2016-02-03 Nr. AB-2667-3-61-3-04492-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-308-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04492-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 3 705,43 Lt žalos atlyginimą, 118,95 Lt metines palūkanas, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo nuo visos teismo sprendimu priteistos sumos bei patirtas teismo išlaidas.

Taip pat, teismui manant, kad sprendžiamoje byloje, norint prisiteisti turtinę žalą, turi būti skundžiamas Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2014 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. A63-951/14(3.2.1.-EM4), panaikinti kaip nepagrįstą bei neteisėtą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2014 m. rugsėjo 10 d. raštą Nr. A63-951/14(3.2.1.-EM4).

Nurodė, kad 2014 m. vasario 14 d. pastatė jai nuosavybės teise priklausantį automobilį Toyota Corolla Verso, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje (prie darželio–mokyklos (duomenys neskelbtini)). Automobilis buvo pastatytas leistinoje stovėti vietoje. Grįžusi prie transporto priemonės pastebėjo, jog ant važiuojamosios kelio dalies guli nuvirtęs medis, kuris krisdamas apgadino automobilį. Apgadintą automobilį buvo priversta suremontuoti ir dėl to patyrė 3 648,00 Lt (1 056,53 EUR) dydžio remonto išlaidų.

Tai, kad pareiškėja realiai yra sumokėjusi šias automobilio remonto išlaidas patvirtina į bylą pateikti 2014 m. birželio 4 d. kasos pajamų kvitai. Pažymėjo, kad automobilis nebuvo nepagrįstai pagerintas – pakeistas tik variklio gaubtas bei priekinis stiklas. Variklio gaubtas buvo pirktas iš „antrų rankų“, t. y. detalė nebuvo nauja – tai kito tų pačių metų automobilio variklio gaubtas. Kadangi automobilio gaubto spalva buvo kita, tai buvo atliktas ne viso automobilio, o tik šio variklio gaubto dažymas. Automobilis buvo atstatytas į status quo ante.

Nuvirtusio medžio augimo vieta buvo Karoliniškių kraštovaizdžio valstybinio draustinio teritorijoje, valstybinės reikšmės miško plote. Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyrius organizuoja savivaldybės administruojamų valstybinės reikšmės miškų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą, todėl ji yra tinkamas atsakovas šioje byloje. 2012 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-1118 patvirtintoje „Vilniaus miesto savivaldybės valdomų valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projekto santraukoje“ (toliau – ir Santrauka) bei šio miškotvarkos projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog miško kirtimai (tarp jų ir sanitariniai) atliekami kasmet, t. y. nuolat.

Pats atsakovas pripažįsta faktą, jog miško sanitariniai kirtimai buvo vykdomi tik 2011 ir 2012 m. Duomenų apie tai, jog sanitariniai kirtimai buvo vykdyti 2013 m. ir 2014 m. – nėra. Atsakovas pats pateikė įrodymus, jog nei 2013 m., nei 2014 m. jokie miško sanitariniai kirtimai nebuvo atlikti, tai patvirtina atsakovo neteisėtus veiksmus – neteisėtą neveikimą. Administracija turėjo pareigą miško plote, kuriame nuvirto medis, vykdyti sanitarinius kirtimus, tačiau to neatliko – neveikė taip, kaip pagal teisinį reguliavimą privalėjo veikti.

Pagal Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenis, įvykio metu 2014 m. vasario 14 d. vėjas buvo vidutinio stiprumo ir nulūžęs medis, būdamas sveikas nebūtų lūžęs. Todėl, jeigu atsakovas būtų tinkamai atlikęs miško sanitarinę priežiūrą, laiku bei operatyviai sureagavęs į siųstus pranešimus dėl prastos medžių būklės įvykio vietoje turtinės žalos būtų išvengta.

Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėja neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo, o ši sąlyga yra būtina kilti civilinei atsakomybei. Valstybinės reikšmės miško žemė, kurioje augo nulūžęs medis nėra perduota valdyti Savivaldybei patikėjimo teise, ji miško žemę tik administruoja teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje nėra pateikta įrodymų, kokios būklės buvo medis, tačiau jei tai būtų buvęs labai pažeistas medis, kaip atidus ir rūpestingas asmuo pareiškėjas turėjo ir galėjo pastebėti akivaizdžiai blogą medžio būklę ir nestatyti automobilio ne tik neleistinoje, tačiau ir pavojingoje vietoje.

Pareiškėja neįrodė, kad darželis-mokykla (duomenys neskelbtini) yra ne kartą yra kreipęsis į Administraciją dėl supuvusių, sutriušusių bei sausuolių medžių nukirtimo bei, jog buvo kreiptasi dėl konkretaus jos automobilį apgadinusio medžio būklės. Prieš įvykį nebuvo gauta pranešimų arba užfiksuota jokių pažeistų ir pavojų keliančių medžių. Sanitariniai miško kirtimai teritorijoje, kurioje ant pareiškėjos automobilio užkrito medis, buvo vykdyti 2011 ir 2012 metais. Savivaldybė valstybinį mišką administruoja pagal griežtus teisės aktų reikalavimus, todėl atliko visus reikalingus veiksmus valstybinių miškų priežiūrai atlikti ir nustatyti Savivaldybės neteisėtus veiksmus nėra teisinio pagrindo.

Taip pat pareiškėja byloje neįrodė būtinų išlaidų transporto priemonei atkurti, t. y. – neįrodė realiai patirtos žalos. Pareiškėjos pateikta remonto darbų sąmata sudaryta praėjus 12 dienų po įvykio, PVM sąskaita faktūra išrašyta 2014 m. birželio 4 d., praėjus beveik 4 mėnesiams po įvykio, todėl laikytina, kad pareiškėja neįrodė, jog remonto darbai buvo susiję su 2014 m. vasario 14 d. įvykiu. Taip pat nurodydama patirtą žalą, pareiškėja neįvertinta nusidėvėjimo ir nėra aišku, ar visi darbai buvo būtini.

Nukentėjusi transporto priemonė buvo pagerinta, pakeičiant visiškai naują dalį, neįvertinant nusidėvėjimo. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos – pareiškėjos nurodoma žala negali būti laikoma atsakovo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nenustačius civilinės atsakomybės pagrindų nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjos prašomas metines palūkanas. Taip pat nurodė, kad automobilis buvo pastatytas Kelių eismo taisyklių draudžiamojo ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje, pareiškėja neįsitikino, kad toje vietoje palikti automobilį saugu.

Pareiškėjos veiksmai turi būti traktuojami kaip didelis neatsargumas, o tai yra pagrindas sumažinti reikalavimą atlyginti žalą arba visiškai atmesti šį reikalavimą. Pareiškėjos skundžiamas raštas yra informacinio pobūdžio, pareiškėjos reikalavimas dėl jo perteklinis – jei teismas tenkinus pareiškėjos skundo reikalavimus dėl žalos priteisimo, rašto panaikinimas neturės įtakos šioje byloje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjai I. B. iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 1 056,53 Eur turtinės žalos atlyginimą bei nuo šios sumos penkių procentų dydžio metines procesinės palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. spalio 17 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Likusioje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą. Priteisė I. B. iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 150 Eur teismo išlaidų atlyginimą.

Teismas citavo Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, 4 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalis, 7 dalies 7 punktą, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktą, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 8, 12 ir 13 punktus, 18 straipsnio 1, 2 dalis, nurodė, jog pagal Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus.

Teismas nurodė, jog vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) pasitarimo 2014 m. rugsėjo 2 d. „Dėl miesto miškų priežiūros, apsaugos bei tvarkymo ir žemės pirkimo miškui įveisti“ protokolu Nr. 1LS-(1.6.)-99 ir NŽT 2013 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 1SD-(8.2)-2432 „Dėl miškų priežiūros, apsaugos ir tvarkymo“, Administracija ginčo laikotarpiu administruoja jos teritorijoje esančius miškų plotus. Administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 40-491 patvirtintų Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus nuostatų 8.11 punkte nustatyta, kad šio skyriaus uždaviniai yra, inter alia, organizuoti Vilniaus miesto savivaldybės administruojamų valstybinės reikšmės miškų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą.

Vadovaujantis 2012 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-1118 patvirtintoje „Vilniaus miesto savivaldybės valdomų valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projekto santraukoje“ bei šio miškotvarkos projekto aiškinamajame rašte nurodyta, jog miško kirtimai (tarp jų ir sanitariniai) atliekami kasmet, t. y. nuolat. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A622-1673/2012).

Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuota, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, vadovaudamasis Želdynų įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtino Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles (toliau – ir Taisyklės).

Taisyklių 1 punktas apibrėžia, kad medžių ir krūmų priežiūra apima tokius darbus, kaip medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus. Taisyklėmis vadovaujasi ir savivaldybės (Taisyklių 3 punktas). Joms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 punktas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-932/2011).

Teismas vertino, jog iš prie skundo pateiktų dokumentų matyti, kad nuvirtęs medis buvo miško plote – prie automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsakovas pripažįsta faktą, jog vykdė sanitarinius miško kirtimus 2011 ir 2012 m. Tai, kad atsakovas yra atsakingas už medžių priežiūrą toje teritorijoje patvirtina aplinkybė, kad jis šioje teritorijoje vykdė sanitarinius kirtimus prieš tai – 2011 ir 2012 metais. Šią aplinkybę atsakovas patvirtino Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2014 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. A63-951/14(3.2.1.-EM4).

Teismas taip pat vertino, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog sanitariniai kirtimai buvo vykdyti 2013 m. ir 2014 m. Negenėdamas medžių ginčo teritorijoje atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymų reikalavimus – nevykdė įstatyme nustatytos pareigos. Dėl šio neveikimo nuvirtus medžiui buvo apgadintas pareiškėjos automobilis ir atsakovas yra atsakingas už pareiškėjos patirtos žalos atlyginimą. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėja yra iš dalies atsakinga už kilusią žalą. Bylos nagrinėjimo metu iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad žalos atsiradimo metu aikštelėje, kurioje pareiškėja paliko savo automobilį, stovėjimas nebuvo draudžiamas, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo užfiksuotas policijos pareigūnų, apžiūrėjusių įvykio vietą. Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė šioje teritorijoje yra įrengusi parkavimo vietas bei apgenėjo medžius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose yra suformavęs praktiką, kad savivaldybės yra atsakingos už žalą, sukeltą asmenų turtui nuvirtus medžiams dėl jų nepriežiūros (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2084-13; 2013 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-406/2013).

Teismas nurodė, kad pareiškėjos patirtos žalos apgadinus automobilį faktą patvirtina fotonuotraukos, kurias įvykio vietoje užfiksavo iškviesti policijos pareigūnai. Iš šių fotonuotraukų matyti pareiškėjai priklausančio automobilio Toyota Corolla Verso (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) variklio gaubto, priekinio stiklo ir stogo apgadinimai bei nuvirtusi medžio šaka. Taip pat byloje pateikta UAB „Lauda Baltic“ 2014 m. vasario 26 d. automobilio Toyota Corolla Verso (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) remonto darbų sąmata su darbų detalizacija – variklio gaubto, priekinio stiklo ir stogo remonto, dalių įsigijimo, dažymo kainomis, kurių bendra suma su PVM – 3 648,45 Lt; UAB „Darsauta“ 2014 m. birželio 4 d. PVM sąskaita-faktūra automobilio Toyota Corolla Verso (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kėbulo remonto darbams, kurių bendra kaina – 3648,00 Lt. UAB „Darsauta“ 2014 m. birželio 4 d. kasos čekiai 1 290,00 Lt ir 2 358,00 Lt sumai (viso – 3648,00 Lt), patvirtinantys, kad buvo apmokėta už automobilio remontą. Atsakovo argumentas, kad priteisiant žalą turi būti atsižvelgta į apgadintų automobilio dalių nusidėvėjimą, šioje byloje yra nepagrįstas, nes pareiškėja remontuodama automobilį keistinas detales pirko panaudotas. Todėl nusidėvėjimas šioje byloje netaikytinas, tokią praktiką yra suformavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-69-438/2015; 2015 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-76-552/2015). Teismas konstatavo, kad pareiškėjos patirtos 3 648,00 Lt (1 056,53 EUR) išlaidos yra pagrįstos ir ji patyrė turtinę žalą (CK 6.249 str.).

Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai iš atsakovo priteistos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo nuo teismo sprendimu priteistos sumos dydžio, tačiau pareiškėjos reikalavimas priteisti palūkanas dėl patirtos žalos iki bylos iškėlimo atmestas kaip nepagrįstas. Taip pat nepriteistos išlaidos, kurias pareiškėja patyrė Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. gegužės 28 d. pažymos apie vėjo greitį 2014 m. vasario 14 d. gavimui.

Teismas taip pat pažymėjo, kad savivaldybės atsisakymai raštu atlyginti žalą yra neskundžiami teismui ir nėra nagrinėjimo dalyku, todėl atskirai jų naikinti nereikia.

III. Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias valstybinių miškų priežiūrą, nepagrįstai taikė Želdynų įstatymą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintas Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vėjų ir gėlynų priežiūros taisykles. Teigia, kad valstybinių miškų administravimas, atliekamas Savivaldybės, kol valstybinės reikšmės miško žemė nėra perduota valdyti Savivaldybei patikėjimo teise, atliekamas vadovaujantis išimtinai tik 2013 m. rugsėjo 2 d. NŽT pasitarimo „Dėl miesto miškų priežiūros, apsaugos bei tvarkymo ir žemės pirkimo miškui įveisti“ protokolu Nr. lLS-(1.6.)-99 ir 2013 m. rugsėjo 11 d. NŽT raštu Nr. lSD-(8.2)-2432 „Dėl miškų priežiūros, apsaugos ir tvarkymo“. Teismas nurodė, kad šio projekto aiškinamojo rašto nuostatomis miško kirtimai (taip jų ir sanitariniai) atliekami kasmet, t. y. nuolat, tačiau neatsižvelgė į tai, jog šiame aiškinamajame rašte nenurodomas konkretus sanitarinių kirtimų periodiškumas, priešingai – teigiama, kad „sanitarinių miško kirtimų tikslas – pagerinti medynų sanitarinę būklę, apsaugoti sveikus medžius nuo galimo ligų ir kenkėjų plitimo, laiku panaudoti tą medieną, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių miške gali supūti. <...> tikėtina, kad <...> sausuolių kiekis yra visą laiką. Priimant metinę sanitarinių kirtimų apimtį į tai atsižvelgiama, minėtas kiekis turėtų būti iškertamas per artimiausius 2 metus, tačiau dalį sausuolių reikia palikti medynuose, siekiant išsaugoti ir gausinti bioįvairovę. Miškotvarkos projekte taip pat nurodoma, kad sanitariniai miško kirtimai vykdomi vadovaujantis Miško kirtimo taisyklių ir Miško sanitarinės apsaugos taisyklių reikalavimais. Kadangi byloje nebuvo nustatyta, jog medis labai pažeistas, laikytina, kad teismo argumentai, jog atsakovas nevykdė įstatyme nustatytos pareigos, nes byloje nėra duomenų apie tai, jog sanitariniai kirtimai buvo vykdyti 2013m. ir 2014 m., nepagrįsti. Sanitariniais miško kirtimais miškai gali būti iškertami per dvejus metus, byloje nebuvo duomenų apie tai, jog nuvirtęs medis buvo pavojingos būklės ir todėl buvo poreikis jį nedelsiant šalinti siekiant apsaugoti asmenis ar turtą.

2) Teismas nepakankamai ištyrė byloje esančius įrodymus, netinkamai įvertino žalos dydį bei nepagrįstai nustatė priežastinio ryšio buvimą tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Teismas nurodė, kad žalos atsiradimo metu aikštelėje, kurioje pareiškėja paliko savo automobilį, stovėjimas nebuvo draudžiamas, tačiau į bylą buvo pateikti įrodymai, jog automobilis buvo pastatytas Kelių eismo taisyklių draudžiamojo ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje. Ši informacija buvo nurodyta 2014 m. rugsėjo 10 d. Administracijos rašte Nr. A63- 951/14(3.2.1-EM4), matoma iš į bylą pateiktų eismo schemų, tačiau teismas šių rašytinių įrodymų nevertino ir tik įvardijo aplinkybę, jog kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo užfiksuotas policijos pareigūnų, taigi, nevisapusiškai ir neišsamiai tyrė į bylą pateiktus įrodymus. Teismas taip pat nevertino žalos pagrįstumo, nevertino ir nepasisakė dėl bylai svarbių aplinkybių – fakto, kad į bylą nepateikta jokių duomenų, jog automobilis buvo apžiūrėtas iškart po įvykio, į apžiūrą nebuvo kviesti Savivaldybės atstovai; 2014 m. birželio 4 d. UAB „Darsauta“ išrašyta PVM sąskaita faktūra DAR Nr. 0004067, išrašyta praėjus beveik 4 mėnesiams po įvykio; remonto sąmata sudaryta kitos nei automobilį remontavusios, įmonės ir surašyta taip pat parėjus 12 dienų po įvykio. Teismas, nors pasisakė, kad byloje netaikytinas nusidėvėjimas, nepasisakė dėl sąmatos ir PVM sąskaitos faktūros pagrįstumo. Be to, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja remontuodama automobilį keistinas detales pirko padėvėtas. Teismas taip pat nevertino, ar visi automobilio remonto darbai buvo būtini ir pagrįsti.

Pareiškėja I. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo 2015 m. kovo 16 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Faktas, jog valstybinės reikšmės miško plotas apelianto nėra valdomas patikėjimo teise, nagrinėjamai bylai teisinės reikšmės neturi, nes, pagal Administracijos nuostatų 8.11 punktą, Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyrius organizuoja savivaldybės administruojamu valstybinės reikšmės miškų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą nepriklausomai nuo to fakto, ar apeliantas valdo atitinkamas teritorijas patikėjimo teise, ar kitu, kaip nagrinėjamu atveju, teisiniu pagrindu. Dėl miško kirtimo periodiškumo nurodo, kad Santraukoje bei šio miškotvarkos projekto aiškinamajame rašte nurodomi metiniai miško sanitariniai kirtimai, vartojamas terminas „kasmet“, „metinė“, nurodyta, jog miško kirtimai (tarp jų ir sanitariniai) atliekami nuolat, t. y. kasmet. Dėl to, ar medis buvo pažeistas, pažymi, kad medžių, ypač esančių arti važiuojamosios kelio dalies ar gyvenamųjų pastatų, priežiūros pareiga numatyta ne pareiškėjai, o atsakovui, atsakovas jau anksčiau turėjo duomenų apie tai, jog nuvirtusio medžio teritorijoje yra grėsmę keliančių objektų. Dėl Želdynų įstatymo pažymi, kad minėto įstatymo nuostatos teismo sprendime minimos kaip papildomas teisės šaltinis, apelianto neteisėti veiksmai nustatyti ne pagal jas.

2) Dėl įrodymų vertinimo pažymi, kad vien tai, jog teismas apelianto argumentus atmetė, nereiškia, kad netinkamai atliko byloje esančių įrodymų vertinimą. Abi šalys teismo posėdžio metu išsamiai pasisakė dėl atsakovo minimo rašto turinio. Nesutinka, jog automobilis nebuvo apžiūrėtas iškart po įvykio, šiuos apelianto teiginius paneigia byloje esanti ikiteisminio tyrimo medžiaga iš kurios matyti, jog automobilio apgadinimai policijos pareigūnų buvo užfiksuoti ir fotonuotraukomis, ir raštu. Pareiškėja tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu paaiškino faktinę aplinkybę, kodėl tiek žalos sąmata, tiek PVM sąskaita-faktūra buvo išrašyta po kurio laiko. Įrodymai, kad pareiškėja keistinas automobilio detalės pirko padėvėtas, egzistuoja ne rašytiniu, o daiktiniu pavidalu. Taip pat nepagrįsti teiginiai, jog teismas nevertino darbų (remonto) pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl 3 705,43 Lt (1 073,17 Eur) turtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų, atlyginimo. Pareiškėja taip pat prašė teismo priteisti 118,95 Lt metines palūkanas, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo nuo visos teismo sprendimu priteistos sumos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 1 056,53 Eur turtinės žalos atlyginimą bei nuo šios sumos 5 procentų dydžio metines procesinės palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, likusioje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai taikė teisės normas bei netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

Byla patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su atsakovo argumentais iš dalies sutinka, tačiau tai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinti ir priimti naują sprendimą pareiškėjos skundą atmesti, kaip to prašo apeliantas.

Kaip nurodo pareiškėja, ji žalą patyrė 2014 m. vasario 14 d., kai ant jos automobilio stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuvirto medis ir apgadino pareiškėjos transporto priemonę.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, kuris įtvirtina, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). CK 6.271 straipsnyje nustatyta valdžios institucijų atsakomybė už jų neteisėtais veiksmais padarytą žalą yra viena iš deliktinės civilinės atsakomybės rūšių, kurios pagrindinė funkcija – kompensavimas nukentėjusiojo nuostolių, siekiant grąžinti jį į ankstesnę, iki žalos atsiradimo buvusią padėtį.

Pabrėžtina, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas ir administracinių teismų praktiką, pirmiausia aptartina, ar nagrinėjamu atveju atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ar neveikimą.

Kiek tai yra susiję su pastarąją viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėtais veiksmais – teisėjų kolegija nurodo, jog neteisėti veiksmai – tai valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikimas, neveikimas, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, jeigu valdžios institucijos ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str. 3, 4 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Vienas iš apeliacinio skundo argumentų dėl teisės normų pažeidimo yra tai, jog teismas nepagrįstai taikė Želdynų įstatymą bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių nuostatas.

Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, jog Želdynų įstatymo paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos teritorijoje ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo teisinio reguliavimo pagrindus, siekiant užtikrinti gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio stabilumą, gyventojų teisę į jų gyvenimo kokybę gerinančias aplinkos sąlygas. Šis įstatymas netaikomas žolinei augalijai, augančiai ne želdynų teritorijose (1 str.).

Tuo tarpu reglamentuoti miškų atkūrimą, apsaugą bei naudojimą ir sudaryti teisines prielaidas, kad visų nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi pagal vienodus tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus, užtikrinant racionalų miškų išteklių naudojimą aprūpinant pramonę žaliava, biologinės įvairovės išsaugojimą, miškų produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę, galimybę dabar ir ateityje atlikti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas nedarant žalos kitoms ekosistemoms skirtas Miškų įstatymas (Miškų įstatymo 1 str. redakcija, galiojusi iki 2015 m. gegužės 15 d.). Miškas Miškų įstatyme apibrėžiamas kaip ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos ir gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse ir kapinėse esančios medžių grupės, kelio juostose ar geležinkelių želdinių apsaugos zonose įveisti želdiniai, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai ir krūmai bei miestuose ir kaimo vietovėse ne miškų ūkio paskirties žemėje esantys žmogaus įveisti želdynai nelaikomi mišku. Šių želdinių priežiūrą, apsaugą ir naudojimą reglamentuoja Želdynų įstatymas.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog nulūžęs ir ginčo transporto priemonę apgadinęs medis augo valstybinio miško 35-ajame kvartale, šalia 21 sklypo, teritorija, kurioje nuvirto medis, yra Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje.

Nurodytų teisės aktų nuostatų kontekste, darytina išvada, jog ginčo teisiniams santykiams netaikytinos Želdynų įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų normos.

Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi, be kita ko, ir Želdynų įstatymo, minėtų Taisyklių nuostatomis, todėl pastarieji teismo motyvai šalintini iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, tačiau, remiantis žemiau išdėstytais argumentais, vien pastaroji aplinkybė neleidžia pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti.

CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad iš kiekvieno asmens reikalaujama tokio elgesio, kad niekam nebūtų padaryta žala. Nurodytame straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokių elgesio standartų, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, taikoma ir viešajai civilinei atsakomybei, kurios subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė ar savivaldybė.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnis, numato, kad viena iš valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms) funkcijų yra savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise.

Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai, be kita ko, miestų miškai (4 str. 4 d. 2 p.), Miškų įstatyme apibrėžiami kaip miestų teritorijose esantys miškai (2 str. 5 d.). Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 5 dalį, valstybinių miškų savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija. Pagal to paties straipsnio 6 dalį, valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, kitos valstybės įmonės ir organizacijos. Valstybinės miško žemės sklypai patikėjimo teise perduodami šiems subjektams Vyriausybės nutarimais valstybinėms funkcijoms įgyvendinti Žemės įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Miškų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, miško valdytojai, savininkai ir naudotojai privalo saugoti miškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kitų neigiamų veiksnių, laiku ir tinkamai atkurti iškirstą mišką, mišką naudoti tokiais būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai, racionaliai ūkininkauti miško žemėje (miške), palaikyti dirvožemio našumą, saugoti biologinę įvairovę, laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju byloje neginčijama, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ginčo laikotarpiu miškas, kuriame augo pareiškėjos automobilį apgadinęs medis, nebuvo perduotas patikėjimo teise, tačiau tai nagrinėjamu atveju nėra reikšminga atsakovo veiksmų ir jų vertinimo kontekste, nes vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pasitarimo 2013 m. rugsėjo 2 d. „Dėl miesto miškų priežiūros, apsaugos bei tvarkymo ir žemės pirkimo miškui įveisti“ protokolu Nr. 1LS-(1.6.)-99 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 1SD-(8.2)-2432 „Dėl miškų priežiūros, apsaugos ir tvarkymo“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ginčo laikotarpiu administravo jos teritorijoje esančius valstybinės reikšmės miškus.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 40-491 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus nuostatų (2013 m. vasario 25 d. redakcija) (Neteko galios 2015 m. birželio 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 40-185) 8.11 punkte nustatyta, kad šio skyriaus uždaviniai yra, inter alia, organizuoti Vilniaus miesto savivaldybės administruojamų valstybinės reikšmės miškų apsaugą, tvarkymą ir priežiūrą.

Taigi atsakovui priskirta prižiūrėti valstybinį mišką, kuriame augo ginčo transporto priemonę apgadinęs medis.

Atsakovas pripažįsta faktą, jog teritorijoje, kurioje augo pareiškėjos automobilį apgadinęs medis, sanitarinius kirtimus vykdė 2011 ir 2012 metais, tuo tarpu duomenų, kad jie buvo vykdyti 2013 metais ir 2014 metais, iki aptariamo įvykio, byloje nėra.

2012 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-1118 patvirtintas „Vilniaus miesto savivaldybės valdomų valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projektas“, jo aiškinamasis raštas. Jame nurodyta, kad sanitarinių miško kirtimų tikslas – pagerinti medynų sanitarinę būklę, apsaugoti sveikus medžius nuo galimo ligų ir kenkėjų plitimo, laiku panaudoti tą medieną, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių miške gali supūti. Sanitariniai miško kirtimai vykdomi vadovaujantis Miško kirtimo taisyklių ir Miško sanitarinės apsaugos taisyklių reikalavimais. Iš minėtų dokumentų galima daryti išvadą, jog miško kirtimai (tarp jų ir sanitariniai) atliekami kasmet.

Miško kirtimų taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. D1-79. Pagal šių taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d.) 5 punktą, sanitarinis miško kirtimas – miško kirtimas, kai siekiant išvengti ligų ar miško kenkėjų plitimo kertami pažeisti, džiūstantys medžiai ir sausuoliai, likviduojami ligų ar kenkėjų masinio dauginimosi židiniai ar vykdoma jų prevencija. Pagal to paties teisės akto 73 punktą, atrankiniais sanitariniais miško kirtimais kertami labai pažeisti, džiūstantys medžiai ir sausuoliai arba tokių medžių grupės, užimančios mažesnį kaip 0,1 ha plotą, taip pat medžiai ligoms, kenkėjams tirti ir apskaityti, ruošiami vabzdžiagaudžiai medžiai, vabzdžiagaudė mediena. Šių taisyklių 4 punkte taip pat pateikiamos mažai, vidutiniškai ir labai pažeistų medžių, naujo ir seno sausuolių sąvokų paaiškinimai (mažai pažeistas medis – apsilpęs medis, kurio pažeista (apgraužta, apdegę ar kt.) mažiau negu 30 procentų spyglių ar mažiau negu 50 procentų lapų arba kurio pavienės šakos yra džiūstančios, arba kurio pavienių šaknų antžeminės dalys mechaniškai pažeistos, arba kurio nedidelės stiebo dalys yra apmirusios, arba medis, kurio prieaugis sumažėjęs; vidutiniškai pažeistas medis – nusilpęs medis, kurio pažeista 30–50 procentų spyglių ar 50–70 procentų lapų arba kurio viršūnė sausa (iki 30 procentų lajos ilgio), arba kurio šaknys ir stiebas turi nedidelių mechaninių pažeidimų, arba medis, kurio prieaugis labai sumažėjęs; labai pažeistas medis – džiūstantis medis, kurio negrįžtamai pažeista daugiau kaip 50 procentų spyglių ar daugiau kaip 70 procentų lapų, arba medis, kurio nulaužta (sužalota) ar negrįžtamai nudžiūvę daugiau kaip 30 procentų lajos, arba medis, po kurio žieve vystosi pavojingi medžių liemenų kenkėjai, arba nauja vėjalauža; naujas sausuolis – einamaisiais metais nudžiūvęs medis (negrįžtamai pažeisti visi spygliai ar lapai); nauja vėjavarta; senas sausuolis – ankstesniais metais nudžiūvęs medis, kuris gali būti be žievės ar smulkių šakų; ankstesnių metų vėjavarta arba vėjalauža.).

Miško sanitarinės apsaugos taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. D1-204. Pagal šių taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 29 punktą, sanitariniais miško kirtimais turi būti iškertamos žalių eglių vėjavartos, vėjalaužos, snieglaužos ir labai pažeisti medžiai iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose, t. y. iki po žieve atsirandant gyvų liemenų kenkėjų (kiaušinėlių, lervų, lėliukių, naujos kartos suaugėlių). Sanitariniais miško kirtimais taip pat gali būti kertami kitų medžių rūšių labai pažeisti medžiai ir sausuoliai. Pagal to paties akto 31 punktą, miško kirtimai kitais, šiose taisyklėse neaptartais atvejais (miško kirtimai pusamžiuose ir jaunesniuose spygliuočių medynuose, kuriuose yra šakninės pinties židinių, sanitariniai miško kirtimai pušinės požievinės blakės ar saklio pažeistuose medynuose ir kt.), plyni sanitariniai miško kirtimai vykdomi, jų technologijos parenkamos ir biologinei įvairovei svarbūs medžiai paliekami vadovaujantis Miško kirtimų taisyklėmis.

Minėtomis nuostatomis inter alia užtikrinamas asmenų ir jų turto saugumas, todėl nors, kaip akcentuoja apeliantas, minėtame miškotvarkos projekte nurodyta, kad „toks ar didesnis sausuolių kiekis yra visą laiką. Priimant metinę sanitarinių kirtimų apimtį į tai atsižvelgiama, minėtas kiekis turėtų būti iškertamas per artimiausius 2 metus, tačiau dalį sausuolių reikia palikti medelynuose, siekiant išsaugoti ir gausinti bioįvairovę“, tai turi būti daroma protingai, racionaliai ir atidžiai, užtikrinant asmenų ir jų turto saugumą.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į žalą sukėlusio medžio augimo vietą, t. y. kad jis augo šalia vaikų darželio, vietos, kur atvykę į darželį asmenys statosi automobilius, manytina, jog atsakovui yra taikoma ir bendroji CK 6.263 straipsnyje numatyta rūpestingumo pareiga.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog atsakovas turėjo įvertinti aptariamoje teritorijoje augusių medžių būklę, ir grėsmes atveju juos pašalinti, kad asmenims ar jų turtui nebūtų keliamas pavojus, t. y. atlikti medžių kirtimus. Tačiau byloje nėra įrodymų, jog Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi atitinkamų organizacinių priemonių, jog jai priskirtame administruoti valstybiname miške (jo pakraščiuose, prie vaikų darželio) būtų vykdoma tinkama augančių medžių (taip pat ir nuvirtusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė bei sprendžiama dėl grėsmę keliančio medžio pašalinimo. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktų nuostatas.

Šių išvadų nepaneigia tai, jog, kaip akcentuoja atsakovas, medis augo draustinyje, atsakovas negalėjo jo nukirsti be atitinkamo leidimo. Atsakovo nurodytos teisės aktų normos ir argumentai nepaneigia Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybės už jos administruojamų miškų priežiūros organizavimą, t. y. už netinkamą šios funkcijos įgyvendinimą.

Apeliantas taip pat teigia, jog byloje nebuvo nustatyta, kad medis buvo pavojingos būklės, labai pažeistas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra duomenų, kad medis lūžo dėl kitų, su atsakovo veiksmais (neveikimu) nesusijusių priežasčių, byloje taip pat nėra duomenų, kad įvykio metu aplink įvykio vietą yra lūžę ir kitų medžių, darytina išvada, jog medis buvo pavojingos būklės, pažeistas ir lūžo būtent dėl šios priežasties, atsakovui to neįvertinus, nenustačius, nesiėmus priemonių dėl to galimai kilsiančios žalos išvengimui.

Teigdamas, jog teismas netinkamai vertino įrodymus, apeliantas nurodo, pirma, teismas visapusiškai ir išsamiai neištyręs į bylą pateiktų įrodymų, konstatavo, jog žalos atsiradimo metu aikštelėje, kurioje pareiškėja paliko savo automobilį, stovėjimas nebuvo draudžiamas. Antra, nevertintas atliktų automobilio remonto darbų būtinumas ir pagrįstumas, kitos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos prašomos priteisti žalos dydžiu.

Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad minėtoje įstatymo normoje nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu.

Bylos proceso dalyvių nuomonė dėl bylos įrodymų reikšmės ir jų vertinimo nesaisto teismo (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai įrodymai, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, ar šalių nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias nurodo proceso šalys, ir pan.

Įrodymų tyrimo ir vertinimo procese būtina išspręsti prieštaravimus, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija. Be to, būtina pažymėti, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, teikdama savo reikalavimus bei atsikirtimus, t. y. įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, o prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, vertina, kad pirmosios instancijos teismas šių procesinių taisyklių laikėsi, byloje esančius įrodymus ištyrė išsamiai ir visapusiškai.

Teigdamas, kad pareiškėjos automobilis buvo pastatytas Kelių eismo taisyklių draudžiamojo ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje atsakovas pateikė eismo schemų kopijas, kurios nėra labai aiškios ir informatyvios. Kartu pateikta 2009 m. rugsėjo 9 d. Kelio ženklų ir kitų techninių eismo reguliavimo priemonių perkėlimo, demontavimo ir pakeitimo akto kopija, iš kurios matyti, jog (duomenys neskelbtini) numatyta išmontuoti, be kita ko, vieną kelio ženklą Nr. 332. Tuo tarpu pareiškėja, teigdama, jog vietoje, kurioje ji paliko automobilį, stovėjimas nebuvo draudžiamas, akcentavo, jog Kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo užfiksuotas į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų, tai patvirtina į bylą pateikta ikiteisminio tyrimo įstaigos bylos medžiaga, kurioje nėra užfiksuota pareiškėjos padarytų pažeidimų, padarytose nuotraukose atsakovo nurodomo kelio ženklo taip pat nematyti. Visa tai leidžia vertinti, jog byloje yra prieštaringi atsakovo pateikti duomenys, duomenų pagrindžiančių atsakovo teiginius dėl pareiškėjos automobilio stovėjimo draudžiamoje vietoje nepakanka, tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad žalos atsiradimo metu aikštelėje, kurioje pareiškėja paliko savo automobilį, stovėjimas nebuvo draudžiamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteistos žalos dydžiu.

Žalos padarymo atveju kilusi žala ir jos mastas yra vertinami remiantis įrodymų visuma, nustatoma remiantis visomis ABTĮ nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, laikantis minėtų įrodinėjimo taisyklių. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi iš esmės vien tik deklaratyviais argumentais dėl vėliau paskaičiuotų sąmatų, išrašytų sąskaitų, jų pagrįstumo, o ne pagrįstais ir įtikinamais įrodymais, paneigiančias ar leidžiančiais abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą sugadinto turto būklei iki įvykio atkurti. Pagal automobilio sugadinimų pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Argumentas, jog automobilis nebuvo apžiūrėtas iškart po įvykio, į apžiūrą nebuvo kviesti Savivaldybės atstovai atmestinas. Iškart po įvykio automobilis buvo apžiūrėtas ir užfiksuotas atvykusių policijos pareigūnų, o atsakovo atstovų dalyvavimas apžiūroje nėra reikalingas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis įrodymų visuma, vertino padarytos žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad atsakovas nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti padarytos žalos mastu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kiek tai susiję su pareiškėjos reikalavimais priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo nuo teismo sprendimu priteistos sumos dydžio (priteista), palūkanas dėl patirtos žalos iki bylos iškėlimo teisme dienos (nepriteista), išlaidas, kurias patyrė Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. gegužės 28 d. pažymos apie vėjo greitį 2014 m. vasario 14 d. gavimui (nepriteista), panaikini Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2014 m. rugsėjo 10 d. raštą Nr. A63-951/14(3.2.1.-EM4) (nepanaikinta) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (priteista). Atsižvelgiant į tai, apeliacinį skundą pateikus tik atsakovui ir jam pastarųjų teismo sprendimo dalių iš esmės neginčijant, teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendimas, išskyrus aptarus argumentus dėl iš dalies netinkamų teisės aktų taikymo, yra iš esmės teisėtas bei pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė