK iki 2018 m. birželio mėnesio nepagrįstai neišdavė paskirtų vaistų, tačiau į jo skundą nebuvo atsakyta.

5. Nurodė, kad 2017 m. lapkričio mėnesį jam būnant Ligoninėje, iš jo buvo atimti nuosavi rūbai pažeidžiant BVK 37 straipsnio nuostatas ir išduota nepakankamai rūbų bei maža pižama, taip pat nebuvo leista pasiimti į skyrių rašomąją mašinėlę, kavos, mineralinio, saldainių, kurių neleido ir pirkti, nebuvo išduotas ir elektrinis virdulys vandeniui užsikaisti, nors gydytojas buvo nurodęs gerti tik virintą vandenį.

6. Pažymėjo, kad Ligoninės 2017 m. gruodžio 28 d. atsakymas Nr. 7-1159 yra abstraktus ir nepagrįstas, be to, jam būnant Ligoninėje, nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi ant langų nebuvo užuolaidų, taip pat nebuvo užtikrinta ir minimalaus gyvenamojo ploto norma.

7. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Pravieniškių PN-AK ir Ligoninės veiksmų kreipėsi į Departamentą, kuris 2018 m. vasario 12 d. priėmė formalų, neteisingą ir neteisėtą sprendimą Nr. 2S-483.

8. Pareiškėjas teigė, kad dėl skunde nurodytų pažeidimų jis patyrė dvasinių, emocinių bei fizinių kančių, didelių nepatogumų, sveikatos sutrikimus, nepilnavertiškumo jausmą, todėl prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

9. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimuose į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

10. Atsiliepimuose nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 9 d. su prašymu Nr. 71(K)-435 kreipėsi į pataisos namų administraciją, prašydamas jį izoliuoti kamerų tipo patalpose nuo kitų nuteistųjų. Teigė, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog Pravieniškių PN-AK pareiškėją turi laikyti izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, todėl jo prašymas nebuvo tenkintas. Pažymėjo, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl perkėlimo į kitą pataisos įstaigą, nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių pataisos namų administracija turėjo tenkinti pareiškėjo prašymą.

11. Paaiškino, kad pareiškėjo 2017 m. lapkričio 16 d. skundas Nr. 71/21/1530 buvo teikiamas dėl to, jog Vilniuje buvo užsakytos gastroenterologo, kardiologo, angiochirurgo bei psichiatro konsultacijos, į kurias nebuvo nuvežtas, taip pat buvo išreikštas abejojimas gydytojo psichiatro kompetencija. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra pažymėta, kad pareiškėjui numatytos konsultacijos Vilniaus rajono centrinėje poliklinikoje, todėl pareiškėjas buvo atvežtas į Pravieniškių PN-AK likus kelioms dienoms iki numatytų konsultacijų. Kadangi pareiškėjas LAVL buvo gydytas nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d., buvo konsultuotas gydytojo psichiatro ir gydytojo kardiologo, minėtų konsultacijų pakartotinai pataisos namai neužsakinėjo. Pareiškėjui gydytojo gastroenterologo ir angiochirurgo konsultacijos buvo užsakytos per LAVL 2017 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. S- 28381.

12. Teigė, kad pareiškėjui 2017 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 7-2626 dėl gydytojo psichiatro kompetencijos buvo nurodyta, jog gydytojas laikosi medicininės etikos ir deontologijos principų, bei turi galiojančią gydytojo psichiatro licenciją, kuri suteikia teisę verstis gydytojo psichiatro praktika, pagal gydytojo psichiatro kompetenciją ir yra kompetentingas spręsti klausimus, susijusius su asmenų psichikos sveikata bei medikamentinio gydymo skyrimu. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui yra diagnozuotas (duomenys neskelbtini).

13. Pravieniškių PA-AK nuomone, pareiškėjas kreipdamasis į teismą dėl vis tų pačių aplinkybių, teigdamas deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kurie neatitinka tikrovės, nori tik pasipelnyti. Nurodė, kad pareiškėjas savo skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais, o pateikto skundo argumentai dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą.

14. Atsakovai LAVL ir Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepimuose į skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Nurodė, kad pareiškėjui gydantis Psichiatrijos skyriuje kamerų tipo patalpose Nr. 106, jam teko 8,05 kv. m gyvenamojo ploto, Psichiatrijos skyriuje kamerų tipo patalpose Nr. 107, teko 8,11 kv. m gyvenamojo ploto, Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriuje (11D 3p korpusas) kamerų tipo patalpoje Nr. 307 – teko 6,17kv. m gyvenamojo ploto, Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriuje kamerų tipo patalpoje Nr. 104 – teko 7,79 kv. m gyvenamojo ploto, Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriuje, kamerų tipo patalpoje Nr. 204 – teko 6,66 kv. m gyvenamojo ploto, kamerų tipo patalpoje Nr. 205 – teko 6,9 kv. m gyvenamojo ploto, Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriuje kamerų tipo patalpoje Nr. 208 – teko 9,43 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo atžvilgiu LAVL nepažeidė teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos.

16. Pažymėjo, kad Ligoninė yra Departamentui pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą, todėl Ligoninė pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinti šios įstaigos pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. Teigė, kad Ligoninei taikytini gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737, kurioje nėra nustatyto reikalavimo aprūpinti palatas virduliu. Pareiškėjas dėl elektrinio virdulio į Ligoninės administraciją yra kreipęsis su skundais 2017 m. lapkričio 30 d. (reg. Nr. 24-1-502) ir 2018 m. vasario 26 d. (reg. Nr. 6-53), taip pat pareiškėjas su skundu kreipėsi į Departamentą 2017 m gruodžio 2 d. (reg. Nr. 2G-4768), kuris buvo persiųstas Ligoninės administracijai ir į kuriuos Ligoninės administracija atsakė raštu 2017 m. gruodžio 28 d. (reg. Nr. 7-1159), 2018 m. sausio 23 d. (reg. Nr. 7-54), 2018 m. kovo 27 d. (reg. Nr. 7-236).

17. Paaiškino, jog pareiškėjui atvykus į Ligoninę buvo atlikta visuminė asmens krata, kaip tai numato teisės aktai, bei surašyti perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitai ir Ligoninės suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokolai. Taip pat visuminė asmens krata pareiškėjui atlikta jam išvykstant iš Ligoninės bei surašyti Ligoninės suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokolai. Ligoninės įsitikinimu, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad iš pareiškėjo maisto produktai ir rašomoji mašinėlė nebuvo paimti.

18. Nurodė, kad Ligoninėje laikomasi teisės aktuose nustatytų užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės reikalavimų, todėl visiems pacientams privalomai išduodami įstaigos drabužiai. Pacientų asmeniniai drabužiai (išskyrus drabužiai, kuriuos pacientams leidžiama su savimi turėti) yra saugomi Ligoninės daiktų sandėlyje. Pažymėjo, kad Ligoninės drabužiai – pižamos yra kokybiškos, standartinių dydžių, kurios laikantis teisės aktų reikalavimų, yra keičiamos į švarias ne rečiau kaip kartą per savaitę, o užterštos krauju ir (ar) kūno skysčiais, ekskretais, keičiamos nedelsiant. Atkreipė dėmesį, kad Ligoninėje pižamų turima pakankamai, todėl tais atvejais, kuomet pacientai kreipiasi dėl galimybės pakeisti pižamą į kitą dydį, ji pakeičiama, suplyšusios pižamos pacientams neišduodamos. Duomenų apie tai, kad pareiškėjui buvo išduota išblukusi, suplyšusi ir netinkama naudojimui pižama, nėra. Ligoninės įsitikinimu, nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl Ligoninės kamerų tipo patalpose neužtikrinto privatumo, nes nebuvo įrengtų užuolaidų, tačiau teisės aktai langų uždengimo iš vidaus (roletais, užuolaidomis ir kt.) nenumato, be to tarp pastatų yra 35 metrų atstumas, aukštis nuo žemės iki lango pirmajame aukšte yra nuo 85 cm iki 90 cm, taip pat matomumą mažina ir iš išorės įrengtos grotos, todėl per langus kamerų tipo patalpose (jose esantys daiktai bei asmenys) nėra matomi.

19. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Pabrėžė, kad kankinimo sąvoka neapima skausmo ar kančios, kuriuos sukelia teisinės sankcijos ir kurie neatskiriami nuo šių sankcijų arba atsitiktinai jų sukelti. LAVL įsitikinimu, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjo nurodytai žalai atsirasti. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

II. 20. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį. Pripažino, kad buvo pažeista V. K. teisė neatsakant tinkamai Pravieniškių PN-AK į jo 2017 m. lapkričio 16 d. ir 2017 m. gruodžio 11 d. skundus ir ribotos interneto prieigos neužtikrinimo Pravieniškių PN-AK ir LAVL. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Panaikino Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 7-2626 ir Departamento 2018 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 2S-483 dalį, kuria konstatuotas Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. 7-2626 teisėtumas. Panaikino Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. 7-2705 ir Departamento 2018 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 2S-483 dalį, kuria konstatuotas Pravieniškių PN-AK veiksmų, nesuteikiant pareiškėjui ribotos internetinės prieigos, teisėtumas. Panaikino LAVL 2017 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. 7-1159 dalį, kuria atsisakyta suteikti pareiškėjui ribotą interneto prieigą, skundo dalį dėl likusios rašto dalies panaikinimo atmetė. Panaikino Departamento 2018 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 2S-483 dalį, kuria konstatuotas LAVL veiksmų, nesuteikiant pareiškėjui ribotos internetinės prieigos, teisėtumas. Skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti LAVL skubos tvarka vykdyti užsakytas planines išvykas gydytojų apžiūrai ir/ar konsultacijoms, gauti ir turėti mineralinio vandens, kavos, sausainių, saldainių, griežtai laikytis ir vykdyti CK 6.738 straipsnio, 6.727 straipsnio 1 dalies, 6.729 straipsnio 1 dalies, 6.730 ir 6.732 straipsnių, 6.734 straipsnio 1 dalies ir 6.735 straipsnio reikalavimus, paliko nenagrinėtą. Skundo dalį dėl kitų reikalavimų atmetė.

21. Teismas vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. 7-2592, 2018 m. sausio 8 d. rašto Nr. 7-56 nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 9 d. su skundu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktorių pranešdamas, jog jis dėl persekiojimo ir nesaugumo atsisako keltis į bet kokius jam siūlomus būrius lokaliniame sektoriuje bei prašydamas jį izoliuoti nuo kitų nuteistųjų pagal BVK 70 straipsnio 1 ir 6 dalį remiantis Lukiškių TI-K 2014 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 96-1811. Pravieniškių PN-AK, kaip matyti iš 2017 m. lapkričio 21 d. rašto Nr. S-26663, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas pateikti informaciją apie V. K. laikymą atskirai nuo kitų nuteistųjų, nurodant motyvus ir priežastis, remiantis kuriais būtų svarstoma galimybė jį laikyti izoliuotą nuo kitų nuteistųjų. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 28 d. rašte nurodė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-487/2013 nėra duomenų, jog būtų siūloma V. K. laikyti izoliuotą nuo kitų nuteistųjų. Atsižvelgiant į tai, bei į tai, kad įstaigos Kriminalinės žvalgybos skyriuje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas negali gyventi įstaigos būriuose ar jo sveikatai bei gyvybei gresia pavojus, Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 7-2592 pareiškėjo prašymo dėl izoliavimo netenkino. Taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 13 d. Pravieniškių PN-AK pateikė papildomą prašymą su patikslintomis reikšmingomis aplinkybėmis ir argumentais, tačiau Pravieniškių PN-AK 2018 m. sausio 8 d. rašte Nr. 7-56 nurodė, kad į minėtą prašymą atsakyta nebus, kadangi toks pareiškėjo prašymas jau yra išnagrinėtas. Pareiškėjas, nesutikdamas su aukščiau nurodytais Pravieniškių PN-AK atsakymais, 2018 m. sausio 8 d. pateikė skundą Departamento direktoriui, kuris, atsižvelgęs į Pravieniškių PN-AK pateiktą 2018 m. vasario 9 d. pažymą Nr. 14-481, išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir priėmė 2018 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 2S-483.

22. Teismas, remdamasis BVK 70 straipsnio 6 dalimi nurodė, kad pataisos įstaigos vadovui palikta diskrecija nuspręsti prašymą pateikusio asmens nurodytas priežastis, dėl ko jis turėtų būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, laikyti svarbiomis ir jį izoliuoti nuo kitų nuteistųjų ar atvirkščiai – prašymo netenkinti, t. y. teisės aktai nenumato pataisos įstaigos direktoriui imperatyvo gavus pataisos įstaigoje bausmę atliekančio nuteistojo prašymą jį tenkinti ir skirti nuteistajam izoliaciją. Pravieniškių PN-AK, atsižvelgdami į pareiškėjo prašymą laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų ėmėsi veiksmų tikslu išsiaiškinti, ar pareiškėjas turi būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, t. y. rėmėsi įstaigoje turimais duomenimis, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą bei priėmė sprendimą pareiškėjo prašymo netenkinti.

23. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog Pravieniškių PN-AK nepagrįstai atsisakė jo prašymą dėl izoliacijos tenkinti, kadangi jo į bylą pateikti Lukiškių TI-K 2014 m. rugpjūčio 20 d. raštas Nr. 96-1811 bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. raštas Nr. 1-64-487/2013, taip pat 2019 m. kovo 14 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendis pavirtina, kad įstaiga privalėjo jį izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Teismas, remdamasis pareiškėjo nurodytais dokumentais nustatė, kad 2013 m. balandžio 9 d. Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į Lukiškių TI-K ir esant galimybei siūlė kaltinamąjį V. K. laikyti atskirai nuo kitų suimtųjų, kadangi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje atliekamas tyrimas dėl jo saugumui kylančios grėsmės. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų buvęs siūlomas laikinas izoliavimas nuo kitų nuteistųjų teismo ar prokuratūros jam bausmę atliekant Pravieniškių PN-AK, be to nuo įvardinto teismo siūlymo dėl izoliacijos yra praėjęs didelis laiko tarpas (daugiau kaip 5 metai), todėl situacija pareiškėjo atžvilgiu galėjo pasikeisti, dėl to Pravieniškių PN-AK teisėtai ir pagrįstai ėmėsi visų veiksmų: nagrinėjo pareiškėjo skundo nagrinėjimo metu gautus bei įstaigoje turimus duomenis tikslu išsiaiškinti, ar pareiškėjo prašymų pateikimo metu įvardintos priežastys dėl jo izoliavimo nuo kitų nuteistųjų, gali būti laikomos svarbiomis. Teismas pažymėjo, kad 2013 m. balandžio 9 d. Vilniaus apygardos teismo kreipimasis į Lukiškių TI-K ir šios įstaigos informavimas dėl V. K. saugumui kylančios grėsmės prokuratūroje atliekamo tyrimo, bei siūlymas esant galimybei V. K. izoliuoti, nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui turi būti taikoma izoliacija nuo kitų nuteistųjų visam jo bausmės atlikimo laikui bei visose kalinimo įstaigose.

24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 10 d. pateikė prašymą Pravieniškių PN-AK dėl jo perkėlimo į kalėjimą tęsti bausmės atlikimą. Pravieniškių PN-AK 2017 m. lapkričio 21 d. atsakyme Nr. 2446 pareiškėjui išaiškino bausmės atlikimo, perkėlimo į kitą įstaigą tvarką. Pareiškėjui apskundus šį raštą Departamentui, šis 2018 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 2S-483 skundo dalies dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą kalinimo įstaigą netenkino motyvuodamas tuo, kad BVK 69 straipsnio nuostatos suteikia pataisos įstaigai teisę, bet ne pareigą organizuoti nuteistojo perkėlimą į kalėjimą, atsižvelgiant į jo prašymą. Be to, klausimas dėl perkėlimo gali būti sprendžiamas tik kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių laikyti nuteistąjį toje pačioje įkalinimo įstaigoje, tačiau Departamentas nagrinėjamu atveju aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo nebūtų galima laikyti Pravieniškių PN-AK, nenustatė.

25. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo matyti, jog jis nori būti perkeltas atlikti likusią bausmės dalį į kitą pataisos įstaigą – kalėjimą, tačiau nei prašyme pataisos namų direktoriui, nei skunde Departamentui nenurodė jokių tokio prašymo motyvų ar priežasčių, pagrindžiančių perkėlimo būtinumą. Skunde teismui pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstraktaus pobūdžio, grindžiamos subjektyviais teiginiais ir niekaip nepagrįstos įtikinamais įrodymais, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą apie egzistuojančias svarbias priežastis, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį Pravieniškių PN-AK negalima. Teismas sprendė, kad Pravieniškių PN-AK neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo į kalėjimą tęsti bausmės. Departamentas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo perkėlimo tolesnę laisvės atėmimo bausmę atlikti į kitus pataisos namus, nurodė išsamias skundo netenkinimo priežastis, perkėlimo tvarką. Teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK ir Departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl jo izoliacijos nuo kitų nuteistųjų, taip pat skundą dėl pareiškėjo perkėlimo tolesnę laisvės atėmimo bausmę atlikti į kitus pataisos namus, ginčijami sprendimai teisėti ir pagrįsti, nėra teisinio pagrindo jų naikinti, atitinkamai tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Pravieniškių PN-AK administraciją taikyti pareiškėjo atžvilgiu BVK 70 straipsnio 6 dalį ir vykdyti 69 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymą 4 dalies pagrindais ar perkelti į Vilniaus pataisos namus.

26. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 7-2626, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 16 d. ir 2017 m. gruodžio 11 d. Pravieniškių PN-AK direktoriui pateikė skundus dėl minėtų aplinkybių, kuris ginčijamu 2017 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 7-2626 paaiškino pareiškėjui, kad iš jo asmens sveikatos istorijos matyti, jog numatytos pareiškėjui konsultacijos buvo Vilniaus rajono centrinėje poliklinikoje, tačiau pareiškėjas atvežtas į Pravieniškių PN-AK likus kelioms dienoms iki numatytų konsultacijų (iš viso buvo numatytos 4 konsultacijos savaitės laikotarpiu). Pažymėjo, kad vadovaujantis Departamento direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 24 d. įsakymo Nr. V-297 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų siuntimo į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir hospitalizavimo jose tvarkos aprašo patvirtinimo“ 7 punktu, planines gydytojų specialistų konsultacijas, konsultacijas, reikalingas paciento darbingumo ar neįgalumo lygiui nustatyti, kurių neteikia Ligoninė ir kurios užsakomos kitose antrinio ar tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat turi teisę užsakyti tos laisvės atėmimo vietos Įstaigos, kurioje pacientas tuo metu yra taikomas, sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas (vedėjas) teritoriniu principu, jei toje teritorijoje yra kita asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje tokios asmens sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos. Taip pat nurodė, kadangi Ligoninėje pareiškėjas gydėsi nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d., kur buvo konsultuotas gydytojo psichiatro ir gydytojo kardiologo, todėl minėtų konsultacijų pakartotinai neužsakinės. Likusios gydytojo gastroenterologo ir angiochirurgo konsultacijos pareiškėjui užsakytos per LAVL 2017 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. S-28381.

27. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Pravieniškių PN-AK atsakymas yra neišsamus, pažeidžiantis jo teisę į įstatymais pagrįstą skundo nagrinėjimą, nurodė, jog Pravieniškių PN-AK, kaip viešojo administravimo subjektas, turėjo pareigą per 20 darbo dienų nuo pareiškėjo skundo gavimo institucijoje dienos, pateikti jam objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis pagrįstą atsakymą į jo skundą (t. y. pateikia prašomą informaciją ar sprendimą arba nurodo atsisakymo juos pateikti priežastis). Iš Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. 7-2626 turinio matyti, kad juo buvo patvirtinti pareiškėjo teiginiai dėl jam numatytų 4 konsultacijų savaitės bėgyje, taip pat, kad pareiškėjas į kalinimo įstaigą atvežtas likus kelioms dienoms iki numatytų konsultacijų bei suteikta informacija apie suimtųjų ir nuteistųjų siuntimo į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir hospitalizavimo jose tvarką. Tačiau šiame rašte nepateikta Pravieniškių PN-AK pozicija dėl pareiškėjo 2017 m. lapkričio 16 d. ir 2017 m. gruodžio 11 d. skunduose įvardintų aplinkybių, kad 2017 m. lapkričio 14 d., 16 d. ir 17 d. jo atžvilgiu nebuvo įvykdytos planinės išvykos pas gydytojus, jam nebuvo išduodami vaistai tolimesniam gydymui, paskirti iki 2018 m. birželio mėn., bei nesiimta veiksmų dėl nustatytų kraujyje nukrypimų, taip pat, nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, kad darbuotojai nesilaiko CK reikalavimų. Šios aplinkybės nebuvo detalizuotos ir Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą.

28. Teismas sprendė, kad skundžiamas 2017 m. gruodžio 12 d. raštas Nr. 7-2626 neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi yra teisiškai nepagrįstas, jame neišreikšta Pravieniškių PN-AK pozicija dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų reikalavimų, t. y. nesuteikta visa prašoma informacija ar nenurodytos atsisakymo ją teikti bei atlikti prašomus veiksmus priežastys dėl pareiškėjo argumentų, kad 2017 m. lapkričio 14 d., 16 d. ir 17 d. jo atžvilgiu nebuvo įvykdytos planinės išvykos pas gydytojus, kad jam nebuvo išduodami vaistai tolimesniam gydymui paskirti iki 2018 m. birželio mėnesio bei nesiimta veiksmų dėl nustatytų kraujyje nukrypimų, taip pat, kad darbuotojai nesilaiko CK reikalavimų, todėl konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK šia apimtimi netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. lapkričio 16 d. ir 2017 m. gruodžio 11 d. skundus.

29. Teismas šią pareiškėjo skundo dalį tenkino ir Pravieniškių PN-AK įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. K. 2017 m. lapkričio 16 d. ir 2017 m. gruodžio 11 d. skundus dėl argumentų, kad 2017 m. lapkričio 14 d., 16 d. ir 17 d. pareiškėjo atžvilgiu nebuvo įvykdytos planinės išvykos pas gydytojus, kad jam nebuvo išduodami vaistai tolimesniam gydymui paskirti iki 2018 m. birželio mėnesio bei nesiimta veiksmų dėl nustatytų kraujyje nukrypimų, taip pat, kad darbuotojai nesilaiko CK reikalavimų.

30. Teismas pažymėjo, kad administracinio akto priėmimas yra Pravieniškių PN-AK prerogatyva, akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, todėl teismas, įpareigodamas Pravieniškių PN-AK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 16 d. ir 2017 m. gruodžio 11 d. skundus, neturi pagrindo nurodyti Pravieniškių PN-AK, kokį sprendimą jie turėtų priimti, t. y. neturi pagrindo įpareigoti Pravieniškių PN-AK skubos tvarka vykdyti planines užsakytas išvykas pas gydytojus, imtis veiksmų dėl nustatytų kraujyje nukrypimų, taikyti terapiją, griežtai laikytis CK 7 punkte nurodytų reikalavimų. Panaikinus pareiškėjo ginčijamą Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 7-2626, naikintina ir Departamento 2018 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 2S-483 dalis, kuria konstatuotas Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. 7-2626 teisėtumas.

31. Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Pravieniškių PN-AK grąžinti iš sandėlio Micro 3D informacinę laikmeną nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 19 d. kreipėsi į Pravieniškių PN-AK su prašymu grąžinti jam iš sandėlio Micro 3D informacinę laikmeną. Minėtame pareiškėjo prašyme Pravieniškių PN-AK pareigūno yra pažymėta, kad klausimas 2018 m. sausio 23 d. yra išspręstas žodžiu, taip pat pareiškėjas prašymo gale nurodė, jog situacija aptarta žodžiu, šiuo metu raštiško atsakymo pateikimas nėra būtinas. Teismas sprendė, kad pareiškėjui sutikus neteikti jam raštiško atsakymo dėl prašomo daikto grąžinimo, pareiškėją tenkino jo prašymo nagrinėjimo metu esanti situacija, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo įpareigoti Pravieniškių PN-AK grąžinti pareiškėjui iš sandėlio Micro 3D informacinę laikmeną nepagrįsta, todėl šią skundo dalį atmetė.

32. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. 7-2705 ir dėl LAVL 2017 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. 7-1159 dalies, kurioje pasisakyta dėl ribotos interneto prieigos, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 13 d. su prašymu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK sudaryti sąlygas naudotis internetu per riboto interneto prieigą. Pareiškėjui į prašymą buvo atsakyta Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 7-2705, kuriame Pravieniškių PN-AK nurodė, kad kalinimo įstaigoje šiuo metu nuteistieji neturi galimybių naudotis ribota interneto prieiga. Paaiškino, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2016 m. gruodžio 23 d. pažymoje Nr. 4D-216/1-112 išdėstytas rekomendacijas yra patvirtintas Nuteistųjų naudojimosi riboto interneto prieiga tvarkos aprašas, patvirtintas Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. V-393, kuris numato Pravieniškių PN-AK nuteistųjų naudojimosi internetu per riboto interneto prieigą (RIP) tvarką ir leistinų lankytis interneto svetainių sąrašą. Minėto teisės akto nuostatos bus taikomos nuo to momento, kai įstaigoje pradės veikti įsteigti riboto interneto prieigos taškai.

33. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 30 d. su pareiškimu kreipėsi į LAVL direktorių prašydamas sudaryti jam sąlygas pasinaudoti riboto interneto prieiga prisijungti prie elektroninių paslaugų portalo (EPP) ir kitų aktualių tinklalapių. Pareiškėjui LAVL atsakė 2017 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 7-1159, kuriame nurodė, kad vadovaujantis galiojančiais bausmių vykdymą reglamentuojančiais teisės aktais bei siekiant užtikrinti įstaigos apsaugą, teisės bei režimo pažeidimų prevenciją ir atskleidimą, taip pat siekiant užkardyti galimus nuteistųjų neteisėtus grupinius veiksmus, įstaigoje nuteistiesiems naudotis interneto prieiga šiuo metu nėra sudarytos sąlygos. Taip pat nurodė, kad palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais pareiškėjas turi galimybę susirašinėdamas laiškais ar susiskambindamas telefonu, o gauti teisinę informaciją ar kitus duomenis – turi teisę kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą su konkrečiu prašymu.

34. Teismas vertino, kad skundžiamais Pravieniškių PN-AK ir LAVL raštais iš esmės buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui internetinę prieigą. Nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 19 d. atsakymu Nr. 7-2705 bei LAVL 2017 m. gruodžio 28 d. atsakymu Nr. 7-1159, 2018 m. sausio 8 d. pateikė skundą Departamento direktoriui, kuris išnagrinėjęs pareiškėjo skundą 2018 m. vasario 12 d. sprendime Nr. 2S-483 nurodė, jog laisvės atėmimo bausmės atlikimą reglamentuojančiuose teisės aktuose iš esmės yra įtvirtintas draudimas nuteistiesiems bei suimtiesiems laisvės atėmimo vietų eigose laisvai naudotis internetu. Siekiant pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų galimybes susipažinti su galiojančiais teisės aktais, valstybės institucijų kompetencija, darbu, sudaryti galimybes efektyviau ginti savo teises, sąmoningai vykdyti pareigas, ugdyti pilietiškumą bei teisinę sąmonę, įkalinimo įstaigose laikomiems asmenims sudaroma galimybė susipažinti su galiojančiais teisės aktais ar kita aktualia informacija. Pravieniškių PN-AK veikia lokali kompiuterinė programa, kurioje yra teisės aktų suvestinis katalogas ir nuteistieji turi galimybę juo pasinaudoti įstaigoje nustatyta tvarka. Ligoninėje laikomi asmenys su teisės aktais bei kita aktualia informacija gali susipažinti kreipdamiesi į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą, kuris pateiktą visą prašomą informaciją spausdintame variante. Pravieniškių PN-AK bei LAVL iki šiol nebuvo galimybių naudotis ribota interneto prieiga (RIP), kadangi šiose įstaigose neįrengti RIP taškai. Pažymėjo, kad Departamentas 2017 m. gruodžio 13 d. pasirašė Saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo sutartį su valstybės įmone „Infostruktūra“ dėl galimybės naudotis RIP nuteistiesiems (suimtiesiems) asmenims, todėl artimiausiu metu įstaigose bus įrengti RIP taškai ir nuteistiesiems bus suteikta galimybė jais naudotis.

35. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK ir LAVL nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui teisę naudotis ribota interneto prieiga, todėl Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 19 d. raštą Nr. 7-2705 bei 2017 m. gruodžio 28 d. LAVL rašto Nr. 7-1159 dalį, kuria atsisakyta suteikti pareiškėjui ribotą interneto prieigą, panaikino. Dėl tų pačių argumentų panaikino ir Departamento 2018 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 2S-483 dalį, kuria konstatuotas Pravieniškių PN-AK ir LAVL veiksmų, nesuteikiant pareiškėjui ribotos internetinės prieigos, teisėtumas.

36. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su įpareigojimu Pravieniškių PN-AK ir LAVL suteikti jam prieigą prie riboto interneto nustatyta tvarka bei teisę pasinaudoti internetine telefonija, nurodė, kad šiuo metu pareiškėjo nuolatinė laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta yra Vilniaus pataisos namai, o ne Pravieniškių PN-AK ar LAVL. Akivaizdžių duomenų apie tai, jog pareiškėjas bus ar galėtų būti ateityje kalinamas Pravieniškių PN-AK, ar, kad pareiškėjo sveikatos būklė yra tokia, jog jis nuolat būtų gydomas stacionare ir ateityje bus ar galėtų būti laikomas LAVL, byloje nėra. Todėl teismas konstatavo, kad paminėtų pareiškėjo reikalavimų patenkinimas nesukeltų jam jokių realių teisinių pasekmių. Šie pareiškėjo reikalavimai grindžiami į ateitį nukreiptomis prielaidomis ir yra sąlyginiai, todėl teismas jų netenkino.

37. Spręsdamas dėl kitos LAVL 2017 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. 7-1159 dalies teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 30 d. su pareiškimu kreipėsi į Ligoninės direktorių prašydamas leisti dėvėti savo drabužius, kadangi jo nuomone, Ligoninės jam išduoti drabužiai yra netinkami, taip pat prašė išduoti elektrinį virdulį ar vandens šildytuvą, leisti turėti rašomąją mašinėlę ir kitas priemones reikalingas būtiniems veiksmams atlikti.

38. LAVL skundžiamame rašte nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punkte nustatyta, jog nuteistiesiems, kurių gydymo LAVL trukmė neviršija 60 dienų, leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato šių taisyklių 18 priedas. Gydytojui rekomendavus, jiems leidžiama vartoti iš pataisos įstaigos atsivežtų ir (ar) įsigyti šių taisyklių 18 priede nurodytų maisto produktų. Į Ligoninę nuteistojo atsivežti maisto produktai, kurių vartoti jam nerekomenduoja gydytojas, sunaikinami Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 59 punkte nustatyta tvarka. Paaiškino, kad pareiškėjui atvykus į Ligoninę trumpesniam kaip 60 parų terminui elektriniai prietaisai ir rašomoji mašinėlė neišduodami, taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos higienos normos nenumato kokios kokybės pižamos turi būti išduodamos pacientams, o pagal teisinį reglamentavimą Ligoninė pacientams išduoda pižamas švarias ir tvarkingas. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2018 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 2S-483 pripažino, kad pareiškėjo skundas dėl LAVL 2017 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. 7-1159 yra nepagrįstas.

39. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su draudimu dėvėti asmeninius drabužius nurodė, kad Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47-1:2012) 108 punkte nustatyta, kad stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose pacientai perrengiami įstaigos drabužiais arba jiems pagal sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarkos taisykles leidžiama dėvėti asmeninius drabužius ir avalynę; pacientų drabužiai turi būti švarūs; drabužiai keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per 7 dienas, užteršti krauju ir (ar) kūno skysčiais, ekskretais – tuoj pat; pacientų avalynė, išduota įstaigoje, turi būti iš neperšlampamos medžiagos, tinkamos valyti ir dezinfekuoti. Pagal Ligoninės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39, 17 punktą infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti Ligoninės daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą. Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus Ligoninės administracijos leidimą. Nors byloje esantis 2017 m. lapkričio 30 d. pareiškėjo pareiškimas patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Ligoninės administraciją su raštišku prašymu leisti dėvėti asmeninius drabužius motyvuodamas tuo, jog su išduotais Ligoninės drabužiais jis jaučiasi nepatogiai, jie nėra kokybiškos medžiagos, tačiau Ligoninei nėra numatyto imperatyvo, gavus nuteistojo prašymą, leisti nuteistajam dėvėti asmeninius drabužius. Teismas pažymėjo, kad pateikti įrodymai patvirtina aplinkybę, jog įstaiga laikosi teisės aktų reikalavimų, pacientams drabužius išduoda tinkamus naudojimui ir švarius. Be to, pareiškėjo subjektyvi nuomonė, kad Ligoninės išduoti drabužiai yra nekokybiškos medžiagos, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl teismas nenustatė šiuo aspektu neteisėtų LAVL veiksmų.

40. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Ligoninė jam nepagrįstai neišdavė elektrinio virdulio ar vandens šildytuvo, neleido turėti rašomosios mašinėlės, teismas nurodė, kad minėtame leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše pareiškėjo minimų daiktų nėra. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, į tai, kad pareiškėjas į Ligoninę buvo atvykęs trumpesniam kaip 60 parų terminui, teismas sprendė, jog Ligoninė teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui neišdavė elektrinio virdulio ar vandens šildytuvo bei neleido turėti rašomosios mašinėlės. Taigi Ligoninė ir Departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl jo prašymo leisti dėvėti savo drabužius, išduoti elektrinį virdulį ar vandens šildytuvą bei leisti turėti rašomąją mašinėlę. Teismas sprendė, kad dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Ligoninę sudaryti pareiškėjui sąlygas dėvėti nuosavus rūbus, išduoti elektrinį virdulį.

41. Vertindamas pareiškėjo skundo reiklavimus įpareigoti Ligoninę skubos tvarka vykdyti užsakytas planines išvykas gydytojų apžiūrai ir/ar konsultacijoms, gauti ir turėti mineralinio vandens, kavos, sausainių, saldainių, griežtai laikytis ir vykdyti CK 6.738 straipsnio, 6.727 straipsnio 1 dalies, 6.729 straipsnio 1 dalies, 6.730 ir 6.732 straipsnių, 6.734 straipsnio 1 dalies ir 6.735 straipsnio reikalavimus, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 26 d. su skundu kreipėsi į Ligoninės direktorių dėl neleidžiamų su savimi turėti daiktų, dėl neįvykdytų gydytojų apžiūrų, dėl Ligoninės nesilaikymo CK reikalavimų ir kt. Ligoninė 2018 m. kovo 27 d. raštu Nr. 7-236 išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir jame pasisakė dėl skunde įvardintų aplinkybių.

42. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad pareiškėjas Regionų apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-634-279/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01917-2018-2) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Ligoninės 2018 m. kovo 27 d. raštą Nr. 7-236, kuriuo jam buvo atsakyta į jo 2018 m. vasario 26 d. skundą. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, t. y. pripažino, kad ginčijamas Ligoninės 2018 m. kovo 27 d. raštas Nr. 7-236 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra jokio pagrindo. Administracinė byla 2019 m. birželio 11 d. su V. K. apeliaciniu skundu buvo išsiųsta į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nagrinėti apeliacine tvarka (administracinės bylos Nr. A-4787-756/2019).

43. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje pareikštas pareiškėjo reikalavimas (tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo (dalyko ir tuo pačiu pagrindu)) buvo nagrinėjamas Regionų apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-634-279/2019, o šiuo metu administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, remdamasis ABTĮ 105 straipsnio 4 punktu, skundo dalį dėl Ligoninės įpareigojimo skubos tvarka vykdyti užsakytas planines išvykas gydytojų apžiūrai ir/ar konsultacijoms, gauti ir turėti mineralinio vandens, kavos, sausainių, saldainių, griežtai laikytis ir vykdyti minėtus CK reikalavimus, paliko nenagrinėtą.

44. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jam LAVL nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, teismas nustatė, jog byloje objektyvių duomenų apie LAVL buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Iš Ligoninės pateiktų duomenų teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas buvo Psichiatrijos skyriuje kamerų tipo patalpoje Nr. 106, kurios plotas 16,11 kv. m, kameroje įrengtos 2 miegamosios vietos, taiga vienam asmeniui teko 8,05 kv. m (16,11/2) ploto.

Nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 23 d. pareiškėjas buvo Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriuje kamerų tipo patalpoje Nr. 307, kurios plotas 19,42 kv. m, kameroje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 9,71 kv. m (19,42/2) ploto. Nuo 2018 m. gegužės 9 d. iki 2018 m. gegužės 16 d. pareiškėjas buvo kalinamas Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriuje, kamerų tipo patalpoje Nr. 204, kurios plotas 20 kv. m, kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 6,66 kv. m (20/3) ploto, taip pat pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės 29 d. gyveno Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriuje, kamerų tipo patalpoje Nr. 208, kurios plotas 18,86 kv. m, kameroje įrengtos 2 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 9,43 kv. m. (18,86/2) ploto.

Nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 28 d. pareiškėjas gyveno Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriuje, kamerų tipo patalpoje Nr. 205, kurios plotas 13,85 kv. m, kameroje įrengtos 2 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 6,92 kv. m (13,85/2) ploto. Nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. birželio 15 d. pareiškėjas gyveno Psichiatrijos skyriuje, kamerų tipo patalpoje Nr. 106, kurios plotas 16,11 kv. m, kameroje įrengtos 2 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 8,05 kv. m (16,11/2) ploto. Nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. liepos 27 d. pareiškėjas gyveno Psichiatrijos skyriuje, kamerų tipo patalpoje Nr. 107, kurios plotas 16,22 kv. m, kameroje įrengtos 2 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 8,11 kv. m (16,22/2) ploto.

Nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. iki 2019 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjas buvo Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriuje kamerų tipo patalpoje Nr. 104, kurios plotas 23,37 kv. m, kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 7,79 kv. m (23,37/3) ploto.

45. Teismas konstatavo, kad nurodytais laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo gydomas Ligoninėje, gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui pažeista nebuvo, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti Ligoninės pareiškėjui padarytų veiksmų neteisėtumo.

46. Dėl pareiškėjo privatumo neužtikrinimo, kadangi ant langų nebuvo užuolaidų, todėl jį galėjo stebėti kiti asmenys, teismas nurodė, kad Ligoninė yra Departamentui pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis - ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės - suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą, todėl siekiant užtikrinti kamerų tipo patalpose sterilumą, higieną bei sudaryti prielaidas normaliai Ligoninės veiklai, vykdyti Ligoninės režimo pažeidimų prevenciją, Ligoninėje kamerų tipo patalpose langai iš vidaus nėra uždengiami (roletais, užuolaidomis). Ligoninė atsiliepime į skundą pažymėjo, kad LAVL tarp pastatų yra 35 metrų atstumas, aukštis nuo žemės iki lango pirmajame aukšte yra nuo 85 cm iki 90 cm, taip pat matomumą mažina ir iš išorės įrengtos grotos, todėl per langus kamerų tipo patalpose (jose esantys daiktai bei asmenys) nėra matomi. Teismas sprendė, kad Ligoninė, neužkabindama užuolaidų ant langų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo argumentus dėl privatumo pažeidimo atmetė.

47. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Pravieniškių PN-AK nevertino pareiškėjo 2017 m. lapkričio 16 d. ir 2017 m. gruodžio 11 d. skunduose nurodytų aplinkybių, 2017 m. lapkričio 14 d., 16 d. ir 17 d. jo atžvilgiu nebuvo įvykdytos planinės išvykos pas gydytojus, jam nebuvo išduodami vaistai tolimesniam gydymui paskirti iki 2018 m. birželio mėnesio bei nesiimta veiksmų dėl nustatytų kraujyje nukrypimų, darbuotojai nesilaiko CK reikalavimų, taip pat atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK bei Ligoninėje nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui teisės į ribotą internetinę prieigą.

48. Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, neturėdamas duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pravieniškių PN-AK ir Ligoninės pareigūnų veiksmų neatitiktis teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

III. 49. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą pakeisti ir skundą tenkinti.

50. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepakankamai objektyviai. Teigia, kad skunde teismui nurodė, jog nuo pat atvykimo dienos į Pravieniškių PN-AK patyrė psichinį smurtą ir buvo izoliuotas kamerų tipo patalpose. Prašė jį izoliuoti remdamasis BVK 70 straipsnio 1 ir 6 dalį, tačiau administracija to nepadarė. Taip pat prašė perkelti jį atlikti bausmę į kitą įstaigą, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas. Nurodo, kad vėliau patyrė fizinį smurtą (Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų byla Nr. I-213-598/2019, Kauno apygardos teismo byla Nr. 1A-170-337/2019), tačiau teismas nurodytų aplinkybių nevertino, neatsižvelgė į EŽTT praktiką (2012 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje T. prieš Lietuvą).

51. Nurodo, kad pagal BVK 37 straipsnį, turi teisę dėvėti savo drabužius, todėl LAVL nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą, vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklėmis, kurios yra žemesnės galios nei BVK, ir jam prieštarauja. Teigia, kad pagal Vidaus tvarkos taisykles, vienam asmeniui priklauso 7 kv. m ploto, į šį plotą neįskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, tačiau pirmosios instancijos teismas to nevertino. Taip pat jis negalėjo turėti ir rašomosios mašinėlės, nors pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedą, rašymo priemonę leidžiama turėti.

52. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas panaikino Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 7-2626, tačiau nevertino duomenų iš jo sveikatos istorijos, taip pat panaikino ir kitus raštus, tačiau nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimą.

53. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

54. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas, todėl apeliacinis skundas netenkintinas.

55. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui (dėl patirto fizinio smurto, baudžiamoji byla Nr. 1-213-598/2019). ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į baudžiamąją bylą Nr. 1-213-598/2019 yra nepagrįsti.

56. Akcentuoja, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, jog pirmosios instancijos teismas būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nenurodė, kokias proceso ar materialiosios teisės normas teismas pažeidė.

57. Pravieniškių PN-AK nuomone, byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

58. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes bei objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

59. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

60. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir Ligoninės argumentus, pateiktus įrodymus, sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

61. Pažymi, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo ir nepateikia naujų argumentų ar motyvų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliacinis skundas grindžiamas analogiškais argumentais, pateiktais pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad pareiškėjas aplinkybes nurodė abstrakčiai, nepateikė jokių neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir nurodytos žalos.

62. Akcentuoja, kad Ligoninės veiklos tikslas yra įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis organizuoti ir teikti pirminio ir antrinio lygio ambulatorines bei pirminio ir antrinio lygio stacionarines sveikatos priežiūros paslaugas suimtiesiems ir nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės - suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą ir nepažeidžiant šių asmenų sveikatos interesų viršenybės prieš kitus Ligoninės tarnybinės veiklos interesus principo.

63. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, teigia kad Ligoninė neišduodama nuosavų rūbų vadovaujasi Ligoninės Vidaus tvarkos taisyklėmis, kurios prieštarauja BVK ir yra žemesnės galios teisės aktas. LAVL pažymi, kad BVK nustato, jog pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės reglamentuoja nuteistųjų laikymo pataisos įstaigoje tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Ligoninė yra Departamentui pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis - ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės - suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Atsižvelgiant į tai, šiai įstaigai privalomai taikoma Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ bei kiti sveikatos apsaugą bei asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai.

64. Ligoninėje, kaip ir kitose sveikatos įstaigose infekcinių ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, vadovaujamasi Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 nuostatomis, kurios numato, kad sveikatos priežiūros įstaigų kietasis inventorius turi būti iš atsparių valymo ir dezinfekcijos priemonėms medžiagų, o minkštasis inventorius - iš medžiagų, atsparių šiluminiam arba šiluminiam-cheminiam dezinfekcijos būdams. Šios normos 108 punktas numato, kad stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose pacientai perrengiami įstaigos drabužiais arba jiems pagal sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarkos taisykles leidžiama dėvėti asmeninius drabužius ir avalynę. Pacientų drabužiai turi būti švarūs. Drabužiai keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per 7 dienas, užteršti krauju ir (ar) kūno skysčiais, ekskretais - tuoj pat. Pacientų avalynė, išduota įstaigoje, turi būti iš neperšlampamos medžiagos, tinkamos valyti ir dezinfekuoti.

65. Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39 buvo patvirtintos Ligoninės vidaus tvarkos taisyklės, kurios numatė, kad infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti Ligoninės daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą. Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus Ligoninės administracijos leidimą. Nagrinėjamu atveju svarbu, kad teisės viršenybė - vienas iš pamatinių principų, kuriais grįstina teisinė valstybė. Principas taikytinas viešajai valdžiai ir jos veiklai: valstybinės institucijos turi būti steigiamos bei veikti tik pagal galiojančią teisę. Valstybės ir kitų organizacijų priimti teisės aktai turi neprieštarauti teisei. Teismo procese teisėtumas užtikrintinas saistant teisėsaugos institucijas, kurios turi paisyti galiojančios teisės normų. Teisės viršenybės principo struktūrinė dalis - įstatymo viršenybės principas, pagal kurį apsiribojama reikalavimu atitikti ne visos teisės, o tik dalyje jos teisės aktų (t. y. įstatymų) įtvirtintas normas. Todėl pareiškėjo teiginys, kad Ligoninė vadovaujasi žemesnės galios teisės aktais, kurie prieštarauja BVK, nagrinėjamu atveju yra tik subjektyvi pareiškėjo nuomonė.

66. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

67. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

68. Departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas priėmė ginčijamą sprendimą ir plačiau dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių nepasisako. Šiuo atveju, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl apeliacinis skundas atmestinas. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą remdamasis naujausia teismų praktika, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 69. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. 7-2592, 2017 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. 7-2626, 2017 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. 7-2705 ir 2018 m. sausio 8 d. rašto Nr. 7-56, LAVL 2017 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. 7-1159 bei Departamento 2018 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 2S-483 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Pravieniškių PN-AK ir LAVL atlikti veiksmus, taip pat dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Pravieniškių PN-AK ir LAVL neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

70. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN-AK nevertino pareiškėjo 2017 m. lapkričio 16 d. ir 2017 m. gruodžio 11 d. skunduose įvardintų aplinkybių, 2017 m. lapkričio 14 d., 16 d. ir 17 d. jo atžvilgiu nebuvo įvykdytos planinės išvykos pas gydytojus, pareiškėjui nebuvo išduodami vaistai tolimesniam gydymui paskirti iki 2018 m. birželio mėnesio, nesiėmė veiksmų dėl nustatytų kraujyje nukrypimų, darbuotojai nesilaiko CK reikalavimų, taip pat atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK bei Ligoninėje nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui teisės į ribotą internetinę prieigą, pripažino, kad buvo pažeista V. K. teisė neatsakant tinkamai Pravieniškių PN-AK į jo 2017 m. lapkričio 16 d. ir 2017 m. gruodžio 11 d. skundus ir ribotos interneto prieigos neužtikrinimo Pravieniškių PN-AK ir LAVL, reikalavimą dėl neturtinės žalos pinigais priteisimo atmetė. Taip pat panaikino aukščiau nurodytus Pravieniškių PN-AK, LAVL ir Departamento raštus.

71. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo skunde nurodytas aplinkybes dėl jo neizoliavimo, neperkėlimo į kitas bausmės atlikimo įstaigas, nevertino baudžiamosiose bylose nustatytų aplinkybių, taip pat dėl LAVL nepagrįsto atsisakymo tenkinti jo prašymą dėl savo drabužių dėvėjimo, galimybės turėti rašomąją mašinėlę. Be to, vienam asmeniui LAVL turi tekti 7 kv. m ploto neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pirmosios instancijos teismas, kiek tai susiję su LAVL veiksmais atsisakant tenkinti jo prašymą dėl savo drabužių dėvėjimo, nepagrįstai rėmėsi Vidaus tvarkos taisyklėmis, t. y. žemesnės galios teisės aktu, o ne BVK. Panaikinęs pareiškėjo skundžiamus raštus, nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

72. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

73. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

74. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

75. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

76. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ar neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus.

77. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad Pravieniškių PN-AK nepagrįstai jo neizoliavo ir neperkėlė bausmę atlikti į kitą įstaigą.

78. Kaip pagrįstai įvertinęs byloje esančius įrodymus nustatė pirmosios instancijos teismas, kad Pravieniškių PN-AK išnagrinėjo pareiškėjo prašymus dėl jo izoliavimo ir perkėlimo ir nenustatęs teisės aktuose nustatytų bei kitų objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą pareiškėją izoliuoti ar perkelti į kitą įstaigą, pagrįstai jo prašymų netenkino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimu nurodytu aspektu, todėl pakartotinai jų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, vertino visus su šiuo klausimu susijusius įrodymus, taip pat ir Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. I-213-598/2019. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino baudžiamojoje byloje Nr. 1A-170-337/2019 priimto nuosprendžio, tačiau pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui šia aplinkybe nesirėmė, be to, teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Kauno apygardos teismo nutartis pareiškėjo nurodytoje baudžiamojoje byloje dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. spalio 18 d. nuosprendžio priimta 2019 m. lapkričio 14 d., t. y. po sprendimo šioje byloje priėmimo.

79. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimu, kiek tai susiję su vienam asmeniui tenkančiu plotu LAVL, pareiškėjo teisės dėvėti savo drabužius būnant LAVL bei galimybės turėti rašomąją mašinėlę.

80. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui būnant LAVL, vienam asmeniui tenkanti teisės aktuose nustatyta ploto norma (5,1 kv. m) pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, kadangi pareiškėjui, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, teko daugiau kaip 6 kv. m palatos ploto. Pareiškėjo teiginiai dėl 7 kv. m minimalios ploto normos taikymo atmetami, nes ginčo laikotarpiu galioję Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustatė jokios kitos minimalios ploto normos, taikytinos asmenims, laikomiems LAVL palatose, šis standartas nenumatytas ir bylai aktualiuose imperatyvaus (privalomo) pobūdžio tarptautiniuose teisės aktuose bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

81. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kiek tai susiję su asmeninių drabužių dėvėjimu, teisėjų kolegia pažymi, kad pagal LAVL vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39, 17 punktą infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti LAVL daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą. Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus LAVL administracijos leidimą. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, LAVL turi teisę paimti iš pacientų asmeninius rūbus, vietoj jų išduodant įstaigos drabužius, o pacientai turi teisę raštu kreiptis į LAVL administraciją dėl asmeninių rūbų grąžinimo. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, nors pareiškėjas su prašymu leisti dėvėti asmeninius drabužius kreipėsi į LAVL administraciją, motyvuodamas tuo, kad su išduotais Ligoninės drabužiais jis jaučiasi nepatogiai, jie nėra kokybiškos medžiagos, tačiau teisės aktai imperatyviai nenustato pareigos Ligoninei tokį prašymą tenkinti.

82. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl negalėjimo turėti rašomosios mašinėlės, pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punkte nustatyta, jog nuteistiesiems, kurių gydymo Ligoninėje trukmė neviršija 60 dienų, leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato šių taisyklių 18 priedas. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš elektros prietaisų galima turėti tik barzdaskutę, rašomosios mašinėlės leidžiamų turėti daiktų sąraše nėra. Kadangi pareiškėjas į Ligoninę buvo atvykęs trumpesniam kaip 60 dienų laikotarpiui, Ligoninė teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui neleido turėti rašomosios mašinėlės. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmetami.

83. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo nurodytais aspektais konstatuoti LAVL neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu.

84. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl asmeninių drabužių dėvėjimo, nepagrįstai rėmėsi žemesnės galios teisės aktais, o ne BVK normomis, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas BVK 97 punktas reglamentuoja nuteistųjų teisę turėti laikrodžius, dėvėti savo drabužius bei avėti savo avalynę būnant pataisos įstaigose. Tuo tarpu LAVL yra gydymo ir asmens sveikatos priežiūros įstaiga, todėl joje yra svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, atsižvelgiant į nuteistiesiems taikomą bausmės atlikimo režimą. Šiai įstaigai privalomai taikomas Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ ir kiti sveikatos apsaugą bei asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti.

85. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.

86. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogau teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

87. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 str. 1 d.).

88. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013).

89. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl nepriteisė pareiškėjui piniginės kompensacijos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nenustačius, jog dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, taip pat nenustačius, kad tokio teisės aktų pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas, apsiribojant tik jo teisės pažeidimo pripažinimu.

90. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią būtų pagrindas įvertinti pinigais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

91. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramutė Ruškytė Virginija Volskienė Skirgailė Žalimienė