2017-05-30 Nr. AB-11179-3-62-3-02377-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1407-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02377-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) Viešosios tvarkos valdybos 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 15-IL-20-03560-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ ir įpareigoti atsakovą grąžinti jam 13 vnt. šovinių 9 mm (S & B), ginklą BERETTA Nr. E83675Y CAT 5802, 1 ginklo BERETTA dėtuvę, ginklą TULA Nr. N6318 bei leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0001298.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, kadangi, įvertinęs jo padarytus pažeidimus, atsakovas padarė išvadą, jog jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Skundžiamas sprendimas priimtas neištyrus ir objektyviai bei tinkamai neįvertinus visų aplinkybių, nesivadovaujant Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, Įstatymas) 40 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Atsakovas tik formaliai rėmėsi jo buvusios sutuoktinės L. K. 2015 m. lapkričio 19 d. pareiškimu, kuris niekaip nepatvirtina, jog jis kelia grėsmę paminėtiems teisiniams gėriams. Be to, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro 2016 m. balandžio 12 d. nutarimu dėl 2015 m. lapkričio 17 d. konflikto su L. K. ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, taip pat neturėjo vertinti 2005 m. kovo 3 d. nutarimo, kuriuo jam už ginklo, šaudmenų nešiojimą, gabenimą, esant neblaiviam (nustatytas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis), buvo paskirta bauda, kadangi šios aplinkybės atsakovui buvo žinomos, jos buvo vertintos 2006 m. ir 2011 m., atnaujinant leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. 2012 m. vasario 1 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl smurto artimoje aplinkoje, nesant veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Aplinkybė, jog Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. nutarimu už automobilio vairavimą esant neblaiviam jam paskirta bauda ir atimta teisė vairuoti transporto priemones 36 mėnesiams, negali turėti įtakos leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimui, kadangi jis pripažino pažeidimą, dėl jo gailėjosi. Pažymėjo, jog jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, pastovų darbą, nėra teistas, gerai charakterizuojamas, todėl negalėjo būti taikomas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas, kadangi jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, byloje nėra.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 29–31) prašė atmesti skundą.

Atsakovas nurodė, kad 2015 m. lapkričio 19 d. Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo gautas L. K. pareiškimas, kuriame ji nurodė, jog 2015 m. lapkričio 17 d. bendruoju pagalbos telefonu ji pranešė, kad N. K. išdaužė jos bute langus ir jai grasino, taip pat nurodė, jog N. K. jai grasina ne pirmą kartą, ir prašė spręsti, ar jis gali turėti ginklą. Dėl L. K. pareiškimo buvo atliekamas patikrinimas, o 2015 m. lapkričio 25 d. pradėtas ir ikiteisminis tyrimas. 2015 m. lapkričio 19 d. buvo priimtas ginčijamas sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kadangi tyrimo metu buvo nustatyta, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato 2012 m. vasario 1 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl smurto artimoje aplinkoje, nesant veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Remiantis Administracinių teisės pažeidimų registro duomenimis, nustatyta, jog 2005 m. kovo 3 d. nutarimu pareiškėjui paskirta bauda už ginklo, šaudmenų nešiojimą, gabenimą, esant neblaiviam (pareiškėjui nustatytas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis). Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. nutarimu už automobilio vairavimą esant neblaiviam jam paskirta bauda ir atimta teisė vairuoti transporto priemones 36 mėnesiams. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad leidimai nešiotis bei laikyti B ir C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Dėl paminėto teisinio reglamentavimo pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai buvo panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu (b. l. 125–128) atmetė pareiškėjo N. K. skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 15-IL-20-03560-e panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nurodė, kad bylos duomenys neginčijamai patvirtino, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariatas 2011 m. birželio 1 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0001298. 2015 m. lapkričio 19 d. Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo gautas buvusios pareiškėjo sutuoktinės L. K. pareiškimas, kuriame ji nurodė, jog 2015 m. lapkričio 17 d. bendruoju pagalbos telefonu ji pranešė, kad N. K. išdaužė jos bute langus ir jai grasino, taip pat nurodė, jog N. K. jai grasina ne pirmą kartą, ir prašė spręsti, ar jis gali turėti ginklą.

Dėl L. K. pareiškimo 2015 m. lapkričio 25 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro 2016 m. balandžio 12 d. nutarimu nutrauktas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nutarimas perduotas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariatui administraciniam teisės pažeidimui ištirti. Taip pat patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato 2012 m. vasario 1 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl smurto artimoje aplinkoje, nesant veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Remiantis Administracinių teisės pažeidimų registro duomenimis, nustatyta, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2005 m. kovo 3 d. nutarimu pareiškėjui paskirta bauda už ginklo, šaudmenų nešiojimą, gabenimą, esant neblaiviam (pareiškėjui nustatytas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis). Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. nutarimu už automobilio vairavimą esant neblaiviam pareiškėjui paskirta bauda ir atimta teisė vairuoti transporto priemones 36 mėnesiams. Nustačius tokias aplinkybes, ginčijamu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 15-IL-20-03560-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu (leidimai nešiotis bei laikyti B ir C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui), pareiškėjui panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0001298.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas iš esmės neginčijo atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teigė, kad atsakovas tik formaliai rėmėsi pareiškėjo buvusios sutuoktinės L. K. pareiškimu, kuris niekaip nepatvirtina, jog pareiškėjas kelia grėsmę paminėtiems teisiniams gėriams (šiuo metu ikiteisminis tyrimas dėl paminėto įvykio nutrauktas); kad atsakovas neturėjo vertinti 2005 m. kovo 3 d. nutarimo, kadangi šios aplinkybės atsakovui buvo žinomos, jos buvo vertintos 2006 m. ir 2011 m., atnaujinant pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus; kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas negali turėti įtakos leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimui, kadangi jis pripažino pažeidimą, dėl jo gailėjosi, todėl toks sankcijos taikymas yra neteisėtas ir neteisingas.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, jog ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Teismas pažymėjo, jog ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuotos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme. Šio įstatymo tikslas – įtvirtinti ginklų ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisinius pagrindus, taip pat nustatyti subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 str. 2 d.).

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta, kad leidimai nešiotis bei laikyti B ir C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokiu atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus. Teismo nuomone, Įstatymo nuostatų analizė patvirtina išvadą, kad įstatymų leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų atvejų, kada asmeniui gali būti panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, ratą, o būtent – yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui, laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus, bei juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios. Įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju – atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinimą. Pareiškėjui taikant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas, kompetentingam viešojo administravimo subjektui atsiranda pareiga surinkti tokius duomenis, kurie būtų pakankamai informatyvūs, patikimi, objektyvūs ir būtų motyvuotas pagrindas panaikinti leidimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 57 str.).

Teismo vertinimu, paminėti bylos duomenys, charakterizuojantys pareiškėją, yra išsamūs, patikimi, objektyvūs ir motyvuoti, kitais duomenimis nepaneigti, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo.

Teismas pastebėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad tarp asmens teisių ir laisvių, iš vienos pusės, ir visuomenės interesų – iš kitos, neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kurie demokratinėje visuomenėje sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į tam tikros teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, nusprendė panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui. Ginčijamas sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, jo panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas N. K. apeliaciniu skundu (b. l. 134–137) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas tik formaliai įvertino bylos aplinkybes, neanalizavo jo pateiktų argumentų, nemotyvavo, kodėl su jais nesutinka, aptarė situaciją tik teoriškai taikydamas ir aiškindamas ginčą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normas, cituodamas Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Pažymi, jog leidimas laikyti (nešiotis) ginklus pirmą kartą buvo išduotas 1997 m., šio leidimo galiojimas buvo pratęsiamas, o paskutinį kartą leidimas buvo išduotas 2011 m. birželio 1 d. Atsakovas turėjo prievolę individualizuoti sprendimą dėl leidimo panaikinimo, taip išvengiant bendro pobūdžio nepagrįstų frazių apie jo keliamą pavojų aibei visuomenėje vertinamų ir jos saugomų gėrių.

Nesuprantama, kodėl atsakovas teikė teismui duomenis apie administracinius teisės pažeidimus, kodėl teismas juos priėmė, nes visų jų sprendime dėl leidimo panaikinimo atsakovas nenurodė ir jais nesirėmė. Turėjo pagrįstus lūkesčius, kad, išduodamas pastarąjį leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, atsakovas įvertino visas aplinkybes, visus iki to laiko jo padarytus administracinius teisės pažeidimus ir ateityje tų pačių aplinkybių bei faktų apie padarytus ir jau įvertintus administracinius teisės pažeidimus nebenaudos, siekdamas panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Teismas neaptarė, ar galėjo (ir turėjo) iš naujo būti vertinami visi jo padaryti administraciniai teisės pažeidimai, kurie, kaip matyti iš bylos medžiagos, ilgą laiką buvo žinomi atsakovui. Pareiškėjas teigia, jog galima numanyti, kad didžiąja dalimi sprendimą dėl leidimo panaikinimo lėmė 2015 m. lapkričio 19 d. buvusios sutuoktinės pareiškimas. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus 2016 m. balandžio 12 d. nutarime padaryta išvada, kad, įvertinus konflikto kilimo priežastis, N. K. veiksmų paskatas, pobūdį, trukmę bei intensyvumą, kitas aplinkybes, nustatyta, jog N. K. veiksmai nesukėlė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas, BK) 284 straipsnyje numatytų padarinių – viešosios tvarkos ir rimties sutrikdymo.

Ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, nutrauktinas. Teismas nei dėl šio nutarimo, nei dėl jame išdėstytų motyvų, nei dėl 2015 m. lapkričio 19 d. L. K. pareiškimo bei šių dokumentų ir juose užfiksuotų duomenų sąsajos su sprendimu dėl leidimo panaikinimo nepasisakė. Be to, pareiškėjas pažymi, kad palaiko visus likusius argumentus, kuriuos išdėstė skunde.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 142–144) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad byloje surinkti faktiniai duomenys (daug teisės pažeidimų, kuriuos apeliantas padarė būdamas neblaivus) leidžia neigiamai vertinti apelianto elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, jo netinkamą požiūrį į valstybėje nustatytą tvarką. Tai charakterizuoja apeliantą kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams ir, nepaisant nevienkartinių sankcijų, nuolatos pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus. Be to, nesaikingas alkoholio vartojimas ir disponavimas šaunamaisiais ginklais nesuderinami tarpusavyje. Atsakovo nuomone, apeliantas pagrįstai įvertintas kaip keliantis grėsmę kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui taip, kaip tai numatyta Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatose. Pažymi, kad 2015 m. lapkričio 19 d. gavus pareiškėjo buvusios sutuoktinės pareiškimą, jog dėl buvusio vyro veiksmų ji jaučia grėsmę savo ir savo dukters sveikatai bei gyvybei, buvo atliktas patikrinimas ir, apibendrinus visus apeliantą charakterizuojančius rašytinius įrodymus, priimtas sprendimas, kurį apeliantas dabar skundžia. Dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą reikšmės tokio pobūdžio bylose atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1347/2014, 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-328/2014. Be to, apeliantas pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 69 punkto, kuriame imperatyviai nurodyta, kad ginklo savininkas, persikėlęs gyventi į naują gyvenamąją vietą, kurioje laikomi ginklai, ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų apie tai turi pranešti policijos įstaigai, reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 15-IL-20-03560-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas šaunamajam ginklui, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo pareigos grąžinti pareiškėjui jo nurodomus ginklus ir šaudmenis.

Visų pirma pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą iš esmės konstatavęs, jog, įvertinęs faktines aplinkybes, atsakovas pagrįstai rėmėsi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta teisės norma ir priėmė teisėtą sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvertino faktines bylos aplinkybes, neanalizavo pareiškėjo pateiktų argumentų, neaptarė, kodėl su jais nesutinka, todėl mano, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjo teigimu atsakovas turėjo pareigą individualizuoti priimtą sprendimą, tačiau to nepadarė.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, joms taikytiną teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija su tokiu apelianto vertinimu sutinka iš dalies.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai).

2013 m. sausio 25 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnyje nurodyta, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, jų klasifikavimą į kategorijas, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisinius pagrindus, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas.

Įstatymo (ginčui aktuali 2014 m. spalio 10 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte buvo įtvirtinta, kad leidimai nešiotis bei laikyti B ir C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ši teisės norma nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinis gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1134/2014; 2015 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-349-822/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš ginčijamo sprendimo matyti, kad atsakovas jį grindė keturių faktinių aplinkybių visuma: 1) 2015 m. lapkričio 19 d. Kauno apskr. VPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriuje gautu L. K. pareiškimu apie pareiškėjo smurtą ir tuo faktu, kad šis įvykis užregistruotas policijos įstaigoje; 2) 2012 m. vasario 1 d. nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu; 3) Kauno apskr. VPK Kauno rajono policijos komisariato 2005 m. kovo 3 d. nutarimu skirti pareiškėjui baudą už ginklo, šaudmenų nešiojimą, gabenimą esant neblaiviam, ir 4) 2014 m. vasario 5 d. Kauno apylinkės teismo nutarimu skirti pareiškėjui baudą ir specialiosios teisės vairuoti atėmimą 36 mėnesiams už vairavimą esant neblaiviam (2,37 promilės). Dėl minėtų faktinių aplinkybių atsakovas padarė išvadą, kad jos pareiškėją neigiamai charakterizuoja kaip asmenybę, jo nusikalstamo elgesio pobūdį.

Pirmosios instancijos teismas, savo sprendime nurodęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pirmiau minėtą Konstitucinio Teismo praktiką, pareiškėjo skundą atmetė.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjo argumentais, jog ir ginčijamas atsakovo sprendimas, ir pirmosios instancijos teismo sprendimas yra ydingi tuo požiūriu, kad jie nėra pakankamai motyvuoti ir individualizuoti, t. y. juos nėra detaliai nurodoma, kodėl byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Vis dėlto toks motyvavimo ydingumas, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, savaime nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinti ginčijamą sprendimą.

Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad Kauno apskr. VPK Kauno rajono policijos komisariato 2005 m. kovo 3 d. nutarimu pareiškėjui buvo skirta bauda už ginklo, šaudmenų nešiojimą, gabenimą esant neblaiviam, o 2014 m. vasario 5 d. Kauno apylinkės teismo nutarimu pareiškėjui buvo skirta bauda ir specialiosios teisės vairuoti atėmimas 36 mėnesiams už vairavimą esant neblaiviam (2,37 promilės) (t. I, b.l. 44). Nors pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai atsižvelgė į VPK Kauno rajono policijos komisariato 2005 m. kovo 3 d. nutarimą, nes apie jį jau buvo žinoma pareiškėjui išduodant 2011 m. birželio 1 d. leidimą, taip pat, kad taip buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta, nes ginčijame sprendime remiamasi ne vien šia faktine aplinkybe, o tam tikra jų visuma, dalis aplinkybių, kuriomis atsakovas rėmėsi ginčijamame sprendime, atsirado vėliau nei 2011 m. birželio 1 d. Be to nėra pagrindo teigti, kad pirmiau minėtos Įstatymo nuostatos taikymo prasme vertindamas pareiškėjo elgesį atsakovas turėjo pareigą vertinti tik konkrečiai su šaunamųjų ginklų apyvarta, naudojimu susijusius teisės pažeidimus ir aplinkybes, nes Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte bendrai kalbama apie duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, jog asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Iš pirmiau minėtų Kauno apskr. VPK Kauno rajono policijos komisariato 2005 m. kovo 3 d. ir 2014 m. vasario 5 d. Kauno apylinkės teismo nutarimų matyti, kad pareiškėjas yra ne kartą baustas dėl to, jog pažeidimus darė neblaivus, vienas iš pažeidimų susijęs su ginklo nešiojimu. Be to išraše iš Administracinių teisės pažeidimų registro (t. I, b.l. 44) nurodyta, kad vairuodamas neblaivus pareiškėjas nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į gatvės apšvietimo stulpą, buvo apgadintas automobilis ir stulpas. Taigi pats pažeidimų pobūdis rodo, kad pareiškėjo elgesys neabejotinai kelia grėsmę pareiškėjo ir kitų asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, kadangi ginklas yra padidinto pavojaus šaltinis, jo nešiojimas esant neblaiviam reikšmingai padidina pavojų pačiam asmeniui ir aplinkiniams asmenims. Tokį aiškinimą patvirtina ir sisteminis Įstatymo nuostatų (pvz., 18, 29, 30, 31, 41 straipsnių) aiškinimas, jose įvairios asmenų ir institucijų teisės ir pareigos siejamos su alkoholinių gėrimų vartojimo faktu.

Kiek tai susiję su 2015 m. lapkričio 19 d. Kauno apskr. VPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriuje gautu L. K. pareiškimu, pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė 2016 m. balandžio 12 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatuota, jog pareiškėjo veiksmuose nėra LR BK 145 str. 1 d. ar 284 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymių.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad LVAT praktikoje, pasisakant dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą reikšmės tokio pobūdžio bylose, pažymima, jog tai yra oficialus Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka priimtas dokumentas, kuris (jame padarytos išvados) jo teisėtumo bei fakto nustatymo aspektais negali būti kvestionuojamas administracinėje byloje (ABTĮ 58 str. 3 d.) ir yra laikytinas tinkamu, pareiškėjo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos patvirtinančiu dokumentu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymo prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1347/2014, 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-328/2014; 2015 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-349-822/2015).

Iš byloje esančiame Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus 2016 m. balandžio 12 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-64943-2015 (t. I, b.l. 110-117) matyti, kad pareiškėjas po skyrybų konfliktuoja su savo buvusiu žmona, jame, be kita ko, konstatuota, jog „tyrimo metu negauta jokių objektyvių ir neginčytinų duomenų, patvirtinančių, jog N. K., 2015-11-7 įvykusio konflikto metu, pasakęs grasinančius žodžius L. K., turėjo realų ketinimą ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, todėl N. K. padarytoje veikoje nėra požymių nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. 1 d.“, taip pat nurodyta, kad „duomenų apie tai, kad N. K., išdauždamas balkono lango stiklą, būtų siekęs tyčia pažeisti viešąją tvarką, elgtis chuliganiškai“. Taigi iš minėto nutarimo matyti, kad baudžiamosios teisės požiūriu pareiškėjo veiksmuose nebuvo nustatytos nusikalstamos veikos, tačiau jame, be kita ko, konstatuota, kad pareiškėjas grasino savo buvusiai žmonai, taip pat išdaužė balkono lango stiklą. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentu dėl 2012 m. vasario 1 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. I, b.l. 104) vertinimo, nes, viena vertus, juo konstatuota, kad nėra gauta LR BK numatytų veikų, tačiau iš kartu pateiktų duomenų (t. I, b.l. 70) matyti, kad 2012 m. sausio 15 d. pareiškėjas į policijos komisariatą buvo pristatytas neblaivus (1,65 promilės).

Pirmiau minėtų aplinkybių visuma rodo, kad pareiškėjas ne kartą darė teisės pažeidimus neblaivus, jų metu yra sugadinęs nuosavybę, konfliktuoja su kitais asmenimis, taigi asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ir sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai. Atsižvelgiant į tai, kad šaunamieji ginklai yra ribotos civilinės apyvartos objektai, jų turėjimas ir nešiojimas yra susijęs su padidinta rizika pačiam asmeniui ir aplinkiniams, nėra pagrindo daryti išvadą, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, atsakovas būtų netinkamai nustatęs pareiškėjo ir visuomenės interesų pusiausvyrą.

Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo N. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė