2015-12-22 Nr. BB-5265-1-20-1-00313-2013-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-615-507/2015

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00313-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija: (S)

1.2.18.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Sauliui Verseckui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 21 d. apkaltinamojo nuosprendžio, priimto panaikinus Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. išteisinamąjį, kuriuo M. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį trijų mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant nuteistąją per mėnesį neatlygintinai dirbti po dvidešimt valandų visuomenės labui.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

M. J. nuteista dėl to, kad ji nuo 2007 m. kovo 26 d. iki 2011 m. liepos 15 d., būdama UAB „D.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), direktore, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas būdama atsakinga už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, už apskaitos dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „D.“ buhalterinę apskaitą, o būtent: neišsaugojo pagal 2011 m. kovo 18 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktą jai perduotų 2007–2011 m. laikotarpio UAB „D.“ buhalterinės apskaitos dokumentų, taip pažeidė BAĮ 19 straipsnio „Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų ir finansinės atskaitomybės saugojimo tvarka“ 1 punkto nuostatą, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 2 punkto nuostatą, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ 2 punkto nuostatą, kad „už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, taip aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima visiškai nustatyti UAB „D.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2013 m. vasario 19 d.

Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 15 d. išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad nenustatyta, kada M. J. grįžo iš vaiko auginimo atostogų eiti UAB „D.“ direktorės pareigų, nes UAB „D.“ savininke nuo 2010 m. birželio 3 d. tapusi UAB „A.“, atstovaujama D. L., nieko nedarė, nerašė įsakymų priimti ar atleisti darbuotojus, negalėjo nurodyti, kas teikė metines ataskaitas, pats D. L. jų neteikė, nesikreipė į Registrų centrą dėl UAB „D.“ savininko perregistravimo. Taigi nenustatyta: kokiu pagrindu 2011 m. kovo 18 d. UAB „D.“ l. e. p. direktorė A. Č. perdavė M. J. dokumentus: įmonės archyvą 2007–2011 m., einamuosius 2011 m. dokumentus bei pasirašė dokumentų priėmimo–perdavimo aktą; kokie dokumentai realiai buvo perduoti bei kas surašė perdavimo aktą. Be to, A. Č. iš darbo buvo atleista tik 2011 m. liepos 7 d., o 2011 m. balandžio 8 d. (po dokumentų perdavimo akto pasirašymo) A. Č., atstovaudama UAB „D.“, pasirašė įmonės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ji pardavė bendrovės automobilį ir tą pačią dieną įgaliojo K. P. parduoti ir išregistruoti minėtą automobilį, iš to matyti, kad A. Č. ir po akto pasirašymo vykdė UAB „D.“ direktorės pareigas. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti, jų pašalinti nepavyko, todėl neįrodyta, kad M. J. padarė nusikalstamą veiką, turinčią BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir ji išteisintina BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu, remiantis M. J. ir liudytojos A. Č. parodymais, kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, nustatyta, kad M. J. UAB „D.“ direktore dirbo nuo 2007 m. kovo 26 d. iki 2011 m. liepos 15 d., gimdymo ir vaiko priežiūros atostogos jai buvo suteiktos nuo 2009 m. sausio 6 d. iki 2009 m. gegužės 25 d. ir nuo 2009 m. gegužės 26 d. iki 2011 m. kovo 17 d., 2011 m. kovo 18 d. M. J. grįžo į savo pareigas po vaiko priežiūros atostogų ir tą pačią dieną iš l. e. p. direktorės A.

Č. dokumentų priėmimo–perdavimo aktu priėmė UAB „D.“ dokumentus; po to, nuo 2011 m. kovo 21 d. iki 2011 m. birželio 27 d. buvo laikinai nedarbinga (tuo laikotarpiu A. Č. atliko tam tikrus veiksmus dėl UAB „D.“ turto) ir 2011 m. birželio 28 d. grįžo į darbą, o liepos 15 d. buvo atleista; visu šiuo laikotarpiu UAB „D.“ buhalterinės apskaitos dokumentus turėjo savo žinioje, niekam nebuvo perdavusi ir buvo atsakinga už jų išsaugojimą. Atleidimo dieną turėtus UAB „D.“ dokumentus M. J. teigia perdavusi bendrovės akcininko atstovei, tačiau šio asmens duomenys, atstovavimo bendrovės akcininkui pagrindai nėra žinomi.

Taigi, tokiais veiksmais M. J. jai perduotų dokumentų neišsaugojo. Pagal specialisto išvadą Nr. 5-2/2 dėl UAB „D.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų UAB „D.“ veiklą vykdė ir apskaita buvo tvarkoma, tačiau įmonės buhalteriniai apskaitos dokumentai tyrimui nepateikti, todėl negalima palyginti, ar teisingai buvo sudaryta įmonės finansinė atskaitomybė už 2007–2010 m. Dėl tyrimui nepateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo galima visiškai nustatyti UAB „D.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio bei struktūros nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2013 m. vasario 19 d.

Teismas pažymėjo, kad tai, kokie dokumentai realiai buvo perduoti, byloje nėra nustatyta, tačiau pati nuteistoji pripažino dokumentus peržvelgusi, kad tuose aplankuose būtų buvę kokie nors dokumentai, nesusiję su bendrovės veikla, nenurodė. Tarp nurodytos M. J. veikos ir kilusių padarinių yra aiškus priežastinis ryšys. Bendrovėje tinkamai neįforminus buhalterinių dokumentų perdavimo–priėmimo, nėra galimybės nustatyti, kokie konkrečiai ir kokiam asmeniui UAB „D.“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti, o tai iš esmės lėmė kilusius padarinius – negalėjimą visiškai nustatyti UAB „D.“ veiklos, įmonės turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros tiriamuoju laikotarpiu.

M. J. kaltė – neatsargumas pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, nes ji žinojo teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, tačiau jas vykdė netinkamai, neišsaugojo UAB „D.“ buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl nebuvo galima visiškai nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, ir nors nenumatė, kad dėl jos nerūpestingumo, t. y. apskaitos dokumentų perdavimo nenustatytam asmeniui, gali kilti žalingos pasekmės, tačiau pagal savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Teismas patikslino kaltinimą M. J. dėl laikotarpio, kuriuo ji ėjo direktorės pareigas, įvertinus su ja sudarytą darbo sutartį, t. y. nuo 2007 m. kovo 26 d. iki 2007 m. liepos 15 d., taip pat, remdamasis UAB „D.“ registracijos pažymėjimu, kad bendrovė juridinių asmenų registre įregistruota 2007 m. kovo 22 d., t. y. tik nuo šios dienos galėjo vykdyti savo veiklą, nustatė, kad UAB „D.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros nebuvo galima visiškai nustatyti nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2013 m. vasario 19 d.

Kasaciniu skundu nuteistoji M. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 21 d. apkaltinamąjį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorė nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 180 straipsnio 3 dalį apie grįžimą į darbą, nutraukus vaiko priežiūros atostogas (2011 m. kovo 18 d.), raštu darbdavio UAB „A.“ (ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų) ji neįspėjo, nes kaip pati nurodė – 2011 m. kovo 18 d. – tik vienai dienai buvo nuėjusi į darbą, tačiau UAB „D.“ buveinės adresu nieko nerado. Tada jai paskambino A. Č. ir pasakė, pasikeitus akcininkams, nenorinti dirbti. Tą pačią dieną kasatorė nuvyko pas ją į namus (duomenys neskelbtini), kur pasirašė A.

Č. surašytą aktą dėl dokumentų perdavimo ir pasiėmusi dokumentus grįžo į Kauną. Kasatorės teigimu, ji iš A. Č. priėmė dokumentus norėdama padėti, nes jų nebuvo kam perduoti, o tokiu atveju būtų pasunkintas jos išėjimas iš darbo, taip pat kasatorė bijojo, kad šie dokumentai gali dingti. Dokumentus ji paliko bendrovės patalpose (duomenys neskelbtini). Taigi, kasatorė nurodytą dieną eiti direktorės pareigų negrįžo. Tokius kasatorės parodymus patvirtino ir UAB „D.“ akcininkas – UAB „A.“ atstovaujantis D. L., kuris teisme nurodė, kad, tapęs įmonės savininku, nuo 2010 m. birželio 3 d. nerašė įsakymų priimti ar atleisti iš darbo darbuotojus, nors pagal UAB „D.“ įstatus, būtų turėjęs (įstatų 7.8 straipsnis) bei privalėjęs pranešti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro tvarkytojui.

Liudytoja A. Č. parodė, kad tik žodžiu kalbėjome apie kasatorės grįžimą į darbą vienai dienai, nenurodė, ar buvo suforminti tai patvirtinantys dokumentai. Kasatorė pažymi, kad UAB „D.“ 2009 m. sausio 5 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu vienintelės akcininkės K. P. nutarta UAB „D.“ laikinai einančiu direktoriaus pareigas M. J. gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų metu nuo 2009 m. sausio 6 d. paskirti T. R., 2009 m. liepos 20 d. akcininko sprendimu – nuo 2009 m. liepos 23 d. paskirti D. M., 2010 m. balandžio 13 d. akcininko D.

M. sprendimu – neterminuotam laikotarpiui paskirta A. Č.. Taigi, bendrovės akcininkai laikėsi įstatų 7.8 straipsnyje numatytos tvarkos, tačiau, nesant kasatorės prašymo grąžinti ją į darbą po vaiko priežiūros atostogų, nebuvo priimtas sprendimas dėl A. Č. atleidimo iš UAB „D.“ l. e. p. direktorės pareigų ir kasatorės grąžinimo į direktorės pareigas, taip pat nepriimtas joks sprendimas dėl A. Č. priėmimo atgal l. e. p. direktorės pareigas kasatorės ligos metu, t. y. nuo 2011 m. kovo 21 d. iki birželio 20 d. Taigi, byloje nustatyta, kad kasatorė UAB „D.“ direktore realiai buvo tik nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2009 m. sausio 5 d., ir byloje nėra nė vieno iš buvusių akcininkų – K.

P., D. M. ar UAB „A.“ – sprendimo, kad ji po vaiko auginimo atostogų ar gydymosi pabaigimo būtų grąžinta į UAB „D.“ direktorės pareigas. Tai patvirtina ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Kauno skyriaus išduota pažyma, kad ji UAB „D.“ dirbo nuo 2007 m. kovo 26 d., vaiko priežiūros atostogose buvo nuo 2009 m. sausio 6 d. iki 2011 m. kovo 17 d, nuo 2011 m. kovo 21 d. iki birželio 27 d. jai buvo mokama ligos pašalpa; nedarbingumo pažymėjimai jai išduoti: nuo 2011 m. kovo 21 iki 25 d. dėl ligos, nuo 2011 m. kovo 28 d. iki birželio 6 d.

– dėl nelaimingo atsitikimo buityje, nuo 2011 m. birželio 7 iki 27 d. – dėl ligos. Taigi, nurodyti duomenys taip pat nepatvirtina, kad kasatorė 2011 m. kovo 18 d. grįžo eiti UAB „D.“ direktorės pareigų. Kasatorė pažymi, kad pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, jos vaikui suėjus dvejiems metams, 2011 m. kovo 17 d. buvo nutrauktas motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas, tačiau tai nepatvirtina, kad kasatorė automatiškai grįžo dirbti į UAB „D.“. Kasatorė teigia pasinaudojusi įstatymų suteikta galimybe likti vaiko priežiūros atostogose iki jam sueis treji metai.

Taigi, kasaciniame skunde pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nenustatyta, kada M. J. grįžo iš vaiko auginimo atostogų ir pradėjo dirbti UAB „D.“ direktore.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai nustatė, jog kasatorei, kaip UAB „D.“ direktorei, grįžus į darbą po vaiko priežiūros atostogų, laikinai ėjusi direktorės pareigas A. Č. privalėjo dokumentus bei einamuosius darbus, susijusius su įmonės direktoriaus pareigų vykdymu, perduoti, nes negalėjo toliau laikinai eiti direktorės pareigų. Apeliacinės instancijos teismas vertino tik dokumentų perdavimo faktą ir savo sprendimą grindė perdavimo–priėmimo aktu, tačiau nenustatė, kokiu pagrindu 2011 m. kovo 18 d. UAB „D.“ l. e. p. direktorė A. Č. (negalėjusi paaiškinti, kokius dokumentus realiai perdavė, kas surašė perdavimo–priėmimo aktą) perdavė kasatorei 2007–2011 m. įmonės archyvą, einamuosius 2011 m. dokumentus bei pasirašė dokumentų priėmimo–perdavimo aktą. Neįvertinta, kad A. Č. iš darbo buvo atleista tik 2011 m. liepos 7 d., kad po dokumentų perdavimo akto pasirašymo ji toliau atstovavo UAB „D.“, pasirašė bendrovės transporto priemonės pardavimo sutartį, 2011 m. balandžio 8 d. įgaliojo K. P. parduoti ir išregistruoti parduotą automobilį, t. y. toliau vykdė UAB „D.“ direktorės pareigas. Tuo metu UAB „D.“ jau buvo įsigijusi UAB „A.“, kurios akcininkas ir atstovas D. L. teisme neigė dokumentų perdavimą.

Be to, apie A. Č. perduotus dokumentus iš dokumentų priėmimo–perdavimo yra žinoma tik tiek, kad tai buvo įmonės archyvas už 2007–2011 m., nenustatyta, kad tai buvo būtent buhalterinės apskaitos dokumentai, kurių nesant nebuvo galima visiškai nustatyti UAB „D.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2013 m. vasario 19 d. Iš minėto dokumentų priėmimo–perdavimo akto matyti, kad kasatorė ne kaip UAB „D.“ direktorė, o kaip UAB „D.“ darbuotoja perėmė šiuos dokumentus, kaip pati parodė – tik dėl jų saugumo, nes yra atsakinga ir bijojo, kad, A. Č. išėjus iš darbo, jie gali dingti, o vėliau juos perdavė teisėtam jų savininkui – UAB „A.“.

Apkaltinamajame nuosprendyje kaltinimas kasatorei patikslintas, įvertinus tai, kad UAB „D.“ juridinių asmenų registre įregistruota ir vykdė veiklą nuo 2007 m. kovo 22 d., todėl kasatorė UAB „D.“ direktore buvo nuo 2007 m. kovo 26 d. iki 2007 m. liepos 15 d., o UAB „D.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros nebuvo galima visiškai nustatyti nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2013 m. vasario 19 d. Taigi, apeliacinės instancijos teismas arba disponavo ir vertino pirmosios instancijos teisme nepateiktus ir nenagrinėtus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad darbo sutartis su M. J. buvo sudaryta 2007 m. kovo 26 d.–2007 m. liepos 15 d. laikotarpiu, taip iš esmės pažeisdamas BPK nuostatas, arba padarė techninę klaidą, nurodydamas darbo sutarties pasibaigimo datą. Teismui nustačius, kad darbo sutartis buvo sudaryta nuo 2007 m. kovo 26 d. iki 2007 m. liepos 15 d., turėjo būti paliktas galioti išteisinamasis nuosprendis, nes tokiu atveju 2011 m. kovo 18 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktu dokumentai perduoti nepagrįstai, tuo laikotarpiu M. J. nesant UAB „D.“ direktore ir neprivalant saugoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų.

Nuteistosios M. J. kasacinis skundas atmestinas.

BK 223 straipsnio 1 dalyje, be kitų veikų, numatyta baudžiamoji atsakomybė už įstatymų nustatytą laiką buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas, to paties įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse (redakcija, galiojusi veikos padarymo metu) nustatyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų.

Kasatorės argumentai, kad dokumentų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo metu ji nėjo UAB „D.“ direktorės pareigų, nes buvo vaiko priežiūros atostogose, todėl neturėjo pareigos pagal BAĮ saugoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų ir nėra atsakinga už dėl jų praradimo atsiradusius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, pripažintini nepagrįstais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad visi UAB „D.“ buhalteriniai dokumentai už 2007–2011 m. yra dingę, jie nebuvo pateikti nei įmonės bankroto administratoriui, nei ikiteisminio tyrimo metu. Pagal VĮ Registrų centras duomenis (teismai rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikta informacija), M. J. įregistruota UAB „D.“ direktore nuo 2007 m. vasario 9 d. iki 2013 m. vasario 19 d., po to paskirta bankroto administratorė Ž. J.. Pagal pačios M. J. pateiktą 2011 m. liepos 15 d. pažymos apie darbą įstaigoje Nr. 2011-07-15/01 kopiją, pasirašyta UAB „A.“ direktoriaus D.

L., su UAB „A.“ antspaudu, tiek pagal „Sodros“ duomenis direktore ji dirbo nuo 2007 m. kovo 26 d. iki 2011 m. liepos 15 d. – kai pagal DK 127 straipsnio 1 dalį darbo sutartis buvo nutraukta darbuotojo pareiškimu. „Sodros“ duomenimis, M. J. gavo motinystės pašalpą bei buvo vaiko priežiūros atostogose nuo 2009 m. sausio 6 d. iki 2011 m. kovo 17 d., o nuo 2011 m. kovo 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d. jai buvo mokama ligos pašalpa. Iš Kauno medicinos universiteto klinikų medicininių dokumentų išrašo nustatyta, kad M. J. 2010 m. sausio 26 d.

įvykusio eismo įvykio metu buvo sužalota ir gydoma nuo 2010 m. sausio 26 d. iki 2010 m. vasario 10 d., nuo 2011 m. kovo 28 d. iki 2011 m. balandžio 12 d., reabilitacijos klinikoje lankėsi nuo 2011 m. gegužės 18 d. iki 2011 m. birželio 6 d. Pagal tokius duomenis, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tiek formalia (įregistruota), tiek faktine įmonės vadove teismo nurodytu laikotarpiu, t. y. ir grįžusi iš vaiko priežiūros atostogų nuo 2011 m. kovo 18 d., priimdama dokumentus iš A. Č., buvo M. J.. Teismai pagrįstai rėmėsi liudytojos A.

Č. parodymais, kuri tiek ikiteisminio tyrimo, tiek nagrinėjimo teisme metu patvirtino, kad 2011 m. kovo 18 d. iš dekreto grįžo M. J. ir jos abi pasirašė įmonės dokumentų perdavimo aktą, dokumentai jai pačiai buvo atvežti, taip pat, kad ji pati realiai dokumentų, įmonės antspaudo nematė, jų neturėjo, direktorės pareigų visiškai neatliko, pasirašydavo, kur jai pasakydavo K. P., dirbo šios vaiko aukle, klijuodavo reklaminius lipdukus, balansų nepateikinėjo, kasos likučių nežinojo ir pan., t. y. faktiškai nei suvokė, nei žinojo apie direktorės pareigų esmę ir jų neatliko, buvo tik įregistruota laikinai einančiąja tokias pareigas.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai formaliai įmonės vadovu esantis asmuo realiai įmonės vadovo funkcijų neatlieka, baudžiamosios atsakomybės subjektu yra asmuo, faktiškai vadovaujantis įmonei (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-507/2015).

Kasatorė M. J. proceso metu taip pat neneigė, kad grįžo iš vaiko priežiūros atostogų ir 2011 m. kovo 18 d. pasirašė su A. Č. įmonės dokumentų perdavimo aktą, dokumentus faktiškai gavo, priėmė ir turėjo savo žinioje (buvo paskutinis nustatytas asmuo, turėjęs įmonės buhalterinius dokumentus), kuriuos, pagal jos parodymus, vėliau perdavė nenustatytam asmeniui, net nepatikrinusi jo įgaliojimų atstovauti UAB „D.“ akcininkui UAB „A.“. Taigi byloje padaryta pagrįsta išvada, kad kasatorė veikė nusikalstamai nerūpestingai, nes ji keletą metų būdama UAB „D.“ direktore, eidama šias pareigas ir atlikdama direktorės pareigas (teikdama balansus ir pan.), žinojo teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, tačiau jas vykdė netinkamai, neišsaugojo jai pasirašytinai perduotų UAB „D.“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Nepaisant to, kad įmonėje nebuvo tinkamai tvarkomi dokumentai (pavyzdžiui, dėl asmenų priėmimo–atleidimo iš darbo, nes UAB „A.“ atstovas D. L. pats nurodė, kad įsigijus UAB „D.“ niekuo nesidomėjo, dokumentų nepriėmė, jų nereikalavo, nieko neatleido ir nepriėmė į tam tikras pareigas), būtent dėl M. J. veiksmų neteisėtumo atsirado BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai – negalėjimas nustatyti UAB „D.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2007 m. kovo 22 d., todėl jai pagrįstai taikyta baudžiamoji atsakomybė.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nuoroda, kad kasatorė direktorės pareigas ėjo iki 2007 m. liepos 15 d., laikytina rašymo apsirikimo klaida. Bylos duomenimis nustatyta, kad iš direktorės pareigų, jos pačios pateiktos pažymos kopijos pagrindu, ji buvo atleista 2011 m. liepos 15 d., o ne 2007 m. liepos 15 d. Šis rašymo apsirikimas nėra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos nuosprendyje netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar kad priimant šį nuosprendį būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios M. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Vladislovas Ranonis

Gintaras Goda